Rudeninės ligos

Mano padaužytės sirguliuoja jau visa savaitė. Tiksliau pradėjo viena, po to kita, temperatūra pabuvo pirmas dvi dienas, o dabar naktim tebekosėja ir upeliais bėga nosys. tai reiškia, kad neina į darželį ir bando iš mamos išspausti paskutinius kantrybės trupinius. O jų jau ne tiek daug teliko. :D Nes ką jau ką, o susipešti ir susiginčyti maniškės moka, dėl kiekvienos smulkmenos. O po 5 minučių susivienyti prieš mamą, tėtę, močiutę ar pan., kad gautų ko nori. ir dar, žinoma, ginčijasi iki nukritimo.
paskutinis Silvijos nežinia iš kur pagautas padūsavimas yra apie sunkų gyvenimą. Eiga dažniausiai ta pati: kažko neleidžiu, paskui po visų gudrybių supyksta ir pareiškia, kad jos gyvenimas labai sunkus. dar kiek papykus prasideda savotiškas žaidimas, nes atsakymus į visus šituos klausimus ji žino atmintinai. Prasideda nuo to, kodėl reikia manęs ir tėtės klausyti, paskui kiek ilgai reikės klausyti, kada galės iš mūsų išsikraustyti ir kokius daiktus pasiimti. Čia dažniausiai prasideda linksmoji dalis, nes kai kurių iš tų daiktų ir sesei reikia. O dėl kai kurių niekaip neįtikinu, kad iki to laiko kol jai sueis 18 jei bus išaugti, nereikalingi, sugedę ir t.t.

O kartu jau prasideda mintys apie Kalėdas. Įdomiai bus, kai Silviukas jau visus iškvotė, susidėliojo taškus ant i ir su įrodymais mane prirėmė prie sienos. Nemelavau. Pamenu, ir aš panašaus amžiaus sužinojau, kai aukštai spintoj radau kalėdų dovanas. Ir iki šiol atsimenu kaip pykau, kai mama su močiute vis tiek bandė aiškint, kad ten Senelis Šaltis pasidėjo. Juk pati jaučiausi tokia protinga ir sumani, o toks aiškinimas skambėjo kone kaip įžeidimas.
bet ne apie tai aš. Abi piešė atvirukus siųsti kalėdų seneliui. Ignėjai nusispjaut ką sesė aiškina, ji tvirtai žino, kad Kalėdų senelis yra. O Silvija nori gauti atsakymą iš tų dėdžių ir tetų, kurie parašo atgal. Tik jau Silvijos padiktuoti tekstai....
Brangus Klėdų seneli,
Kaip gyveni? Kaip jautiesi? Kiek tau metų?
O paskui veide atsiranda gudri šypsenėlė ir diktuoja toliau: Noriu kalėdoms mėlyno megzto sijono, to, kurio mama vis nepabaigia megzti. :D
va taip...

Mama, o tu žinai, kad man jau penki?

Šitą klausimą vis dar tebedirdžiu po Silvijos gimtadienio. Žinau, kad penki, kur jau nežinosiu, kai taip dažnai primena. ;) Ir nors ligos kiek sutrukdė gimtadienio šventimą, tai tik nusikėlė kokia savaite.
Ech, geras amžius, kai kiekvienas gimtadienis reiškia tiek daug ir kiekvienais suėjusiais metais taip didžiuojamasi. :)
O aš sukuosi ir bandau viską spėti. Gyvenimas tikrai nespėjo tapti nuobodus, naujų veiklų krūvos, kartais net iš savęs juokinga. Bet kaip visada, šypsena ir pirmyn. Yra du mano mėgstamiausi posakiai (aišku, nereikia jais aklai tikėti, o tik priminti sau kai reikia): Norėti- tai reiškia galėti. Ir Nieko nėra neįmanomo. :)

Gimtadienis atrodo ką tik praėjo, o Silvija jau plepa apie Kalėdas. Nors pernai per darželio šventę panašu, kad "išrišo", kad kalėdų senelio nėra, kad jis negali būti toks žioplas, kad dovanas bet kur paliktų, kartais nebesuprantu, ar ji gerai apsimetinėja, kad tiki Kalėdų seneliu, ar tik tiki kai apsimoka tikėti. Bet laiškų kalėdų seneliui rašymas šventas dalykas. Šiemet abi rašys po du, skirtingais adresais. Žiūrėsim, kiek gausim atgal atsakymų. Ignėja labai rimtu veidu pareiškė, kad ji Kalėdų seneliui nupieš balioną, nes jam labai patinka balionai. negi ginčysies. :)

Kas ką auklėjam :)

Mūsų tėtis dabar komandiruotėj. bet vaikai kažko netapo supratingesni ir ramesni, nor tėčio pasiilgti spėjo. Reiktų girdėti kokiais balseliais su juo čiulba telefonu. :)
Gal jau pasakojau apie mūsų rajone gyvenantį pagyvenusį vyriškį su kažkokia protine negalia. Jis kiekvieną kartą eina sveikintis, bando kalbėtis, tik kad aš nelabai žinau ką jam pasakyti. O vaikams kaip ir priklauso aiškinu, kad yra kitokių žmonių, jų nereikia bijoti, nereikia juoktis ar spoksoti, o reikia draugauti.  ir panašu, kad nors kas galvelėse liko. Vakar vesdama jas iš darželio ir sustojus prie supynių tolumoj pamačiau šį vyriškį. Jau sakiau tyliai pastovėsim ir praeiis, bet kur tau, manškės kad užrėkė: mama, ča tas dėdė kur pažįstam, einam sveikintis. Ir jokie mano išsisukinėjimai nepadėjo. Dar ir moralo sulaukiau, kad reikia draugauti. Taip ir teko pareiti kartu. :)

Muziejus, Cypliukas ir daug lietaus

Vos prieš kelias dienas pamąčiau, kad jei ruduo visada būtų toks gražus, tai galėtų tęstis ilgai ilgai. berods tai buvco antradienį, kai po darželio, bibliotekos, iki sutemų prabuvom lauke. Bet orai greit keičiasi. jau ir daug lietaus gavom. Ir daug balų panelės prataškė. :)
Tėtis dabar komandiruotėj. Išskrido vakar, o Silvija šiandien vakare jau pasigedo ir pradėjo skaičiuoti dienas iki jo grįžimo. Aš dar per krūvas darbų nelabai spėjau pajausti. Juk paskutinę savaitę jis grįždavo gan vėlai. Gal tik migdant vaikus pasijaučia. Arba, kad reikia mažesnį kiekį maisto gaminbti valgyti. ;) Bet Silvija vakare skaitant knygą pasakė, kad kai grįš tėtis vėl su juo skaitys tą pačią knygą. Gražu...
P ta knyga iš bibliotekos,

Bibliotekoj jos abi knygas renkasi pačios, po dvi. Aš tik padedu pasakydama skaityta ar ne. Net nepasakysiu kuri ją išsirinko. Bet patiko ir man. Apie mažą lėlytę vardu Cypliukas, kuri patiria daug nuotykių. Net susimąsčiau, ko gero vaikystėje jos nebuvau skaičiusi. o kai Silvija paklausė kokias dar estų knygas žinau, susimąsčiau, kad jokių. Reiks pasitaisyti.:) Tik nujaučiu, kad artimiausiu metu nusimato kartu su Silvija siūti lėlę....

Silvija prašė prašė, ir išsiprašė lankyti dar vieną būrelį- tautinius šokius, tai yra Malūnėlį moksleivių rūmuose. Buvo dar tik du kartus, ir atrodo visai neblogai sekasi, abu kartus prabūna su šypsena. Tik man ta besigiriančių močiučių kompanij kartais pernelyg juokinga. Gal todėl, kad aš dar ne močiutė. ;) Ir man maniškės tiesiog normalūs pasiiutę vaikai,l o ne tikrų tikriausi genijai, kaip atrodo jų pasiklausius. :) Trečiadienė į moksleivių rūmus keliavom visos ir tarp būrelių nusitempiau vaikus į muziejų. O ką daryti, jei norėjau pamatyti vieną fotografijų parodą Čiurlionio muziejuje? Juokingiausia buvo Silvijos reakcija sužinojus kur einam: O dar yra Kaune muziejų kur aš nebuvau??? Taip, Silveli, yra. Kai kuriems dar ne laikas, kaip ir šiam. Bet kadangi trečiadieniais nereikia mokėti, surizikavau. Prisipažinsiu, Čiurlionio muziejuje buvau ilgai nebuvusi. Jis taip pat rekonstruojamas, ir įėjimas visai kitur. Ir ne visos ekspozicijos rodomos. Minėta fotografijų paroda Silvijos visai nesudomino. Ir po muziejų pravaikščiojo susiraudkus. Ką darysi, būna ir taip, kad prie mamos reikia derintis. Užtat daug įdomiau buvo lauke šuolius besitreniruojantys vaikinukai. Ar užsukimas į spurginę. Tik čia jau mažoji mane prajuokino. Atsigėrė sulčių, suvalgė pusę "žiedelio" ir.... su puse spurgos rankoje užmigo. Nors darželyje temiega dvi-tris dienas per savaitę ir seniai toks bajeris bebuvo nutikęs. Tad tego užsigabenti ją į parodos kalną iki moksleivių rūmų, kur pabudo ir pirmas klausimas buvo apie jos spurgą. :)

Rūbai, tuštybė ir patogumas. Arba keistas įrašas apie neaišku ką.

Čia turbūt viskas gali būti man pritaikyta. O turint du greitai augančius vaikus, įsivaizdavimą kaip jos turėtų būti rengiamos, vieną dukrą, kuriai labai svarbu būti gražiai ir ribotą biudžetą apie drabužius ir batus tenka nemažai pasukti galvą. Net susimąsčiau nuo kada ją smarkiai suku. Gal nuo tada, kai Silvijai suįjo pusmetis ar metai? ir vis labiau ir labiau.... Juk puikiai dar prisimenu kaip vaikystėj norėjau puoštis...
Bet apie viską iš eilės. Šiandien belaukiant kol mano mazgės padainuos Lukrecijos močiutė bekalbant apie kitus dalykus papasakojo, kad dailės būrelyje yra labai puošiama mergaitė, kurios batai, pasak kitų mamų, puošiami svarovskiais. Ir pakomentavo: va čia tai tuštybė.
Tos mergaitės nemačiau. Ar tuštybė nepakomentuosiu. Nors žinau, kad nemažai mano pažįstamų apie vaikų rengimą turi kitokią nuomonę nei aš. O aš... aš tose mažose akytėse matau didelį norą ir džiaugsmą. Be to, nebūkim naivūs, gyvenam visuomenėje, kurioje tikrai sutinka pagal rūbą. Ne, ne pagal brangumą, gal labiau pagal mokėjimą suderinti, prisitaikyti prie savęs ir atrinkti progą. Ar aš tą moku? Tikiuosi, bet čia spręsti kitiems. Bet kiek pamenu Silviją jai visada tai rupėjo. Iki šiol juokinga prisiminus, kai ji dar nekalbėdavo, bet bodžiukus "išbrokuodavo" pagal spalvą.  :) Buvo žaliasis periodas, po to žydrasis ir dabar nesibaigiantis rožinis. Bet iš kitos pusės aš rami, kad 90 proc. atvejų Silvija pati apsirengs pagal progą, švariai ir į temą. Dar ir pasirūpins kad tėtis ir sesė tinkiamai apsirengtų. :) Džiaugiuosi, kad ji žino, kad teatras nėra ta vieta į kurią einama su treninginėm kelnėm.
Pinigų į aprangą daug investuoti negaliu, tad tenka investuoti laiką ieškant. Aišku, turi būti patogu, gražu ir "atlaikyti" ne tik Silvijos nešiojimą, bet ir sulaukti Ignėjos. Reikalavimų turbūt nemažai...
Neseniai su Jolita per skype diskutavom apie rūbų kiekš. Tokių rimtesnių rūbų, kaip striukių. Taip pat ir batų. Taip, maniškės turi po lietaus kelnes, pora guminių batų. Bet kaip smagu jas matyti besiduodant balose ir iš paskos kartais pralėkti. :) Ir taip prisiminti, kad ir kažkur manyje šalia pavargusios ir amžiais susirūpinusios mamos dar tūno vidinis linksmas vaikas. Turiu po kelias striukes ir batus, kad kažkam sušlapus ar išsitepus nereiktų sėdėti namie. O išsivoliojus lapų krūvoj visko būna. Arba keliais perėjus per purvą. :) Tuštybė? Gal. Bet aš tai įvardinu kaip patogumą ir pagalbą sau, kad nereiktų kasdien skalbti ir lyginti. Ar... sėdėti visą dieną namie sušlapus batams.

Vaikai...

