Atradimai ir džiaugsmai

Šiom dienom daug daug dirbu... Ką darysi, kartais reikia ir taip. Todėl vakar vaikai į ekskursiją gaisrinėje keliavo be manęs, o su teta. O ir grįžo baisiai patenkintos ir pilnos įspūdžių ir pasakojo viską viena per kitą. Silvijai labiausiai patiko vienas gaisrininkas, nes jo vardas kaip tėčio ir plaukai kaip tėčio. O dar ją pagyrė, kad labai rūpinasi sese(nelabai dažnai, bet taip būna... ;) ), tai iš viso tapo susižavėjimo objektu. :) Kiek kartais nedaug vaikams reikia. ;)

O aš šią savaitę padariau du atradimus.
Išbandiau šį receptą, tik be šokolado, tikėdamasi kad jis labai patiks Ignėjai. Juk ji pas mus varškyčių mėgėja. Bet panelė tik paragavus išbrokavo, o mano didelei nuostabai Silvija valgė nesustodama. Nors šiaip visas varškes ji valgo tik tada, kai nieko kito nėra. Žinoma, maniškiai nebuvo tokie gražūs, neatrodė tokie purūs (kitą kartą bandysiu kitokią varškę) ir buvo su cukrum, o ne su medum. O labiausiai nustebino intensyvus banano skonis. Jei nebūčiau pati darius būčiau davus galvą nukirsti, kad pridėta dirbtinių skonio stipriklių. Bus kartojamas, ir ne kartą.:)

Kitas labiau susijęs su manim :) Turbūt būna, kad iš anksčiau atsimeni kieno nors skonį, o dabar niekaip neberandi. Man taip buvo su zefyrais, kol radau parduodamus latviškus, kurie primena tą vaikystės skonį. Ir su riešutų sviestu. Dar  iš Japonijos laikų. Bandžiau pora kartų jį pirkti iš čia, bet abu kartus liko nesuvalgytas. O dabar paskutinį kartą nusprendžiau užsisakyti natūralaus, iš čia. maniškis su Milka. ir negaliu nustoti valgyti tiesiogine ta žodžio prasme. :) Jau juokavo Renaldas, kad gal pigiau būtų pirkti galingą blenderį, kad galėčiau darytis pati. ;)