Pavasaris ir gėlės

Turbūt jau ir mano pupos pasiekė tą amžių, kai iš visur surastas gėles reikia skinti ir užrietus nosį iš pasitenkinimo savimi nešti mamai. :) Vis gaunu po saują pavytusių, suspaustų, bet pačių gražiausių pasaulyje gėlių.:)
o šiandien, kai ir vėjai aprimo ir kiek pasitaosė ir aš pagaliau išėjau ilgesniam pasivaikščiojimui. Pirmą kartą su Silvija, savo tinginiuką nusivedžiau žemyn Jonavos kalnu bandelės ir jau teko skubėti atgal išleisti močiutę namo, nes Ignėja griežtai atsisakė eiti iš namų. Bet buvo labai smagu prasilakstyti: žiūrėti geltonas plukes, žibutes, pienes ir dar kažkokias gėles kurių nepažįstu. O mūsų apžiorai murkei parnešti kalną žolės. Visai sugadina žmones tie žolėdžiai: nuo pat ankstyvo pavasario pirmiausiai akys apžiūri kur vešlesnė žolė. O gršžus panelės puola maitinti iš rankų. Silvija turi savo juokingą maitinimo būdą. Viena ranka aukštai iškėlus maitina, o kita glosto pagurkliuką sakydama, kad labai graži balta apatinė lūpytė. Ir kenčia paršelis...
Tik vos pasitaikius progai sprunka pas Ignėją. Sena čia nuotrauka, dar žiemos. Draugeškos. :)

O vakarop dar buvom miške prasilakstyti ir nuo tilto mašinoms pamojuoti. Čia mėgstamiausias Ignėjos užsiėmimas. Ir netgi įvardinimas: Mano tiltas. Taip ir juokiamės, kad tas tiltas prie šiaurinės dabar yra senelių tiltas, o prie mūsų- Ignėjos. :) Bet kas keisčiausia, šiandien kone visi sunkvežimiai papypino, o ir iš lengvųjų mojavo. Matyt maniškė su ryškiai rožine striuke labai puikiai matėsi :)