Ji jau prasidėjo, nes aš vėl naktinėju. Ir tiesą sakant neteikiu tam didelės prasmės. Tiesa, po vidurnakčio padaužiukų tėvelis kažką apie tai leptelėjo, o didžioji padaužyti dabar užsiėmusi apmastymais apie laiką. Kad rytoj bus kita diena aišku. Kad po dviejų nedarbo dienų (ta proga net pirštai užlenkiami, nors šiaip pirštų skaičiuodama nelabai naudoja) bus darbo diena irgi aišku. Kaip suskaičiavo kai buvo trys dienos likę iki Kalėdų senelio darželyje. Bet va su tais Naujais metais problema... Akivaizdžiai matosi. Kaip ir šį vakarą kalbėjomės. Jei po dviejų nakties miegelių prasidės nauji metai, tai kodėl dar po dviejų (net suskaičiavo, kad po keturių iš viso ;) ) neprasidės dar naujesni? Patinka man tokie pokalbiai su vaikiškais pamąstymais. Kaip ir nuolatiniai kodėl, kurių neatmuši su visų siūlomu "O kaip tau atrodo?". Nes pasako savo nuomonę, ir tuoj pat paklausia, kaip man atrodo. :)
Ir šiaip juokinga, kad ji turi atsakymus į visus klausimus. Praeitą naktį labai smarkiai kažką sapnavo. Kai priėjau paglostyti, išgirdau, kad reikia kaladėlių. Perklausiau kokių- tų kur žaidė kai mamos nebuvo. Bet paskutines dienas tai visą laiką buvom kartu! Neiškenčiau nepaklausus, kada čia ji žaidė kai manęs nebuvo. Prasimerkė viena akytė, kita, pasiraukė nosytė. Ir tada su palengvėjimu išpyškino: kai tu tualete sysia darei. Va taip. :D
Voverytė
2012 m. gruodžio 31 d., pirmadienis
2012 m. gruodžio 29 d., šeštadienis
Sergam :(
Taip taip, šiuo metu namie turiu dvi mažas varvančias nosytes ir vieną didelę varvančią nosį- mano. kaip išaiškino didžiukas, kuris šituose namuose tikrai viską žino, tėtis nesusirgo todėl, kad yra berniukas. Ir pasisekė gi tam tėčiui. :D
Krūvelė ligų šventėms, o vieną dieną beveik nuoširdžiai maniau, kad nusibaigsiu. Na gerai, nemaniau, bet kam dar yra tie vaizdūs palyginimai, jei ne tokiems pastebėjimams? Daug švenčių planų griuvo ir tebegriūna, o aš tegaliu pasiguosti, kad kitais metais bus geriau. Pavyzdžiui vaikai sirgs mažiau. Juk visko būna. :)
Krūvelė ligų šventėms, o vieną dieną beveik nuoširdžiai maniau, kad nusibaigsiu. Na gerai, nemaniau, bet kam dar yra tie vaizdūs palyginimai, jei ne tokiems pastebėjimams? Daug švenčių planų griuvo ir tebegriūna, o aš tegaliu pasiguosti, kad kitais metais bus geriau. Pavyzdžiui vaikai sirgs mažiau. Juk visko būna. :)
2012 m. gruodžio 25 d., antradienis
2012 m. gruodžio 24 d., pirmadienis
Kai negali nekalbėti...
Arba neišeina patylėti. ;)
Čia apie mano didžiuką, plepsių plepsiuką. Ir apie tai, kad pamačius gudrią auklėtojos šypseną darželyje jau žinau, kad kažko priplepėjo, ir belieka spėlioti, ar labai raudonuosiu ar nelabai...
Kartą didžiukas paklausė, kodėl Jonas yra kapitonas. Kaip supratau auklėtoja surimavo, o Jonas pasigavo. :) Taigi ir maniškei reikia. O ką daryti, jei su vardu Silvija nieks neateina į galvą? Bet toms mėlynoms akytėms toks atsakymas netinka, tai elementariai ir pasakiau - Silvytė gudriausia mergytė. O kitą dieną ir pamačiau tą žymiąją auklėtojos šypseną. Jau mirksiu, o ji manęs klausia - tai pamokėt kaip sakyti? Pamokiau, prisipažįstu, kaip sakyti apie Silvytę. Ir išgirstu, kad Jonui pasigyrus, kad jis kapitonas, mano turtas atsistojo ir savo garsiu balseliu išaiškino, kad Jonas ne kapitonas, o žioplys, bet Silvytė gudriausia mergytė. :D Va taip. :) Auklėtoja šypsodamasi pasakė, kad Silvytė viską žino. O tą ir prideda: geriau už auklėtoją. Mano akys užlipo ant kaktos, ir bandau paaiškinti, kad mamai gėda... Ir kaip manot, ką išgirstu? Kad nieko, mama, praeis. Praėjo. :D Beveik. :D Tik jau žinau, kad raudonuosiu ir raudonuosiu...
O naujausias bajeris tai šeštadieninis pasiaiškinimas, kodėl neklausė tėčio - o aš tik darbo dienom klausau. :D
Čia apie mano didžiuką, plepsių plepsiuką. Ir apie tai, kad pamačius gudrią auklėtojos šypseną darželyje jau žinau, kad kažko priplepėjo, ir belieka spėlioti, ar labai raudonuosiu ar nelabai...
Kartą didžiukas paklausė, kodėl Jonas yra kapitonas. Kaip supratau auklėtoja surimavo, o Jonas pasigavo. :) Taigi ir maniškei reikia. O ką daryti, jei su vardu Silvija nieks neateina į galvą? Bet toms mėlynoms akytėms toks atsakymas netinka, tai elementariai ir pasakiau - Silvytė gudriausia mergytė. O kitą dieną ir pamačiau tą žymiąją auklėtojos šypseną. Jau mirksiu, o ji manęs klausia - tai pamokėt kaip sakyti? Pamokiau, prisipažįstu, kaip sakyti apie Silvytę. Ir išgirstu, kad Jonui pasigyrus, kad jis kapitonas, mano turtas atsistojo ir savo garsiu balseliu išaiškino, kad Jonas ne kapitonas, o žioplys, bet Silvytė gudriausia mergytė. :D Va taip. :) Auklėtoja šypsodamasi pasakė, kad Silvytė viską žino. O tą ir prideda: geriau už auklėtoją. Mano akys užlipo ant kaktos, ir bandau paaiškinti, kad mamai gėda... Ir kaip manot, ką išgirstu? Kad nieko, mama, praeis. Praėjo. :D Beveik. :D Tik jau žinau, kad raudonuosiu ir raudonuosiu...
O naujausias bajeris tai šeštadieninis pasiaiškinimas, kodėl neklausė tėčio - o aš tik darbo dienom klausau. :D
2012 m. gruodžio 23 d., sekmadienis
Tuoj šventės
Kaip turbūt pernai ir užpernai ir vėl nieko nespėjau, ko buvau prisiplanavusi. Nei su didžiuku daryti įvairesnius papuošimus nei snaigės ir labiau papuošti namus, nei iš anksto pasiruošti įdomesnėmis dovanomis. Gal kitamet. ;) bet iš kitos pusės nėra ko skųstis: ir eglę pasipuošėm, ir namus. Ir šiemet turėjau labai rimtą pagalbininkę, kuri tvirtai žinojo kur koks žaisliukas turi būti ir kodėl. :) Gražu buvo žiūrėti kaip ji puošė. O ir mažiukas keturiom vis sukosi aplink. Irgi padėjėja. :) Užtat aš labiausiai prisiminsiu kaip per didžiules pusnis tempiau tą eglę per stadioną. Jau buvau pažadėjusi, kad tądien pirksim eglutę, tai nebuvo kur dingti. Tuo labiau, kad jas pardavinėjo tikrai netoli namų. Bent jau vasarą tas atstumas būtų toks atrodęs. :D O dabar... Dar išsirinkau, pasiderėjau, sumokėjau, ir tik apskui supratau, ko pardavėjas pasakė būtent tokius žodžius "Sėkmės parnešant". Bet ir svoris.... Bet kur dingsi, ne tik mūsų pačių, bet ir eglučių grožis (bet uzžtat kokios gražios tvirtos šakos ir kamienas... ;) ) reikalauja aukų. Sniego daugybė, eiti ne tiesiausiu keliu, o palei gatvę nesugalvojau... Tai ir klampojau namo pailsėdama. Bet mažių džiaugsmas visą vargą atpirko. Nes mano didysis smalsiukas vis lėkė ir lėkė per balkono stiklą pažiūrėti į eglutę.
Kas dar? Buvom visi keturi lėlių teatre. Net ir mažiukas ištempė pusvalandį. Vis rodė ranka į sceną ir komentavo kažką. :) Didžiukas net papriekaištavo, kad spektaklis per trumpas. O man labiausiai patiko jos kitas komentaras pamačius kalėdų senelį ant scenos: Mama, o čia tas Kalėdų senelis kur dovanas dalina, ar tas kur tik daug kalba? ;)
Ryt jau kūčios. Kepsim kučiūkus ir sausainius. Vakarieniausim. Po to kalėdos su dovanom, senelių lankymas. Et, gera gi būti vaiku. :)
Kas dar? Buvom visi keturi lėlių teatre. Net ir mažiukas ištempė pusvalandį. Vis rodė ranka į sceną ir komentavo kažką. :) Didžiukas net papriekaištavo, kad spektaklis per trumpas. O man labiausiai patiko jos kitas komentaras pamačius kalėdų senelį ant scenos: Mama, o čia tas Kalėdų senelis kur dovanas dalina, ar tas kur tik daug kalba? ;)
Ryt jau kūčios. Kepsim kučiūkus ir sausainius. Vakarieniausim. Po to kalėdos su dovanom, senelių lankymas. Et, gera gi būti vaiku. :)
2012 m. gruodžio 20 d., ketvirtadienis
Pirmi kartai
Turbūt smagu būti trimete. Aš aišku savęs tokio amžiaus neatsimenu, bet taip smagu stebėti didžiosios padaužytės augimą, pokyčius, mąstymą ir nuotykius. Turėtų būti smagu jaustis nuostabiausia, gudriausia, gražiausia ir mylimiausia, patirti tiek naujų dalykų. Ir, žvelgiant iš suaugusiojo akim, turėti tiek laisvės, kurios sau neleidžiam: voliotis sniege, kalbėtis su kuo nori, gaudyti kates ir t.t.
O taip, sniegas. vakar ne kartą iš pusnių kone už kojų ištraukiau. Šypsojausi žiūrėdama, kaip mano prirengtas kukuliukas skuodė paskui kates jas gaudydama, kratė sniegą nuo šakų ir švietė iš džiaugsmo raudoni nuo šalčio žandukai.
vakar puošėm namus ir eglutę. Čia mano užsispyrimas nepuošti labai anksti. Snaigėm net tėtį papuošė. Ir eglę labai rimtai puošė, o mažoji vis taikėsi priropoti ir girliandą nuimti.
O šiandien pirmoji eglutė darželyje. laukiu nesulaukiu. :)
O taip, sniegas. vakar ne kartą iš pusnių kone už kojų ištraukiau. Šypsojausi žiūrėdama, kaip mano prirengtas kukuliukas skuodė paskui kates jas gaudydama, kratė sniegą nuo šakų ir švietė iš džiaugsmo raudoni nuo šalčio žandukai.
vakar puošėm namus ir eglutę. Čia mano užsispyrimas nepuošti labai anksti. Snaigėm net tėtį papuošė. Ir eglę labai rimtai puošė, o mažoji vis taikėsi priropoti ir girliandą nuimti.
O šiandien pirmoji eglutė darželyje. laukiu nesulaukiu. :)
2012 m. gruodžio 19 d., trečiadienis
jau
Ech, seniai nerašiau. kartais nespėjau, kartais nenorėjau, kartais negalėjau. Nes išskyrus tas dienas, kai tikrąja ta žodžio prasme nulūžau su mažėm arba dirbau, naktinėjau prie vieno kitokio darbo. Savo brangiausiai pamaivytei, kaip pati šiandien apibūdino, "rūbų mėlynakei" (kam tie nauji žodžiai, pvz. maniakei, Silvija puikiai žino, kad ji yra mėlynakė :P), kuri paprašė tokio pat šaliko kaip Adrianos, tik gražesnio. Ar gražesnis išėjo jau ne man spręsti. Bet baigiau. :) Dar nelygintas, su tam tikrais trūkumais, ir turbūt panešiojus dar bus tobulintas. Tad prašom nesikabinėti. ;) Bet ryte nekantrauju pamatyti savo džiaugsmuko reakciją. :)
2012 m. gruodžio 13 d., ketvirtadienis
Apie bobas, reakcijas ir visa kita
dar viena pagerinta dienelė, kaip ir priklauso 13 d. :)
Pirmiausiai apie bobas. Gi kartą didžiukas nuklausė šitą žodį ir labai patiko. Bet išsiaiškinom, kad visų moterrų taip vadinti negalima, tėtukui abi išaiškinom, kad vairuojančios moterys net padarę nesąmonę bobomis irgi netampa. Ir taip viskas baigėsi. O šiandien aš supratau. Bobų tikrai yra. Sutikau.
Nuo darželio iki namų kartais einam pėsčiomis, o kartais važiuojam. Šiandien dar ir apsipirkau ir įlipom į pustuštį troleibusą, gal su 5 žmonėm. Dėl vienos stotelės patingėjau eiti į galą, kur didžiukas norėjo, tad teko išklausyti protestą ir kiek zyzimo. Bet iki rėkimo buvo toli, nors didžiuko balselio garsumo ir nerėkiant užtenka... Bandant nuramijnti ir nukreipti dėmesį kitur, nes iki stotelės buvo visai arti, tuoj už nugaros atsirado moteriškė. ir pareiškė:
-Ko rėki? va atidarys troleibusas duris, išmes, tai žinosi!
Va čia aš ne tik žioptelėjau, bet ir išvadinau boba ir pasakiau ką galvoju. Už tas išsigandusias trimetės akytes ir jau prasidėjusį rėkimą. nes troleibusas kaip tyčia prie perėjos sulėtino greitį. Kaip aš nekenčiu tokių bobų, kurios kišasi ne į savo reikalus. Ir be to, kas joms leido gąsdinti mano vaiką?????? Patikėkit, tikrai gailiuosi jos neišmetus iš troleibuso. O namuose dar teko raminti didžiuką, kad niekas nemes vaikų iš troleibuso.
Buvau pikta. pasiskundžiau facebook'e. Ne, ne dėl užuojautos. Šiaip pasiskųsti norėjosi. Ir sulaukiau buvusios klasiokės, nematytos gal 10 metų, o gal daugiau komentaro. Pacituosiu (mano blogas, tai darau ką noriu, va :D ):
"Žinot, pabūsiu Bloga teta, bet tiesiog negaliu nepakomentuoti Realybė tokia, mielos mamos, kad kaip ir vaikas gali zysti, taip ir ta moteris turi teisę bambėti - gal važiavo žmogus iš darbo nuvargęs, o čia dar šalia vaikas rėkauja, tai matomai ir neišlaikė nervai. Mama aišku, geriau aprėks Bobą, negu kad sudrausmins savo mažylį, nors gal ir visas troleibusas dantis sukandęs kenčia. Aišku, galite argumentuoti, kad viešas transportas, jei nori ramybės, važinėk su nuosavu auto, kad vaikas yra mažas ir nieko nesupranta, kad jis pavargęs ir nori pazysti... Kiekvienai pelėdai jos pelėdžiukai nuostabiausi (čia aš be sarkazmo), tik prisiminkite, kad svetimam žmogui tai yra eilinis statistinis pilietis, todėl nereikalaukite iš masių garbinti jūsų zyziančių atžalėlių. O kultūringas vaiko elgesys privalo būti skiepijamas nuo kūdikystės."
Taip ir buvo: maniškė rėkdama kiek gali lakstė po troleibusą ir terorizavo tas moteriškes, kurias aš bakstelėdavau pirštu. :P
O aš apie ką kitą. Įsivaizduokim: ta pati "boba" kalba telefonu. Taip tikrai buvo. Ir dar gana garsiai, kaip daugelis vyresnio amžiaus žmonių. Man tai irgi nepatinka (nors čia klausimas ar nebuvo baisiai maloni tos moters pagalba man nuraminti vaiką, aš gi nesusitvarkau), tai remiantis ta pačia teorija, aš būčiau priėjus, paklausus ko čia rėkauja ir pasiūlius išmesti ją iš troleibuso. O jei dar būčiau kvadratinis 2 m. vyrukas. :D Garantija, niekas nebūtų pakomentavęs apie troleibuso kentėjimą sukandus dantis, visi būtų užstoję vargšę moterytę, kurią banditas grasino išmesti iš troleibuso.
O juk čia beveik tas pats... Jei kas manot, kad trimečiai po vieno pasakyto žodžio nurimsta, manau, kad klysta. Ir niekas neturi teisės gąsdinti mano vaiko. Gausit atgal. Kokia nors forma.
Ir tik pikta ant tų "bobų", kurios sau leidžia viską komentuoti, parduotuvėj griebti vaiką už rankos ir aiškinti, kad rėkiantį nusives, gąsdinti ir pan.
Ir juokinga iš pasivadinusios Bloga teta buvusios klasiokės. Visažinės. :D Kuri naiviai matyt tikisi, kad jei kada turės vaikų, tai jie tik šypsosis, klausys, neišdykaus ir niekada nieko blogo nedarys. Gal kokia proga jai padovanoti lėlę? tada panašiai ir bus. :D
Pirmiausiai apie bobas. Gi kartą didžiukas nuklausė šitą žodį ir labai patiko. Bet išsiaiškinom, kad visų moterrų taip vadinti negalima, tėtukui abi išaiškinom, kad vairuojančios moterys net padarę nesąmonę bobomis irgi netampa. Ir taip viskas baigėsi. O šiandien aš supratau. Bobų tikrai yra. Sutikau.
Nuo darželio iki namų kartais einam pėsčiomis, o kartais važiuojam. Šiandien dar ir apsipirkau ir įlipom į pustuštį troleibusą, gal su 5 žmonėm. Dėl vienos stotelės patingėjau eiti į galą, kur didžiukas norėjo, tad teko išklausyti protestą ir kiek zyzimo. Bet iki rėkimo buvo toli, nors didžiuko balselio garsumo ir nerėkiant užtenka... Bandant nuramijnti ir nukreipti dėmesį kitur, nes iki stotelės buvo visai arti, tuoj už nugaros atsirado moteriškė. ir pareiškė:
-Ko rėki? va atidarys troleibusas duris, išmes, tai žinosi!
Va čia aš ne tik žioptelėjau, bet ir išvadinau boba ir pasakiau ką galvoju. Už tas išsigandusias trimetės akytes ir jau prasidėjusį rėkimą. nes troleibusas kaip tyčia prie perėjos sulėtino greitį. Kaip aš nekenčiu tokių bobų, kurios kišasi ne į savo reikalus. Ir be to, kas joms leido gąsdinti mano vaiką?????? Patikėkit, tikrai gailiuosi jos neišmetus iš troleibuso. O namuose dar teko raminti didžiuką, kad niekas nemes vaikų iš troleibuso.
Buvau pikta. pasiskundžiau facebook'e. Ne, ne dėl užuojautos. Šiaip pasiskųsti norėjosi. Ir sulaukiau buvusios klasiokės, nematytos gal 10 metų, o gal daugiau komentaro. Pacituosiu (mano blogas, tai darau ką noriu, va :D ):
"Žinot, pabūsiu Bloga teta, bet tiesiog negaliu nepakomentuoti Realybė tokia, mielos mamos, kad kaip ir vaikas gali zysti, taip ir ta moteris turi teisę bambėti - gal važiavo žmogus iš darbo nuvargęs, o čia dar šalia vaikas rėkauja, tai matomai ir neišlaikė nervai. Mama aišku, geriau aprėks Bobą, negu kad sudrausmins savo mažylį, nors gal ir visas troleibusas dantis sukandęs kenčia. Aišku, galite argumentuoti, kad viešas transportas, jei nori ramybės, važinėk su nuosavu auto, kad vaikas yra mažas ir nieko nesupranta, kad jis pavargęs ir nori pazysti... Kiekvienai pelėdai jos pelėdžiukai nuostabiausi (čia aš be sarkazmo), tik prisiminkite, kad svetimam žmogui tai yra eilinis statistinis pilietis, todėl nereikalaukite iš masių garbinti jūsų zyziančių atžalėlių. O kultūringas vaiko elgesys privalo būti skiepijamas nuo kūdikystės."
Taip ir buvo: maniškė rėkdama kiek gali lakstė po troleibusą ir terorizavo tas moteriškes, kurias aš bakstelėdavau pirštu. :P
O aš apie ką kitą. Įsivaizduokim: ta pati "boba" kalba telefonu. Taip tikrai buvo. Ir dar gana garsiai, kaip daugelis vyresnio amžiaus žmonių. Man tai irgi nepatinka (nors čia klausimas ar nebuvo baisiai maloni tos moters pagalba man nuraminti vaiką, aš gi nesusitvarkau), tai remiantis ta pačia teorija, aš būčiau priėjus, paklausus ko čia rėkauja ir pasiūlius išmesti ją iš troleibuso. O jei dar būčiau kvadratinis 2 m. vyrukas. :D Garantija, niekas nebūtų pakomentavęs apie troleibuso kentėjimą sukandus dantis, visi būtų užstoję vargšę moterytę, kurią banditas grasino išmesti iš troleibuso.
O juk čia beveik tas pats... Jei kas manot, kad trimečiai po vieno pasakyto žodžio nurimsta, manau, kad klysta. Ir niekas neturi teisės gąsdinti mano vaiko. Gausit atgal. Kokia nors forma.
Ir tik pikta ant tų "bobų", kurios sau leidžia viską komentuoti, parduotuvėj griebti vaiką už rankos ir aiškinti, kad rėkiantį nusives, gąsdinti ir pan.
Ir juokinga iš pasivadinusios Bloga teta buvusios klasiokės. Visažinės. :D Kuri naiviai matyt tikisi, kad jei kada turės vaikų, tai jie tik šypsosis, klausys, neišdykaus ir niekada nieko blogo nedarys. Gal kokia proga jai padovanoti lėlę? tada panašiai ir bus. :D
2012 m. gruodžio 12 d., trečiadienis
Drambliai
Šiandien mano didžiukas su tėčiu buvo cirke, dramblių žiūrėti. pagal pirminį planą būtume ėję abi, bet pagailėjau tėčio, nes mažiukas vakarais kartais būna piktokas, ypač kai serga. Nors šiandien kaip tyčia buvo šilkinis vaikas, išsišiepęs iki ausų. Tik į vakarą matėsi, kad sesės labai laukia. Ir prie durų keliavo, ir ant palangės reikalavo kelti ir į stiklą baksnojo, kai kokia mašina sukdavo į kiemą. O jau grįžus brovėsi sesei į glėbį. :D
Bet geriau apie dramblius. :) Apie cirką su gyvūnais, žiaurų elgesį su gyvūnais ir pan. komentarų nereikia. Savo nuomonę turiu. Kai didžiukas paaugs bent iki 5 m. ir daugiau ta tema supras ir mes kalbėsimės ir pati nuspręs kaip nori daryti. Dabar jai tai džiugus įvykis, ir dar daug visko ta proga sužino. Kada gi dar tikėti dramblių šokiais, fokusais, stebuklais? Kada jaustis pačia gražiausia, protingiausia, nuostabiausia ir t.t.? Puoštis, kaip tik šauna į galvą? Juk vėliau jau reikės rengtis tai, kas "madinga"... Būnant trijų pats laikas. :D Ir aš manau, kad mano pareiga ir malonumas tuo pasirūpinti.:)
Vėl ne apie dramblius buvo. :P Bet didžiukas nuo pat ryto tik apie juos ir klausinėjo: kokios spalvos, kodėl tokios, o ne šviesiai mėlynos (kaip gi nesuprantat, gi būtų gražiau :D), kokio didumo, ką valgo, ko bijo, ar dažnai kakoja (reikėjo pamatyti mano veikdo išraišką po tokio klausimo :D ) ir t.t. Spejo cirke ir tėtį apšviesti. kiek spėjau išklausinėti - patiko. kartais buvo baisu, bet vis tiek patiko. Ryt spėju išgirsiu daugiau. ir apie mešką, kates, klounus, šunis ir t.t. pasakojo, kokie dideli buvo drambliai, su ilgom ilgom nosim, dideliais užpakaliais ir veduoklėm ant galvos. Čia jei nesupratot apie ausis. :) Ir vis pabrėždavo, kad jie buvo tikri, ne tokie, kaip dieną matyti per Tv ar kompiuterį.
Smagu ją matyti tokią besidominčią... O kitą kartą tikrai kur nors eisim abi. :) Žiūrėsiu į jos entuziazmą, šypsenas, laimingas akytes ir mokysiuos. Ne tik būti geresne mama, bet ir nekreipti dėmesio į smulkmenas. :)
Bet geriau apie dramblius. :) Apie cirką su gyvūnais, žiaurų elgesį su gyvūnais ir pan. komentarų nereikia. Savo nuomonę turiu. Kai didžiukas paaugs bent iki 5 m. ir daugiau ta tema supras ir mes kalbėsimės ir pati nuspręs kaip nori daryti. Dabar jai tai džiugus įvykis, ir dar daug visko ta proga sužino. Kada gi dar tikėti dramblių šokiais, fokusais, stebuklais? Kada jaustis pačia gražiausia, protingiausia, nuostabiausia ir t.t.? Puoštis, kaip tik šauna į galvą? Juk vėliau jau reikės rengtis tai, kas "madinga"... Būnant trijų pats laikas. :D Ir aš manau, kad mano pareiga ir malonumas tuo pasirūpinti.:)
Vėl ne apie dramblius buvo. :P Bet didžiukas nuo pat ryto tik apie juos ir klausinėjo: kokios spalvos, kodėl tokios, o ne šviesiai mėlynos (kaip gi nesuprantat, gi būtų gražiau :D), kokio didumo, ką valgo, ko bijo, ar dažnai kakoja (reikėjo pamatyti mano veikdo išraišką po tokio klausimo :D ) ir t.t. Spejo cirke ir tėtį apšviesti. kiek spėjau išklausinėti - patiko. kartais buvo baisu, bet vis tiek patiko. Ryt spėju išgirsiu daugiau. ir apie mešką, kates, klounus, šunis ir t.t. pasakojo, kokie dideli buvo drambliai, su ilgom ilgom nosim, dideliais užpakaliais ir veduoklėm ant galvos. Čia jei nesupratot apie ausis. :) Ir vis pabrėždavo, kad jie buvo tikri, ne tokie, kaip dieną matyti per Tv ar kompiuterį.
Smagu ją matyti tokią besidominčią... O kitą kartą tikrai kur nors eisim abi. :) Žiūrėsiu į jos entuziazmą, šypsenas, laimingas akytes ir mokysiuos. Ne tik būti geresne mama, bet ir nekreipti dėmesio į smulkmenas. :)
2012 m. gruodžio 10 d., pirmadienis
Nespėtas parašyti įrašas
nespėtas nuo penktadienio...
Bet filmas pažiūrėtas, mažoji bežiūrint užmigdyta. pati kalta, kad būtnt tą dieną, kai mamai filmas, nenori laiku užmigti. :P
O aš, kaip priekabi lankytoja tenoriu pabambėti apie dar vieną aplankytą vietą. Penktadienį, po eglutės įžiebimo Kauno pilyje su didžiuku ir teta Jaja nulėkėme iki artimiausios žinomos vietos - Kavos klubo. Buvau paskutinį kartą ten gal prieš 5 metus, jei ne daugiau. Kažkokių didelių įspūdžių neliko iš to karto. Nors galiu pasakyti, kad ko gero valgiau obuolių pyragą tada...
Užtat dabar daug įspūdžių liko. Ir nelabai kokių. Ir nuo ko man čia pradėjus? Aišku, kad nuo aptarnavimo. :D Suprantu, daug žmonių, penktadienio vakaras, o aptarnauja dviese. Bet lygiai tas pats buvo Kavos keruose po eglutės įžiebimo Rotušės aikštėje, ir tai vietai tikrai neturiu ko prikišti. Bet apie viską iš pradžių. Sulaukėme meniu ir padavėjos. Aš išvardinau ko man su didžiuku reikia. O bevardinant sesei padavėja ramiausiai paėmė meniu ir pradėjo eiti. Keistai atrodė. Ir jau tada pasidžiaugiau, kad arbatpinigių aš pati nepalikinėsiu. (Tad jei pažiūrėti iš kitos pusės - kokia šauni vieta, taupo mano pinigus :P). O be to, visai nesureaguoti į vaiko prašymą uždegti žvakę irgi nemandagu. Ačiū pagyvenusiai porai sėdėjusiai kitam kavinės kampe, kuri padėjo tai padaryti.
Nieko ypatingo mes neužsisakėm - kakavos, Latte, arbatos, obuolių pyragą ir vyšnių pyragą. Šiaip paprastai ragaudama Latte ar kitokias tokio tipo kavas dažniau pamastau apie pieno putos kiekį ir pan. Net pačiai keista pasidarė, kad skonis likdavo antroj vietoj. O čia gerdama akivaizdžiai supratau- kava tikrai neskani. Vyšnių pyragas? na tas, kur vyšnių įdaras tarp tešlos sluoksnių. Kaip ir sesės valgytas obuolių. Rūgštokas, bet čia ne bėda. Bet didžiausias sesės obuolių pyrago pliusas lyginant su maniškiu buvo tas, kad tešla po obuoliais ir po juo atrodė iškepta. O maniškė labiau panašėjo į pusiau keptą tešlos gabalą.
Verdiktas? Aš tikrai žinau, kodėl ten nevaikštau ir nevaikščiosiu.
Bet filmas pažiūrėtas, mažoji bežiūrint užmigdyta. pati kalta, kad būtnt tą dieną, kai mamai filmas, nenori laiku užmigti. :P
O aš, kaip priekabi lankytoja tenoriu pabambėti apie dar vieną aplankytą vietą. Penktadienį, po eglutės įžiebimo Kauno pilyje su didžiuku ir teta Jaja nulėkėme iki artimiausios žinomos vietos - Kavos klubo. Buvau paskutinį kartą ten gal prieš 5 metus, jei ne daugiau. Kažkokių didelių įspūdžių neliko iš to karto. Nors galiu pasakyti, kad ko gero valgiau obuolių pyragą tada...
Užtat dabar daug įspūdžių liko. Ir nelabai kokių. Ir nuo ko man čia pradėjus? Aišku, kad nuo aptarnavimo. :D Suprantu, daug žmonių, penktadienio vakaras, o aptarnauja dviese. Bet lygiai tas pats buvo Kavos keruose po eglutės įžiebimo Rotušės aikštėje, ir tai vietai tikrai neturiu ko prikišti. Bet apie viską iš pradžių. Sulaukėme meniu ir padavėjos. Aš išvardinau ko man su didžiuku reikia. O bevardinant sesei padavėja ramiausiai paėmė meniu ir pradėjo eiti. Keistai atrodė. Ir jau tada pasidžiaugiau, kad arbatpinigių aš pati nepalikinėsiu. (Tad jei pažiūrėti iš kitos pusės - kokia šauni vieta, taupo mano pinigus :P). O be to, visai nesureaguoti į vaiko prašymą uždegti žvakę irgi nemandagu. Ačiū pagyvenusiai porai sėdėjusiai kitam kavinės kampe, kuri padėjo tai padaryti.
Nieko ypatingo mes neužsisakėm - kakavos, Latte, arbatos, obuolių pyragą ir vyšnių pyragą. Šiaip paprastai ragaudama Latte ar kitokias tokio tipo kavas dažniau pamastau apie pieno putos kiekį ir pan. Net pačiai keista pasidarė, kad skonis likdavo antroj vietoj. O čia gerdama akivaizdžiai supratau- kava tikrai neskani. Vyšnių pyragas? na tas, kur vyšnių įdaras tarp tešlos sluoksnių. Kaip ir sesės valgytas obuolių. Rūgštokas, bet čia ne bėda. Bet didžiausias sesės obuolių pyrago pliusas lyginant su maniškiu buvo tas, kad tešla po obuoliais ir po juo atrodė iškepta. O maniškė labiau panašėjo į pusiau keptą tešlos gabalą.
Verdiktas? Aš tikrai žinau, kodėl ten nevaikštau ir nevaikščiosiu.
2012 m. gruodžio 9 d., sekmadienis
"Namų darbai"
Ne, ne apie namų ruošos darbus aš čia. Ir ne apie praeitą naktį didžiąjai padaužytei megztą šaliką, kuris turi būti toks kaip Adrianos, tik gražesnis. :D Slapta net įdomu, ką dar sugalvos mano gudruolė. ;)
Iš darželio gavom užduotį - padaryti darbelį kalėdų tema, kurį koridoriuje kabins ant tam skirto "tinklo", bus parodėlė. Padaužiukų tėtis, kadangi beveik išsisuko nuo šio darbo, į tai žiūrėjo labai optimistiškai - darželis nori įtraukti tėvus. Nemeniška ir principinga mama susiėmė už galvos. matyt veido išraiška vos tai išgirdus daug pasakė, nes auklėtoja tuoj pakomentavo: tai gal močiutė meniška, arba teta. Na, nunarpliočiau aš kokį besmegenį, dar ką nors padaryčiau. Bet kaip į tai įtraukti trimetę? Neduosi gi tik siūlų kamuoliuko palaikyti... O aš vis tiek manau, kad tai ne tėvelių darbū grožio konkursas...
Tad šiandien "virė" darbas. :) Tėtukas palaimingai nusiplovė į savo darbą, o mes su teta Jaja išbandinėjom idėjas. Sniego gniūžtės nesusilipdė į visumą, vainikui pritrūko cinkelio. dar vienos idėjos būtume nepritvirtinę. O didžiukas tuo metu smalsiai žiūrėjo, sakė eilėraščius ir dainavo apie sniegą, o tik mums nusisukus plėšė vatą į mažus gabaliukus ir taip prisnigo pusė namų. Net pas miegančią sesę sugebėjo įslinkti ir grįžti su gudria šypsenėle. taip taip, ir sesė buvo apsnigta. :D
Rezultatas? Kiek juokingas... Bet mažos rankytės daug daug prisidėjo jį darant ir svarbiausia, kad net svarstė, kad pasiliks namie, nes jis jai buvo labai gražus. :)
P.S. Nuotrauka iš šono, prie elektros šviesos. Bet kas išėjo maždaug aišku. Ir turbūt nereikia net sakyti, kad sekančių darbelių tai nelaukiu...
Iš darželio gavom užduotį - padaryti darbelį kalėdų tema, kurį koridoriuje kabins ant tam skirto "tinklo", bus parodėlė. Padaužiukų tėtis, kadangi beveik išsisuko nuo šio darbo, į tai žiūrėjo labai optimistiškai - darželis nori įtraukti tėvus. Nemeniška ir principinga mama susiėmė už galvos. matyt veido išraiška vos tai išgirdus daug pasakė, nes auklėtoja tuoj pakomentavo: tai gal močiutė meniška, arba teta. Na, nunarpliočiau aš kokį besmegenį, dar ką nors padaryčiau. Bet kaip į tai įtraukti trimetę? Neduosi gi tik siūlų kamuoliuko palaikyti... O aš vis tiek manau, kad tai ne tėvelių darbū grožio konkursas...
Tad šiandien "virė" darbas. :) Tėtukas palaimingai nusiplovė į savo darbą, o mes su teta Jaja išbandinėjom idėjas. Sniego gniūžtės nesusilipdė į visumą, vainikui pritrūko cinkelio. dar vienos idėjos būtume nepritvirtinę. O didžiukas tuo metu smalsiai žiūrėjo, sakė eilėraščius ir dainavo apie sniegą, o tik mums nusisukus plėšė vatą į mažus gabaliukus ir taip prisnigo pusė namų. Net pas miegančią sesę sugebėjo įslinkti ir grįžti su gudria šypsenėle. taip taip, ir sesė buvo apsnigta. :D
Rezultatas? Kiek juokingas... Bet mažos rankytės daug daug prisidėjo jį darant ir svarbiausia, kad net svarstė, kad pasiliks namie, nes jis jai buvo labai gražus. :)
P.S. Nuotrauka iš šono, prie elektros šviesos. Bet kas išėjo maždaug aišku. Ir turbūt nereikia net sakyti, kad sekančių darbelių tai nelaukiu...
2012 m. gruodžio 8 d., šeštadienis
Gera ir sunku...
Tokios jau tos dienos. Ir džiaugsmo daug, ir vargo. Kaip kitaip, kai dvi bėdelės siaučia po namus su savo norais. Mažei gi ir laringitas ne kliūtis visą dieną duotis. Ir tik retkarčiais sustoti ir pasiglaustyti ar ramiai pasėdėti glėby. Kaip ir didžiukas, staiga nusprendusi, kad ji jau labai didelė ir savarankiška. Ir desertą šiandien darys ji, nes ji viską moka. :D Tai ką, pasigirt tėčiui pasigyrė, man atėjusi apie tai papasakojo ir labai ramiu balseliu dar pridėjo: tai sakyk ką daryti. :D Teko pasukti galvą ką galima daryti, kad tėtis iš tiesų patikėtų. :) Bet padarėm. Naminę žele iš kompoto ir suteptus vaflius. Gi tikrai, ji didelė, savarankiška ir viską moka. :)
Smagu su jom, tik kartais taip norėtųsi kelioms dienoms pabėgti atostogų. veikti tai, ką aš noriu. Nekeisti krūvos pampersų, nevalyti nosių, nežaisti visą dieną vaikiškų žaidimų ir t.t. Žinoma, gera, kai tave labai labai myli ir nori būti tik su tavim, bet ir sunku...
Smagu su jom, tik kartais taip norėtųsi kelioms dienoms pabėgti atostogų. veikti tai, ką aš noriu. Nekeisti krūvos pampersų, nevalyti nosių, nežaisti visą dieną vaikiškų žaidimų ir t.t. Žinoma, gera, kai tave labai labai myli ir nori būti tik su tavim, bet ir sunku...
Ir kur ta mano nuotaika?..
Nėra, nėra. :( panašu, kad mažajai vėl gali būti laringitas. Taip taip, žinau, kad dauguma išauga, nors ir lengvai pasigauna, serga nesunkiai, manajai net temperatūra nekyla. Tik taip nesmagu girdėti tą specifinį kosūlį ir matyti kitus ženklus. :( Aš taip norėčiau ją tempti į lauką ir važinėti rogutėmis, bet teks palaukti...
O didžiukas jau sveikas ir toliau aktyviai dalyvauja eglučių įžeibime. Tik panašu, kad šiandien prie pilies vaikas "nepagavo bajerio" - nei eglutės, nei ugnies šau, nei žibintų paleidimo. Nes pasibaigus pakomentavo: prie eglės prieit neleido (tvorelė aplink eglę), Kalėdų senelio nebuvo... Negera šventė.
Man su teta Jaja kažkodėl didelio įspūdžio irgi nepadarė. Žiūrėsim kaip ryt, kur didžiukas keliaus su tėtuku. :)
Oi, o tas mano didžiukas ir toliau juokina savo nuomonėm ir komentarais. Kaip žinia dažniausiai patinka tik mergaitės, nors jau pažanga, darželyje ir "naujas Jonas" visai patinka. O dažniausiai minima Adriana. Tik ir girdžiu, kad jai reikia tokio šalmiuko-kepurės, kaip Adrianos (tik tyliau pakomentuojama, kad gražesnio :P), tai tokio šaliko. Irgi gražesnio, jei ką. :D Et, tos mergaitės.
O didžiukas jau sveikas ir toliau aktyviai dalyvauja eglučių įžeibime. Tik panašu, kad šiandien prie pilies vaikas "nepagavo bajerio" - nei eglutės, nei ugnies šau, nei žibintų paleidimo. Nes pasibaigus pakomentavo: prie eglės prieit neleido (tvorelė aplink eglę), Kalėdų senelio nebuvo... Negera šventė.
Man su teta Jaja kažkodėl didelio įspūdžio irgi nepadarė. Žiūrėsim kaip ryt, kur didžiukas keliaus su tėtuku. :)
Oi, o tas mano didžiukas ir toliau juokina savo nuomonėm ir komentarais. Kaip žinia dažniausiai patinka tik mergaitės, nors jau pažanga, darželyje ir "naujas Jonas" visai patinka. O dažniausiai minima Adriana. Tik ir girdžiu, kad jai reikia tokio šalmiuko-kepurės, kaip Adrianos (tik tyliau pakomentuojama, kad gražesnio :P), tai tokio šaliko. Irgi gražesnio, jei ką. :D Et, tos mergaitės.
2012 m. gruodžio 7 d., penktadienis
Miegapelės :P
Ech, miegaligė, ne kitaip. Būtų gerai kokiai savaitei pavirsti į miegapelę ir parpti, parpti, parpti. Atsiprašau, norėjau pasakyti miegoti. :D Bet turbūt ir tada maži miegapeliukai neleistų to daryti. ir kaip tie mano mazgiai nepavargsta... Na gerai, didžiukas gal kiek lėtesnis ir ne tiek daug juda, bet mažė prasiduoda vos ne visą dieną. taip taip, pagrinde dar keturiom. O juokingiausia, kai Silvija taip pusiau straksėjo, visi labai protingai linksėjom, kad taip yra todėl, kad grindys slidžios. Nei pro kur. :D Mažė tokiu greičiu neslysdama ropoja, kad jokių klausimų nebekyla.
Bet ne, aš ne apie tai. Apie miega. Apie tobulą rytą, pvz. kai pabundi apie 11 val., tau atneša Latte į lovą su šviežia bandele (kioskas visai arti, jei ką, neįmanomo nenoriu :P), aš pasiimu knygą ar žurnalą ir šiltai ir jaukiai skaitau... Ech, pasvajokim ir užteks, dar negreit tas laukia. Jei tai savaitgalis, greičiau dvi padaužos su džiaugsmingais paklykavimais ir reiškiamais norais puls mane iš lovos versti kokia 8 val. čia geriausiu atveju...
Ech, vis dėlto kaip norėčiau pabūt miegapele :P
Bet ne, aš ne apie tai. Apie miega. Apie tobulą rytą, pvz. kai pabundi apie 11 val., tau atneša Latte į lovą su šviežia bandele (kioskas visai arti, jei ką, neįmanomo nenoriu :P), aš pasiimu knygą ar žurnalą ir šiltai ir jaukiai skaitau... Ech, pasvajokim ir užteks, dar negreit tas laukia. Jei tai savaitgalis, greičiau dvi padaužos su džiaugsmingais paklykavimais ir reiškiamais norais puls mane iš lovos versti kokia 8 val. čia geriausiu atveju...
Ech, vis dėlto kaip norėčiau pabūt miegapele :P
2012 m. gruodžio 4 d., antradienis
:(
Na va, neseniai pasidžiaugiau, kad panelės jau dvi savaitės sveikos, ir su tais žodžiais abi kosėja... :( Bet kaip nors. Gal tikrai nieko rimto, tik... tik taip atsibodo tos ligos :(
2012 m. gruodžio 2 d., sekmadienis
Žiema
Taip, dar be sniego. Bet didžiukas šiandien ryte su tokiu džiaugsmu išlakstė balas prie namų traškindama ploną leduką. :) O atrodo dar tik orieš porą dienų rado balą, kurioje per viršų sugebėjo prisemti balus. :D Bet ir toje situacijoje buvo šis tas gero - atsirado motyvas greitai eiti namo. :)
Pasigirsiu- mano mazgei jau metai. Ne, nesakysiu, kad laikas praėjo labai greitai. Nes taip nebuvo. Bet gal dabar bus greičiau. Ir aš ta proga pagaliau sutikau, kad gruodžio 1 d. visai naudinga gimimo data. Didžiukui buvo lengva išaiškinti, kada ateis kalendorinė žiema, kada bus galima pradėti atidarinėti advento kalendorių ir puošti namus. Tiesa, tam buvo dar vienas rodiklis - kada parduotuvės pasipuoš. Žinoma, Maximos, IKI jau seniai pasipuošę, bet Šilas labai teisingai pasikabino lemputes tik vakar. Pačiu laiku, nes mano panelė jau buvo pasirengusi eiti padėti puošti, jei ten dėdės ir tetos tam laiko neturi. :P
Pasigirsiu- mano mazgei jau metai. Ne, nesakysiu, kad laikas praėjo labai greitai. Nes taip nebuvo. Bet gal dabar bus greičiau. Ir aš ta proga pagaliau sutikau, kad gruodžio 1 d. visai naudinga gimimo data. Didžiukui buvo lengva išaiškinti, kada ateis kalendorinė žiema, kada bus galima pradėti atidarinėti advento kalendorių ir puošti namus. Tiesa, tam buvo dar vienas rodiklis - kada parduotuvės pasipuoš. Žinoma, Maximos, IKI jau seniai pasipuošę, bet Šilas labai teisingai pasikabino lemputes tik vakar. Pačiu laiku, nes mano panelė jau buvo pasirengusi eiti padėti puošti, jei ten dėdės ir tetos tam laiko neturi. :P
2012 m. lapkričio 30 d., penktadienis
Laukiam
Žiūriu į dvi savo nenustygstančias padaužas ir kas kartą taip gaila, kad būnam suaugę, pavargę, apsikrovę rūpesčiais ir taip toliau. Gi Didžioji dabar be galo laukia žiemos ir Kalėdų. ir nenustodama apie tai plepa. :) Vakar, bežygiuojant į muzikos mokyklą pasakojo, kad kai bus daug sniego, statys didelį sniego senį, didesnį nei Radvilė su tėčiu (čia nuotraukoj matė. Et, kaip anksti ta konkurencija prasideda...) ir mąstė, kad reiks pasikviesti ne tik tėtuką, bet ir senelį, kuris yra didelis ir labai stiprus, ir tikrai padės pastatyti didelį didelį besmegenį, iki pat dangaus. Dar susirūpino, ar sesytė mokės statyti besmegenį, bet greit nusprendė, kad ją pati išmokys, ir problema kaip ir išspręsta. :)
Kitas galvelėje besisukantis klausimas yra Kalėdos, ir, žinoma, dovanos. Jau iš krikšto mamos gavo advento kalendorių, ir vis klausia, kada galės saldainius atidarinėti. Apžiūrinėja, ar jau visos parduotuvės pasipuošė, nekantrauja puošti namus, ir dar išmąstė, kad tos parduotuvės, kurios pasipuošė, yra geros, ir gaus per Kalėdas dovanų. :) Ir vis primena, kad ir nykštukas kaip ir pernai jai kasdien neš dovanų į kojinę, nes ji, savaime suprantama, bus gera. :D Ir atmintis pas tuos vaikus.
O aš žiūrėdama šypsausi ir pamažu užsikrečiu švenčių laukimu :)
Kitas galvelėje besisukantis klausimas yra Kalėdos, ir, žinoma, dovanos. Jau iš krikšto mamos gavo advento kalendorių, ir vis klausia, kada galės saldainius atidarinėti. Apžiūrinėja, ar jau visos parduotuvės pasipuošė, nekantrauja puošti namus, ir dar išmąstė, kad tos parduotuvės, kurios pasipuošė, yra geros, ir gaus per Kalėdas dovanų. :) Ir vis primena, kad ir nykštukas kaip ir pernai jai kasdien neš dovanų į kojinę, nes ji, savaime suprantama, bus gera. :D Ir atmintis pas tuos vaikus.
O aš žiūrėdama šypsausi ir pamažu užsikrečiu švenčių laukimu :)
2012 m. lapkričio 24 d., šeštadienis
Įspūdžiai ir bambėjimas
Kas mane pažįstat, be abejo žinot, kad be visų kitų turimų savybių esu:
a) plepi;
b)savo nuomonę kišu kur reikia ir kur nereikia
c) pobjaurė :P
d) restoranuose tikiuosi gero aptarnavimo
Šiandien su draugėm susibėgom vėl tame pačiame itališkame restorane. http://www.piccolaitalia.lt/ Po ano karto liko kuo geriausi įspūdžiai. O šiandien? Tai negi aš veltui būsiu vardinusi tas savybes :D
Na, nežinau, su žmonėm plepėti mėgstu, jie su manim irgi kalba. Bet yra vietos, kur tokių familiarumų negaliu pakęsti. Pvz. valstybinės, finansinės ir pan. įstaigos (hm, pasakojau, kaip iman paskola butui reikėjo gauti pažymą iš vaikų teisių, kad neesu įskaitoje, vyrukas suokė, kaip pas tokias mielas mamytes reiktų į svečius eiti, gal arbata pavaišinčiau? jau nepamenu ką tiksliai pasakiau, bet iš už atidarytų durų pasigirdo garsus Renaldo juokas, o tas bambėjo, kad juokų nesuprantu. kažką apie kitokias įskaitas leptelėjau...). Nesupratau bajerio, kai maždaug mano amžiaus bernelis banke atėjus dėl to, kad sumaišiau internetinės bankininkystės slaptažodį, leido sau leptelėti "Gėda pelėda". Na, po to jau kitus kartus į mane kreipėsi "Ponia", kaip ir priklauso. :D Ir kaip tyčia vis pas jį pakliūdavau...
O ši ilga įžanga yra apie tai, kad nekenčiu tokio familiarumo kavinėse ir restoranuose. Aš ten ateinu pabendrauti su tais žmonėmis, su kuriais būnu. Gaila, kad neatsiranda užrašo ant kaktos: nelaidyti juokelių! Nesuprantu!
Pirmas "bajeris" buvo dar atleistinas. Užsisakėm sulčių, 3 vienodų. Atneša vieną ir klausia: Kuri labiausiai norit persikų sulčių? kažkodėl padėjo prie manęs. Bet kur atsiprašau ir norėtumėt? Hm...Man ne 18 lygtais, ir žinau, kad tiek neatrodo.
O pagrindinis bajeris buvo sulaukus deserto. Tai buvo taurėje paruoštas tiramisu. Ir tokiai apžiorai, nevaldančiai liežuvio kliuvo akivaizdžiai mažesnė porcija. Na, nejuokinga, kai viena taurė beveik pilna, o kitoj net nesiekia dviejų trečdalių. Kaip manot, ką į tai pasakė padavėjas:
-Betgi ne aš gaminau.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Taip ir norisi pasakyti, žmonės, čia jūsų darbas, dirbkit jį gerai...
a) plepi;
b)savo nuomonę kišu kur reikia ir kur nereikia
c) pobjaurė :P
d) restoranuose tikiuosi gero aptarnavimo
Šiandien su draugėm susibėgom vėl tame pačiame itališkame restorane. http://www.piccolaitalia.lt/ Po ano karto liko kuo geriausi įspūdžiai. O šiandien? Tai negi aš veltui būsiu vardinusi tas savybes :D
Na, nežinau, su žmonėm plepėti mėgstu, jie su manim irgi kalba. Bet yra vietos, kur tokių familiarumų negaliu pakęsti. Pvz. valstybinės, finansinės ir pan. įstaigos (hm, pasakojau, kaip iman paskola butui reikėjo gauti pažymą iš vaikų teisių, kad neesu įskaitoje, vyrukas suokė, kaip pas tokias mielas mamytes reiktų į svečius eiti, gal arbata pavaišinčiau? jau nepamenu ką tiksliai pasakiau, bet iš už atidarytų durų pasigirdo garsus Renaldo juokas, o tas bambėjo, kad juokų nesuprantu. kažką apie kitokias įskaitas leptelėjau...). Nesupratau bajerio, kai maždaug mano amžiaus bernelis banke atėjus dėl to, kad sumaišiau internetinės bankininkystės slaptažodį, leido sau leptelėti "Gėda pelėda". Na, po to jau kitus kartus į mane kreipėsi "Ponia", kaip ir priklauso. :D Ir kaip tyčia vis pas jį pakliūdavau...
O ši ilga įžanga yra apie tai, kad nekenčiu tokio familiarumo kavinėse ir restoranuose. Aš ten ateinu pabendrauti su tais žmonėmis, su kuriais būnu. Gaila, kad neatsiranda užrašo ant kaktos: nelaidyti juokelių! Nesuprantu!
Pirmas "bajeris" buvo dar atleistinas. Užsisakėm sulčių, 3 vienodų. Atneša vieną ir klausia: Kuri labiausiai norit persikų sulčių? kažkodėl padėjo prie manęs. Bet kur atsiprašau ir norėtumėt? Hm...Man ne 18 lygtais, ir žinau, kad tiek neatrodo.
O pagrindinis bajeris buvo sulaukus deserto. Tai buvo taurėje paruoštas tiramisu. Ir tokiai apžiorai, nevaldančiai liežuvio kliuvo akivaizdžiai mažesnė porcija. Na, nejuokinga, kai viena taurė beveik pilna, o kitoj net nesiekia dviejų trečdalių. Kaip manot, ką į tai pasakė padavėjas:
-Betgi ne aš gaminau.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Taip ir norisi pasakyti, žmonės, čia jūsų darbas, dirbkit jį gerai...
2012 m. lapkričio 23 d., penktadienis
Priešdėliai
Bet ir atvėso šiandien. kartais atrodė, kad vėjas kiaurai pučia. Turguje žiūrėjau į pardavėjus ir mąsčiau, ar tikrai jiems nešalta ir priprantama prie darbo lauke. Kai kuriuos juk ten matau ne vienerius metus, Ir vistiek, vieni atrodo sušalę, o kiti ne.
Aš ir vėl po kelių dienų pertraukos varvinu akis prie kompiuterio, karts nuo kartoi užmesdama gailų žvilgsnį į mezginį. Jei tiksliau - nėrinį. O tiksliausiai - būsimą šaliką didžiąjai pamaivytei. Beretė pagaliau jau yra, bus šalikas, dar blauzdinės ir pirštinės. Galės pavasarį mano maiva pamaiva į trąsą varyt. :D
Mažasis plepukas jau sveiksta. ir toliau glaustosi, glosto (jau moka abiem rankom kartu :D) ir savo būdu bučiuoja. Meiliukas...
O didžiukas plepa. :D Kažkada kai neleidau mušti sesės leptelėjau, kad gali mušti berniukus. Aišku, ji nesimuša. Net darželyje. Kaip juokėsi auklėtoja, užtenka užkaukti "bam" ir visi mažiai išsilaksto. Bet šiandien panelė susidomėjo, tai yra atėjo ir paklausė:
Mama, kurį berniuką galių užmušt?
va kaip būną, kai netyčia priešdėliai susipainioja. :D
Aš ir vėl po kelių dienų pertraukos varvinu akis prie kompiuterio, karts nuo kartoi užmesdama gailų žvilgsnį į mezginį. Jei tiksliau - nėrinį. O tiksliausiai - būsimą šaliką didžiąjai pamaivytei. Beretė pagaliau jau yra, bus šalikas, dar blauzdinės ir pirštinės. Galės pavasarį mano maiva pamaiva į trąsą varyt. :D
Mažasis plepukas jau sveiksta. ir toliau glaustosi, glosto (jau moka abiem rankom kartu :D) ir savo būdu bučiuoja. Meiliukas...
O didžiukas plepa. :D Kažkada kai neleidau mušti sesės leptelėjau, kad gali mušti berniukus. Aišku, ji nesimuša. Net darželyje. Kaip juokėsi auklėtoja, užtenka užkaukti "bam" ir visi mažiai išsilaksto. Bet šiandien panelė susidomėjo, tai yra atėjo ir paklausė:
Mama, kurį berniuką galių užmušt?
va kaip būną, kai netyčia priešdėliai susipainioja. :D
2012 m. lapkričio 20 d., antradienis
Seniai
Senokai berašiau. Darbai, ligos, miego trūkumas. Et, kaip visada. Panelės sirguliuodamos aišku piktokos. Ech, greičiau tos ligos baigtųsi. Arba vis dėlto reikia emigruoti ten, kur visus metus šilta. Šitas variantas padaužyčių tėčiui turbūt labiau patiks, nei mano nuolatiniais svaičiojimai apie bent pusę metų trunkančią žiemą su sniegu. :D
Bet namie užsisėdėjusi vyresnioji padaužytė išmąsto be galo linksmų dalykų.
Šiandien mačiau, kaip pusvalandį kažko ieškojo: patikrino komodą, spintą, dar tarp batų pažiūrėjo.
Tada atėjo pas mane ir pasipiktinusi sako:
-Mama, visur žiūrėjau, bet niekur nerandu liemenukų. Negi pamiršai man nupirkti????
Bet namie užsisėdėjusi vyresnioji padaužytė išmąsto be galo linksmų dalykų.
Šiandien mačiau, kaip pusvalandį kažko ieškojo: patikrino komodą, spintą, dar tarp batų pažiūrėjo.
Tada atėjo pas mane ir pasipiktinusi sako:
-Mama, visur žiūrėjau, bet niekur nerandu liemenukų. Negi pamiršai man nupirkti????
2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis
Svajonės
Aš ir vėl apie tą patį, bet ar skaitėte vaikų svajones?
Skaitykite
Net kiek liūdna, kad tiek daug 11-15 metų vaikų svajoja apie žiemines striukes ir batus, o keletas mažiausiųjų apie lovytę ar miegamąjį fotelį, kad galėtų miegoti atskirai. Yra ir nebrangių svajonių, jei ką...
Mes savo pasirinktą įgyvendinsim kitą savaitę.
Skaitykite
Net kiek liūdna, kad tiek daug 11-15 metų vaikų svajoja apie žiemines striukes ir batus, o keletas mažiausiųjų apie lovytę ar miegamąjį fotelį, kad galėtų miegoti atskirai. Yra ir nebrangių svajonių, jei ką...
Mes savo pasirinktą įgyvendinsim kitą savaitę.
2012 m. lapkričio 15 d., ketvirtadienis
Padedi?
Mano didysis plepsiukas vėl smarkiai suslogavo, tad tenka suktis namie, lipti sienom ir visais kitais dalykais, kurie kartais mamą varo iš proto, užsiimti.
O būnant kartu vis pavyksta kokį kalbos perliuką nuklausyti. prieš pora dienų paprašiau padėti paruošti stalą pietums. Paprastai čia būna smagi veikla, bet tądien matyt pataikiau netinkamą laiką. Sunešiojo viską iš virtuvės pabambėdama po nosim, o po to atėjo pas mane ir klausia:
O tu, mama, man kada padedi? Kažko nepastebėjau...
:D
Padedu, padedu. :) O tą "nepastebėjau" savaime suprantama iš manęs nusiklausė, kai taip sureaguoju į pasakymą, kad ji susitvarkė savo kambarį. :)
O būnant kartu vis pavyksta kokį kalbos perliuką nuklausyti. prieš pora dienų paprašiau padėti paruošti stalą pietums. Paprastai čia būna smagi veikla, bet tądien matyt pataikiau netinkamą laiką. Sunešiojo viską iš virtuvės pabambėdama po nosim, o po to atėjo pas mane ir klausia:
O tu, mama, man kada padedi? Kažko nepastebėjau...
:D
Padedu, padedu. :) O tą "nepastebėjau" savaime suprantama iš manęs nusiklausė, kai taip sureaguoju į pasakymą, kad ji susitvarkė savo kambarį. :)
2012 m. lapkričio 13 d., antradienis
Apie ką dar ;)
Apie ką dar, jei ne apie mano didžiuką plepsiuką. Šiandien betikrinant kontrolei troleibuse prisiminiau linksmą, gal poros savaičių senumo pokalbį. Kaip visada garsiu ir skardžiu balseliu. ir kupiną vaikiško tiesumo ir naivumo.
Važiuojant troleibusu pasitaikė kontrolė. O bent jau maniškei tai įdomus įvykis, keliantis begalę klausimų. Tad pokalbis vyko maždaug taip:
-Mama, ką jie daro?
-Tikrina ar visi turi bilietus.
-Kodėl?
- Nes visi turi nusipirkti bilietukus, kas neturi mokės baudą.
(dar garsesnis, nes labiau susidomėjęs balselis)
-Mama, o ta teta kuri tikrina bilietą turi ir baudos nemokės?
(Garsus tikrinančio darbuotojo juokas iš priekio)
- Bet tas dėdė kur prieky taip garsiai juokiasi tai turbut neturi. Reikia kad teta jį patikrintų ir nubaustų.
