Pirmadienį svečiai jau išskrido atgal. Gera sulaukti svečių, tuo labiau, kai tai seniai matytos draugės, bet kai turi mažų vaikų, turbūt ne mažiau smagu ir kai svečiai išvažiuoja. ;)
Nors tiesą sakant per visą tą viešnagės laiką įdomiausia buvo stebėti Silviją. Juk ji labiausiai laukė svečių (dovanų ;) ), mokėsi vokiškų žodžių, ir mėgavosi bendravimu. :)
Bet apie viską iš pradžių. Pas mus atvažiavo Vera iš Austrijos ir Katrin iš Vokietijos. Vardus rašau todėl, kad didelei mano nuostabai Silvija juos labai greit sulietuvino. Tiksliau sulietuvino Katrin, pridėdama galūnę -ė, tad išėjo Katrinė. bet kas įdomiausia, sakydama kam duos ranką, sakydavo Katrinai.
Laukiau jų ir aš, nesiginčysiu. Juk kartu pusmetį mokėmės Švedijoje, po to ne kartą susitikome. Nors paskutinis kartas kai jas mačiau buvo seniai, Katrin 2008 gruodį, o Verą 2009 m. rugsėjį ar spalį. Silvija bevažiuojant vis klausinėjo, smalsavo, kas bus jei nepažinsiu tetų. Aš pažadėjau pažinti. Ir pažinau, jos visai nepasikeitė. Ar aš nepasikeičiau kitas klausimas, bet čia jau istorija nutyli. ;)
Silvija smalsiai dairėsi oro uoste, lipom į kavinę, iš kur galima paspoksoti į lėktuvus ir nekantravo, kodėl teta taip ilgai ima lagaminus, juei jau pranešė apie nusileidusį lėktuvą. Bet šiaip taip įtikinom, kad ten tetos dovanos Silvijai, todėl verta laukti. :D Ir jau netrukus įsikabino Katrin į ranką ir pareiškė, kad dabar jos bus draugės. :) Nes jei su mama draugės, tai vadinasi ir su ja. :) Spėjom tik pasivaikščioti Užupyje ir pavalgyti kartu su Daiva, kai palikome jas šnekučiuotis vokiškai ir išlėkėme pasitikti Veros. Beje, Daiva, ačiū labai už pagalbą! Taip ta pirmoji diena ir pralėkė. O aš grįžtant atgal vis mąsčiau kiek daug visko pasikeitė ir įvyko nuo tada, kai visi kartu mokėmės Švedijoje, o taip pat ir nuo paskutinio mūsų susitikimo.
greit atėjo ir penktadienis, kai viešnių sulaukėme Kaune.Žinoma, pasitikti ir parsivežti namo keliaviom kartu su Silviuku, kurios pirmieji žodžiai joms išlipus buvo "Guten Tag. O mano dovanyčių nepamiršot?" :D Ką jau ką, tuos kelis išmoktus vokiškus žodžius Silvija su malonumu naudojo. Ir įdomiausia, o gal ir visai natūralu tai, kad tas kalbos barjeras jai visai netrukdė. O man buvo net kiek juokinga žiūrėti, kai ji su vaikišku užsispyrimu jas nustempė žaisti ir duodama lėlę atkakliai aiškino: Imk gi, sakau, imk!
Tą vakarą jau nieko daug nenuveikėm. Palikę mažiuką mano tėvams užsukom į spurginę varškės spurgų ir pasivaikščiojom po senamiestį. Didžiausią įspūdį joms paliko senosios telefono būdelės ir pilis. gal ir daugiau, bet paskui man teko griebti protestuojantį Silviuką į glėbį ir vežtis namo, nes kažkam labai merkėsi akytės, o jos su padaužiukų tėčiu dar smagiai pasivaikščiojo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą