kartais vis tebesinori paklausti kur jis dingsta. Tas pagreitėjęs gyvenimo tempas turi ir pliusų ir minusų...
O dabar tiesiog džiaugiamės žiema. Gera žiūrėti į jas besivažinėjančias rogėmis nuo kalniuko, kartu tapnojančias ant sniego, kad sudarytų pėdų labirintus. Sukišusias nosis ir kikenančias ar besivoliojančias ant sniego, bedarant sniego angelus. Pasižiūriu į tas raudonas nosytes ir žandukus, blizgančias akytes ir pagalvoju, kad vis dėlto jau seniai ir aš taip laksčiau ant kalniuko. Čia matyt priešgimtadieniniai pamąstymai užpuolė. :) Tik tada būdavom be gudrių kombinezonų, o su močiučių megztom vilnonėm kelnėm, kurios ne sušlapdavo, o prie jų gabalais prilipdavo sniegas...
O šiandien be kitų įvairių veiklų buvom svečiuose. Pas du berniukus. Ir pas jų tėvus žinoma. ;) Ir kad kaip banaliai beskambėtų, aš tikrai kol kas sunkiai įsivaizduoju kaip reiktų auginti berniuką. Žiūrėjau, kaip jie kompiuteryje žaidžia kažkokį žaidimą su tankais. O silvija gi renkia lėles, apstato kambarius, žaidžia auklę ar mėgsta tuos mokomuosius. Bet žaisliniais tankais spėjo visi pažaisti. O mažoji dar ir koncertą surengti su dainom ir šokiais. :) ir panašu, kad dėdę aplink savo mažąjį pirštelį kiek apvynioti spėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą