Tad atsidėjo miško ir laužo planai, atsidėjo zoologijos muziejaus planai. Tik mažiukas su tėčiu aplakstė aplinkinius kalniukus ir net su rogutėm važiuodama nuo kalno nuvirsti spėjo. Sakė, kad buvo labai susiraukęs ir pasimetęs veidelis... O mes su Silviuku žiūrėjom pro langą, mojavom, ir oro bučinius siuntėm. ;)
Bet šiokių tokių sėdėjimo namuose pliusų yra - apsitvarkėm. Pietums iškepiau picą. Mažoji labai padėjo gaminti. bedėliojant įdarą vis taikėsi ką nors nugriebti ir suvalgyti. ;) Ačiū už skanų ir super lengvą receptą.
Vakare vėl kepėm varškės keksiukus. Ten jau keturios akytės spoksojo į orkaitę, ir kas žodžiais, kas garsais reikalavo greičiau traukti. :D
O Silvija šiandien grįžo prie senoko, jau primiršto pomėgio- piešti. Liepė eiti į kitą kambarį, piešė man paveikslus, o paskui ateidavo, sakydavo vis savaip pakeistą eilėraštį apie mamą, duodavo bučkį ir dovanodavo. :) Paskui dar sugalvojo, kad reikia jais tėčio spintą papuošti, kad būtų gražiau. ;)
Tai ir sukamės po namus.
Tik aš taip noriu į lauką su abiem vaikais...
Beje, pamiršau pasigirti: Turiu lietaus kelnes mažąjai! Tokias, kokių norėjau, nenaujas, bet tikrai labai geros būklės. Oi galės duotis per balas :))))))
Silvija džiaugėsi ne mažiau. Kaip pakomentavo: Sese, dabar galėsim duotis po balas, bet aš vis tiek pirma bėgsiu, o tu tik po manęs. :P
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą