Ne, širšės ne džiaugsmas. Ypač kai įgelia ir kai esi joms alergiškas. Bet iš kitos pusės prasifiltruoji kas žinodamas nepamiršta paklausti ar pasižiūrėti kaip laikaisi ir dar iš tikrųjų sėdi, o ne vaikidini, kad sėdi. Pliusų visur yra. :)
Širšė įgėlė antradienį. Tad mano planai duoti kraujo per donorystės akciją ėmė ir nuplaukė. Nieko, gal kitais metais. O apie donorystės akciją galima ir kiek plačiau papasakoti. Vasaros pradžioje mums paskambino iš Santariškių kraujo centro ir pasiūlė surengti tokią akciją mūsų įmonėj. Ilgai ši idėja dūlėjo valdžios stalčiuje, bet džiaugiuosi, kad ją įgyvendinom. Žinoma, norinčių duoti nebuvo labai daug. Nors pagal įmonės darbuotojų skaičių skaičiavo, kad bus daugiau- bet buvo kaip buvo. Surinkom reikalingą minimumą ir reiktų pasigirti- tikusiųjų ir galėjusių duoti kraują procentas buvo gana didelis. Dar smagu ir tai, kad ir mūsų praktikantas prancūzas ir vienas iš filipiniečių prie to prisijungė. Ir kaip visur- bet koks įvykis sukelia daug kalbų. Buvo kas daug juokavo, buvo kas pašiepinėjo kitus. O buvo kas atėjo ir tyliai davė. Pagarba jiems. Buvo, kas nedavė iš principo ar bijojo adatų ar kraujo. Nes kaip visada, teko ne tik skelbimus kabinti, bet ir asmeniškai paklausinėti ar matė ir girdėjo. Buvo kas juokavo, kikeno, išradinėjo linksmas priemones, bet galiausiai nusprendė, kad nori padaryti gerą darbą. Ir kaip juokavo padaužiukų tėtis- tokių įvaizdis mano akyse labai labai aukštai pakilo. Kaip ir to bendradarbio, kuris per atostogas atvažiavo duoti kraujo.
Bet tubūt dar didesnis iššūkis buvo viską suprantamai išaiškinti Silvijai ir atsakyti į šimtus klausimų. Gal ir ne idealiai, bet visagalis google padėjo :)
Kokie dar džiaugsmai? Grįžęs Silvijos domėjimasis viskuo. Dabar mėgstamiausios knygos yra apie lėktuvus iš bibliotekos ir nupirkta Geografija vaikams. Kaip smagu žiūrėti į tas blizgančias akytes ir girdėti nesiliaujančius klausimus. Kaip ir mamiškai didžiuotis, kai kas nors, o dažniausiai padaužiukų tėtis pasako, kad Silvija mano kopija: išlendančiom miegojimo pozom, mimikom, grimasom. :)
O šiandien aš supratau ko dar neišmokiau savo vaikų. Viskas prasidėjo nuo elementarios situacijos ryte. kai važiavau į polikliniką lifte, kuris reaguoja į svorį ir važiuoja stodamas žemyn sutikau kiek už Silviją vyresnę mergaitę. na, važiuoja tai važiuoja viena, daug čia tokių, kurie mano nuomone gauna per daug laisvės. pasisveikino, ramiai nuvažiavo iki apačios. Nubėgo iki laiptų ir kai pamačiusi atbėgantį brolį pradėjo raudoti supratau, kad užsidarė viena, aš išsikviečiau liftą, o ji nieko nepasakė. Ir nors neįleidinėjam pirmų vaikų į liftą, suvokiau, kad niekada Silvijai neaiškinom ką tokiu atveju daryti Tad dabar jau paaiškinom ir išbandėm. kaip ir ta proga pridėjom, ką daryti jei parduotuvėj pameti tėtį ar mamą. O Ignėja visko klausė ir gudriu veidu linksėjo. Gal ir jos mažoj galvytėj kas liko...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą