Slapto savo noro - nusibelsti į renginį-koncertą prie Rotušės - taip ir nepavyko įgyvendinti. Ir panelės tebekosėja, ir orai šaltoki. Nieko, kitamet. :) Tuo labiau, kad ir vaikai jau bus didesni. :)
Bet besitvarkinėjant namie ir mamai giraunant virtuvę (čia irgi didžiosios išmislas, kai numečiau tarką :P ) papasakojom kas bus vakare. Silvija visą vakarą lakstė ir klausinėjo kada bus pusė devynių. Į savo sieninį laikrodį turbūt nebeturėjo kantrybės žiūrėti, nors ir pradeda valandas pažinti po truputį. Žvakių degimas tikrai suintrigavo. O ir mažoji vis rodė kaip bus žvakes. Tik dideliam visų nusivylimui pasirodė, kad tik tris žvakes teturim. Reiks pasirūpinti prie progos. :) Bet trys irgi neblogai. Ypač kai tiek daug šviesos ateina iš lauko. Girdėjau, kaip tėtis bandė Silvijai suprantama kalba paaiškinti kodėl reikia gesinti šviesas. gal po valandos, kai kartu kepėm sausainius paklausiau ar žino kodėl gesinsim šviesas. Ji paraukė nosytę ir atšovė: Tėtis kažkur paskaitė, kad taip reikia. :) Irgi variantas. :)
Tad kompiuterį išjungėm, prietaisus, išskyrus šaldytuvą, išjungėm iš elektros tinklo ir užsidegėm žvakes. Tiesą sakant buvo lėta ir rami valanda, kurios pabaigoj vaikai užmigo. Iš pradžių Silvija pasiautė su žibintu rankoje, po to žiūrinėjant žibinto metamas žvaigždutes ant lubų pasekėm pasaką, ir panelių glaustymasis jau išdavė kas netrukus laukia... :)
Gal dažniau reiktų tokių vakarų, ne tik dėl žemės dienos, bet ir dėl pabuvimo kitaip.
Beje, bent jau mūsų rajone šviesų skaičiaus (languose) sumažėjimo nepastebėjau. Žinoma, kalbu apie bendrą vaizdą. O kaip pas jus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą