Kaip aš džiauagiuosi, kd netoli yra tokia vieta kaip VII fortas. kad toks yra žinojaua nuo vaikystės. Pravažiuodavom ir praeidavom tą griovį su vandeniu, belaukiant su tėvais autobuso ar troleibuso paspoksodavom į vandenį ar žvejojančius žmones o tos aprtupėję senos plytos atrodydavo labai paslaptingos ir gražios. paklausus kas už to griovio paaiškindavo, kad kariuomenė. ir labai ilgaai klausimų nekildavo. paskui užteko atsakymo, kad fortas. Gi karyba ir įtvirtinimais niekada labai nesidomėjau... Ire tikrai nebuvau atkreipus daugiau dėmesio į informaciją, kad vienas iš fortų atiduotas entuziastams.
Pirmą kartą jame apsilankiau pernai, per forto gimtadienį, kai vyko mūšio inscenizacija. Po to buvom jaunojo mokslininko savaitgalyje. Aankstesnėje naktinėje ekskursijoje sudalyvauti nepavyko- kaip tyčia važiavome prie jūros, bet šioje vos pamačius užsirašiau ir dar aišku padaužyčių tėtį užrašiau. pratęs jis jau prie visko: nei stebėjosi, nei ką sakė ir aišku, kad šianakt su manim čia išsiruošė.
tad apsirengėm, išsitraukėm guminius batus, kurie tikrai po vakarinės liūties pravertė ir patraukėm prie forto. Nuvažiavom likus gal 5 min iki 22 val. Jau laukė būrelis jaunimėlio. Gal tik pora dar buvo panašaus amžiaus kaip mes. Stovėjom ir trypčiojom už vartų, ant kurių buvo parašyta: 2014 m rugpjūčio 4 d. Netrukus pasirodė dvi mergaitės, forto darbuotojos. Pasiklausėme trumpo istorinio įvado kas vyko tais laikais, kad buvo daug norinčių pasidairyti fortuose, bet juos gaudydavo ir uždarydavo į Kauno gubernijos kalėjimus, iš kurių retai buvo išeinama. ir prasidėjo mūsų "iškyla". O naktis savo duoda... :) Pirmiausiai įėjome į vidų ir buvome pravesti siauručiu koridoriumi visai šone, apie kurį nieko nežinojau. Susirinkus vienoje iš patalpų pasirodė rusų kareivis, kuris šviesdamas žibintubandė pagąsdinti, o paskui pažadėjo saugiai mus išvesti lauk iš forto. Aišku, krizenom visi, kaip kitaip. Bet patraukėm paskui jį. Beeinant nuo bokštelio pasigirdo rusiškas klausimas ar viskas gerai, o mus pavedėjęs keliu kareiviukas paliko ir liepė su tom emrgaitėm eiti tolyn. keli tuneliai, vingiuotas keliukas, vėl tuneliai. Šone keletas "sprogimų", kažkur dūmai, su istorinėm detalėm ir pasakojimais apie ginklus. Galiausiai laikydamiesi virvės užkopėm prie bokštelio kur mus pasivijo du sužeisti kareiviai pranešdami, kad I, II ir III fortai neatsilaikė.
Tad valanda pralėkė labai greitai. Ar patiko? Taip. :) Ar rekomenduočiau? Tikrai taip. :)
O išeinant su padaužyčių tėčiu dar pamąstėm, kad vienintelis dalykas kurio pritrūko buvo vyrukai iš išgyvenimo kursų, kurių patirtis čia būtų davus labai daugt autentikos. Ir su jų žiniom, patirtim ir gebėjimais čia išeitų nerealūs nuotykiai/gimtadieniai/pramogos suaugusiems.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą