Šiandien ryte po labai ilgo laiko iškepiau pyragą. Kur jau nekepsi, kai padaužiukų tėtis jau kokias tris dienas zyzė, kad nori naminio pyrago. ir kondensuotas pienas šiam pyragui gal mėnesį jau stovėjo nupirktas, o Silviukas vis kėsinosi jį praimti ir pasmaližiauti.
receptas visiškai paprastas, iš aguonėlės blogo. Tiesa, kai pirkau kondensuotą pieną dar nebuvau skaičiusi krūvos skeptiškų atsiliepimų. bet negi jie mane išgąsdins. :D tad viens du trys, pyragas sumaišytas ir skaniausius kvapus leido iš orkaitės. Būtent šis tešlos sumaišymo greitis mane ir pakerėjo. Nekantravau paragauti. Ir nenusivyliau. Žinoma, stebuklo iš tokių sudedamųjų dalių nebuvo ko tikėtis. Bet kvapnus, drėgnas pyragas taip tiko šią šaltą dieną prie kavos...
Panelės išbrokavo, mažoji tik pauostė ir pasakė, kad tikrai ne. Silvija paragavo sužinojusi, kad jame yra kondensuoto pieno. ;) O padaužiukų tėtis jau iki šiol turbūt ir pabaigė.
O nuotraukų nebus. Čia turbūt ir yra priežastis, dėl kurios niekada nerašiau maisto blogo. net tada, kai jie nebuvo tokie populiarūs, o aš turėjau daugiau laiko, galimybių ir finansų visokiems eksperimentams virtuvėje. Sakykit ką norit, bet man iškeptą pyragą reikia uostyti, gėrėtis, ragauti, vertinti. Kas dar gali tarp šių veiksmų gaišti laiką ir galvoti kuriuo kampu jis gražiau atrodo? tikrai ne aš... Nors nuoširdžiai pavydžiu tiems, kurie tai sugeba.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą