Mano nevykęs bandymas nuvarginti vaikus

Aš šiandien turėjau slaptą planą nuvarginti vaikus, kad jie kuo anksčiau užmigtų. Ir iš karto galiu pasakyti, kad man nepavyko... Atsikėlė 7,30, o be 10 vis tiek neatsigulė... Ech, ir aš tiek energijos noriu... Bet šiaip vis tiek buvp smagi diena. Ne tokia šilta kaip tikėjausi. Ir su toooookiu smarkiu ir šaltu vėju, kad einant tiltu Ignėja vienu metu šonu pasisuko, kad nenupūstų. Bet apie viską iš pradžių.
Maniškės jau prieš kelias dienas derėjosi ir išsiderėjo, kad penktadienį nereiktų į darželį. O kadangi močiutė pasisiūlė kelias valandas pabūti su anūkėmis, šis planas joms pavyko. Tad po tų kelių valandų prasidėjo mano plano, kuris iš pradžių atrodė gudrus, įgyvendinimas. :) Iš pradžių sustojom prie Žukausko žiedo, prie mano mėgstamos pienių pievytės. ten praeina šildymo trąsa, tad pienių ne tik daug, bet jos ir kiek kitokios- didesnės, ilgais kotais. Žinoma, pienes šiais metais abi jau skynė ir matė, bet vėl džiaugsmas liejosi per kraštus: ir uostė, ir skaičiavo, ir ilgiausių ieškojo. :) Kita stotelė buvo prie mūsų esantis tiltas į Kleboniškį. Naujasis, kaip kai kurie sako. Pastarąjį kartą kai buvom vakare ten tokiame duburyje su vandeniu matėm kelias antis, tad abiems būtinai reikėjo keliauti jų palesinti. Bet šįkart jų nebuvo. Tačiau mano suokalbininkės pasišnibždėjo ir gudriais balseliais pareiškė, kad antys turbūt miške ir galim eiti jų ten ieškoti. Ir ko gi mama nepadarys dėl savo bėdyčių.... Praeitą kartą miške buvom savaitgalį. Bet šįkart buvo vienas didžiulis skirtumas - daug daug žydinčių kiškiakopūsčių. Net plukės kažkaip tarp jų pasimetė. Bet buvo gražu. ir abiems buvo proga išmokti naują žodį, o Silvijai ilgą diskusiją kas sugalvoja augalams pavadinimus ir kada ji surs nežinomą augalą ir sugalvos jam pavadinimą. :)
Smagu buvo pasivaikščioti, kol dar nėra uodų. Matėm daug paukščių. Ir šįkart nuėjom kitu keliu pro šaltinėlius. Silvija žinovės balsu Ignėjai papasakojo, kad upeliukas tekės į Nerį, po to į Nemuną, Baltijos jūrą ir galiausiai Atlantą. :) O Ignėjai neliko nieko kito kaip linksėti. Ir bežingsniuojant pamatėm labai statų kalną. Silvija iš karto užsinorėjo lipti, o aš buvau tikra, kad neužlips. Tik aišku, nesakiau. Tad peržengėm upeliuką ir kopėm... Buvo ką veikti, tuo labiau, kad pagrindinėj daly smėlis. Ir aišku, Ignytė ėjo įsikabinus į ranką. Bet abi užlipo ir buvo tokios savim patenkintos. Ir dar pakomentavo, kad tėtis turbūt neužliptų. Tad kitą kartą teks vestis tėtį ir patikrinti. :)
Grįžę namo užkandom ir gal 10 min pažiūrėjus Krokodilą Geną pareiškė, kad reikia vėl eiti į lauką- su paspirtukais. Prabuvom gal pusantros valandos, ir jei ne didelis vėjas turbūt dar ilgiau būtų prabuvę.

Tik panašu, kad vis tiek nepavargo.