Po ilgesnio laiko net kelias dienas iš eilės su mažėm keliavom pas močiutę. Ir daug daug laiko buvom lauke. Net ant odos jau matosi to buvomo įrodymas - šiek tiek rusvo atspalvio. Kaip smagu, kaip šilta. :)
Žinoma, abiem panelėms ten patinka. Kurgi ne - kiti žaislai, kita vieta, kiti draugai. O dar naujas ritualas - eiti pasitikti iš darbo grįžtančio senelio. Silviukui gi būtina bėgti per stadijoną kiek gali šaukiant "Seneli!" O gerklę ji turi gerą. ;) Bet pats kaltas, kartą pajuokavo, kad negirdėjo. :D pribėgus aišku reikia pulti į glėbį, pasiprašyti ant rankų ir dar man paaiškinti, kad senelis didelis ir stiprus, todėl ją gali ilgai nešti. :) Bet ne tik to prisigalvoja. Šiandien prieš einant pasitikti Silvija žaidė ligoninę ir pasakojo, kad kai grįš senelis ji bus gydytoja ir gydys senelį. -O jei jis bus sveikas?- paklausiau. Pamastė ir ramiai atsakė: tada spirsiu į koją, skaudės ir bus ką gydyti.
Nebūtų Silvija. jau kuo šitas vaikas pasižymi- tai būtent mąstymu. Atsakymą gausi į kiekvieną klausimą, o mėgstamiausi paplepėjimai yra "kas būtų jeigu būtų". Tiek apie draugus, tiek apie tada, kai bus didelė ir t.t.Kartais net stebiuosi kiek toje mažoje galvelėje sukasi minčių. Šiandien kai pas močiutę ieškojo vienos žaislinės mašinos ir nerado, močiutė pamąstė, kad gal atidavė Gustui. Tai mano antros eilės puseserės sūnus, kurį ji augina viena. Silvija tuoj paklausė kodėl viena, močiutė atsakė, kad tėtis nenorėjo kartu būti. Tada klausimai baigėsi, bet jie vėl prasidėjo grįžtant namo. Kodėl tėtis nenorėjo? Kas jam leido? O tėtis nesupranta, kad vaikam reikia tėčio? O gal tam tėčiui niekas nepasakė, kad vaikai yra gerai ir su jais smagu? Bet visgi sakė, kad savo tėčio tam berniukui neskolins...
Dar viena priežastis dėl ko Silvija vėl norėjo pas močiutę- naujas draugas. Šešiametis. Danis ar Danius. Nenuklausiau šįkart. Būnantis pas močiutę, nelankantis darželio, kiek švepluojantis ir turintis mažą brolį, kuris dar nevaikšto. Va kiek žinau. :D Iš pradžių priėjęs pasiskundė, kad niekas nenori su juo žaisti. Tai kur jau mano plepukas nepasinaudos proga turėti didelį draugą. Kas, kad kartais abu žaisti nemoka ir supyksta tai vienas, tai kitas. Paguodi- ir vėl lekia vienas pas kitą ir dūksta su kamuoliu, piešia su kreida, žaidžia ant smėlio. Vaikšto susikabinę už rankų. ;) Ir svarbiausia, vos vienas kitą pamatę lekia draugauti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą