Šiandien buvo toks netikėtas įvyki. Aš kažkaip pripratus kad mane kalbina suaugę, pagyvenę žmonės. bet kažkaip niekada nekalbindavo didesni vaikai. Gal ir todėl, kad neesu ta, kuri tirpsta dėl kiekvieno sutikto vaiko. Ir aišku, kad jie tai jaučia.
Šiandien kai su panelėm išėjom į lauką prie namų buvo gal 8 metinukai, tai aš savaime suprantama suraukiau nosį ir passiūliau eiti į tolimesnę aikštelę. Už mokyklos Silvija sustojo palaipioti, o sustojęs berniukas pasisveikino. Pamaniau, kad sumaišė su kuo nors ir tuoj nueis, bet ne, pradėjo kalbėtis. Lukas, vasarą bus 10. Gyvena šalia tos aikštelės kur mes ėjom žaisti, tai ir visi nuėjom kalbėdamiesi. Ir jei ką tikrai nustebau, kad prie aikštelės ne pasuko į namus, o liko su mumis. Gi maniškės jam gerokai per mažos...
Šiaip mielas ir plepus berniukas, išpasakojęs apie netikrą brolį, namus, patėvį, kad mama kai jis buvo visai mažas skyrėsi su tėčiu, nes jis mušė mamą ir daug keikėsi, kad gyvena dar kartu senelė ir prosenelė. Ne iš karto, per tą pusantros valandos, bet šiaip, beveik neklausiamas. O aš tikrai nežinau ką sakyti, kai man svetimas vaikas ir dar daug didesnis už Silviją pasakoja tokius dalykus. Bet rūpestingas, mielai pasisupęs su Silvija, kiekviena proga puolęs saugoti Ignėją. O mane primygtinai pavaišinęs apskutiniu turėtu saldainiu.
Tai jau dabar aš saldainių nešiosiuos, jei netyčia sutiksiu. Ir abi maniškės spėju reikalaus dairytis jų "didelio draugo Luko".
Bet šiaip spėju vaikas, kuris mokykloj neturi draugų ri gal iš jo šaiposi. Tiesiog kitoks. Ne "kietuolis" kaip kiti jo bendraamžiai. O mane labiausiai prajuokino jo klausimas: o kas jūs joms būsit? Močiutė, mama, o gal sesė? Velnias, kažin kokio amžiaus atrodau? :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą