Karščiai

Užsitęsus karščiams mūsų gyvenimas gerokai sulėtėjo. Pirmiausiai dėl to, kad Ignėja labai sunkiai juos pakelia, ir jei galėtų niekur neitų iš namų, kuriuose yra vėsiau. Tad dažniausiai ir išlendam (arba ne) tik visai vakare. O Silvijai panašu protesto vasara, kai nieko nenori daryti, o aš kartais nebenoriu ginčytis.
Bet visgi kažko veikėm ir turbūt nebuvo taip blogai. Vasara, kaip ir Kalėdinis laikotarpis, yra tas laikas, kai grįžta užsienyje gyvenantys draugai. kaip ir šįkart Daiva iš Maltos. O tada prasideda mūsų nesibaigiantys kiekenimai, kalbėjimai ir rimtų temų aptarimai, kurių vis būna per mažai. Šįkart pasivaikščiojom dviese kelias valandas (atsiprašau, kad nuvariau nuo kojų :D ), o paskui su visa šeimyna apsilankėm pas jos tėvus sode. Mano panelėm ir Renaldui ten labai patinka. Ir daivos tėvai, ir netoliese esantys karjeras. Ir kaip bebūtų keista tai vieta, kur Ignėjos kerai neveikia ir visiems labiau patinka Silvija. Aš žinau kodėl, todėl, kad kažkuo panaši į mažą Daivą. :) Ne, ne išvaizda, o būdu, rimtumu, domėjimusi ir pan. Tik pasiturkšti vandenyje taip gerai nepavyko, nes Ignėja staiga nusprendė paprotestuoti prieš visą pasaulį. Iš pradžių, kad nelips į vandenį, ten bus tik man į koją įsikabinus, o paskui, kad nelips iš vandens. :)
Dar aplankėm Vilmą ir Silvijos geriausią draugą Čipsą, apie kurį turbūt pasakojau ne kartą ir ne du. Nusilakstė ir vaikai, ir šuo, o mes per tą laiką krituolių obuolių prisirinkom ir paskui namie pyragus kepėm. kažkaip anksti šiemet tie obuoliai, kaip ir daugelis kitų uogų ir vaisių...
Tad ir sukamės taip po namus, su Ignėja lenktyniaudamos kas pirma nusleis: mama tvarkydama kambarius, ar Ignėja juos žaibo greičiu sukuisdama ir laimingu veidu atsidusdama, kad jie atrodo taip, kaip turi atrodyti. Silvija po stovyklos Girstučio bibliotekoje, kurioje susižavėjo robotika turės savaitę be užsiėmimų, tad ir vėl suksimės visos namie.

Lietus, jūra ir pirmoji Ignėjos stovykla

Net nežinau, šuoliuoja vasara į priekį ar slenka. Jau įpratau ją matuoti pagal Silvijos stovyklas ir būrelius. Bet pabaigus dvis avaites baseino ji ilsėjosi, o Ignytė ėjo į pirmąją dienos stovykla, Gamers gatvės šokių. Kas tarp Ignėjos ir gatvės šokių? Tikrai nieko. Ji labiau princesiška cacka pacacka. Bet... ši stovykla iš dalies finansuojama Kauno savivaldybės, tad man įperkama, ir iš kitos pusės norėjosi plėsti Ignejos akiratį. O man kai kurios gatvės šokių rūšys labai gražios. Pvz. Waackingas.
Tad kaip mažylei sekėsi? Geriau nei tikėjausi. Nuoširdžiai maniau, kad neišlankys. Pirmoji stovykla su daug įvairoko amžiaus vaikų. Pirmąją dieną pasiėmėm besišypsančią, bet jau važiuojant prasivežė tieeeeek emocijų. O mano mažylė jau kai pyksta tikrai žemė su dangum maišosi, mažai neatrodo. Sužinojom, kad ir stovykla bloga, ir vadovai blogi, ir šokiai negražūs, ir maistas neskanus, ir iki valgymo vietos toli eiti ir t.t. Bet kitą dieną turėjau darbo, nebuvo kur dingti.... tad įkalbėjau, kad dar vieną dieną nueitų, trečiadienį ketinom važiuoti prie jūros, o paskui kaip norės. Antradienį dar paklausiau vadovės, kad jei Ignėja nuspręs neiti, ar galėtų Silvija vietoj jos. Ir va čia Ignėja kai išgirdo... Visi supratom, kad geriau nenorėdama eis, bet sesei neleis. :D Taip ir gyvenom, pasiimdavau su šypsena, paskui atbambėdavo, ir taip penktadienio sulaukėm. Gatvės šokių nepamilo, bet panašu, kad laiką neblogai praleido, kitais metais bus drąsiau leisti. Ir sužinojo, ką reiškia pilvo raumenukų skaudėjimas. Kikenom tyliai su tėčiu trečiadienį ryte. Be galo norėjo važiuot prie jūros. pažadinom, atsisėdo, susiraukė, atsigulė. Ir sako: Mamyte, pilvą skauda. Nei sėsiu, nei gulsiu, niekur nevažiuosiu...
Jūra? Buvo. Kaip visada, prabėgamoji. Su daug keistų musių Smiltynėj, kurios geltonai juodai dryžuotos, kaip vapsvos, tik kitokio sudėjimo. O mes su Igniūčiu paniškai bijom bet ko, kas tokių spalvų. O šitos musės įkyrios, tupia, ropinėja. net vandeny būnant ar paspirtuku važiuojant. Tad Ignėja jas pamačius mesdavo paspirtuką, ir klykdama kratydavo rankas ir trepsėdavo kiek gali. ir man taip norėjosi, bet... ;)

Kituose paplūdimiuose laimei jų kiek mažiau buvo...
Šią savaitę kažkaip daug vasariško trumpalaikio lietaus. Pakliuvau begalę kartų. ir su lietsargiu, ir be. Prisilakstėm po balas. ir matėm daaaug vaivorykščių.

Baseino džiaugsmai ir naminuko vargai

Kaip ir priklauso turint du vaikus, jų charakteriai labai skiriasi. Čia kad mamai būtų įdomiau. Ir kad rietis tarpusavyje geriau sektųsi. ;) Silvija yra aktyvuolė, norinti visur eiti. Ignėja yra naminukas, kuri jei galėtų, turbūt iš namų niekur kojos nekeltų. O aš nuo tokio sėdėjimo namuose su ramiais pažaidimais lipu sienom. Ypač jei žinau, kad mieste vyksta gerų renginių.
Praeitą savaitę Silvija pradėjo lankyti dviejų savaičių plaukimo pamokas Girstučio baseine. Pasinaudojom Sporto ministerijos dalinai kompensuojama programa. Ir kaskart klausausi ir stebiuosi: mano vaikas džiaugiasi nardydamas ir nebijo pakišti veido po vandeniu? Ankstesniais metais buvau priklausiusi ir apie ašarojančius vaikus, liepimą šokti nuo krašto ir pan. Bet šįkart kaskart grįžta laiminga. Ačiū treneriui Mantui. :)
Net susimąsčiau ką veikėm. Buvom lauke. Buvom svečiuose, svečiavomės. skaitėm knygas. Turbūt ne kartą pasakojau, kad turiu didelę istorijos mėgėją. Vaikams skirtų knygų apie istoriją ar istorines asmenybes ne tiek ir daug, daugumą jau skaitėm, o suaugusiems skirtos dar per sunkios. Jau kurį laiką svarsčiau kaip papasakoti aštuonmetei apie holokaustą ir karą. Knyga "Aš esu Karolis" buvo per lengva". dabar paėmiau per sunkią - J. Faino "Berniukas su smuiku".

Nesiginčysiu, Silvijai gerokai per sunki. Bet susitarėm, kad skaitys tik dalį apie getą ir gelbėjimą. Pradėjo. Lėtokai stumiasi į priekį. Su daug klausimų. Ne visada turiu daug atsakymų. Bet gal kas galit parekomenduoti gersnę knygą?
Kita knyga, kuri Silvijos dar laukia, o aš jau perskaičiau, labiau skirta jos amžiui.

Apie luošą mergaitę ir jos brolį, kuriuos karo pradžioje evakavo iš Londono ir taip išgelbėjo mergaitę ir atvėrė jai pasaulį. Apie juos priglaudusią moterį, karą ir gyvenimą ten, kaime. Apie apleistą vaiką, kuris gerte gėrė naujoves, kovojo su savo panikomis ir baimėmis ir iš naujo mokėsi gyventi ir džiaugtis gyvenimu.
Manau, kad pirminiam supratimui apie karą gera ir šviesi knyga.

Ilgąjį savaitgalį Silvija su tėčiu išvačiavo į Marijampolę pas močiutę. Ignėjai iš vakaro išrovė krūminį dantuką, tad mažius griežtai atsisakė kur nors važiuoti. bet kai po trijų valandų sukirto 4 spurgas visiems buvo aišku, kad gyvens. :D Juokauju, žinoma. Tik ne dėl spurgų kiekio. Tad su naminuku likau namie. Kaip ir ketvirtadienį vakare, kai neišvažiavau į Laisvės kario, taip vadinamo Vyčio atidengimą. Ten keliavo Silvija su tėčiu. Jau maniau ir penktadienį liksiu namie, bet laiku paskaičiau apie nemokamą lankymąsį zoologijos muziejuje. Tad jau nežinau kelintą kartą apsilankėm ten. Bet abi sutarėm, kad per didelės minios. :) Tik Ignėjos mėgstamiausias kambarėlis su mamuto iltim vis buvo tuščias, tad ten ėjom tris kartus. :)

Daugiau į renginius nebeišviliojau, nei tądien, nei šeštadienį. Bet šeštadienio vakare grįžo Silvija, kuri iškart pasirašė važiuoti į Nemuno salą žiūrėti balionų. Kylančius jau buvom matę, bet niekada nematėm tiek daug vienoj vietoj ir tokių įvairių. Žinoma, žmonių buvo daug, bet visi pasiskirstė, užtat balionai rėmėsi šonais ir kilo, kaip atrodė, iš visų įmanomų pusių. Silvija kelis pučiamus pačiupinėjo, abi daug forografavomės, aikčiojom ir, aišku, išsirinkom favoritus. :) Dabar belieka sutaupyti paskraidymui. Gal kitamet...

O dabar laukia nauja savaitė, su daug prognozuojamo lietaus. Lankstysim iš popieriaus, spėju. Kariausim. Kažkiek mokysimės. Ir džiaugsimės vasara.