Kiek aš save atsimenu ir kiek man pasakodavo mama ar mamos draugės, aš visada norėjau turėti vaikų. Dar tada, kai vyras prie vaikų atrodė tiesiog kažkieno sugalvotas priedas, kaip dabar Silvijai ir Ignėjai. Silvija žino, kad vaikus nuo debesiuko kviečia dviese. Bet jis toks bereikšmis priedas, kad geriau palnuoti gyventi su sese, nes panašu, kad taip atrodo būsiant daugiau pagalbos. :) :) :) O mažoji tiesiog patenkinta linksi ir galiu užtikrinti, apie jokius vaikus dar negalvoja.
Vaikų nenorėti kartais pradedu dėl šitų dviejų siautėjančių vaikigalių, kurios taip puikiai veda mane iš kantrybės, stebina, kai jau atrodo, kad niekas nenustebins, baigia apkurtinti ir t.t. Aš tikiu, kad man beaugant mano mama tikrai ne kartą pagalvojo, kad man reiktų turėti tokią kaip aš, kad suprasčiua, ką reiškė auginti mane. Bet panašu, kad gavau ne dvigubai, o keturgubai. O man belieka eilinį kartą griebtis už galvos ir užjausti kaimynus dėl vaikų triukšmo... Ir vėl galvoti, galvoti, galvoti, kaip tą perteklinį užsispyrimą nukreipti taip, kad man būtų lengviau gyventi ir jos pasiektų tai, ką apie ką svajos.
Ech, šiandien Silvija daug ožių ir išmonės parodė. Ir viskas tik dėl palapinės-namelio. Bet ne apie tai aš. man daug labiau patiko pokalbis su Ignėja virtuvėj. Skau: Ignyte, ar patinka, ar gražu kai sesė rėkia? Ne, sako, negražu. Ta proga bandau ir ją paprotinti: Ignyte, ir kai tu rėki negražu... Nes charakterį demonstruoja irgi nemažai. Ir tada atsisuka ji pasižiūri į mane nuoširdžiai išpūstom akytėm ir sako: mamyte, bet aš rėkiu gražiau....
Va taip.

Paršeliai ir krokodiliukai

Į savo vaikus kreipiuosi begale žodžių: tiek vaikų vardų dariniais, kurių yra be galo daug, tiek saulyte (čia Silvijai), mėnuliuku (Ignėja nori būti tik juo, o aš su savotiška nostalgija prisimenu, kaip mano pleputė iš pradžių ištardavo tik "mamulis", o ne mėnulis), zukiais, kačiukais ir žinoma paršeliais. Turbūt prie progos įdedu dar biesiukų, nenaudėlių ir t.t. Kaip ir visi. paršeliai man nuo vaikystės yra miela ir gražu. Ir čia visai nėra vien tik neigiamas žodis. Tuo labiau, kad turime jūsų kiaulyte, kurią vadinam ne tik vardu, bet ir paršyte. O kad mūsų jūrų kiaulytė pati mieliausia, gražiausia ir protingiausia Silvija neleistų niekam suabejoti. :)
Bet va Ignėja nusprendė, kad ji mano mielas krokodiliukas, o aš jos mielas krokodiliukas. Užtat tėtis- visas krokodilas. Visai miela, negi ne. :)

Šiandien buvo tas retas atvejis kai vaikus iš darželio pasiėmiau aš pati. Suradau žinoma lauke. Ignėja rimtu veidu vaikščiojo su "teta Danguolyte" ir dar vienu berniuku, įsikibę auklėtojai į rankas. O Silvija atlėkė iš savo kampo su pilnom kišenėm ir pilnom pirštinėm kaštonų. Ir sugalvok tu man taip. :) Bet šaunuolė, išsisuko iš padėties suplyšus maišeliui. Pas mus tikra kaštonų manija. :) Tik auklėtoja juokėsi, kad vaikai renkasi kaštonus saujom ir maišais, bet paprašius palikti kažkiek darželyje vos po vieną kitą palieka. Nes visiems tų kaštonų namuose reikia.
Aš jau juokiausi, kad galėsim į kandis mėtyti kaštonais, užteks. :) Nors jei tokiais tempais žais ir darys savo sugalvotus darbelius, gal ir pritrūks?...

Šiaip ruduo tikrai nėra iš mano mėgstamiausių metų laikų. Kol kas sugalvoju tik du dalykus kurie man patinka rudenį: spalvoti labai ir nuo vandens kylantis rūkas. Rytais pro langą tarp namų kartais matosi tokią įspūdinga rūko siena virš Neries. O lapai? Smagiausias dalykas yra sukastos lapų krūvos. Ir šiandien žiūrėdama į po jas šokinėjančią ir besivartančią Silviją net pasigailėjau, kad buvau dar su darbiniais rūbais. Juk rūbai taip lengvai išskalbiami, o tos spindinčios akytės įsimena ilgam. :)