Apuolė (II dalis)

važiavom važiavom ir atkeliavom iki Apuolės. Ieškoti ilgai nereikėjo- iškart pamatėm kur pilna mašinų aikštelė. Išvažinėjo gerokai žmonėms lauką, bet iš kitos pusės, juk po tris litus susirinko.
Pasiėmėm vaikus ir patraukėm paskui žmones. Iš pradžiu ilgai lipom stačiais laiptukais žemyn, perėjom tiltelį per mažulytį upelį ir užlipę dar daugiau stačių laiptelių atsidūrėm and kiek šlapio, bet vis tiek įspūdingo Apuolės piliakalnio. Vėliau kai su vaikais užlindom už palapinių ir pažvelgėm žemyn šlaitu suvokėm kaip mes aukštai ir kaip nelengva turėjo būti priešams lipti. Bet užlipdavo... O ta proga ten dar pamatėm vaikinuką su didžiuliu karvės ragu (išsiaiškinom, Airiškos karvės). Reikėjo matyti laimingas Silvijos akytes, kai net pūsti ir garsą išgauti išėjo. Man jei ką nelabai išėjo. :)

Pats senosios karybos ir amatų festivalis labai patiko. Dar ir erdvė savo pridėjo. Žmonių buvo, bet proto ribose. Ir vis kas nors vykdavo. Pirmiausiai pasivaikščiojom, paspoksojom į šarvuotus vikingus ir kitokius karius. Ypač Silvijai jie darė įspūdį, labiausiai barzdoti. :)

Po to patraukėm prie pramogų. Kurgi praleisi šaudymą iš lanko. Ne, ne mes šaudėm, o mūsų didžiukas. nelabai kantriai, bet atstovėjo eilutėj. Tik lanką įtempti pasirodo buvo kiek sunkiau nei ji įsivaizdavo. Bet tam juk ir yra tėtis, ar ne? :)

O vienas šūvis net į taikinį pataikė. Paskui jau aš spirgėjau, kad noriu mesti ietį. Juk teoriškai viskas lengva. Na ir kas, kad daugumai ietis neįsminga į taikinį, daliai nepriskrenda iki taikinio. Bet bandyti naujus dalykus smagu! Paėmiau ietį į ranką. Pakėliau. Hm, tikrai keistas jausmas. neįprasta kažkaip buvo. Užsimojau, ir.... aišku, nepsiekė taikinio. Bet tiek to. :) Smagiausiai buvo žiūrėti į mūsų nenuoramas. Nes tuoj prisistatė Silvija. pažiūrėjo į taikinį ir sutarėm, kad bėgs iki jo ir smeigs. pabėgėjo kiek, bet matyt išdidumas visą kelią bėgti neleido, tad sustojo ir metė. Kai jau mes manėm kad viskas, dar vienas balselis savo pretenzijas pareiškė. tad įskaitant Ignėją pabandėm visi. Ir nepapatikėm visi. :D
Matėm ir kuršių kovą su vikingais. Gražu.... Silvija žiūrėjo, pasiklausinėjo kas yra kas, o galiausiai pašnibždom paklausė: mama, o kodėl jie tankų neatsivežė? Lengviau laimėtų... Taip jau būna, kai vaikas tankus pirma pamato nei vikingų kovas. :)
Beje, kadangi ten buvo ir šiuolainių karių kampelis, kviečiantis prisijungti ir tapti savanoriais, ginklais susidomėjo ne tik "senovės kariai", bet ir padaužyčių tėtis. Šis nepanoro būti įamžintas su ginklu, bet užtat kitokią nupaparacintą linksmą foto turiu. :)

Oras nelepino, tas tiesa. Bet ir nuotaikos labai negadino. dar klausėmės labai šaunios folkloro grupės Obelija. Beje, ar kada girdėjote liaudies dainą, kurioje vaikinas raginamas negrįžti iš karo? Aišku, priežastis buvo. Aš jau girdėjau. :) Ir galiausiai sulaukėme daugiausiai susidomėjimo kėlusios dalies.
Ką pamanytumėt išgirdę, kad bus vikingų futbolas? Aš naiviai ir laukiau futbolo, tik nežinojau kokio: gal su šarvais, gal kokį šiaudų kamuolį spardant. Bet buvo daug geriau. :) Žiūrėti. ;) Žaisti tikrai nenorėčiau ir padaužiukų tėčio neleisčiau. laikytume visos trys. :)
Bet apie viską iš eilės. Paskelbus apie futbolą susirinko dvi komandos: kiekvienoje buvo ir šventės dalyvių, ir žiūrovų. Žinantys jau iš karto pasirodė be marškinėlių, netrukus be jų liko ir kiti. Abiejuose aikštelės galuose buvo padėta po medinį skydą- tai buvo vartai. Bet į vidurį buvo išneštas nemažas medinis rastas. Jį teisėjas išmetė į viršų, o pirmoji paėmusi komanda turėjo juo paliesti priešininkų skydą. Čia tai sportas buvo... pasakojimo tolesnio turbūt nebereikia. ;)