Antradienį buvo labai graži ir šilta diena. Aišku, per šiltai prisirengėm, tai buvo proga patampyti visas striukes. Bet nieko, irgi geras sportas. :) Tądien su teta visos išsirengėm į zoologijos sodą. Ir man kiek netikėtai sumušėm buvimo jame rekordą- prabuvom beveik 4 valandas: daug vaikščiojom, daug supomės, ir net nepastebėjom kaip prabėgo laikas. :)
O Igniužiui turbūt šis apsilankymas kaip pirmą kartą, neesu tikra kiek ji atsimena iš pernai metų. Pirmiausiai pro stumbrus, guanakus, maras (čia man jos labai patinka, toks nei šioks nei toks gyvūnas, o dar turėjo mažą mariuką ;) ) ir kupranugarius nuskubėjom pažiūrėti kaip šeria ruonį Kajų. Ir pamatėm tai, ko dar nebuvom užtaikę: dieną, kai vanduo būna išleistas ir pildomas iš naujo, o kol pribėga ir naktis ateina. Aišku, turbūt niekada nėjom į zoologijos sodą antradienį. Kiek juokingai ruonis atrodo tokiam mažam vandens kiekyje, bet tas jo šlepsėjimas pusiau išlindus irgi turi žavesio. :)
Kai ėjom pro korsakus, ten dirbanti teta papasakojo, kad jie turi mažylių, kuriuos labai saugo ir augina visa gentis. Silvija supratingai linksėjo, o Ignėja žinovės tonu paaiškino, kad ją augina tik mama ir tėtė. ir dar kartais teta. :)
Apžiūrėjom akvariumus, kur labiausiai patiko krokodiliniai tritonai ir varlės, paukščius, terariumą. Ten jau aš iš savęs juokiausi, kai prieš nosį nematydavau didžiausių nejudančių driežų, bet matydavau tik pasislėpusius, bet bent kiek judančius. Ir žinoma, tigras. :) Ignytė nusprendė, kad ji už tikrą didesnė, juk jai jau daugiau kaip trys. :) O šįkart į tigrą ilgokai paspoksojom, nes dar niekada neužtaikėm jo vaikštant taip arti, net šonu kartais liečiant stiklą ir ateinant į mus pažiūrėti. :) Dar buvo Silvijos numylėti poniai ir asiliukai, prie kusių grįžom kelis kartus.
O paskui leidomės žemyn. Didžiulę šaką ėdanti žirafa.
Įtartinai sumažėjęs pelikanų skaičius. Ir ereliai, flamingai ir žinoma povai. Čia Ignėjos stichija. Povui surikus (net nežinau kaip kitaip pavadinti tuos kiaurai ausis einančius garsus) Ignėja momentaliai pakartojo, ir dar matyt taip tiksliai, kad visi povai atsisuko. :)
Ėjom ir pro zebrus (niekaip mažės neįtikinau, kad ten dryžuotos kojinės :P ) ir gnu. Ir pro fazanus. ir turbūt pirmą kartą nuo gilios vaikystės, kai su tėčiu sušėrėm jiems pusę kg sausainių (ech, seni geri laikai), mačiau šiuos baltus ožius taip arti. Gražūs, nors ir kailis apsilupęs.
Panelės greit užskuodė į kalną, o sena mama ir sena teta šiaip taip užsiropštė iš paskos. Ir pažiūrėjus beždžiones abi skuoste nuskuodė prie naujų pakabintų supynių. Tik pamačius pripučiamą pilį, ar kaip jį pavadinti, susiraukiau iš širdies. Ne, ne dėl tų kelių eurų, bet man taip patiko, kad anskčiau jo čia nebuvo....
tad daug supomės ir kikenom, vėl ėjom pro gyvūnus. Anksčiau kininio minjako nebuvo, ar ne? Abi panelės įsitraukė į rimtą diskusiją kurie gyvūnai smirda ir kurie ne, ir kodėl jiems užpakalių niekas neplauna (nes mama jūrų kiaulytei tai plauna :) ) ir po dar vieno rato pasukom link išėjimo.
Ir nors abi sutartinai sakė, kad labiausiai patiko suptis, paskui tėčiui papasakojo apie daug gyvūnų. Tad manau tikrai buvo verta eiti. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą