Mighty Mo Rogers arba kaip kartais lengva pakliūti ne ten kur galvojai

Šįkart gerąja prasme. Ir iš viso, tegaliu pasijuokti, kad norai pildosi. Kažlada visai kitokiame kontekste dar pavasarį Sigitai pajuokavau, kad noriu darbo, kuriame gaučiau padėkas ir šiaip ką nors gero. Ir negaliu skųstis- gaunu: šokoladų, bananų, ledų, kokių pakvietimų ir t.t. Kartais su proga, kartais be, kartais tikrai nesijaučiu nusipelniusi. Kartais, kaip šįkart, iš kanceliarinių prekių įmonės. Kai mūsų vadybininkė praėjusią savaitę pasiūlė du kvietimus į Mighty Mo Rogers koncertą įmonės jubiliejaus proga, aš pagooglinus ir suradus ką jis atlieka su didžiausiu džiaugsmu sutikau. mano stiliaus muzika. :)

Primečiau, kad jei koncertas prasideda 19 val, grįšim padoriu laiku ir susitariau, kad vaikus pažiūrės seneliai. Ir nieko daugiau neklausinėjau. :D
Tą vakarą išsipuošėm (buvo aprangos kodas: balta-mėlyna), išsitraukiau aukštalkulnius, šiaip, dėl nuotaikos, ir neplanuotai pakliuvę į milžinišką kamštį ties kleboniškiu nukeliavom į Combo. Pirmą kartą aš ten buvau. Ir pamačius publiką, fotografui iškart pasiūlius nusifotografuoti prie Biuro pasaulio sienelės, o vėliau pasiėmus vakaro programą supratau, kad pakliuvom ne tik į koncertą, bet ir į rimtą Biuro pasaulio gimtadienio šventimą. Oi neapsidžiaugė seneliai sužinoję, kad vietoj planuotų pusės dešimt grįšim pusė pirmos. Bet buvo labai smagus vakaras. Ir skanus. :) Karšti vakarienei, užkandžiai, vaisiai, gėrimai, kava ir pabaigai tortas. Iliuzionisto (Nicholo Kino) pasirodymas. Kadangi jokio kito iliuzionisto pasirodymo gyvai nebuvau mačius, įspūdį padarė ir šis. :) Ir, žinoma, koncertas. Labai labai patiko, tiek lėtos, tiek greitos dainos. Pats bendravimas su publika, improvizacijos. Ir nors visai nesiruošiau ir neketinau, po koncerto iš principo nepraleidau galimybės ir dar su juo nusifotografavau. :)

Ech, smagu nuveikti kažką nesusijusio su vaikais, nors Silvija gerokai patempė lūpą sužinojus, kad tėvai į koncertą eis be jos. :)

O juokingiausia buvo kai sužinojau, kas su mumis sėdės prie vieno staliuko. Jei priešistorę susieti su moralu, skambėtų maždaug taip: jei tavęs nepriėmė į kažkurį darbą, tik džiaukis. :) Kažkada, dar prieš BDO laikus, ieškodama darbo buvau ir toje mokymo įstaigoje. Iš pradžių norėjau, po to pakalbėjus su direktore kiek ir suabejojau, bet nepriėmė ir tiek. Pasiraukiau kiek, bet kur dingsi. O penktadienį Agnė pasakė, kad prie to paties stalo sėdės būtent ta ponia su vaikais. Suėmė juokas iš pradžių, o paskui abu su padaužyčių tėčiu žiūrėjom į tos moters pasipūtimą, susireikšminimą ir neatsidžiaugiau, kad ten nepakliuvau. Beje, tie vaikai jau suaugę, ir kaop išdidžiai buvo pristatyti: dukra ir kolegė, bei sūnus ir kolega. Gal aš ir bjauri, bet mintyse pagalvojau, kad ir kokie tolerantiški ir puikūs mano tėvai, su jais dirbti nenorėčiau. Ir tikrai nemanau, kad ateityje norėsiu dirbti su padaužytėm. Poniutė visą vakarą rodė savo blogąsias puses, pasipūtimą ir pan. Tad, kaip ir visada: kaip gerai, kad viskas susiklostė būtent taip. :)