"Teisingas" savaitgalis

Kol pagaliau išeina parašyti apie tą savaitgalį, tuoj ir kitas priartės, kuris panažu ir vėl bus "teisingas". O man toks yra tada, kai daug renginių ir mažai sėdėjimo namie. :) Tiek to, paverks dar koks uždulkėjęs kampas ar keli nelyginti skalbiniai. Ir vis tylomis pasidžiaugiu, kad padaužyčių tėčiui dar labiau netvarka akių nebado nei man. :)
Mano panelės vis dar kaip erkytės, laikas su mama labai pageidautinas, ir geriausias be sesės. tik kad kartais niekaip neišeina persiplėšti... Bet šeštadienį puikiai pavyko pasidalinti. Silvija po matematikos būrelio išvažiavo su drauge į kiną, vėliau ėjo valgyti picos, o mes su Ignėja savaip pramogavom. Kaip? :) Išėjom ilgo pasivažinėjimo dviračiu su ledų ir spurgų intarpais. :)

Taip taip, rožinė svajonė. :) Netyčia, tiesą sakant. Striukė ir suknelė sesės palikimas, timpės ir dviratis jos. Ir viskas netyčia smarkiai rožinės spalvos. :) Smagiai dvi valandas prakeliavom su plepsiuku. O ir man gera mankšta buvo. Ne taip dažnai ilgam išeina pasivaikščioti.
O sekmadienį su Silvija ėjom į Echosistemos, kultūros dienas Tado Ivanausko muziejuje. Susiruošėm, išlėkėm ir... kai troleibuse Silvija paklausė į kokį renginį važiuojam, tik tada suvokiau, kad turbūt nepasakiau jai. :) Bet ji kaip ir aš: norėt nori visur, paskui pradeda bijot, bet vis tiek sudalyvauja. Tas įgimtas pareigos jausmas...
Apėję muziejų,

 pauostę kvapus ir išžiūrėję instaliacijas sulaukėm ir renginio į kurį registravomės. "V.Dieninio intensyvaus klausymosi ir garso peizažų kūrimo dirbtuvės". Tik man vis dar nuoširdžiai gaila, kad nepastebėjau, kad buvo pakeista renginio trukmė ir  turėjom išeiti, kad spėtume į teatrą... 
Jei nuoširdžiai, kažkaip atėjusi pasijutau ne savo vietoj. Susirinko rimtai kažkuo iš menų užsiimantys žmonės, toks daug metų dainuojantis diedukas ir mes su Silvija. Bet buvo įdomu. ir tiesą sakant Silvijai puikiai sekėsi. ir netgi patiko. 
Daugiau info ir nuotraukų iš renginio čia. O kadangi nebeatrenku iš kurio puslapio išsisaugojau šią, tai dar viena iš interneto platybių

Čia mes aprašinėjom prieš tai klausytus garsus.
Garso peizažų kurti nebespėjom, nes bėgte išbėgom į dramos teatrą. Žiūrėjom Žydrąją paukštę su dalim Silvijos klasiokų. Seniai bebuvau buvus dramos teatre, o Silvija gal ir pirmą kartą, nors muzikinis, lėlių, kamerinis aplankyti ne kartą. 

Jei atvirai, man spektaklis buvo labai keistas ir nepatiko. Bet Silvijai, labai labai patiko, dar iki šiol kalba. Ką gi, spektaklis tikrai pasiekė tikslinę auditoriją.
O vakare prisijungė Ignėja su tėčiu ir visi buvo prievarta kultūrinti klausiydamiesi Sauliaus Petreikio. Labai mėgstu šį muzikantą. neatsiklausiau muzikinėj popietėj filharmonijoje, ir lygiai taip pat klausiausi dabar. :) Visiems labai rekomenduoju.
O kad man neatrodytų mažai renginių ir veiksmo, Ignėja pasiprašė dar pasivaikščioti centre ir pažaisti aikštelėje prie soboro.

Tad taip savaitgalis baigėsi ir prasidėjo naujos savaitės bėgiojimai ir lėkimas.

Balandis, batai, muziejus ir džiaugsmai

Ne tik Velykos praėjo, bet ir dar dvi savaitės prašuoliavo. Būtent, prašuoliavo. :) Ir net neparašiau, kad praeitą savaitgalį buvome Vilniuje. Be visų kitų reikalų buvo tyrs svarbūs: susitikti su pussesere kristiną, kuriuos šunį mano vaikai kažkodėl atsimena geriau nei pačia, nors visada atvažiuoja į svečius "komplekte". Nusipirkti batų. :D Taip taip, man Kaune batų parduotuvių pritrūko. ;) O jei rimčiau, mano didelės viltys, kad CCC parduotuvė ateis į Megą kai ši plėtėsi nepasitvirtino, tad man, kaip išrankiai snobei, tenka važiuot batų pirkti ten. Nes savo trims šeiminykščiams su išrankiom kojom ne visada lengva įtaikyti. Ir tik man dažniausiai tinka kone visi parsisiųsti batai.
Kažkaip besikeičiant sezonams batai dažnai tampa svarbiu klausimu. Silvijai- kad išaugo. Ignėjai- kad sesės nepriaugo. Silvijai- kad siauri, Ignėjai, kad platūs. Silvijai- kad gražūs visi ir nori visų. Ignėjai- kad nori vienų, būtinai tų, kurių netinka dydis. Kaip ir priklauso mergaitėms. Nors kaip kartais juokiuosi, aš batams teturiu vienintelį reikalavimą, kad įtiktų vaikams ir norėtų nešioti. Su Ignučiu būna ir taip. ;) Kaip Silvija per dieną pakeistų tris ir daugiau porų batų, jei tik būtų tokia galimybė (batus gi reikia derinti, kartais tiesiog prie nuotaikos!), taip Ignėjai užtenka vienų, diena iš dienos, ir nebandykit keisti.
 Bet kažkaip sukamės... Kažkaip prisitaikėm ir iš CCC grįžom su keturiom porom. Bet basučių medžioklė dar laukia. Ignėjai parsisiunčiau laukui Khombu, basučių neturėjom, žieminiai puikiai atlaikė sezoną, nors antrą buvo nuspardyti beveik kiaurai.

Silvijai dar svajoju pagauti numylėtas Timberland gera kaina. O pati tampysiu savo mylimus crocs. :)

O trečiasis svarbus reikalas buvo Energetikos muziejaus aplankymas.  Aišku, suplanavom permažai jam laiko. Poros valandų buvo tikrai per mažai. Graži vieta palei Nerį. Ne, pastatas ne visai šitas. Man labai patiko tie "kuoliukai" pritūpimui. :)

Jei su Ekskursu nebūtume buvę šiluminėje elektrinėje Petrašiūnuose, turbūt būčiau aikčiojus dėl techninės dalies, dydžio, masyvumo ir pan.

renaldui tai padarė daug didesnį įspūdį nei man su Silvija. Išlepom truputį. ;) Bet juk atėjom ne dėl to. Atėjom dėl išgirtųjų ekspozicijų vaikams. Ir buvo net geriau nei tikėjomės. Net Ignėja, nemėgstanti muziejų, nenorėjo išeiti. Daug kartų svėrėsi kiek sveria skirtinguose dangaus kūnuose, lakstė sukurdama muzika, ieškojo spyruoklių ar žaidė spalvotais šešėliais.

Tad tikrai rekomenduoju. Tik pasistenkit, kad nereiktų skubėti.
Darbo laikai ir info apie muziejų čia. Mes dar ten sugrįšim :)

Velykų belaukiant

Aš vis dar nemėgstų švenčių ir tebesvajoju, kad per kitas kur nors atostogausiu. :) Ir tai tiesiog mano ir sutapusi mano vyro nuomonė, nors mūsų abiejų šeimose Velykoms būdavo gan rimtai ruošiamasi. :) Ir nieks nežino, kokias švenčių šventimo tradicijas užaugusios turės abi panelės.
Margučiai numarginti. Šiemet nebuvo tokio bendro "reikalo". Kol Silvija buvo būrelyje Ignėja taip nekantravo, kad pradėjom. Vėliau Silvija pratęsė. O dalis jau ir suvalgyta. Nors virtus kiaušinius mūsų šeimoje mėgsta tik du: tėtis ir Ignėja.
Be tradicinio marginimo privyniojant visko ir verdant svogūnų lukštuose išbandėm naują internete rastą būdą. kaip ir aksmet. Vieni pasiteisina, kiti ne. Šis labai patiko. Virtas kiaušinis įvyniojamas į popierinį rankšluostį, kuris užrišamas gumele. Pipete lašinama šiek tiek praskiestų dažų. Nupurškiamas vandeniu ir leidžiama išdžiūti

Ir nors marga su margu ne visai dera, kartais norisi pabūti nostalgiška. Čia mano mėgstamiausia, Japonijoje dovanų gauta lėkštutė. Labai nedaug ką pasilieku po kelionių, dažniausiai išdalinu ir išdavanoju. net ir pirkdama apie tai galvoju. Kiti daiktai laikui bėgant sudūžta, sugenda ar kitaip pasidaro netinkami. Šią vis dar turiu, nors 2003 m. buvo jau šiek tiek senokai. Kaip su dideliu nustebimu kartais sako Ignėja: dar tada labai labai seniai, kai mūsų neturėjai? Tikrai taip. :)
O ryt ir poryt laukia močiučių lankymo maratonas. Kaip vaikams Valio, šventės! Taip man norisi pasakyti: ech, šventės...

Mano maža istorijos fanė

Ar Silvija maža ar nemaža čia jau kita ilga diskusija. Bet kad ji dažnai smalsauja kitom temom nei bendraamžiai ir mėgsta nebūtinai vaikiškas ekskursijas tas teisybė. Jau keli metai vaikšto su manim. Aišku, pasitaiko ir neįdomių. Bet juk ir man tokių neįdomių būna. :)
Kaip jau minėjau, skaityti ne itin mėgsta, bet istorines ir pažintines knygas tikrai pavarto. Ir aš vis nuoširdžiai pabambėdavau, kad nelabai daug tokių rimtesnių, o ne pasakos tipo knygų vaikams. taip, jas pradeda leisti, betgi norisi daugiau ir daugiau. :)
O dabar apsilankius su Ignėja bibliotekoj akis užkliuvo už ala parodėlės kovo 11 d ir istorijos tema. Ir negaliu atsidžiaugti šiom dviem rastom knygom. Silvija pirmą suskaitė vienu prisėdimu!

Šios knygos Silvijos bendraamžės, išleistos 2009 m. Bet panašu, kad buvo išleistos tik dvi, dėl ko labai labai gaila. 

O dabar turbūt reiktų berti pagyrimus šitoms knygoms. :) Labai suprantamai ir įdomiai papasakota apie šiuos žmones vaikamas suprantama kalba ir stiliumi. Negaliu atsistebėti ir atsidžiaugti sudėliotais akcentais, daug dėmesio skiriant vaikystei, mokslams, bet nepamirštant ir svarbiausių pasiekimų. Suprantama, įdomu, lengvai skaitosi, didokos raidės. Ir žinoma, gražūs R. Daukanto piešiniai.  Silvija kol kas perskaitė pirmą, Ignėja pirmos paklausė, aš abi, dabar bus tėčio eilė. :)

Silvija savaitgalį žadėjo parašyti savo nuomonę apie šias knygas savo bloge. Bandysiu paieškoti nenaujų šių knygų, bus prie jau ne kartą skaitytų kitų, apie Darių ir Girėną, Lietuvos istorijos, Karus ir žygius, LDK pilių ir pan. :)

Pamokos ir mokslai

Turbūt kaip ir daugeliui vaikų, mano antrokei pamokų ruošimas yra kažkoks baubas. Aš vis susimąstau, ar tam turėjo įtakos, kad realiai namų darbų kiekis galima sakyti atsirado pakeitus mokyklą. Ir tas atsiradimas iš dalies susijęs su tuo, kd reikia vytis rusų ir anglų kalbą, kiti dalykai yra, bet ne tiek daug. Nors reikia prisipažinti, kad mokymosi lygis ir buvo viena, nors ir nepagrindinė, priežastis dėl kurių keitėme mokyklą. Tad dabar Silvija turi ką veikti, o aš pasiklausau visų su tuo susijusių pabambėjimų. Gal ir būsiu nepopuliari, bet manau, kad namų darbai reikalingi nuo pirmos klasės. Labai mažais kiekiais, bet tam, kad įprastų juos atlikti, nes ateity vis tiek nuo jų neišsisuks...
Silvijos meilė mokyklai ir pamokoms svyruoja karts nuo karto. Labai plačia amplitude: nuo man labai patinka mokytis, iki nekenčiu tos kvailos mokyklos. Kaip ir priklauso antrokei. :) Su vis įterpiamu aš viską moku, dažniausiai tai būna susiję su matematika. Bet tam labai praverčia Kengūra, Kings ir panašūs konkursai. Kur tiesą sakant uždaviniai tikrai porimčiai, kaip kartais juokiuosi, dar ir man atpratusiai nuo mokslų reikia kelis kartus perskaityti.
Su meile knygoms vargstam. Ji buvo turbūt tol, kol išmoko skaityti lengvai. Vis bandau surasti kokią įdomesnę knygą, bet dažniausiai tai būna ne grožinė literatūra, o kokia vaikiška enciklopedija ar Vakaro skaitiniai mergaitėms maištininkėms. Bet vis geriau nei nieko. Vis rezervuoju savo nuožiūra kokią knygą bibliotekoje. Prie tų dar kelias papildomas pasiima ir kokia viena sudomina. Kai aš pati visą gyvenimą buvau ir tebeesu prilipusi prie knygų man taaaaaip keista...
Su anglų judam į priekį. Su rusų vargstam abi. daugiskaita todėl, kad norint kad ką nors geriau išmoktų vis dar reikia mano pagalbos. O rusų kalbai meilės dar neatsirado. Kur jau atsiras, kai dalis vaikų laisvai kalba, nes yra iš mišrių šeimų. Bet mokomės. Ir vargstam. Abi. O aš vis pasidžiaugiu, koks geras dalykas yra tas google translate. :P

Ignėja dar tik rudenį eis į mokyklą. Iš jos dar sudėtingiau ko nors tikėtis. Nes mano mažoji tikras nuotaikų žmogus. Skaičiuoja puikiai, ypač pinigus. Skaityt moka, kiek jai tai aktualu. Daugiau nenori. kartais mintyse pareiškiu užuojautą būsimai mokytojai. Bet iš kitos pusės, ji vis sugeba mane nustebinti.... :)

Šaltas pavasaris

Tas retas atvejis, kai suserga ne vaikai, o mama. Bet prigriebė ir mane. kažkaip įdomiai, ir pernai panašiu metų laiku "iškrito" daug žmonių darbe, taip pat ir šiemet. laikiausi, laikiausi, paskui save įkalbėjau, kad laikausi, bet vis dėlto neatsilaikiau...

Per tuos lėkimus ir įvairius mokyklos, būrelio ir visus kitus reikalus ir blogą užleidau. Taip taip, ne pirmą kartą. bet rašyti vis dar smagu ir kartais norisi. Tik jau mano padaužos gerokai ūgtelėjo. Silvija jau antrokė. Ignėja rudenį eis į pirmą klasę. Tad ir tie džiaugsmai ir vargai pamažėle kinta. O rudenį dar labiau pasikeis. Silvija tokio amžiaus buvo daug didesnio ūgio. Be to, kai šalia mažesnė sesė, ir pati kažkaip atrodė didelė. O dabar atėjo Igniūčio eilė mokytis savarankiškumo: visur suvaikščioti, laukia ir mokymasis vienai važinėti viešuoju transportu. Jos nuomone ji jau seniai viską moka tik, kiti kažko tuo netiki. Mama dar pusiau tiki, bet seneliai ir teta nei pro kur. Tad užvakar su kiek drebančia širdim ir dideliu demonstruojamu tikėjimu išleidau pirmą kartą vieną į parduotuvę. Ji netoli, tik reikia pereiti gan judrią gatvę. Yra pėsčiųjų perėja. Tiesa, kiek tolėliau yra švioesoforas, bet ten kita bėda, jį perėjus reikia kirsti maksimos stovėjimo aikštelė, kur visi važinėja dar labiau kaip nori. Tad mano mažulis susiruošė ir išėjo. Beje, nuotrauka nenudailinta, su visais šlapių ir purvinų batų padėjimui padėtais skudurais, kada nors ir šitoj srity, fotografavime, reiktų patobulėti....

ir aišku sekėsi puikiai. Tą dieną dar kartą išsiprašė eiti. Tik tąkart kažkokia moteris pervedė per gatvę. Klausiu Ignėjos kaip reagavo. O mano iškalbus mažiūlis ramiai aiškina: aš nesupratau ko ta senutė nori, gal pati bijojo? Bet paskui pagalvojau, kad reikia kaip tu su tėte kartais sakot duot durniui kelią...
Laimei šįkart garsiai nepasakė... Aišku, sėdėjau kaip ant adatų. Antrą kartą išėjus pasiskambino pati, kad rinksis ilgiau, bet vis tiek, kada toms mamoms būna ramu....
O tuo pačiu galima pakalbėti ir apie kitą aktualią temą, tiek keičiantis sezonams, tiek greitai augant vaikams. Taip taip, drabužiai ir batai. Amžinas ieškojimas, derinimas tarp gražu, įperkama, funkcionalu, tinka ir patinka. Dar reikia pridėti bandymą nuspėti kiek paaugs ir gausis tikrai nemažai galvos sukimo. Nuoširdžiai, aš labai labai labai norėčiau priartėjus sezonui nueiti ir nusipirkti tinkamą rūbą, tiek batus, tiek žiemines striukes ir kombinezonus. Bet šiuo metu tai neišeina finansiškai... Tad ir tenka gaudytis iš užsienio parduotuvių ir Mūsų mažyliuose. Nors ten po kelių "apsipirkimų" daugiau parduodu nei perku.
Šioje paskubom padarytoj nuotraukoj Ignėja pozuoja su jai labai labai patinkančiu paltuku. Turbūt pirmą kartą mačiau, kad ji taip džiaugtųsi kokiu rūbu. Paprastai taip daro Silvija, kuriai norisi visko daug. Ignėja paprastai išsirenka po vieną ir nieko daugiau nereikia. Tad čia kiek didokas kitai žiemai pagautas Calvin Klein Jeans paltukas, labai patikęs ir man, ir tikrai šiltas, net prie šiandienos minuso ir pasivaikščiojimo sakė, kad labai šilta. Labai mylimas, bet beveik išaugtasd Mamuku šalmiukas, kurių jau ne pirmas siuvamas pas tą pačią auksarankę. Silvija su darželio užbaigimu nustojo nešioti šalmiukus, matyt nebelygis... ;) Žiūrėsim kiek Ignėja teiksis. Ir Viking cherrox šiltinti guminiai batai. Dar vienas labai pasitvritninęs ir mėgiamas atributas. Kai gali eiti kiaurai sniegą, purvą ir šlapdribas. Tik... kadangi tinkami siauresniai kojai Silvijai visada tenka ieškot kitokių.  Šiuos prieš sezoną po ilgų ieškojimų kelis kartus dėvėtus nusipirkau MM.
Tad tiek šiandien apie džiaugsmus ir aprangas, kurių ieškojimas, kartais atrodo, niekada nesibaigia

Sausis

Sausis ir toliau pasišokinėdamas lekia. Ramiai praėjo gimtadienis. Aš vis dar jų labai nemėgstu... Bet šiemet jį prisiminė žmonės, su kuriais labai seniai nebendravau. Matyt senstam visi. :) Ta proga Rickson atskaičiavo, kad pirmą kartą susirašinėti pradėjom prieš 20 metų. Baisokai skamba tas skaičius, ar ne? ;) O Tejas ta proga priminė gimtadienį prieš 11 metų:

Taip taip, Indija. Dar buvo tortas su lietuvišku užrašu ir daug daug nuostabos ir laimės. :)

O lauke mes pagaliau turim sniego. Turbūt nuo trečiadienio visi mano vakarai eina lauke ant kalniuko. Išskyrus vakar, kai nuo penktadienio pykęs skrandis galutinai sustreikavo. Tai estafetę perėmė padaužyčių tėtis.O aš gaminu valgyt ir vis diščioju pro langą. ir taip nenoriu, kad jis kitą savaitę ištirptų...

Paskutiniame įraše minėjau, kad atsitiko taip, kad Silvijai keitėm mokyklą. Labai tikiuosi, kad kurią dieną ją prikalbinsiu apie tai parašyti savo bloge, kurį retai retai, bet parašo. Iš savos perspektyvos. Nes aš galiu pateikti tik tai, ką matau ir suvokiu aš. Labai džiaugiuosi, kad pakeitėm mokyklą. Ir panašu, kad pasirinkimas buvo geras. Per tą laiką spėjau tyčia ir netyčia priskaityti krūvas straipsnių ir nuomonių, daugumoje kalbėta apie tai, kad išėjimas yra blogiausias pasirinkimas. Bet bent kol kas atrodo, kad mūsų atveju buvo kitaip. Šiek tiek baimių tebėra. Jos labiausiai išlenda einant ar tik atėjus į mokyklą, bet panašu, kad jų pamažu mažėja. Vis dažniau girdžiu minint žodį "draaugai", o jei tiksliau- "daug draugų". Dingo vakariniai padūsavimai, kad bijo eiti į mokyklą. Ir kas man dar labai smarku, mokymosi lygis daug aukštesnis. Net nežinau, ar klasė stipresnė pakliuvo, ar mokytoja sugeba laiku paduoti papildomas užduotis, kad nebebūtų nuobodu per pamokas. Jau teko mokytis du eilėraščius atmintinai, ko pasirodo anksčiau nei karto mokykloje nereikėjo daryti per pamokas (tik kažkokiam renginiui). Ir žinoma, daug daug reikia vytis anglų ir rusų kalbų. Čia jau pyktis išlenda pamažu, bet kaip nors, įveiksim ir tai. :)