Atostogų pabaiga

Aš jau kokia trečia diena vaikštau ratais aplink kompiuterį besvarstydama ar rašyti ar nerašyti. O ilgai svarstyti man nebūdinga. :D Bet šįkart tokia dviprasmiška situacija susiklostė - rašyti tiek kiek noriu ir kada noriu su mano pamaininiu darbu ir padaužom nebeišeina. O rašyti priešokiais kažkaip pačiai nesmagu...  Tad taip neįprastai sau tebesvarstau. Gal dar pora kartų taip padvejojus imsiu ir apsispręsiu galutinai?
Tos nepilnos dvi savaitės atostogų pralėkė tiesiogine ta žodžio prasme. Nepastebėjau. Nepailsėjau, nes padaužyčių tėtis puolė atsigriebti su darbais. nesutvarkiau namų kaip planavau. Bet... Ką jau darysi. Būna ir tokių atostogų. Ignėjos daželis atostogauja, tad visos karaliavom namie ir aplink namus. O kol jos žaisdavo lauke, spėdavau prisėdus ant suoliuko ir paskaityti. Taip taip, amžina mano dilema, nuo kada išleisti vaikus vienus į kiemą žaisti. kai čia atsikraustėm ir panelės buvo mažytės, taip keista atrodydavo, kai penkiametį berniuką iš antro aukšto tėvai išleisdavo vieną į lauką. Dabar kai mano mažoji penkių su puse, kartais kitaip nebesusisuku ir išleidžiu su sese žaisti į kiemą. Daug mieliau pasėdėčiau kartu, bet... Bet tada jei eitų tik tada kai galiu aš, to lauko būtų perpus mažiau. Nors pačiai kiek juokinga klausyti sukantis virtuvėj, kai nors žaidžia kokie 6-7 vaikai, iki septinto aukšto atsklinda tik garsūs maniškių balsai. bet kai išlendu pro langą jos vis dar vaikiškai naiviai nustemba: Mama, o iš kur žinai, kad mes čia?
Tik bėda, kad kompanija aplink labiau berniukiška, ypač kad būtų tinkama Silvijos amžiui. Taip, Silvija puikiai su jais žaidžia karą, abi turi "mirtiną" draugą gerietį Beną,

bet Silvijai taip reikia draugių mergaičių...  Tad kai tik pasirodo draugė iš už stadiono, visas burys berniukų būna negailestingai paliekami žaidimo įkarštyje ir nulekiama pas Emiliją.

Bet kai jos nėra, mamai vėl tenka atidarinėti duris jaunikaičiams, apsiginklavusiems pagaliais, kviečiantiems į lauką žaisti karo. Nors jei nuoširdžiai, man labiau patinka, kai žaidžia su mergaitėm. mažiau praskeltų galvų. na, gal ne visai praskeltų. Bet šiandien kai vienas berniukas pataikė Silvijai su akmeniu į galbą (gumbelis su keliais kruvinais dryžiais yra, bet išgyvens :D ), pirma ji taip pat šveitė akmenį atgal, o paskui atėjo skųstis man. Aišku, visus žaislus lauke palikusi, kurių ėjom susirinkti. Bet man labiausiai patiko dviejų septynmečių pokalbis už namo kampo pašnibždom: aš tai išsigandau kai Silvijos mama išėjo. Aha, aš irgi... Žinosiu ir aš, kokia baisi ta Silvijos mama. :) O maniau, kad ji tik šiaip nebesociali į senatvę, nes labai labai džiaugiasi, kad vaikus gimtadieniuose žaidimų kambariuose jau galima palikti vienus ir man nebereikia ten būti kartu ir vaidinti patenkintos. :)

Besėdėdama lauke ir prižiūrėdama Ignėją aš su nuostaba supratau, kad šiais laikais laistytis lauke nori (ar leidžiama) vos keli. Pagrindinis žaislas iki šiandien, kol baigė savo gyvenimą, buvo taip vadinama "vandens pompa". Išsinešus pirmą kartą į lauką aš pamaniau, kad mergaitės šiaip nenori sušlapti, ir aiškina, kad joms neleidžiama laistytis. Po to sekė berniukai. Galiausiai maniškes besinešant apibambėjo kažkokia moteris, kad vaikams laistytis negražu. Jai pasisekė, kad manęs šalia nebuvo, būčiau pasiūlius vaikams ją aplaistyti. :D Gal gera priemonė už kišimąsi kur nereikia? Nes tai, ką dar vaikai vidury stadiono kur niekam netrukdo tikrai ne jos reikalas...  O jei rimčiau tai vis dar nežinau, ar tie vaikai nenori laistytis ar gauna barti. Maniškės nori. Pakeičia kelis rūbus, pralaksto šlapios. Bet tos spindinčios akys atperka viską, net ir smėlėtų rūbų skalbimą ir džiaustymą kasdien.:)

Bet bežiūrint į raudonus šermukšnius, tvarkant spintas ir atrenkant išaugtus rūbus bei pradedant pirkti priemones mokyklai vėl ateina jausmas, kad vasara beveik baigėsi...

Atostogos ir knygos

Ar patikėsit, nuo trečiadienio man atostogos. Net jei su penkiais skambučiais iš darbo per dieną, tai vis tiek atostogos. Prieš pat jas su bendradarbiu kalbėdami apie lietuviškus orus ir pajūrį jis pasakė, kad koks skirtumas, galima ten tiesiog būti ir skaityti. Bevaikis, jei ką. Nepagalvojo, kad prastu oru ten tektų vaikus linksminti, o ne skaityti. Bet ta proga iš bibliotekos parsinešiau tris knygas. Paprastai renkuosi pati, o šįkart paprašiau bibliotekininkės ką nors pasiūlyti. Ir jei ką šie pasiūlymai viršijo lūkesčius. Labai rekomenduoju:

Pagal viršelį arba pavadinimą turbūt būčiau neėmus nei vienos, jei rinkusis pati. Bet man labai labai patiko. :)

Vaikystės

Pastaraisiais metais fb vis klaidžioja post'sai apie tai, kaip mūsų karta turėjo vaikystę, kiemą ir t.t., kiek daug nuostabių dalykų buvo. O aš nuoširdžiai pavydžiu Silvijai tų galimybių, kurios yra dabar. Nors, pamąsčius, Ignėjai turbūt labiau patiktų tokia vaikystė kaip aš turėjau, aš ko gero keisčiau į dabartinę Silvijos. Ir iš karto parašau kelis teiginius. Tokius aš jau pripratus išsakyti, ypač Silvijos atveju: Ne, aš jai leidžiu miegoti pietų, net migdau, bet ji pati nemiega. Arba ne, aš tikrai neverčiu jos viskuo domėtis ir mokėtis (ir piktdžiugiškai žiūriu darželio direktorei į akis kai jos atsiųsta psichologė stebėjusi Silviją mišrioje grupėje tai patvirtino). Dar galiu pridėti apie nevertimą vaiką lankyti tiek būrelių. Tiesa, labai norėčiau kad tokia prievarta duotų naudos. Pavyzdžiui, bandau versti skaityti knygas. Rezultatas? Skaito kai liepiu arba žino, kad paskaičius ką nors lengviau išsiprašys. O šiaip skaito daug, tik ne knygas, pvz. naujienas internete arba kažką google...
Bet ne apie tai aš, apie vaikystes. Prieš savaitę Silvija buvo dar vienam renginy kurio pavydėjau. Vytauto Didžiojo karo muziejus, kurį nuo vaikystės labai mėgau, bet dabar būdama vaikas turbūt dievinčiau, surengė žalgirio mūšio inscenizaciją- vaidinimą su istorijos elementais ir persirengimais. Turbūt net nereikia klausti ar Silvijai patiko :)

Nuotrauka ir jų puslabis FB yra čia.

Kas dar buvo? Paisbaigė vasaros stovyklos, taip pat ir ko gero labiausiai patikusi Jaunųjų turistų centre, Aš iki šiol neįsivaizduoju tokio vaizfdo, bet labai norėčiau pamatyti : mano princesė ant žirnio miške nugriuvusi į dilgėles ir nerėkia. :D Čia tikrai kažkas iš fantastikos srities. Bet pasirodo buvo... Ir dar daug daug kalbų ir įspūdžių apie tai.