Čia jau juokėsi visas troleibusas. :)
-
Važiuojant troleibusu pasitaikė kontrolė. O bent jau maniškei tai įdomus įvykis, keliantis begalę klausimų. Tad pokalbis vyko maždaug taip:
-Mama, ką jie daro?
-Tikrina ar visi turi bilietus.
-Kodėl?
- Nes visi turi nusipirkti bilietukus, kas neturi mokės baudą.
(dar garsesnis, nes labiau susidomėjęs balselis)
-Mama, o ta teta kuri tikrina bilietą turi ir baudos nemokės?
(Garsus tikrinančio darbuotojo juokas iš priekio)
- Bet tas dėdė kur prieky taip garsiai juokiasi tai turbut neturi. Reikia kad teta jį patikrintų ir nubaustų.
Čia jau juokėsi visas troleibusas. :)
-
Dalinuosi
http://auginustebukla.blogspot.com/2012/11/kaledinis-pastas-prisijunkite-ir-jus.html?spref=fb
Dalinuosi. visai puiki idėja. Tuo labiau, kad didžiukas taip mėgsta gauti laiškus.
Dalinuosi. visai puiki idėja. Tuo labiau, kad didžiukas taip mėgsta gauti laiškus.
2012 m. lapkričio 10 d., šeštadienis
Vardai
Beplepant su draugem susimąsčiau, kad bent jau saviškes šaukiu labai įvairiom vardų variacijom. Nei tai gerai nei blogai, tiesiog taip yra ir tiek. Pavyzdžiui vaikystėje mane vadindavo Almante, Almantyte ir labai retkarčiais Almantėle. Už Almą keli kieme gavo į dantis ir nebebandė :D.
O Jau maniškės variantų turi... Silvija, Silvytė, Silvijytė, Silviukas, Silvijukas, Silvužiukas, Silvijūzikas, Silvijorum rėksniorum (taip taip, nusipelnė rėkdama :P), na, dar močiutės siaubui Silvioškė kartais būna...
Iš Ignėjos dar nespėjom tiek prigalvoti, jaunesnė gi. ;) Bet dar turim Ignytę, Igniuką, Igniužyte, Igniužiuką, Igniūziką. Ir žinoma, Silvijos perdirbinius: Anėja, Anėjytė, Anėjiukas.
O Jau maniškės variantų turi... Silvija, Silvytė, Silvijytė, Silviukas, Silvijukas, Silvužiukas, Silvijūzikas, Silvijorum rėksniorum (taip taip, nusipelnė rėkdama :P), na, dar močiutės siaubui Silvioškė kartais būna...
Iš Ignėjos dar nespėjom tiek prigalvoti, jaunesnė gi. ;) Bet dar turim Ignytę, Igniuką, Igniužyte, Igniužiuką, Igniūziką. Ir žinoma, Silvijos perdirbinius: Anėja, Anėjytė, Anėjiukas.
2012 m. lapkričio 8 d., ketvirtadienis
Ech
Ech, pavargau. Jau antra diena jaučiuosi pavargusi kaip šuo (tiesiog myliu šį lietuvišką posakį :D). O dar padaužyčių tėtukas šiandien į komandiruotę išskrido. Ten, kur šilta, gražu, ir kur noriu sugrįžti, į Maltą...O čia šalta, lyja...
2012 m. lapkričio 5 d., pirmadienis
Lylia oi lylia kas vakarą...
Šiandien vakare migdydama zuikas net susimąsčiau kaip mane mažą migdė tėvai. Aišku, tada niekas necicackino su vaikais tiek, kiek mes dabar. Arba tiksliau - mano ir mano tuometinių draugų tėvai taip nedarė. Aš iš vis ilgai miegojau vaikiškoj lovelėj, nes tuo metu gyvenome visi kartu su močiute vieno kambario bute. Kai suėjo keturi persikėlėm, gavau savo sofą-lovą. Pamenu, kad sugulę arba klausydavom močiutės pasakų, arba pačios ilgiausiai plepėdavom.
O pas mus? Aišku, kai didžiukui 3, o mažiukui beveik 1 metai, daug ką lemia ir amžius. Bet kartais tikrai matosi, kaip didžiukas mėgaujasi visu tuo migdymo ritualu, kai sukrentam, visos į lovą, prisikviečiam tėtį, kartais išvejam, paskui vėl reikia prisikviesti. :) Reikia išsiglaustyti, išsikalbėti, išsimyluoti, daug kikenti, padūkti su sese. pabandyti išvesti mamą iš kantrybės, kad ši pasakytų: Jūs kaip norit, o aš miegu. tada visais įmanomais būdais bandyti priversti mamą atsimerkti. Šimtus kartų išbučiuoti. O paskui, dažniausiai veiksmo vidury, imti ir nusmigti. Kartais dar atmerkti vieną akį ir paprašyti lopšinės ir paglostyti nugarytę...
Ir, tiesą sakant, man patinka taip jas migdyti, negaila nei vienos taip praleistos minutės. O įmigus pernešti didžiuką į jos lovytę.
kas dar patinka? Savaitgaliais suokalbiškai anksčiausiai pabudusią ir atkeliavusią pas mane pasiųsti pas tėtį ir žiūrėti, kaip jį verčia iš lovos, o pačiai dar kiek pasnausti. :D
O pas mus? Aišku, kai didžiukui 3, o mažiukui beveik 1 metai, daug ką lemia ir amžius. Bet kartais tikrai matosi, kaip didžiukas mėgaujasi visu tuo migdymo ritualu, kai sukrentam, visos į lovą, prisikviečiam tėtį, kartais išvejam, paskui vėl reikia prisikviesti. :) Reikia išsiglaustyti, išsikalbėti, išsimyluoti, daug kikenti, padūkti su sese. pabandyti išvesti mamą iš kantrybės, kad ši pasakytų: Jūs kaip norit, o aš miegu. tada visais įmanomais būdais bandyti priversti mamą atsimerkti. Šimtus kartų išbučiuoti. O paskui, dažniausiai veiksmo vidury, imti ir nusmigti. Kartais dar atmerkti vieną akį ir paprašyti lopšinės ir paglostyti nugarytę...
Ir, tiesą sakant, man patinka taip jas migdyti, negaila nei vienos taip praleistos minutės. O įmigus pernešti didžiuką į jos lovytę.
kas dar patinka? Savaitgaliais suokalbiškai anksčiausiai pabudusią ir atkeliavusią pas mane pasiųsti pas tėtį ir žiūrėti, kaip jį verčia iš lovos, o pačiai dar kiek pasnausti. :D
2012 m. lapkričio 3 d., šeštadienis
Savaitgalis!
Taip taip, tos gerosios dienos, kai tėvams nereikia į darbą, vaikams į darželį, o tie maži mano paršiukai kad juos kur vis tiek keliasi labai anksti...
Visi turim savų tradicijų turbūt. Ko gero aš savo savaitgalinius šeimos įpročius atsinešiau iš vaikystės. Nes kiek tik atsimenu, visada kur nors eidavom: su tėčiu į mišką, arba su mama pas jos drauges, važiuodavom kuriuo nors funikulierium, į zoologijos sodą, Vytauto parką, Ąžuolyną, Zoologijos muziejų, karo muziejų ir pan. Dar, žinoma, spurginę. :) Ir kaip smagu, kad ant tų pačių kėdžių, kurios vaikystėje atrodė tokios didelės ir nepaprastos galiu ir savo paneles pasodinti. :)
Ir mes pralakstom savaitgalius. Net nebekyla minčių, kad gali būti kitaip. Tik čiandien dar netgi pavyko kompanijos prisigriebti. Nelengva paprastai suderinti kai atsiranda krūva vaikų, o mano mažei dar metų nėra. Bet ji šauni keliautoja-pramogautoja, pripratinta. :D Todėl nors planai daug daug kartų pasikeitė, pavažinėjom funikulierium (nors pro langą ir neįžiūrėjom, ar "mūsų dėdė" dirbo, ar ne), pabuvom Santakoj, lėkėm į Akropolį "skubių reikalų" tvarkyti, smaližiavom kokteiliais, o kai kurios panelės dar ir sriubom buvo primaitintos, didelė padaužytė nusprendė, kad ji jau didelė mergaitė, ir ledus gali valgyti iš vaflio, dar apsipirkom, o galiausiai, šiaip taip mašinoje įgrūsta į lietaus kelnes ir dainuodama perdirbtą dainelę (Lietaus batai ir guminiai padai), padaužytė dar ilgai ilgai davėsi po balas prie namų. Ir nors dar vienas lietus sutrukdė vakaro planus, bet užtat namai kvepia pyragu (pusė kilimo irgi pritrupinta :P). Šįkart- su kiviais. Jau antrą kartą. Įdomus sakyčiau pyragas, nes įspūdžiai tokie patys: pirmi keli kąsniai - ir kam aš jį kepiau. O kuo toliau - tuo skaniau, ir taip valgai vieną gabaliuką po kito.
Receptas, jei kam įdomu, iš čia: http://www.virtuveskerteles.lt/pyragas-su-kiviais/
Visi turim savų tradicijų turbūt. Ko gero aš savo savaitgalinius šeimos įpročius atsinešiau iš vaikystės. Nes kiek tik atsimenu, visada kur nors eidavom: su tėčiu į mišką, arba su mama pas jos drauges, važiuodavom kuriuo nors funikulierium, į zoologijos sodą, Vytauto parką, Ąžuolyną, Zoologijos muziejų, karo muziejų ir pan. Dar, žinoma, spurginę. :) Ir kaip smagu, kad ant tų pačių kėdžių, kurios vaikystėje atrodė tokios didelės ir nepaprastos galiu ir savo paneles pasodinti. :)
Ir mes pralakstom savaitgalius. Net nebekyla minčių, kad gali būti kitaip. Tik čiandien dar netgi pavyko kompanijos prisigriebti. Nelengva paprastai suderinti kai atsiranda krūva vaikų, o mano mažei dar metų nėra. Bet ji šauni keliautoja-pramogautoja, pripratinta. :D Todėl nors planai daug daug kartų pasikeitė, pavažinėjom funikulierium (nors pro langą ir neįžiūrėjom, ar "mūsų dėdė" dirbo, ar ne), pabuvom Santakoj, lėkėm į Akropolį "skubių reikalų" tvarkyti, smaližiavom kokteiliais, o kai kurios panelės dar ir sriubom buvo primaitintos, didelė padaužytė nusprendė, kad ji jau didelė mergaitė, ir ledus gali valgyti iš vaflio, dar apsipirkom, o galiausiai, šiaip taip mašinoje įgrūsta į lietaus kelnes ir dainuodama perdirbtą dainelę (Lietaus batai ir guminiai padai), padaužytė dar ilgai ilgai davėsi po balas prie namų. Ir nors dar vienas lietus sutrukdė vakaro planus, bet užtat namai kvepia pyragu (pusė kilimo irgi pritrupinta :P). Šįkart- su kiviais. Jau antrą kartą. Įdomus sakyčiau pyragas, nes įspūdžiai tokie patys: pirmi keli kąsniai - ir kam aš jį kepiau. O kuo toliau - tuo skaniau, ir taip valgai vieną gabaliuką po kito.
Receptas, jei kam įdomu, iš čia: http://www.virtuveskerteles.lt/pyragas-su-kiviais/
2012 m. lapkričio 1 d., ketvirtadienis
Vėlinės
Nemėgstu kapinių, ir kai tik galiu stengiuosi išvengti šios man nemalonios pareigos. Taip pat visisškai nesuprantu lietuvioškos "tradicijos" kapą paversti gėlių darželiu ir taip užsikrauti sau laistymo ir prižiūrėjimo darbą. Bet ne apie tai aš dabar.
Pernai teta Jaja nusivedė didžiuką jau sutemus į kapines uždegti žvakučių ant tuščių kapų. Žinoma, vaikas tai vertina visai kitaip. Ir vos ne visus metus važiuojant pro kapines komentuodavo, kad čia jos kapinės ir klausdavo, kada vėl ten eisim. Teko išsiruošti ir šiemet. Jau visiems, nes nei maęs nei mažės nesutiko palikti namie. Vaikščiojo, degiojo ir su trimetei būdingu smalsumu daug daug klausinėjo.
Jau seniau buvom išsiaiškinę, kad žmonės kai numiršta keliauja ant debesiukų, ten- kur būna negimę vaikučiai. Tad beeinant į priekį, jau išgirdau klausimą, ar sėdi ant tų pačių debesiukų, kur negimę vaikai. Ar mato iš aukštai kaip gražiai žvakutės dega? Kodėl ant vienų kapų daug gėlių, o ant kitų mažai? O kodėl gėlės skiriasi? Kodėl pažiūrėjus į vieną pusę žvakučių daug, o į kitą mažiau? O ko kapinėse daugiau, mergaičių ar berniukų (čia ne pagal amžių, o lytis)? Kai nežinojau ką atsakyti, labai nustebo, kad niekas dar nesuskaičiavo...
O ryt vėl po visų sirgimų keliaus panelė į darželį. Be didelio džiaugsmo. Bet užtat besiturkšdama vonioj padarė išvadą, kad jos darbelis (taip įvardinam jai ėjimą į darželį) vis dėlto geras, nes valgyt duoda, o mamai namie reikia pačiai padaryti, ir dar joms su sese, tėtei ir močiutei padaryti. Va taip. :D Ir ko tie vaikai nenori į darželį, ką? :D Valgyt duoda, miegot ilgai leidžia... ;)
Pernai teta Jaja nusivedė didžiuką jau sutemus į kapines uždegti žvakučių ant tuščių kapų. Žinoma, vaikas tai vertina visai kitaip. Ir vos ne visus metus važiuojant pro kapines komentuodavo, kad čia jos kapinės ir klausdavo, kada vėl ten eisim. Teko išsiruošti ir šiemet. Jau visiems, nes nei maęs nei mažės nesutiko palikti namie. Vaikščiojo, degiojo ir su trimetei būdingu smalsumu daug daug klausinėjo.
Jau seniau buvom išsiaiškinę, kad žmonės kai numiršta keliauja ant debesiukų, ten- kur būna negimę vaikučiai. Tad beeinant į priekį, jau išgirdau klausimą, ar sėdi ant tų pačių debesiukų, kur negimę vaikai. Ar mato iš aukštai kaip gražiai žvakutės dega? Kodėl ant vienų kapų daug gėlių, o ant kitų mažai? O kodėl gėlės skiriasi? Kodėl pažiūrėjus į vieną pusę žvakučių daug, o į kitą mažiau? O ko kapinėse daugiau, mergaičių ar berniukų (čia ne pagal amžių, o lytis)? Kai nežinojau ką atsakyti, labai nustebo, kad niekas dar nesuskaičiavo...
O ryt vėl po visų sirgimų keliaus panelė į darželį. Be didelio džiaugsmo. Bet užtat besiturkšdama vonioj padarė išvadą, kad jos darbelis (taip įvardinam jai ėjimą į darželį) vis dėlto geras, nes valgyt duoda, o mamai namie reikia pačiai padaryti, ir dar joms su sese, tėtei ir močiutei padaryti. Va taip. :D Ir ko tie vaikai nenori į darželį, ką? :D Valgyt duoda, miegot ilgai leidžia... ;)
2012 m. spalio 30 d., antradienis
Plepsius plepsiukas
Apie didžiuką aš čia, apie ką dar... o be to, juk su šitom dviem sloguojančiom nosytėm namie sėdžiu ir ne kažin kur išeinu, nebent iki parduotuvės išleista išlekiu. Bet neliūdna namie su šitom panelėm. Ir prisėst nelabai yra kada...
Labai vertinu, kad didžiukas man ar kam kitam nesupratus ką ji sako bando aiškinti kitais žodžiais. Ir kiek prisiklausau. :D
Kai ne visai supratau, kad sakė miškas, išgirdau "ten kur daug medžių ir močiutę uodai puola". :D
O vakar grįžus tėčiui ji nuskuodė prie durų ir pakomentavo: Tėtė! O aš negalvodama ėmiau ir leptelėjau: Negali būti... Didžiukas kiek pasimetė ir tokiu neužtikrintu balsu paaiškino: "Tas trumpais plaukais kur vakare namo grįžta." Va čia ir lūžom iš juoko :D
Labai vertinu, kad didžiukas man ar kam kitam nesupratus ką ji sako bando aiškinti kitais žodžiais. Ir kiek prisiklausau. :D
Kai ne visai supratau, kad sakė miškas, išgirdau "ten kur daug medžių ir močiutę uodai puola". :D
O vakar grįžus tėčiui ji nuskuodė prie durų ir pakomentavo: Tėtė! O aš negalvodama ėmiau ir leptelėjau: Negali būti... Didžiukas kiek pasimetė ir tokiu neužtikrintu balsu paaiškino: "Tas trumpais plaukais kur vakare namo grįžta." Va čia ir lūžom iš juoko :D
Mažiukai
Taip, tokie jie pas mane. Arba tiksliau - tokios. :) Kas, kad vadinu didžiąja padaužyte, mažiukas gi ji pas mane. nebent šalia sesės atrodo didelė didelė. O pavargusi kišdama rankytes man į rankovę, besiglaustydama ar tiesiog beišdykaudama ji mano nuostabi mergytė, vis padykusiu balseliu primindama, kad ji mano "mažius mažiausias".
Nesiginčysiu, mamoms savi vaikai juk visada mieliausi, nuostabiausi ir gražiausi, kitaip ir būt negali. ;) Užtat šiandien atsiskleidė nauja mano jubiljatės savybė. Gal žinota, bet niekada taip aiškiai dar nepasireiškusi. Ji į mamą, gimtadienį jau daugiau nei savaitę švenčia ir vis dar dovanas gauna. Naujausia - vaikiškas kompiuteris "Trys paršiukai". Panelė liko sužavėta. Net ir sesei neleido beveik čiupinėti. O paskambinus močiutei išaiškino - negaliu dabar kalbėti - aš su kompiuteriru kalbu.:D Tiesiai šviesiai, ne kitaip. Bet jau ir skaičiavo, ir paveiksliukų ieškojo, ir visus žaidimus išbandė. Įdomu buvo stebėtio iš šono. Buvo tokia susikaupusi, savimi patenkinta, besididžiuojanti. Turbūt pirmą kartą pamačiau, kaip jai reikia laimėti. Šiame vaikiškame kompiuteryje teisingai atsakius gi visais būdais giria. Tarsi dar būtų mažai, padaužytė ir save pagyrė. O uždarydama kompiuterį dar pakomentavo: Užteks, pavargau. Dirbau daug ir labai gerai. Ryt vėl dirbsiu, kad pagirtų. ;)
O kitas mažiukas nenustoja šypsotis. Ir sesės mėgdžioti. :) Juokingiausia buvo, kai netyčia paspaudus žaislinį mobilų jis ėmė skambėti. Mažiukas tik susimėtė, greit susrado, pridėjo prie ausytės ir puolė kažką šnekėti savo kalba. :D Va tokie tie šiuolaikiniai, dar metų nesulaukę vaikai. :)
Nesiginčysiu, mamoms savi vaikai juk visada mieliausi, nuostabiausi ir gražiausi, kitaip ir būt negali. ;) Užtat šiandien atsiskleidė nauja mano jubiljatės savybė. Gal žinota, bet niekada taip aiškiai dar nepasireiškusi. Ji į mamą, gimtadienį jau daugiau nei savaitę švenčia ir vis dar dovanas gauna. Naujausia - vaikiškas kompiuteris "Trys paršiukai". Panelė liko sužavėta. Net ir sesei neleido beveik čiupinėti. O paskambinus močiutei išaiškino - negaliu dabar kalbėti - aš su kompiuteriru kalbu.:D Tiesiai šviesiai, ne kitaip. Bet jau ir skaičiavo, ir paveiksliukų ieškojo, ir visus žaidimus išbandė. Įdomu buvo stebėtio iš šono. Buvo tokia susikaupusi, savimi patenkinta, besididžiuojanti. Turbūt pirmą kartą pamačiau, kaip jai reikia laimėti. Šiame vaikiškame kompiuteryje teisingai atsakius gi visais būdais giria. Tarsi dar būtų mažai, padaužytė ir save pagyrė. O uždarydama kompiuterį dar pakomentavo: Užteks, pavargau. Dirbau daug ir labai gerai. Ryt vėl dirbsiu, kad pagirtų. ;)
O kitas mažiukas nenustoja šypsotis. Ir sesės mėgdžioti. :) Juokingiausia buvo, kai netyčia paspaudus žaislinį mobilų jis ėmė skambėti. Mažiukas tik susimėtė, greit susrado, pridėjo prie ausytės ir puolė kažką šnekėti savo kalba. :D Va tokie tie šiuolaikiniai, dar metų nesulaukę vaikai. :)
2012 m. spalio 28 d., sekmadienis
Būna ir dveijų dienų "postas"
vakar:
Taip, visko būna. ir buvo tomis dienomis kai neprisėdau. O šiandien kai kitai susidėliojo naktiniai darbai ir vėl nuvagiu dalelę laiko miego. Taip ir nežinau, ar laikui bėgant mažiau kiego reikia, ar tiesiog priprantama miegoti mažiau.
Padaužiukai jau žinoma parpia. Išsidūkę, prisikikenę, prisibučiavę. Bet buvo smagu. :) O nesutvarkyti kambariai ir beaglė nepadarytų darbų vis dėlto tokia smulkmena... Bet šiandien jie tiukrai tokie ir net nesimato mano rytinio kaupimo. Nes vakare tetukas su padaužiukais mane išleido pasisėdėti su draugėmis ir patys tvakėsi namuose. Beje, PiccolaItalia Kaune, Maironio g. tikrai labai rekomenduoju. ;)
Šiandien:
Nepabaigiau. bet jei jau išsaugojau, ko neparašius toliau? Nes pasukus laiką padaužiukai užmigo anksčiau. Šįkart pavargę nuo įspūdžių. Dar vieni sveikintojai didžiosios padaužytės gimtadienio proga. Buvo proga pasipuošti (netgi ir mama sijoną išsitraukė, čia tai įvykis :D), namus susitvarkyti, pyragą iškepti, o padaužytei nuo pat ryto tik apie tai ir kalbėti.
Karamelinis moliūgų pyragas. :) Jau ne pirmą kartą keptas. Kiekvieną kartą kiek kitoks, bet vis tiek labai skanus. Receptas iš čia http://virtuvesfejos.blogspot.com/2011/11/karamelinis-moliugu-pyragas.html
Dar tiesa apie rinkimus kalbėjo:D Sesei tokios laimės įmęsti lapelį į urną neteko. Didžiukas savo garsiu balseliu nukonkuravo, ir dar pasisiūlė kieno nors kito įmesti. :D
ir apie sniegą. Naktį pabudusiai atsigerti parodžiau prie lango, ir nuo ankstaus ankstaus ryto tegirdėjau: Mama, kelkis, sniegas. Mamyte, kelkis sniegas. Mamyte, duosiu bučiu, kelkis sniegas. O ką daryti, jei tai mamytei akis taip sunkiai pavyko atmerkti? ;) Bet lakstė lauke, čiupinėjo, stovėjo po krūmu ir kikeno, kai sniegą ant jos kratėm, ir labai išdidžiai kartu su tėčiu valė mašiną. Ech, tos trimetės... ;)
beje, naujas ir gražus didžiuko naujadaras: paršiukiena. O ką daryti, jei žodį kiauliena imi ir pamiršti? :D
Taip, visko būna. ir buvo tomis dienomis kai neprisėdau. O šiandien kai kitai susidėliojo naktiniai darbai ir vėl nuvagiu dalelę laiko miego. Taip ir nežinau, ar laikui bėgant mažiau kiego reikia, ar tiesiog priprantama miegoti mažiau.
Padaužiukai jau žinoma parpia. Išsidūkę, prisikikenę, prisibučiavę. Bet buvo smagu. :) O nesutvarkyti kambariai ir beaglė nepadarytų darbų vis dėlto tokia smulkmena... Bet šiandien jie tiukrai tokie ir net nesimato mano rytinio kaupimo. Nes vakare tetukas su padaužiukais mane išleido pasisėdėti su draugėmis ir patys tvakėsi namuose. Beje, PiccolaItalia Kaune, Maironio g. tikrai labai rekomenduoju. ;)
Šiandien:
Nepabaigiau. bet jei jau išsaugojau, ko neparašius toliau? Nes pasukus laiką padaužiukai užmigo anksčiau. Šįkart pavargę nuo įspūdžių. Dar vieni sveikintojai didžiosios padaužytės gimtadienio proga. Buvo proga pasipuošti (netgi ir mama sijoną išsitraukė, čia tai įvykis :D), namus susitvarkyti, pyragą iškepti, o padaužytei nuo pat ryto tik apie tai ir kalbėti.
Karamelinis moliūgų pyragas. :) Jau ne pirmą kartą keptas. Kiekvieną kartą kiek kitoks, bet vis tiek labai skanus. Receptas iš čia http://virtuvesfejos.blogspot.com/2011/11/karamelinis-moliugu-pyragas.html
Dar tiesa apie rinkimus kalbėjo:D Sesei tokios laimės įmęsti lapelį į urną neteko. Didžiukas savo garsiu balseliu nukonkuravo, ir dar pasisiūlė kieno nors kito įmesti. :D
ir apie sniegą. Naktį pabudusiai atsigerti parodžiau prie lango, ir nuo ankstaus ankstaus ryto tegirdėjau: Mama, kelkis, sniegas. Mamyte, kelkis sniegas. Mamyte, duosiu bučiu, kelkis sniegas. O ką daryti, jei tai mamytei akis taip sunkiai pavyko atmerkti? ;) Bet lakstė lauke, čiupinėjo, stovėjo po krūmu ir kikeno, kai sniegą ant jos kratėm, ir labai išdidžiai kartu su tėčiu valė mašiną. Ech, tos trimetės... ;)
beje, naujas ir gražus didžiuko naujadaras: paršiukiena. O ką daryti, jei žodį kiauliena imi ir pamiršti? :D
2012 m. spalio 26 d., penktadienis
Lyja lyja lietus
Šiandien buvo kaip tik tokia diena. Kaip tame vaikiškam eilėraštuke. Abi padaužytės smarkiai suslogavo ir bežiūrint pro langą vėl ir vėl sakėm šį eilėraštuką. O juokingiausia tai, kad aš moku vieną pabaigą, mano sesė- kitą, kurios aš kaip ir negirdėjus, o mama pasirodo iš viso be pabaigos sako :D
Lyja lyja lietus
Per karaliaus pietus
Karalaitės verkia
Karaliukai knarkia.
1. O karalius su pačia
Lošia kortom paslapčia.
2. O karalius su draugu
Geria vyną po stalu.
Va kaip būna. :D
O didžioji padaužytė daržely išmoko sakyti "Laba diena su vištiena". Ta proga prisiminus dar išmokiau "Koks tavo vardas? Auksinis kardas. Kokia pavardė? Auksinė raidė". Ech, ta vaikystė. :D
Ir mažiukas kartais atrodo, kad auga ne dienom o valandom. Jau moka suptis ant medinio arkliuko. Kai stumdau namie su triratuku moka sukioti vairą. Žino, kad telefoną reikia dėti prie ausies. O su šepečiu- šukuotis. Ir auga dar viena puošeiva. ;) pagriebus sesės segtuką tik makaluoja apie ausytę - sek, mama! Lengva pasakyti, o jei ten plaukų dar neužtenka? :D
O šiandien jau prasidėjo mažos pavydo scenos dėl mamos dėmesio. Bet negi skųsies, kai abi lenda bučiuoti mamą? Mažiukas moka, ir netgi žino, kad mamai tai patinka. Gudrūs tie vaikai, ką čia bepasakysi...
Lyja lyja lietus
Per karaliaus pietus
Karalaitės verkia
Karaliukai knarkia.
1. O karalius su pačia
Lošia kortom paslapčia.
2. O karalius su draugu
Geria vyną po stalu.
Va kaip būna. :D
O didžioji padaužytė daržely išmoko sakyti "Laba diena su vištiena". Ta proga prisiminus dar išmokiau "Koks tavo vardas? Auksinis kardas. Kokia pavardė? Auksinė raidė". Ech, ta vaikystė. :D
Ir mažiukas kartais atrodo, kad auga ne dienom o valandom. Jau moka suptis ant medinio arkliuko. Kai stumdau namie su triratuku moka sukioti vairą. Žino, kad telefoną reikia dėti prie ausies. O su šepečiu- šukuotis. Ir auga dar viena puošeiva. ;) pagriebus sesės segtuką tik makaluoja apie ausytę - sek, mama! Lengva pasakyti, o jei ten plaukų dar neužtenka? :D
O šiandien jau prasidėjo mažos pavydo scenos dėl mamos dėmesio. Bet negi skųsies, kai abi lenda bučiuoti mamą? Mažiukas moka, ir netgi žino, kad mamai tai patinka. Gudrūs tie vaikai, ką čia bepasakysi...
2012 m. spalio 22 d., pirmadienis
Jau trys
Eilinį kartą naktinėju prie vertimo. Tad šikart tik trumputis faktas. Mano didžiajai padaužytei jau trys metai. Vis dėlto kaip greitai bėga laikas....
2012 m. spalio 20 d., šeštadienis
Miegas
Oi kaip neramiai šiandien mano padaužiukai miega... tačiau bent kuo vyresnioji padau[ytė yra ir mamos vaikas, ne tik tėtuko. Apie ką aš čia? Apie gebėjimą nusikloti. Kad ir kaip beapkločiau ir apkamšyčiau ji vis tiek ant viršaus. Bet ko norėti, mano mama iki šiol tebepasakoja istorijas kaip man mažai pririšdavo kaldrytę, o aš vis tiek ant viršaus atsirasdavau. :)
Ir aš noriu miego... Jau tuoj. Tik dar keli darbeliai. Kaip visada...
Padaužiukų tėtukas išlydėtas į komandiruotę. Didžiukas labai susidomėjo oro uostu, ir net pareiškė, kad ten bus ilgai ilgai, visą dieną. O mažiui matyt įspūdžių buvo per daug. Nes grįžtant autobuse galvytė linbko linko, užsimerkė viena akis, po to ir kita, ir galiausiai kažkas nešynėje labai saldžiai parpė.O aš kadangi neišsiprašiau važiuoti vietoj jo, duoduosi čia. Ei, ir aš kur nors noriu. Labai labai. Bet kur...Atostogų... Ar bent atostogyčių... Net nebūtinai lėktuvu skristi, jei ką.
O mane vis juokina didžiukas, bandymu sunorminti lietuvių kalbą pagal save. Rodos ką tik kovojo, kad sakoma ne rudenys, vandenys, šunys, o ruduo, vanduo, šuo. Dabar vėl turim krūvą linksmų žodelių. Nes jei panelė suvokė žodžio darbuotojas sandarą, tai dabar ji skalbiuotoja, tvarkiuotoja, nešiuotoja, aukliuotoja. O ką, negražu? :D
Ir aš noriu miego... Jau tuoj. Tik dar keli darbeliai. Kaip visada...
Padaužiukų tėtukas išlydėtas į komandiruotę. Didžiukas labai susidomėjo oro uostu, ir net pareiškė, kad ten bus ilgai ilgai, visą dieną. O mažiui matyt įspūdžių buvo per daug. Nes grįžtant autobuse galvytė linbko linko, užsimerkė viena akis, po to ir kita, ir galiausiai kažkas nešynėje labai saldžiai parpė.O aš kadangi neišsiprašiau važiuoti vietoj jo, duoduosi čia. Ei, ir aš kur nors noriu. Labai labai. Bet kur...Atostogų... Ar bent atostogyčių... Net nebūtinai lėktuvu skristi, jei ką.
O mane vis juokina didžiukas, bandymu sunorminti lietuvių kalbą pagal save. Rodos ką tik kovojo, kad sakoma ne rudenys, vandenys, šunys, o ruduo, vanduo, šuo. Dabar vėl turim krūvą linksmų žodelių. Nes jei panelė suvokė žodžio darbuotojas sandarą, tai dabar ji skalbiuotoja, tvarkiuotoja, nešiuotoja, aukliuotoja. O ką, negražu? :D
2012 m. spalio 13 d., šeštadienis
Rinkimai ir visa kita
Dar neatsibodo ši tema? Man jau kartais ima atsibosti. Nors tiesą sakant, per slogas, ligas, ir galiausiai abi padaužytes apsigavusį roto virusą nelabai į ką įsigilinau. Ir - o siaube - nežinau už ką balsuoti. Turbūt pirmą kartą gyvenime.
Nors jei būčiau rašius prieš savaitę - puikiai žinojau. Kol paskaičiau, kad ta partijytė sudarė su keliom kitom mažom partijom koaliciją. Tarp jų ir tos, kurioms tikrai nepritariu.
Jei būčiau rašius prieš pora dienų, tai irgi būčiau žinojus už ką balsuoti. Už žmogų, kuris niekada nenustoja stebinti, už žmogų, kuris prajuokina ir kone kasdien priverčia nusišypsoti. :) Ne, nesitikėkit nieko romantiško ar šiaip. :D ir neužmėtykit niekuo, už tokį pasirinkimą. Tuo labiau, kad už jį nebebalsuosiu. kas tai buvo?
O ką primena tokie šūkiai?
"Kodėl šerifas?
1. Nes šerifui rūpi!
2. Nes šerifas žino!
3. Nes šerifas gali!"
Šis žmogus, ant gretimo namo pasikabino didžiulį reklaminį plakatą, kurį kaskart pamačius norisi juoktis. O dar rinkiminiam leidiny pamatytas piešinys, vaizduojantis jį-riterį Kauno pilies fone. :) Jau beveik nusprendžiau, kad už tokią geros nuotaikos ir juoko dozę galima gerbiamam S. Buškevičiui atsidėkoti. Nors reikia pripažinti, savotiškai gerbiu ši politiką. Bet... Paskaičiau jo leidinį ir supratau, kad negaliu to daryti. Dėl tam tikro mąstymo siaurumo... Bet iki ryt ką nors sugalvosiu.
O padaužytės? Oi puolė rotas, ypač didžiuką. Ir dabar dar ji tokia greitai pavargstanti, iš valgiuko pasidariusi nevalgiuku... Mažiuką irgi puolė, bet kaip mėgstam su teta Jaja juokauti, mažiuko neįveiks, mažiukas stipri kaip arklys. Net stebėjausi, išvėmė pusę bliūdo, ir vėl duodasi ir šokt nori. O teta Jaja iš tokio mano apibūdinimo kiekvieną kartą juokiasi, kad stipri kaip ponis. Koks ponis, žemaitukas visas. :D
Ech, padaužytės parpia susikabinę, o manęs tooooookia lyginimo kruva laukia....
Nors jei būčiau rašius prieš savaitę - puikiai žinojau. Kol paskaičiau, kad ta partijytė sudarė su keliom kitom mažom partijom koaliciją. Tarp jų ir tos, kurioms tikrai nepritariu.
Jei būčiau rašius prieš pora dienų, tai irgi būčiau žinojus už ką balsuoti. Už žmogų, kuris niekada nenustoja stebinti, už žmogų, kuris prajuokina ir kone kasdien priverčia nusišypsoti. :) Ne, nesitikėkit nieko romantiško ar šiaip. :D ir neužmėtykit niekuo, už tokį pasirinkimą. Tuo labiau, kad už jį nebebalsuosiu. kas tai buvo?
O ką primena tokie šūkiai?
"Kodėl šerifas?
1. Nes šerifui rūpi!
2. Nes šerifas žino!
3. Nes šerifas gali!"
Šis žmogus, ant gretimo namo pasikabino didžiulį reklaminį plakatą, kurį kaskart pamačius norisi juoktis. O dar rinkiminiam leidiny pamatytas piešinys, vaizduojantis jį-riterį Kauno pilies fone. :) Jau beveik nusprendžiau, kad už tokią geros nuotaikos ir juoko dozę galima gerbiamam S. Buškevičiui atsidėkoti. Nors reikia pripažinti, savotiškai gerbiu ši politiką. Bet... Paskaičiau jo leidinį ir supratau, kad negaliu to daryti. Dėl tam tikro mąstymo siaurumo... Bet iki ryt ką nors sugalvosiu.
O padaužytės? Oi puolė rotas, ypač didžiuką. Ir dabar dar ji tokia greitai pavargstanti, iš valgiuko pasidariusi nevalgiuku... Mažiuką irgi puolė, bet kaip mėgstam su teta Jaja juokauti, mažiuko neįveiks, mažiukas stipri kaip arklys. Net stebėjausi, išvėmė pusę bliūdo, ir vėl duodasi ir šokt nori. O teta Jaja iš tokio mano apibūdinimo kiekvieną kartą juokiasi, kad stipri kaip ponis. Koks ponis, žemaitukas visas. :D
Ech, padaužytės parpia susikabinę, o manęs tooooookia lyginimo kruva laukia....
2012 m. spalio 6 d., šeštadienis
Ruduo ir... dainos
Ne, ne mano dainos. Nors turbūt dabar dainuoju tiek, kiek nedainavau nuo vaikystės. Nes mano neužsičiaupiantis didžiukas, dažniausiai jei nekalba, tada dainuoja. O kai pritrūksta žinomų dainų ar mamai atsibosta (taip taip, būna ir taip), tada "kuria" dainas pati. Arba eilėraščius. :) Ne, nelaikau savo padaužos neatrastu talentu ar pan., dėl to ir parašiau kabutes. Bet kaip "mamiškai" smagu žiūrėti, kai eidama ima ir susako:
- Dabar pasakysiu eilėraštį. Lietus lyja. Saulė šviečia. Dar lapai geltoni. Pati sugalvojau!
Reiktų matyti tą patenkintą veidelį, girdėti labai džiaugsmingą balsiuką. Gera matyti, kaip mano beveik trimetė didžioji padauža taip džiaugiasi. :) Arba žiūrėdama į lapus kieme traukia kiek gali (o balsą turi garsų...): Ruduo, ruduo, krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai, ruduo, ruduo...
Nežinau jau kieno čia daina. Išgaravo iš atminties. Bet kažkada paniuniavau jai ir patiko.
O šianakt vėl lyja. Laukiam škvalo, aš net tris sms skirtingomis kalbomis gavau į tel. Ne veltui po straipsnio delfyje krapščiausi su tel. kol radau kaip nustatyti. Tik greičiau mano zuikiai pasveiktų, juk lauke tokios puikios balos lakstyti...
- Dabar pasakysiu eilėraštį. Lietus lyja. Saulė šviečia. Dar lapai geltoni. Pati sugalvojau!
Reiktų matyti tą patenkintą veidelį, girdėti labai džiaugsmingą balsiuką. Gera matyti, kaip mano beveik trimetė didžioji padauža taip džiaugiasi. :) Arba žiūrėdama į lapus kieme traukia kiek gali (o balsą turi garsų...): Ruduo, ruduo, krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai, ruduo, ruduo...
Nežinau jau kieno čia daina. Išgaravo iš atminties. Bet kažkada paniuniavau jai ir patiko.
O šianakt vėl lyja. Laukiam škvalo, aš net tris sms skirtingomis kalbomis gavau į tel. Ne veltui po straipsnio delfyje krapščiausi su tel. kol radau kaip nustatyti. Tik greičiau mano zuikiai pasveiktų, juk lauke tokios puikios balos lakstyti...
2012 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis
Šiaip...
Net nežinau kam rašau. Sau ar ne sau. Ir tai visai neužima daug laiko ir jo negaila, nors dažnai jo katastrofiškai trūksta. taip taip, prisipažinsiu, nemoku jo gerai išnaudoti ir dažnai tiesiog veikiu nesąmones. Ką jau darysi, taip jau būna. :) Šimtai darbų, šimtai veiklų, šimtai žaidimų. Didžioji padaužytė siaučia po namus, mažoji irgi bando neatsilikti. Dygsta trečias dantukas. Storos kojytės vis tvirčiau remiasi į žemę. kad rankytės stipriai griebia viską iš eilės turbūt net nereikia sakyti. :)
O didžiukas neužsičiaupia. Arba plepa, arba dainuoja. Mano vaikas. :) Net nesiginčysiu. Ir šiaip ji tokia "mano". dabar, kai pusdienį eina į darželį, kone visą likusį laiką nuolat man primena, kaip smagu būti su manim ir kaip mane myli. Ir bando iš mano vardo ir žodžio "mama" padaryti visas įmanomas ir neįmanomas mažybines formas. :) Gražu. :)
Ir šiaip neliūdna klausytis išmąstymų. Kurią dieną supykus ant tėčio, kai šis kažko neleido išmąstė:
- Man nepatinka tėtis. Ir senelis.
- Kodėl? - klausiu.
Akytės palaksto į šonus ir sugalvoja:
-Berniukai visi nepatinka.
-Kodėl?
Kiek ilgesnė pauzė dairantis. O tada žvilgt į tėtį ir su palengvėjimu išrėžia:
-Nes jų trumpi plaukai. :D
O didžiukas neužsičiaupia. Arba plepa, arba dainuoja. Mano vaikas. :) Net nesiginčysiu. Ir šiaip ji tokia "mano". dabar, kai pusdienį eina į darželį, kone visą likusį laiką nuolat man primena, kaip smagu būti su manim ir kaip mane myli. Ir bando iš mano vardo ir žodžio "mama" padaryti visas įmanomas ir neįmanomas mažybines formas. :) Gražu. :)
Ir šiaip neliūdna klausytis išmąstymų. Kurią dieną supykus ant tėčio, kai šis kažko neleido išmąstė:
- Man nepatinka tėtis. Ir senelis.
- Kodėl? - klausiu.
Akytės palaksto į šonus ir sugalvoja:
-Berniukai visi nepatinka.
-Kodėl?
Kiek ilgesnė pauzė dairantis. O tada žvilgt į tėtį ir su palengvėjimu išrėžia:
-Nes jų trumpi plaukai. :D
2012 m. rugsėjo 12 d., trečiadienis
Snargliai snargleliai
Gal ir neestetiškai skamba, bet tuo gyvenam šiom dienom. Nes paskui didžiają padaužytę suslogavo ir mažoji. Arba "mylinčios akytės", kaip kartais sako vyresnioji sesė. Čia jau mano išmislas didžiajai sakyti: Pažiūrėk, kokiom mylinčiom akytėm į tave sesė žiūri. Ir džiugu, kad iš tikrųjų žiūri, ir abiems viena kitos reikia.
O ligos nesmagu. Bandžiau padaužiūziką išleisti su močiute į lauką. Kas žino, gal tikrai nuo ryt oras subjurs. Grįžo laiminga, bet labai pavargus...
O šiaip... Mažoji su pasimėgavimu ploja katutes, kiekvieną kartą išgirdus "Katu katu katutes". Kad ir ką bedarytų, net pieną iš burnos spjauna, atsidūsta ir pirmyn. O pobjauriams tėvams gi gražu, naudojamės. :D Didžiajai nepraeina noras puoštis. ;) Šiuo metu ant bangos mėlyna spalva ir pėdkelnės. Žiūrėsim, kas bus toliau :)
O ligos nesmagu. Bandžiau padaužiūziką išleisti su močiute į lauką. Kas žino, gal tikrai nuo ryt oras subjurs. Grįžo laiminga, bet labai pavargus...
O šiaip... Mažoji su pasimėgavimu ploja katutes, kiekvieną kartą išgirdus "Katu katu katutes". Kad ir ką bedarytų, net pieną iš burnos spjauna, atsidūsta ir pirmyn. O pobjauriams tėvams gi gražu, naudojamės. :D Didžiajai nepraeina noras puoštis. ;) Šiuo metu ant bangos mėlyna spalva ir pėdkelnės. Žiūrėsim, kas bus toliau :)
2012 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis
Ech...
Taigi, mano didžioji padaužytė serga. Užteko tiek nedaug paeiti į darželį. Kur čia nepabambėsi, kad sergančius vaikus su snargliais iki kelių ten veda...
Raudoni žandukai, blizgančios akytės, skaudanti gerklytė... Taip taip, temperatūra. Bet didelis noras pasveikti. Ir netgi eiti pirmadienį į darželį. Žiūrėsim kas čia bus, kai baigsis azartas...
Raudoni žandukai, blizgančios akytės, skaudanti gerklytė... Taip taip, temperatūra. Bet didelis noras pasveikti. Ir netgi eiti pirmadienį į darželį. Žiūrėsim kas čia bus, kai baigsis azartas...
2012 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis
Darželis
Šiandien (nors pagal paros laiką reiktų sakyti vakar) mano padauža pirmą kartą oficialiai buvo darželyje, ir kurį laiką buvo viena. tad primas baisusis žingsnis žengtas. O po to pareiškė, kad kitą dieną bus viena be mamos, žais, valgys, miegos (tik va, namie tai pietų nemiega), nes ji jau didelė, jai jau 8 metai. :D Taip taip, tik iš tikrųjų dar trijų nėra. Bet tobulėja panelė, dar prieš savaitę aiškino, kad didelė tada, kai 5 metai.
O aš?... Lekiu, nespėju, pavargstu. Bet pasižiūriu į savo miegančias padaužas ir žinau, kad ryt darysiu vėl taip pat.
O aš?... Lekiu, nespėju, pavargstu. Bet pasižiūriu į savo miegančias padaužas ir žinau, kad ryt darysiu vėl taip pat.
