Kaip visada :)

Turbūt kitaip neišeis ir teks šį pasakojimą dalimis rašyti. Bet norisi papasakoti, nes buvo tikrai kitoks savaitgalis.
Tik turbūt reiktų pradėti ne nuo to, o pasijuokti iš manęs, kad pirmą ketvirtadienio pusę aš visiems pasakojau, kad neturiu jokių konkrečių planų savaitgaliui, o išėjo kaip... visada. :) Kaip jau minėjau ankstesniam įrašė- susiruošėm į Apuolę, į festivalį.
Silvija nekantravo jau nuo pat ketvirtadienio. Ir šeštadienį pati džiaugsmingai pabudo, kol seni tėvai pabambėdami šiaip taip ritosi iš lovų. Na gerai, šiek tiek perdėjau. Bet tik šiek tiek. :)
Susikrovėm krūvą rūbų, juk žadėjo lietingą savaitgalį. Nebuvo taip jau blogai, bet dauguma rūbų pravertė. Išgabenom jūrų kiaulytę pas senelius ir pasiėmę tetą Jovilę išsiruošėm į kelionę. Netrumpas kelias laukė, ypač žinant, kad teks nemažai stoti. Beplepant laikas iki pirmojo sustojimo neprailgo. Kaip ir visada stojom Vėjukuose, kur daug supynių. Kiekviena turi ten savo mėgstamiausią: Ignėja mėgsta suktis ratu, o Silvija visada nori su manim auakštai išsisupti. O kur dar amžina tradicija prie meškos skulptūros nusifotografuoti. Jau antri metai- kiek buvom, tiek kartu teko Silviją mešką apsikabinusią fotografuoti.:)
Pirmas kiek planuotas kiek neplanuotas sustojimas buvo Rietave. Jau iš ankstesnio pravažiavimo ir matytų ženklų žinojau, kad ten sekmadieniais vyksta didžiausias turgus vakarų Lietuvoje, ir dar padaužyčių tėtį apšviečiau, kodėl tokie keisti ženklai apie greičio ribojimą sekmadieniais tam tikromis valandomis sustatyti.  Bet mes buvom šeštadienį ir ne to. Kai aš pamačiau, kad padaužyčių tėtis pasiėmė tik ploną megztuką ir net striukę pamiršo, nieko kito neliko kaip jį tempti į pirmą pasitaikiusią padėvėtų drabužių parduotuvę Rietave. Panelėms buvo smagiau- su teta aplink bažnyčią pasivaikščiojo, kuri tikrai buvo graži. Net man. :)
Užtat mes kitaip pramogavoma. :D Aš labai retai vaikštau į tokias parduotuves. per paskutinius 6 metus buvau du kartus, abu praeitą savaitę. :) Tiesiog nemoku ten ieškoti... Ir dabar, sustojom prie striukių. renaldas aišku palaimingai stovi ir laukia, kol ištrauksiu ką nors jam pasižiūrėti. Teko žiūrėti, kur čia dingsiu. Nors net nežinau kodėl tuoj visi pradėjo šnabždėtis, kad mes ne iš šito rajono (!). Nuoširdžiai, nežinau kodėl. veido išraiškos ne tokios? :) Bet radom. Net padorią. Ir jau ramia širdim judėjom tolyn. pravažiavom daug kaimukų, net pro žvirkelius šita gudri telefoninė navigacija mus pravedė. O vaikams labiausiai patiko tos tetulės balsas su rusišku akcentu. Kikeno ir kikeno kartodamos: "sūkite už tryjų šymtų mietrų" ir pan. Ir reikia pasakyti, kad joms daug tiksliau sekėsi kartoti nei mums. :)
Iš anksto buvom visai nesuplanavę kur užsukti ar sustoti. Bet važiuojant pro Bartsyčius jau ir taip buvo aišku. Šiaip taip sužiūrėjom, kur ant medinės lentos gan neryškiai išdrožta nuoroda, kur "Puokės-Barstyčių akmuo" ir neabejodami pasukom ten. jei ką, turbūt visi pirmą kartą apsilankėm prie didžiausio akmens Lietuvoje. Ir iki šiol nuoširdžiai maniau, kad jis Barstyčiuose, o ne Puokės km. ir įdomiausia, kad Skuodo rajono turizmo informacijos leidinyje, kurį pasiėmiau sekmadienį Mosėdyje, jis vadinamas Puokės akmeniu. Bet ne esmė. :) Kol mažė sėkmingai praparpė mašinoj, mes paeiliui akmenį apžiūrėjom. Silvijos reakcija pirma buvo: mama, matai, ant jo žmonės, ir aš lipsiu. laimei, kopetėlės padarytos. Tai jau visos ir lipom. :)