O aš paėmiau ir ant staigiųjų Renaldą ir Silviją ištempiau į dienos kelionę į Rundalę. Žiūrinėjau tą pati kaip tyčia daug minėtą FB, pamačiau Aistės palaikintą jos draugės nuotrauką iš Rundalės su daug rožių ir... Po poros dienų jau buvom ten. Ignėja pastaruoju metu prasta keliauninkė, kai mašinoj jai darosi bloga. Mūsų senukas, kur po paskutinio tvarkymo dar dvokia dyzeliu daug prie to prisideda, bet... yra kaip yra. Mano suplanuoto raudono Porsche dar teks kelis metelius palaukti :D Bet Silvija važiuoti mėgsta. ir su trumpu stabtelėjimu Panevėžyje mes pasiekėm Bauskę ir po to Rundalę. Pati iš savęs juokiausi važiuodama, kad turbūt pirmą kelionė tokia, kad net rimčiau į žemėlapį nepažiūrėjom. Bet viskas pavyko puikiai. Apėjom Rundalės rūmus, kuriuose Silvija kažkodėl labai įtartinai jaudinosi ir vis bandė įkišti ranką man į rankovę, ko jau senokai nedarė. Net juokiausi, kad gal praeituose gyvenimuose čia buvo hercogaite ir staiga tai supraro, kaip ir tai, kad tuoj reiks grįžti į žiauria realybę. :P Buvau aš Rundalėj prieš 9 kokius metus. Viskas išgražėję- tiek pilis, tiek sodas. Būtent jame ir praleidom daugiausia laiko. Net ir Versalio gerbėjui Renaldui sodas labai patiko. O Silvija gavo galimybę persirengti to laiko drabužiais.

Grįžtant dar sustojom Bauskėj, pasivaikščioti po pilį ir aplink.

O palaksčius po kalnelius laukė ir latviški ledai bei kelionė atgal. Iki Panevėžio, kur susitikau kokius 23 metus nematytą pusbrolį. Prisipažinsiu, labiausiai dėl Silvijos, kuriai vis dar nepraėjo noras pažinti kuo daugiau savo giminių. Aš aišku taip drąsiai nėjau. Bet Silvija pažadėjo už mus pakalbėti, jei nežinosim ką pasakyti. :) VBet neprireikė. Buvo labai smagu. Ir tikiu, kad tai buvo ne paskutinis mūsų susitikimas

Vis dar lietus ir tolimesnės stovyklos

Net susimąsčiau, kiek buvo dienų kai visai nelijo? Nedaug... O kiek rytų kai galėjau eiti be striukės? Irgi turbūt nebuvo. Aišku, reikia nepamiršti, kad mano darbas prasideda 6 ryte (kas, ir kas gali būti toks žiaurus ir sugalvoti darbo pradžią tokiu laiku? kas iš to, kad anksčiau baigiasi. Bet nuo 8 aš jau tik pusiau žmogus. O miego užsinoriu dar anksčiau). O naktys šaltos... Jau vieną dieną mačiau rūką virš neries, kas paprastai būdavo tik rudenį... Bet grįžkim prie lietaus. vakar pylė kaip iš kibiro, tad pasidžiaugus, kad aš su crocsais bridau sau ramiai per plaukiančią gatvę ir nebuvo ko gailėti batų :)

Tad taip, dirbu. Ir kol kas dar atostogos atrodo toli... Tuo labiau, kad jų pradžia kiek neapibrėžta. :(

Silvijos vasara skrenda toliau. Į mokyklą dar neužsinorėjo. Kur jau norės, kai veiklos pilna. praietą savaitę buvo stovyklėlėj Tautinės kultūros centre Jakšto g. Pavadinta buvo Pažintis su teatru. Bet to teatro ten buvo tiek nedaug... Atvaikščiojo. Vis pabambėdama, kodėl to teatrro čia nėra.  Be didelio džiaugsmo atbuvo. Daug nepasakojo. Ir visai neliūdėjo, kad baigėsi. Pirmoji stovykla kur palikom pasirašydami, ir pasiėmėm pasirašydami. Visur kitur nebuvo taip griežtai.

O daugiau nieko ypatingo. Gyvenam. Laukiam gražių orų. Ir gal pagaliau Silvija vėl atrado skaitymo džiaugsmą. Tomo Dirgėlos knyga. Aš "sugraužiau" per vakarą. Dabar Silvija po truputį vis skaito :)

Antroji Silvijos stovykla ir noriu tikros vasaros

Žinot apie ką aš beveik kasdien pagalvoju ? Apie buvusias keliones po šiltus kraštus ir kaip aš ten ir vėl nriu... Nes vakar, liepos 2 dieną, 7 val vakare su megztiniu ir neperpučiama striuke išėjusi pasivaikščioti sugebėjau kaip reikalas sušalti... Panašu, kad šalta nebuvo nebent mano vaikams ir sutiktiems šliužams, kurių Silvija spygaudama bijojo, o Ignėjai jie atrodė mieli, gražūs ir įdomūs. Tuo pačiu išėjo nemenka neplanuota pamokėlė apie invazines rūšis, kodėl tai blogai ir "moksliniu" Igniūčio tyrimu kiek tie iš Ispanijos atkeliavę šliužai gali susitraukti juos palietus. Buvo padarytos labai rimtos išvados: Daug. :)
Kelios foto čia ir čia.

