Ir vėl nieko nespėjau per savaitgalį. Gal tiksliau- nespėjau kiek planavau. Bet užtat daug daug buvom lauke ir dar šiaip smagiai leidom laiką. Pliusų yra. Nors dieną niekaip neužmigęs mažiukas buvo piktokas... Bet kaip nors jau...
Vakar didžioji zuikė prie pilies užmatė statomus atrakcionus. Laimė, šiaip taip įkalbėjom geriau rinktis Vytauto parką. Nors mastėm tiesiog praktiškai: kaina, patogumas palikti mašiną, nebus garsios muzikos ir t.t. Ir pasirodė, kad labai tinkamai nusprendėm, nes oi kokių prastų atsiliepimų girdėjom...
O Vytauto parkas tokia sava vieta. Kur Silvija "savo dėdei" mėgsta nešti saldainių, pagrindinių karuselių darbuotojai mus puikiai prisimena ir pakalbina ir t.t. O dar ta nostalgija iš vaikystės... Nors ir zuikai įspūdį padarė, kad mama ant kai kurių vaikystėje suposi. Ir nors išleidom kiek daugiau - dar niekaip nepriprantu, kad reikia kainas dauginti iš dviejų - buvo verta. Vien šypsenos ir laimingi veidai ko verti. ;)
Karuseles rinkosi Silvija. O mažė baisiai protestavo jei jos kur neimdavo, ir tik vienintelis batutas nepadarė jai įspūdžio. Užtat Silvijai patiko. ;) Ir dar pagaliau išbandė naują karuselę. Išdrįso. Yra ten tokia mažiukams šalia Orbitos, kur sukasi ratu. Pernai dar nedrįso. O šiemet baisiai išdidi užsiropštė ir suposi.:) Tik man kilo įtrarimas, kad ilgai. Sakau tai moteriškei, kad ilgai. O ji ramiai aiškina, kad ten kartais peršoka mechanizmas, tai paprastai stabdo, bet negi gaila nuolatiniams lankytojams, tegu supasi. :) Ir suposi patenkinta, tik spėju galvelė kiek susisuko.
O mažei labiausiai patiko ta, kur sėdint ant žvėrelių sukasi ratu. Sėdėjo su šypsena iki ausų ir neleido man dėti rankos šalia jos. Didelė, matai. Ir žinoma, laiveliai. Silvija jau didelė, tėčiui padėjo įsupti. O mes su maže palaimingai mėgavomės supimu. Nors iš pradžių mažei baisiai juokinga atrodė, kai tėtis su sese supdami pritūptavo. Kikendavo ir kikendavo. :)
Dar? Kol tėtis dirbo spėjom lauke su kamuoliu pažaist, su smėlio žaislais, Silvija susirado naują draugę. O galiausiai įkalbinom tetą susitikt su mumis Kalniečių parke. Pagrindinėj žaidimų aikštelėj neužsibuvom. Ten ir uodų daug. Ir erzelio. Bet ne vaikų, o mamų ir močiučių. kažkaip netraukia... Tad netrukus nukeliavom iki tos, kur Čečėnijos aikštėj, kur kitokia. Silvija išbandė visus, o mažė iškart palinko prie akmenukų. Rinko, dėliojo, mėtė. Ir sesę netrukus "užkrėtė". Tuoj surado kur geriausia krauti akmenukus- į kepures. :) Sėdėjau ir žiūrėjau į besikarstančius vaikus. Ir net juokinga, kad vos ne kaskart girdžiu tėvus pasvarstant, kam reikalingi tie "stulpeliai su rutuliais, jie net nesisuka". O vaikams tokie klausimai net nekilo. Didesnieji tuoj ant jų sutupė paplepėti. :)
O ryt ir vėl nauja savaitė. Darbų, skubėjimo, dainų, įspūdžių, gimtadienių ir gal kelionės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą