Turbūt reiktų pradėti nuo sakinio: niekada niekada nevažiuokit į poilsio namus Šaltinėlis prie Platelių ežero. Bet apie viską iš eilės.Paskutinė diena prieš ilgąjį savaitgalį, nakvynės reikia iš šeštadienio į sekmadienį. Nei turėjom laiko ieškoti, nei žinojom kur. Tai kad suradau...
Nors iš pradžių atrodė viskas puikiai. Vakare pasiekėm Platelius. palei ežerą riedėjom pro jachtklubus ir kitas gerai atrodančias vietas kol pasiekėm tarybinių laikų pastatą. Tas tikrai nemaišo jei ką, tik išlipusi suabejojau, ar tikrai 300 m. iki ežero. Kitą dieną įsitikinom, kad tiesiai, per gyvenamuosius namus gal ir bus, bet nurodytu keliu mes kelis kartus ilgiau žygiavom... Kiek pasiraukiau pamačiusi sulūžusias supynes, bet nieko. O kol kėliau vaikus iš mašinos padaužyčių tėtis nuėjo į vidų. tai, kad grįžp kikendamas jau nieko gero nežadėjo... pasirodo, kad ten dirbanti bobulė baisiai nustebo ir puolė skambinti telefonu, nes vyrukas, su kuriuo kalbėjau telefonu pamiršo perduoti info apie rezervaciją. Bet tiek to, jie tikrai neperpildyti. pasirenkam kambarį iš dviejų, kuris yra su vonia, o ne su dušu, mums atneša patalynę ir bandom susinešti daiktus į vidų. Pirmas nemaloniai nustebinęs dalykas buvo vandens balos palei sieną vonioj. Keliauju pas darbuotoją. Ši ramiai paaiškina, kad savaitgalį neprisikvietė santechniko ir paduoda dar vieną rankšluostį. Tiek to, pamanau, kaip nors, mes čia tik vieną naktį. Nors šluostyt nešluostau. Grįžtu į kambarį, kur pamatau savo sesę įtartinai čiupinėjant atneštus užvalkalus. Keletas jų smarkiai drėgni! pasirodo ir džiovyklė sugedusi, o pakeist nelabai turi kuo. Jau šypsenos mano veide mažiau. bet kadangi susistūmėm lovas kartu su vaikais miegoti, o lovos neišgulėtos, dar per daug nesiraukau. Spėjam nulėkti iki parduotuvės, kur išėjus kalbai kur apsistojom mums palinki sėkmės. Tik tada dar nesupratom kodėl. Grįžę supratom užtat. :) net ne tarakonas rastas vonioj, ne durys, kurios užsidaro tik su trenksmu ar šaldytuvas, veikiantis tokiu garsu, kad miegot neįmanoma pribaigė mus. Bet muzika, kuri iki 12 sklido tokiu garsu, kad su uždarytom durim ir langais kambariuose be vargo galėjai suprasti žodžius... Ai, tiesa, dar baseinas. Aprašyme toks buvo paminėtas, tad mano zuikos iš karto ten užsimanė. Klausiam dirbančios bobulytės. Ta išaiškino, kad negalima, į jį leidžia tik kartu užsisakius sauną.. Tas atsakingas vyrukas kitą dieną niekaip nesuprato kodėl negalima. Bet turbūt viską pasakė tos bobulytės pastaba kitą rytą: bet gi jis seniai nefiltruotas, kas gali ten lįsti ar vaikams leisti? Va taip su tais baseinais....Iki ežero irgi nebuvo 300 m, bet jau tiek to...
Daug smagiau prisiminti sekmadienį. Nors iki Apuolės ir neprivažiavom, nors labai planavom. :)
Kažkaip net man pačiai dabar keista, kad važiuojant nesuplanavau kur pakeliui stosim. Aš gi planuotoja... :) Bet matyt būna išimčių. ;) Iš pradžių pamatėm ženklą: Šauklių riedulynas. Mano abu tėvai iš Aukštaitijos, Žemaitijoj tebuvau su ekskursijom mokykloj, tad tikrai daug ko nežinau. Tokio net girdėti nebuvau girdėjus. Tad nuoširdžiai visi manėm, kad pamatysim kokį laukelį su labai daug akmenų. Bet kur tau. :) važiuojam važiuojam- nieko. Buvo gražus tvenkinys ar ežeriukas su visai šalia buvusiom gervėm ir gulbėm. Galiausiai apsisukom, sustojom prie pažintinės lentos šalia miškelio ir... viską supratom. :) Tad labai smagiai pasivaikščiojom mediniu pažintiniu taku, žiūrėdami į begalę drugelių, sutikdami drugelių, rodydami vaikams kadagius, akmenis ir apynius ir plepėdami. Abi zuikės jau tikrai daug žino- klausinėdamos, nuklausydamos ir kartais net nežinau iš kur. Na ir kas, kad miestietės. Ir tikrai nenoriu nieko iš pažįstamų įžeisti, bet vaikų žinios ir domėjimasis nepriklauso nuo to, kur jie gyvena, mieste ar kaime, o labiau kuo juos sudominsi ir kiek skirsi laiko atsakinėdamas į klausimus.
Po to sustojom prie dubenėtųjų akmenų ir Šilalės kūlio.Tai penktas pagal dydį akmuo Lietuvoje. Gėdingai tenka prisipažinti, tokio nebuvau girdėjusi... Diiiiidelis.... Ir pasiekę Mosėdį užtrukome ten. Mano sesė norėjo pamatyti akmenų muziejų ir parkelį. Man tiesą sakant jis mažiausiai buvo įdomus... Tad su maže sėkmingai sau sėdinėjom ant suoliukų ir plepėjom kol kiti žiūrinėjo. Užkandom ir pasiginčiję kur važiuoti pasukom į Žvėrinčių. Taip, vėl gavom lietaus. bet neištirpom. Matėm lūšis, mešką iš arti, daug ožkų, kurias Silvija glostė. Spoksojom į šeškus ir mano didžiukas dar sugalvojo norą ir raištelį ant medžio užrišo. Nematėm mes nei vilkų, nei šernų, bet vieta su stebėjimo bokšteliais turi savo žavesio, ir jei būtų arčiau tikrai ne kartą dar ten užsuktume. Ir žinoma, buvo supynės. Supomės visi. Ir dar Silviuko komentaro sulaukėm (gal tik kiek per garsaus :D ): Kaip gerai, kad tu mama su tėte ne tokie baisiai susenę kaip tie tėvai kur ant suoliukų sėdi.... Tiesa sakant sėdėjusieji buvo už mus jaunesni, tad pasijutom labai pamaloninti. :)
Eina sau kaip nepasisekė. Turbūt atostogos įsimintinos vien dėl tokių prisiminimų kaip šlapia patalynė ir balos prie vonios. Nesuprantu kaip poilsio namai gali neturėti džiovyklės ir duoti šlapią patalynę. :)
AtsakytiPanaikinti