2012 m. rugsėjo 3 d., pirmadienis
Susidomėjau
Beje, įdomu, pagal kokį laiką parašytass įkėlimo laikas? Nes jei rašau naktim, kodėl rašo 15 val kažkiek minučių? Visai nesvarbi smulkmena, tik įdomu pasidarė.
Ir vėl naktis. Padaužos kiek sloguoja, bet miega jau ramiau. Dalis darbų baigta, dalis ne. Tik va kepurės mezgimas kažko visai neina į priekį. Bet kaip nors. :)
Pyragas neiškeptas, lauke pabūta per mažai, šiandien tai buvo tėčio užduotis. Nors ir man labai norėjosi...
Bet išlindau. Ir vis dar su šypsena prisimenu, kaip mažąją padaužą, kuriai ką tik sukako 9 mėn., bandėm nukelti nuo ant grandinių pakabintų supynių. Pakėlė, o pirštukai net iki baltumo laikėsi. Ir dar barėsi mažius. :D Galvojom, kad jau su supynėm teks neštis. :)
Ir vėl naktis. Padaužos kiek sloguoja, bet miega jau ramiau. Dalis darbų baigta, dalis ne. Tik va kepurės mezgimas kažko visai neina į priekį. Bet kaip nors. :)
Pyragas neiškeptas, lauke pabūta per mažai, šiandien tai buvo tėčio užduotis. Nors ir man labai norėjosi...
Bet išlindau. Ir vis dar su šypsena prisimenu, kaip mažąją padaužą, kuriai ką tik sukako 9 mėn., bandėm nukelti nuo ant grandinių pakabintų supynių. Pakėlė, o pirštukai net iki baltumo laikėsi. Ir dar barėsi mažius. :D Galvojom, kad jau su supynėm teks neštis. :)
2012 m. rugsėjo 2 d., sekmadienis
Protingi vaikai :)
Šiandien mano beveik trejų metų didžioji padauža uždavė labai protingą klausimą:
Mama, kodėl tu tvarkai virtuvę, o tėtis žiūri televizorių?
Tikrai, kodėl?
O moralas toks: nusiunčiau padaužą paklausti tėčio to paties, ir po minutės aš žiūrėjau televizorių, o tėtis tvarkė. :D Visa laimė, mano protingam vaikui nebekilo klausimų, kodėl yra būtent taip.
Mama, kodėl tu tvarkai virtuvę, o tėtis žiūri televizorių?
Tikrai, kodėl?
O moralas toks: nusiunčiau padaužą paklausti tėčio to paties, ir po minutės aš žiūrėjau televizorių, o tėtis tvarkė. :D Visa laimė, mano protingam vaikui nebekilo klausimų, kodėl yra būtent taip.
2012 m. rugsėjo 1 d., šeštadienis
Vasara baigėsi
Tiesa, tik kalendorinė. Nors su didžiąja padauža jau rinkom geltonus liepų lapus. Kaip ji sakė, geltonas ir žalias širdutes. Čiau jau mano išmislas, kai bandžiau mokyti medžių pavadinimus, gi reikėjo ką nors sugalvoti.
Negaliu sakyti, kad man liūdna ar linksma dėl to, kad baigėsi vasara. kažkaip šiemet gyvenu kitu ritmu. Bus spalvoti lapai, kaštonai, gilės,dar daugiau grybų ir kitų rudeniškų džiaugsmų.Pvz. daug kepinių su obuoliais, slyvom ir moliūgais. Kai tik panelės dar labiau ūgtels, receptus jau galės išrinkti pačios. Bus dar smagiau.
O didžioji padauža jau keliaus į darželį. Žinoma, neramu. bet kaip pernai žinojau, kad mano zuikis dar nepasiruošęs, taip šiemet jaučiu, kad jau viskas bus pakankamai gerai, nes ji per vasarą visais atžvilgiais išaugo ir tapo tikra gudruolė. :) Ech, matysim.
Negaliu sakyti, kad man liūdna ar linksma dėl to, kad baigėsi vasara. kažkaip šiemet gyvenu kitu ritmu. Bus spalvoti lapai, kaštonai, gilės,dar daugiau grybų ir kitų rudeniškų džiaugsmų.Pvz. daug kepinių su obuoliais, slyvom ir moliūgais. Kai tik panelės dar labiau ūgtels, receptus jau galės išrinkti pačios. Bus dar smagiau.
O didžioji padauža jau keliaus į darželį. Žinoma, neramu. bet kaip pernai žinojau, kad mano zuikis dar nepasiruošęs, taip šiemet jaučiu, kad jau viskas bus pakankamai gerai, nes ji per vasarą visais atžvilgiais išaugo ir tapo tikra gudruolė. :) Ech, matysim.
2012 m. rugpjūčio 19 d., sekmadienis
Tradiciškai
Taip taip, ir vėl tradiciškai naktis. Negi manot, kad be reikalo pavadinta "Padaužų sapnai"? :P
Prisipažįstu, visiškai susigadinau paros ritmą su tais papildomais darbais, bet niekur nedingsi, kada nors pasitaisys gal. O šiandien buvo dar viena smagi diena: su ledais, parku, ančių lesinimu, dar vienu nematytu paukčiu (tik neturiu laiko valandą ieškoti internete kas tai buvo... :( ) iki ausų besišypsančiu mažiuku, išdykaujančiu didžiuku. Man taip linksma žiūrėti, kai didžiukas bando nurodinėti antims kuriai lesti numestą duoną ir kuriai ne. :) ir dar pyksta, kad neklauso. :)
O ryt bus cirkas, senelio gimtadienis. Nors turbūt tik senelis mano, kad gimtadienis tik jo, didžiukas žino, kad visi gimtadieniai kartu ir jos, kad turi būti "Tiotas", zuikis iš marcipano ir torto daina.
Labanakt.
Prisipažįstu, visiškai susigadinau paros ritmą su tais papildomais darbais, bet niekur nedingsi, kada nors pasitaisys gal. O šiandien buvo dar viena smagi diena: su ledais, parku, ančių lesinimu, dar vienu nematytu paukčiu (tik neturiu laiko valandą ieškoti internete kas tai buvo... :( ) iki ausų besišypsančiu mažiuku, išdykaujančiu didžiuku. Man taip linksma žiūrėti, kai didžiukas bando nurodinėti antims kuriai lesti numestą duoną ir kuriai ne. :) ir dar pyksta, kad neklauso. :)
O ryt bus cirkas, senelio gimtadienis. Nors turbūt tik senelis mano, kad gimtadienis tik jo, didžiukas žino, kad visi gimtadieniai kartu ir jos, kad turi būti "Tiotas", zuikis iš marcipano ir torto daina.
Labanakt.
2012 m. rugpjūčio 18 d., šeštadienis
Naktinėju
Vėl naktinėju. Gal geriau net nežiūrėti kiek valandų. Nors ne, puikiai žinau. Kompiuterio ekrano kampe puikiai matosi.
Tuoj tuoj pabaigsiu vertimuką, dar pamegsiu kelias kepurytės eiles, ir tada jau tikrai trauksiu sapnuoti šalia padaužiukų. Tėtuko šiandien nėra, tad palaimingai visos parpsim vienoje didelėje lovoje. Ir viena ausim klausysiu kuri kada čepsės, niurnės ar dar ką nors darys. O paskui abi prisiplos kiek gali, susikels kojas ant manęs, apspardys, apipešios ir t.t. :)
Čia tik šiaip, dar vienas įrodymas kad negaliu nerašyti. Neplepėti jau galiu. Neužsičiaupianti vyresnioji padauža jau priverčia savo atkalbėti. Gudruolė. :D
Va prieš pora dienų pasiūliau žaisti plėšikus. Pasiklausinėjo močiutės ir senelio ar tikrai reikia plėšikui atiduoti pinigus. Ir jau girdžiu nutapsint pas močiutę.
Močiute, aš būsiu "pašitas" (na, nepilnai trejų metų plėšikai dar turi kur tobulėti :P), atiduok pinigus.
Močiutė: kad neturiu, turiu knygą. Gal tiks?
Padauža: Jei knygoj yra pinigų, tai tiks. :)
Tuoj tuoj pabaigsiu vertimuką, dar pamegsiu kelias kepurytės eiles, ir tada jau tikrai trauksiu sapnuoti šalia padaužiukų. Tėtuko šiandien nėra, tad palaimingai visos parpsim vienoje didelėje lovoje. Ir viena ausim klausysiu kuri kada čepsės, niurnės ar dar ką nors darys. O paskui abi prisiplos kiek gali, susikels kojas ant manęs, apspardys, apipešios ir t.t. :)
Čia tik šiaip, dar vienas įrodymas kad negaliu nerašyti. Neplepėti jau galiu. Neužsičiaupianti vyresnioji padauža jau priverčia savo atkalbėti. Gudruolė. :D
Va prieš pora dienų pasiūliau žaisti plėšikus. Pasiklausinėjo močiutės ir senelio ar tikrai reikia plėšikui atiduoti pinigus. Ir jau girdžiu nutapsint pas močiutę.
Močiute, aš būsiu "pašitas" (na, nepilnai trejų metų plėšikai dar turi kur tobulėti :P), atiduok pinigus.
Močiutė: kad neturiu, turiu knygą. Gal tiks?
Padauža: Jei knygoj yra pinigų, tai tiks. :)
2012 m. rugpjūčio 12 d., sekmadienis
Tiek to...
Na gerai, neišeina, nespėju. Rašyti tai norisi, bet išeina kaip visada. Kur čia dviem kalbom, viena rašyti laiko nelieka... Mano padaužos atima visą laiką, o joms saldžiai užmigus ir sapnuojant, laukia kiti darbai ir džiaugsmai. O paskui dar mažė pabunda valgyti, dar ką nors padarua, ir sliūkinu miegoti, su labai naivia viltimi, kad panelės ryte parps ilgai. Nei pro kur. :D O dar įprotis vos pabudus kitos ieškoti ir bandyti žadinti...
Štai ir dabar: mažoji įtartinai ilgai miega, didžioji su tėčiu sėdi smėlio dėžėj, indai išplauti, o aš begerdama arbatos rašau. Net jei ir skaitysiu tik aš viena. O man vis tiek gera. :)
Štai ir dabar: mažoji įtartinai ilgai miega, didžioji su tėčiu sėdi smėlio dėžėj, indai išplauti, o aš begerdama arbatos rašau. Net jei ir skaitysiu tik aš viena. O man vis tiek gera. :)
2012 m. liepos 16 d., pirmadienis
Sužinojau :)
Palyginti netoli nuo namų yra kauniečiams gerai žinomas Kalniečių parkas. Dabar, kai turiu dvi padaužytes, ten apsilankau gana dažnai - pasivaikščioti su mažąja, arba su vyresniąja einam palesinti paukščių, gyvenančių tvenkinyje. Žinoma, kiekvienas turi savo nuomonę apie ančių ir balandžių lesinimą. Bet ten visada pilna tai darančių vaikų, kurie kartais net spygauja is laimės. Ne išimtis ir vyresnioji padaužytė, kuri be kita ko dar bando nurodinėti kuriam paukščiui lesti jos numestą duoną. ;)
Čia vyresnioji padaužytė praeitą rudenį, bet juke visais metų laikais būna panašus lesančių būrys.
Jau kelinti metai prie tvenkinio vasarą deginasi būrys žmonių, atsiranda besimaudančių vaikų. Tik jų vis mažėja, nes tvenkinys, deja, vėl prožėlė. Bet ne apie tai aš. Penktadienį bevaikštant be balandžių, ančių ir kirų, žvirblių ir kitų žinomų paukščių pamatėm tvenkinio pakrantėj kažką nematyto: balandžio dydžio juodą paukštį su raudonu snapu. Ne tik mes išpūtėm akis, bet ir netoliese sėdėję senukai. Su R. dar passvarstėm, kad sprendžiant pagal kojas bus sausumos paukštis. taip taip, žinovai. :D Tarsi tai patvortindamas paukštis ėmė ir nuplaukė. :D
O vakare niekaip neišėjo iš galvos matytas paukštis. Ir ką manot? Visagalis google po beveik valandos man pateikė atsakymą. Nors juokingesnis buvo pirmas varaintas: labai panašus paukštelis, tik kad gyvena Aliaskoj, toli neskraido ir plaukt nemoka. :D
Bet iš tiktųjų matėme nendrinę vištelę. Tiksliau dvi, o galbūt ir lizdą nendrėse. Susipažinkit:
http://senas.birdlife.lt/index.php/gamtos-klase/litetuvos-pauksciai/buriai/gerviniai/nendrine/
Su R. pasižadėjom, kas savaitę išmokti po paukštį, augalą ir kokį kitą gyvūną. Kaip manot, pavyks?
P.S. English text will be tomorrow. Good night.
Jau kelinti metai prie tvenkinio vasarą deginasi būrys žmonių, atsiranda besimaudančių vaikų. Tik jų vis mažėja, nes tvenkinys, deja, vėl prožėlė. Bet ne apie tai aš. Penktadienį bevaikštant be balandžių, ančių ir kirų, žvirblių ir kitų žinomų paukščių pamatėm tvenkinio pakrantėj kažką nematyto: balandžio dydžio juodą paukštį su raudonu snapu. Ne tik mes išpūtėm akis, bet ir netoliese sėdėję senukai. Su R. dar passvarstėm, kad sprendžiant pagal kojas bus sausumos paukštis. taip taip, žinovai. :D Tarsi tai patvortindamas paukštis ėmė ir nuplaukė. :D
O vakare niekaip neišėjo iš galvos matytas paukštis. Ir ką manot? Visagalis google po beveik valandos man pateikė atsakymą. Nors juokingesnis buvo pirmas varaintas: labai panašus paukštelis, tik kad gyvena Aliaskoj, toli neskraido ir plaukt nemoka. :D
Bet iš tiktųjų matėme nendrinę vištelę. Tiksliau dvi, o galbūt ir lizdą nendrėse. Susipažinkit:
http://senas.birdlife.lt/index.php/gamtos-klase/litetuvos-pauksciai/buriai/gerviniai/nendrine/
P.S. English text will be tomorrow. Good night.
Pradžia
Praėjo keletas metų ir vėl pajutau, kad norisi rašyti. Neslėpsiu, buvo kas paragina. :) Kaip ir anksčiau, bus lietuviškai ir angliškai, nes žinau, kad bus skaitančių ir šia kalba.
Kodėl padaužų sapnai? Nes turiu dvi mielas mažas padaužytes. O didesnioji, kuriai rudenį bus trys, labai mėgsta rytais pasakoti, ką sapnavo. Aišku, dažniausiai pati sugalvoja ryte. Bet būna taip gera klausyti...
Apie ką rašysiu? Ką mačiau, ką dariau, ką svajojau, ką padaužiukai sapnavo. Ir taip pat ką gaminau. Kaip gi be to. ;)
A few years passed and i felt again a big desire to write a blog. It's not a secret some friends reminded me about that again and again. like before I am planning to write in Lithuanian and English, because I know some friends will read in this language.
Why "tomboys' dreams"? Because my two lovely girls are such. And the bigger one, who will turn three this autumn, in the morning likes to tell about her dream at night. For sure, most often she created that in the morning. But it is so pleasant to listen...
What am I planning to write about? What I saw, was doing, dreaming about, my daughters' dreams. Some recipes. How without it...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)