O praeitą savaitę Silvija ėjo į dar vieną stovyklėlę- būrelį. Šįkar bibliotekoje. Ne mūsų, nes netiko laikas. Įdomiausia, kad nors internete ir skelbiama, kad tai parko biblioteka, ant durų vis dar kaba užrašas Vitebsko... Bet vienaip ar kitaip buvo ta. Nors ir be didelio noro, Silvija atvaikščiojo visas dienas. O aš pagalvojau, kad tai buvo padaryta atmestinai... Net ir atsižvelgus į tai, kad lankstymo turėjusi mokyti moteris stovyklos viduryje susirgo, man stovykla iš Silvijos pasakojimų atrodė kiek vienapusiška ir nuobodoka. Ir kas keisčiausia, nebuvo jokios su knygomis ar skaitymu susijusios veiklos... 4 valandos, dalis laiko skirta užkandžiavimui. Ir kaip supratau dalis laiko veikti ką nori. Taip, lankstiniai buvo įdomūs. Žinau, kad piešė, bet ar būtina rinkti vieną gražiausią piešinį ir jį apdovanoti? Ypač, kai stovyklėlę lanko 4-5 vaikai, ir laimi, žinoma, vyriausia? Lipdė iš modelino. Sakė, kad buvo įdomu. Bet vėlgi, grįžus taip pat pastebėjo, kad buvo per ilgai ta pati veikla ir nieko naujo.
Pabambėjau :D
O jei rimčiau, džiugu, kad ir ši biblioteka prisijungė savo ar ne savo noru prie stovyklų idėjos. pagal bibliotekos puslapyje įdėtas foto , tiesiog yra ko pasimokyti iš kitų skyrių. Pirmas blynas gal kiek ir prisvilo. Bet jei tik bus noro- tobulėti tikrai yra kur. :)

Silvijos pasaka

Praėjo beveik savaitė po stovyklos. Silvija jau užsiėmė kitom veiklom, bet įspūdžiai vis prasprūsta bekalbant. Turbūt patiko, jei tarp ateityje planuojamų veiklų (viešbučio, pramoginio laivo, baseino ir pan.) turėjimo dabar jau įterpiamas ir stovyklų organizavimas. :)
Aš jau perskaičiau ir kitų vaikų pasakos. Visos gražios, bet Silvijos, aišku, gražiausia. :) Na kaip kitaip. :)

Kregždė ir vanagas

Kartą gyveno kregždė Emilija. Ji buvo miško karalienė ir globojo visus paukštelius ir žvėrelius.

Kartą miške prasidėjo baisi epidemija – visiems paukšteliams ėmė kristi plunksnos, o žvėreliams nusišėrė kailis. Visi nusilpo ir nebegalėjo paeiti ir paskristi.

Karalienė Emilija labai išsigando, nes nežinojo kaip padėti. Ir ėmė ji stebėti, kas tą ligą galėjo atnešti ir iš kur. Ir pamatė ji ant upės kranto išmestą leisgyvį šamą, kuris atplaukė iš Sibiro. Jam buvo nukritę visi žvynai. Šamas vos kvėpavo ir dejavo:

-Gaila, kad aš ne Sibire, nes ten auga stebuklinga ugninė žolė. Ji auga prie pat ledynų aukštuose kalnuose.

Ir tada kregždė Emilija nuskrido į Sibirą ir rado tą ugniažolę, jau nuskynė ją, bet pajuto, kad namo nebeparskris, nes labai sušalo. Suledėjo jos sparnai, o saulė buvo už debesų ir negalėjo jos sušildyti.  Tada Emilija ėmė verkti:

-Saule saule, būk gera, išgelbėk mane.

Ir saulė jos pasigailėjo – išvaikė debesis, sušildė mirštančią kregždutę. Dabar jau ji galėjo skristi namo.

Parnešė Emilija ugniažolę ir davė šamui ir kitiems ligoniams. Ir visi pasveiko. Miško gyventojai džiaugėsi ir nutarė karalienei atsidėkoti- pasiuvo jai suknelę iš aukso.

Tai pamatęs piktasis vanagas ėmė pavydėti. Jis irgi norėjo auksinių rūbų, tad nutarė kregždę apgauti. Jis pasakė Emilijai:

-Kitame miške slepiasi nusikaltėlis. Jis nori tave nužudyti ir tapti mūsų girios karaliumi.

-Tikrai tikrai? – nustebo kregždė.

-Taip, taip.

-Gerai, skrendu.  Cyp-cap. Skrendu, aš nieko nebijau.

O miške jokio nusikaltėlio nebuvo – ten atskridusią kregždę tamsoje užpuolė tas pats vanagas. Prasidėjo muštynės. Vanagas tikėjosi, kad muštynių metu nukris kregždės auksiniai rūbai ir jis galės juos pagrobti, bet atsitiko kitaip. Nujausdami nelaimę, karalienei į pagalbą atskrido jos draugai – visi miško paukščiai. Jie nubaidė vanagą ir išgelbėjo savo sužeistą karalienę. Bet Emilijos sparnas buvo sulūžęs ir ji nebegalėjo parskristi namo. Jos draugai ją parnešė ant nugarų.

Vanagas kitą dieną tarė:

-Mūsų karalienė serga, nebegali skristi. Turime rinkti naują karalių.

Buvo paskelbtos skridimo varžybos – kas jas laimės, tas ir bus karaliumi.

Kregždė labai nuliūdo, kad negalės dalyvauti varžybose dėl karaliaus titulo, bet šamas ją paguodė:

Neverk, aš per naktį nuplauksiu į Sibirą ir atvešiu tau vaistų.

Jis taip ir padarė. Kitą rytą šamas atvežė stebuklingą Sibiro mėtą, kregždė sulesė ją ir jos sparnas pasveiko. Dabar ji jau gali dalyvauti varžybose!

Teisėjas paskelbė:

-Dėmesio dėmesio – pirma užduotis. Kuo daugiau apskrieti ratų. Startas!

Kregždė apskrido 100 ratų, o vanagas tik 20. Bet atsitiko bėda – pakilo viesulas ir abudu juos nubloškė į medį.

Tada atėjo laumė. Įtempė juos į karietą su narvu ir nuvežė į kalėjimą. Bet ir vėl išgelbėjo kregždės ištikimieji draugai – jie paskambino pareigūnams, šie atvyko ir kregždę išvadavo, o vanagą paliko miesto kalėjime. Kregždė Emilija ir toliau liko karaliauti.

Knygos

Šįkart su Ignėja rinkomės knygas bibliotekoje. Turbūt reiktų sakyti, kad rinkomės abi. Aš siūliau, o Ignėja vartė ir arba sutiko, arba ne. Po stovyklos grįžusi Silvija jas greitai irgi perskaitė, bet Ignėjai, žinoma, skaičiau aš. Galėtų ir pati jei netingėtų. Bet pritingi...

O man smalsu skaityti naująsias knygas. Nes dažniausiai jos man atrodo tokios truputį keistos. bet jei ką vaikystėj mįgtas pasakas ne mažiau keista skaityti. ;) Tik nei viena mano panelė jų nemėgsta...

Viena iš Ignėjos išsirinktų buvo 

Savaime suprantama, kad pasirinkta dėl paveikslėlių. Su Ignėja skaitėm per tris kartus, nes ji vis pastebėdavo, kad keista knyga, kažką paveikdavo, bet paskui pasiūlius sutikdavo vėl jos klausytis. ir man keista, jei ką. Matyt Ignėja jos dar nepriaugo, o aš išaugau. :D Apie mergaitę, kuri matė pasaulį gražiau. raganą, vilką, robotą ir t.t. Pirmoji R. Valeikio skaityta knyga. Nežinau ar dar vieną siūlysiu. Nebent išsirinks pačios... Kaip penkiametei per daug supainiota ir per daug išmąstyt reiktų. Nesusižavėjo ir Silvija. Sakė labiau patiko paveikslėliai...

Kita knyga Levi Pinfold "Juodas šuo".

Prisipažinsiu, aš tik dabar  ieškodama viršelio paskaičiau, kad ji apie baimių įveikimą. O mes draugiškai nusprendėm, kad apie draugystę ir stebuklus. :) va kaip būna. Taip, skaitėm, kad visa šeima bijojo šuns, o šis nuo to baimės tik didėjo. Bet tik dabar man atrodo viskas akivaizdu, o Silvija kažin ar dar labai susietų, kad kai bijom viskas atrodo didesnis ir baisesnis. Bet kad ir kaip žiūrėtum, knyga trumpa, lengvai persiskaito ir gražiai iliustruota.