O savaitgalis turbūt ir vėl kiek kitoks buvo nei planavom. bet tik į gerąją pusę. ;) Kažkiek dirbau, kažkiek tvarkėmės. gaminau karį... :) :) :) Čia reiktų iš skanumo apsipatenkinusios šypsenėlės. Ir žinoma, suveikė visur kartojamas priminimas pašerti paukščius upėse, kuriuos suklaidino šilta žiema, ir kurie apledėjus pakrantėms nepasiekia žolių. Tad ir išsitempiau visą šeimyną prie Nemuno, prie Heso. ir pernai ten buvom. Bet tikrai, pakrantės tiek nebuvo apledėję. Ir paukščių pernai buvo daug daug mažiau.
O aš iš karto atkreipiau į labai gražius skaidraus ledo gabalus ant akmenų. Silvija vieną tuoj pat griebė į glėbį ir pareikalavo vežtis namo. Mūsų argumentas, kad ledas ištirps smalsiuką dar labiau sudomino. Nes darželyje jie tik tirpdė sniegą, o mama, gėda ir sakyti, šiemet tam dar neprisiruošė. O kas gali prisiminti, kas buvo pernai? ;) Tad užbėgant už akių galima pasakyti, kad ledo gabalas buvo sėkmingai sudėtas į maišelį, parvežtas namo ir ištirpo bliūde, o sekmadienį, kaip ir buvo galima tikėtis, prireikė jau dviejų ledo gabalų.
Vaikystėje mes danai prie Kauno marių važiuodavome vasarą, bet turbūt nei karto nebuvom žiemą. Dar prieš vaikus žiemą turbūt buvau tik kartą, pataikėm kai kažkokia proga buvo nuleistas vanduo, ir didžiulės storos ledo lytis styrojo bet kaip suvirtusios. Su vaikais atsimenu užsnigtą užšalusį marių ledą. O ir šiemet, būnant taip arti negalėjom nenuvažiuoti. ir laukė netikėtumas. Nors reiktų sakyti kitaip- būtent to ir reikėjo tikėtis- milžiniškos čiuožyklos ir krūvos žmonių su pačiūžom. dar bevaikštančių. O labiausiai nustebino slidininkai, kuriems reikia pasakyti puikiai sekėsi.
