Praėjęs penktadienis ir pamąstymai

Vakar buvo šilta. O kai pas mus dar daug saulės į langus, tai ir pabėgt norisi. Jei ką taip ir padarėm, išbildėjom tiesiai pas močiutę. Jau paprasta su jom kur nors netoli važiuoti. Ignėja vaikšto, Silvija visada pasirengusi sesę į "teisingą kelią" nukreipti.
Ir žinoma, užmigdžius sesę pietų Silvija išsitempė močiutę į lauką. ne tik ant smėlio pažaisti, bet ir naujojo draugo Daniaus pasidairyti. ;) Žinoma, kad rado. Tik jau net aš susimąsčiau, ar jis su močiute gyvena, ar mama jį palieka dienai ir vakare pasiima. Bet tai ne mano reikalas, kas be ko.
Bet grįžus močiutė papasakojo, kad įpylė Daniui į jo butelį gerti, nes šis pasiprašė sakydamas, kad pabaigė savo vandenį. Mano lepūniukas tadien gėrė Waterrą. Ir pasakojo, kad Danius paragavo, išpūtė akis, pasakė, kad labai skanu ir pridėjo, kad tokio skanaus "daikto" niekada dar nebuvo gėręs....
O tai kažkiek priverčia susimąstyti. net nesiginčysiu, saviškes aš lepinu ir jos gauna tirkai daug. Kartais gal per daug. Žinoma, nelėkiau tam vaikui pirkti to gėrimo. Kažkaip norisi, kad jis pamatęs džiaugtųsi Silvija, o ne tikėtųsi, kad ji kažką atneš. Bet šiandien, kai vonioje pučiant burbulus Silvija papasakojo, kad Danius pametė savus, abi susitarėm, kad atiduosim jam vienus savo senus. Kaip Silvija sakė: Ne pačius geriausius, bet labai gerus. :)

Plepsius

Šiandien Silviukas pamatęs mane su namine bliuska, kurią nešiojau tik pernai, nusprendė pagirti:
"Mamyte, tu labai gražiai atrodai. Tai labai tinka šita bliuska. Ji labai graži. Ir aš tokios noriu"
O paskui tyliai tyliai pridėjo:
"Tik gražesnės".

:D

O mama pasakojo, kad ir aš vaikystėj, tik gal būdama 5 metų, taip girdavau močiutę... :)

Mažoji ir didžioji

Šiandien su Ignėja pirmą kartą rimtai žiūrėjom nuotraukų albumus. Ir pagalvojau, kad vien jau dėl tokio žiūrėjimo verta jas spausdinti. :)
kažkaip seniai bebuvau ištraukus vaikų albumus, nors Silvija mėgsta juos žiūrėti, tik kas kart domina kiti dalykai. Ir šiandien ji paprašė. O daugiausiai klausinėjo apie datas. Bet mažoji nuoširdžiai mane nustebino. Su kokiu džiaugsmu ji vartė puslapius ir vis komentavo: mama, tėtia, sesia, nenia (senelis), a, ir buvo įbestas pirštas į save. Nepamiršo ir pakomentuoti ir parodyti kas kur vyksta- džidži, tap tap, ar paplasnoti kai nuotraukoje paukščiai buvo.
Ech, auga mano išdykėlė.

O gražiausiai šiandien Silvija su močiute pasikalbėjo. Savaitgalį sutikom trimetį berniuką Beną, kuris baisiai patenkintas papasakojo, kad yra begėdis, mama taip vadina. Ir mano panelė nusprendė tai papasakoti močiutei. Ir girdžiu:
-Močiute, mes matėm berniuką, kuris yra begėdis.
Močiutė aišku Silvijos greitakalbės nesuprato ir perklausė:
-Kas yra, bedievis?
Čia jau susimąsto Silvija:
-O kas yra bedievis?
Močiutė kažką aiškina apie krikštytus ir nekrikštytus. Po to atbėga pas mane ir tyliai klausia:
-Mama, o močiutė bedievė?
Pasiūliau paklaust kada močiutė bažnyčioj buvo. :D Aišku paklausia. Ir iš to džiaugsmo, kad seniai, net liežuvis kiek susipainioja:
-Močiute, tu irgi bediedė. :D

Juokai juokais, kad tik nepradėtų visų klausti ar krikštyti ir bedieviais išvadinti.... Nes spėju kelios mano labiau tikinčios draugės, kurios kažkodėl savų vaikų nepakrikštijo dar (arba pernai vasarą to dar nebuvo padarę), o maneėe vis klausinėdavo dėl Ignėjos, gali ir įsižeisti, kai jų vaikus maniškė bedieviais išvadins. :D

Savaitgalis

Greit praėjo tas savaitgalis. Visai kitoks nei planuotas. Nes didžiukas naktį į šeštadienį kažko suviduriavo ir vėmė, tai nuplaukė tiek teatras, tiek mano susitikimas su drauge, tiek sekmadienio išvyka. pabijojom važiuot toli, ir dar mašina, nežinodami kas bus.
Bet iš tikrųjų nebuvo blogai. Kai didžiukui pagerėjo buvo ramesnio laiko namuose. Mažasis mūsų kopijuoklis juokino mus ir sesę pasiėmęs bliūdą ir vaidindamas, kad vemia. O Silviukas vis bandė aiškinti, kad reikia daryti ne taip ir abi sukišę nosis kikeno. Aš su didžiausiu malonumu pamiegojau su vaikais pietų, o po to vakare išėjom, iki parduotuvės. Turbūt tik tada kai buvo pirmas Silvijos pavasaris pastebėdavau visus pražįstančius augalus. O paskui vėl prasidėjo lėkimas. Tad tik vakar pamačiau, kad jau žydi kaštonai ir alyvos. Smagu, kad Silvija klausinėja kiekvieno augalo. O kai aš paklausiu ir nežino, bando suokalbiškai suktis- aš tyliai tyliai pasiklausiu tėtės, tu negirdėsi kaip aš klausiu. Tik kad tėtis ne visada žino. Bet be to, kad skina gėles ir įteikinėja man sakydama eilėraščius apie mamą, rado dar vieną užsiėmimą - uostyti gėles. Žinoma, viskas prasidėjo nuo kaštono... :)
O vakare įžūliai užmigdėm padaužas prie televizoriaus, nes kartu su padaužiukų tėčiu žiūrėjom "Ieškokit Gudručio". Nostalgiškai... Nes tą filmą kadaise, kai buvom jauni, gražūs, nepavargę ir be vaikų žiūrėjom kino teatre. gal ir greitai laikas eina, juk jau keturi metai kaip vedę.  (Tik neklauskit kas šiemet pamiršo vestuvių sukaktį :D).
Šiandien? ieškojom batų. Valgėm picą, o vaikai bulvytes. Daug laiko buvom lauke. Pynėm vainikus. Kartais pykomės, kartais taikėmės. Kaip išaiškino vienas kavinėje sutiktas trimetis. "Aš begėdis. Tai gal padauža, paklausiau aš. Ne, mama sakė, kad tokie kaip aš būna begėdžiai." Bet su kokiu pasididžiavimu tai buvo pasakyta. :D AIšku, Silvija sužinojo vardą, amžiū, kad nelanko darželio ir t.t. O Ignėja atkakliai kišo ištiestą pirštą rodydama, kad jai vieni metai. :)  Silvija mano smalsiukas. paprastai ne tik daug išsiklausinėja. Visada viena ausim klauso ką mes kalbam. Ir jei tik ko nesupranta tuoj pasigirsta smalsus balselis: Apie ką jūs kalbat? O kodėl vaikai nesupranta?
Aš jau turbūt pripratus prie visokių jos klausimų ir pamąstymų. Bet va mano sesė nustebo išgirdo Silvijos labai pamėgtus "Kas būtų jeigu būtų". O jeigu šitos mergaitės seneliai negyventų šitam name? O jeigu dabar lytų ir ne visi vaikai spėtų namo? ir t.t., pradedant paprastais ir baigiant sudėtingais.

Energetika

Dar vienas video, kurį pagaliau pažiūrėjau po 2 mėn. Nespėjau anksčiau... Galite tikėti, galite netikėti. Bet naujos informavcijos manau tikrai sužinosite.
VIDEO

šiluma ir nauji draugai

Po ilgesnio laiko net kelias dienas iš eilės su mažėm keliavom pas močiutę. Ir daug daug laiko buvom lauke. Net ant odos jau matosi to buvomo įrodymas - šiek tiek rusvo atspalvio. Kaip smagu, kaip šilta. :)
Žinoma, abiem panelėms ten patinka. Kurgi ne - kiti žaislai, kita vieta, kiti draugai. O dar naujas ritualas - eiti pasitikti iš darbo grįžtančio senelio. Silviukui gi būtina bėgti per stadijoną kiek gali šaukiant "Seneli!" O gerklę ji turi gerą. ;) Bet pats kaltas, kartą pajuokavo, kad negirdėjo. :D pribėgus aišku reikia pulti į glėbį, pasiprašyti ant rankų ir dar man paaiškinti, kad senelis didelis ir stiprus, todėl ją gali ilgai nešti. :) Bet ne tik to prisigalvoja. Šiandien prieš einant pasitikti Silvija žaidė ligoninę ir pasakojo, kad kai grįš senelis ji bus gydytoja ir gydys senelį. -O jei jis bus sveikas?- paklausiau. Pamastė ir ramiai atsakė: tada spirsiu į koją, skaudės ir bus ką gydyti.
Nebūtų Silvija. jau kuo šitas vaikas pasižymi- tai būtent mąstymu. Atsakymą gausi į kiekvieną klausimą, o mėgstamiausi paplepėjimai yra "kas būtų jeigu būtų". Tiek apie draugus, tiek apie tada, kai bus didelė ir t.t.Kartais net stebiuosi kiek toje mažoje galvelėje sukasi minčių. Šiandien kai pas močiutę ieškojo vienos žaislinės mašinos ir nerado, močiutė pamąstė, kad gal atidavė Gustui. Tai mano antros eilės puseserės sūnus, kurį ji augina viena. Silvija tuoj paklausė kodėl viena, močiutė atsakė, kad tėtis nenorėjo kartu būti. Tada klausimai baigėsi, bet jie vėl prasidėjo grįžtant namo. Kodėl tėtis nenorėjo? Kas jam leido? O tėtis nesupranta, kad vaikam reikia tėčio? O gal tam tėčiui niekas nepasakė, kad vaikai yra gerai ir su jais smagu? Bet visgi sakė, kad savo tėčio tam berniukui neskolins...

Dar viena priežastis dėl ko Silvija vėl norėjo pas močiutę- naujas draugas. Šešiametis. Danis ar Danius. Nenuklausiau šįkart. Būnantis pas močiutę, nelankantis darželio, kiek švepluojantis ir turintis mažą brolį, kuris dar nevaikšto. Va kiek žinau. :D Iš pradžių priėjęs pasiskundė, kad niekas nenori su juo žaisti. Tai kur jau mano plepukas nepasinaudos proga turėti didelį draugą. Kas, kad kartais abu žaisti nemoka ir supyksta tai vienas, tai kitas. Paguodi- ir vėl lekia vienas pas kitą ir dūksta su kamuoliu, piešia su kreida, žaidžia ant smėlio. Vaikšto susikabinę už rankų. ;) Ir svarbiausia, vos vienas kitą pamatę lekia draugauti.

Šiaip

Tęsinys apie svečius bus ryt. O aš susimąsčiau, kaip įdomiai žmonės reagavo išgirdę, kad turėjau svečių. Išgirdau:
- O vaikai netrukdė? (Na, kaip pažiūrėsi, nebuvo taip, kaip be vaikų, bet išsisukom ;)  )
- O tai išsisukt negalėjai? (Gal ir galėjau, bet ar norėjau?)
- Kam iš viso jos čia važiavo? (Būtų labai ilgas komentaras, jei pradėčiau vardinti :D )
-Nepavargai? (Oi, net nežinau. Žinoma, kažkiek pavargau, bet buvo smagu ir verta :) )

Paskutinį klausimą uždavė draugė, kuri ir pati prisipažino, ir vakar, kai mačiau, atrodė labai labai pavargusi. Bet man vis dar daug energijos suteikia draugai, pasiilgti žmonės. Tiesiog nuspalvina rutina tapusias dienas kitom spalvom. Ir nors dienos su padaužom skiriasi, iš esmės jos panašios. O čia tokia proga prisiminti kitokį gyvenimą. Stebėti savao padaužytes naujomis aplinkybėmis ir tiesiog džiaugtis. :)

Čia turbūt tas pats, kai išgirdau apstabą, kad aš pati norėjau vesti vaikus į visus būrelius (o kitus kas nors verčia?.. Hm, jei atsakymas vaikai, tai maniškės ten irgi nori, tad galima daryti išvadą, kad ir aš esu verčiama :) ). prisipažinsiu, ir man kartais labai atsibosta. Bet tos laimingos akys, tas didelis noras ir laukimas nuo pat ryto atperka viską. Na ir kas, kad namai mažiau sutvarkyti ar aš kiek mažiau pamiegu. Vis tiek verta. ;)