Mano nevykęs bandymas nuvarginti vaikus

Aš šiandien turėjau slaptą planą nuvarginti vaikus, kad jie kuo anksčiau užmigtų. Ir iš karto galiu pasakyti, kad man nepavyko... Atsikėlė 7,30, o be 10 vis tiek neatsigulė... Ech, ir aš tiek energijos noriu... Bet šiaip vis tiek buvp smagi diena. Ne tokia šilta kaip tikėjausi. Ir su toooookiu smarkiu ir šaltu vėju, kad einant tiltu Ignėja vienu metu šonu pasisuko, kad nenupūstų. Bet apie viską iš pradžių.
Maniškės jau prieš kelias dienas derėjosi ir išsiderėjo, kad penktadienį nereiktų į darželį. O kadangi močiutė pasisiūlė kelias valandas pabūti su anūkėmis, šis planas joms pavyko. Tad po tų kelių valandų prasidėjo mano plano, kuris iš pradžių atrodė gudrus, įgyvendinimas. :) Iš pradžių sustojom prie Žukausko žiedo, prie mano mėgstamos pienių pievytės. ten praeina šildymo trąsa, tad pienių ne tik daug, bet jos ir kiek kitokios- didesnės, ilgais kotais. Žinoma, pienes šiais metais abi jau skynė ir matė, bet vėl džiaugsmas liejosi per kraštus: ir uostė, ir skaičiavo, ir ilgiausių ieškojo. :) Kita stotelė buvo prie mūsų esantis tiltas į Kleboniškį. Naujasis, kaip kai kurie sako. Pastarąjį kartą kai buvom vakare ten tokiame duburyje su vandeniu matėm kelias antis, tad abiems būtinai reikėjo keliauti jų palesinti. Bet šįkart jų nebuvo. Tačiau mano suokalbininkės pasišnibždėjo ir gudriais balseliais pareiškė, kad antys turbūt miške ir galim eiti jų ten ieškoti. Ir ko gi mama nepadarys dėl savo bėdyčių.... Praeitą kartą miške buvom savaitgalį. Bet šįkart buvo vienas didžiulis skirtumas - daug daug žydinčių kiškiakopūsčių. Net plukės kažkaip tarp jų pasimetė. Bet buvo gražu. ir abiems buvo proga išmokti naują žodį, o Silvijai ilgą diskusiją kas sugalvoja augalams pavadinimus ir kada ji surs nežinomą augalą ir sugalvos jam pavadinimą. :)
Smagu buvo pasivaikščioti, kol dar nėra uodų. Matėm daug paukščių. Ir šįkart nuėjom kitu keliu pro šaltinėlius. Silvija žinovės balsu Ignėjai papasakojo, kad upeliukas tekės į Nerį, po to į Nemuną, Baltijos jūrą ir galiausiai Atlantą. :) O Ignėjai neliko nieko kito kaip linksėti. Ir bežingsniuojant pamatėm labai statų kalną. Silvija iš karto užsinorėjo lipti, o aš buvau tikra, kad neužlips. Tik aišku, nesakiau. Tad peržengėm upeliuką ir kopėm... Buvo ką veikti, tuo labiau, kad pagrindinėj daly smėlis. Ir aišku, Ignytė ėjo įsikabinus į ranką. Bet abi užlipo ir buvo tokios savim patenkintos. Ir dar pakomentavo, kad tėtis turbūt neužliptų. Tad kitą kartą teks vestis tėtį ir patikrinti. :)
Grįžę namo užkandom ir gal 10 min pažiūrėjus Krokodilą Geną pareiškė, kad reikia vėl eiti į lauką- su paspirtukais. Prabuvom gal pusantros valandos, ir jei ne didelis vėjas turbūt dar ilgiau būtų prabuvę.

Tik panašu, kad vis tiek nepavargo.

Teatras, saulė ir ateities planai

Taip ir bėga dienos: skubant, bėgant, darant begales darbų, pasipykstant, susitaikant, pasijuokiant iš paršelio ir t.t. Juokinga ta mūsų kiaulytė, su savo norais ir pretenzijom, ir begaliniu smalsumu. Kai išleidi pasilakstyt į kambarį o vėliau tvarkai narvelį, būtinai ateina pasižiūrėt ką darai ir dar pasilipus nosį kiša. :) Ir barasi, kai kas nepatina. :D Visai kaip mano vaikai.
Vaikai irgi juokingi. Ypač ryte, kai reikia keltis į darželį. Tada Ignėja tokių perliukų mesteli... Kad ir šiandien. Jau buvo pabudusi, atmerkusi pusę akies ir šypsojosi tokia apsimiegojusia šypsena. Paskui atsisėdo ir įsispoksojo į mane. Paklausiau kas atsitiko, o ji ir paaiškino: aš žiūriu ir galvoju, kitos voveriukų (čia jos darželio grupė) mamos kažkokios keistos ir netokios, o tu tai ir normali ir visai graži atrodai...
Vos sulaikiau juoką, bet ir dabar prisiminusi krizenu. Įvertinimas. :)

Sekmadienį su Silvija buvom muzikiniam teatre. Pagaliau vaikiška premjera! Žiūrėjom šį

Kiek smalsu buvo ar patiks. Pirmą kartą ėjom į operą. Pirmas minutes kiek paraukė nosį, bet panašu, kad patiko ir labai. Paprasčiausiai per daug nesigilino, kad visi herojų vardai susiję su muzika ir aš ne viską galėjau paaiškinti.Ir man visai nieko, ypač kostiumai.... Silvija jau naują norą dėl ateities profesijos turi- būti kostiumų dailininke. :) Ech, geras laikas, kai dar svajoja per daug nepaveikta visuomenės nuomonių apie geras profesijas ir negalvoja apie atlyginimus. Jei ką, šiuo metu renkasi tarp mikriuko vairuotojos, gydytojos ligoninėje ir kostiumų dailininkės teatre. O su Ignėja viskas aišku. ;) Net neklausta labai užtikrrintu balsu išaiškina, kad užaugus vairuos žemagrindį 4 troleibusą, ir jokio kito numerio. :)

Pavasaris ir gėlės

Turbūt jau ir mano pupos pasiekė tą amžių, kai iš visur surastas gėles reikia skinti ir užrietus nosį iš pasitenkinimo savimi nešti mamai. :) Vis gaunu po saują pavytusių, suspaustų, bet pačių gražiausių pasaulyje gėlių.:)
o šiandien, kai ir vėjai aprimo ir kiek pasitaosė ir aš pagaliau išėjau ilgesniam pasivaikščiojimui. Pirmą kartą su Silvija, savo tinginiuką nusivedžiau žemyn Jonavos kalnu bandelės ir jau teko skubėti atgal išleisti močiutę namo, nes Ignėja griežtai atsisakė eiti iš namų. Bet buvo labai smagu prasilakstyti: žiūrėti geltonas plukes, žibutes, pienes ir dar kažkokias gėles kurių nepažįstu. O mūsų apžiorai murkei parnešti kalną žolės. Visai sugadina žmones tie žolėdžiai: nuo pat ankstyvo pavasario pirmiausiai akys apžiūri kur vešlesnė žolė. O gršžus panelės puola maitinti iš rankų. Silvija turi savo juokingą maitinimo būdą. Viena ranka aukštai iškėlus maitina, o kita glosto pagurkliuką sakydama, kad labai graži balta apatinė lūpytė. Ir kenčia paršelis...
Tik vos pasitaikius progai sprunka pas Ignėją. Sena čia nuotrauka, dar žiemos. Draugeškos. :)

O vakarop dar buvom miške prasilakstyti ir nuo tilto mašinoms pamojuoti. Čia mėgstamiausias Ignėjos užsiėmimas. Ir netgi įvardinimas: Mano tiltas. Taip ir juokiamės, kad tas tiltas prie šiaurinės dabar yra senelių tiltas, o prie mūsų- Ignėjos. :) Bet kas keisčiausia, šiandien kone visi sunkvežimiai papypino, o ir iš lengvųjų mojavo. Matyt maniškė su ryškiai rožine striuke labai puikiai matėsi :)

Plepsius

šiandien Ignėja pasiprašė įjungti Smalsutės Doros seriją apie Atlandidą. Aš, žinoma, neatsiminiau kuri tai serija, tad nusprendžiau paklausti visažinės Silvijos, tik aišku ne visai taip suformulavau klausimą :D
-Silviuk, kur yra Atlantida?
Tikėjausi išgirsti pvz. 5 dalies 3 seriją ar pan.
O mano gudruolė ramiai atsakė: ten link Amerikos, Atlante. Bet nebėra, paskendo.
Kol supratau apie ką ji. :)

Dar vienas savaitgalis

Dar vienas savaitgalis namuose, o visi kiti pramogavo, vaikščiojo be manęs... Na gerai, mūsų paršelis kvyksėjo, kriuksėjo ir kitus garsus ledio namuose. Vis šis tas. :)
Šeštadienį Ignėja su tėčiu buvo vaikų velykėlėse gruodžio muziejuje. Tam muziejuje iki šiol nebuvau, reiks kada ištaisyti šią klaidą. :) O mano mažas zuikis grįžo laimingas, patenkintas ir išsišiepęs iki ausų. Visko ten buvo: muzkos, ratelių, žaidimų. Rideno kiaušinius. nebūtų Ignėja, kai paridendavo, aikštelės tikrai neužtekdavo. :) Dar ir netikrus kiaušinius spalvino. O šiandien labai rimtai vėl prašėsi ten pat, nes patiko. :)

O vakar toks smagus oras buvo... Panelės ir savo sherpa megztinius jau pratampė ir dar tris valandas lauke prabuvo. Ir šiandien namie nesėdėjo, nors pro langą žiūrint vėjas atrodė toks, kad nunešt gali. Bet riedučiai ir paspirtukas vis tiek buvo pravėdinti. Panašu, kad padaužyčių tėtis per šiuos du savaitgalius su vaikais atsibuvo tiek, kiek paprastai per pora mėnesių pabūna. :)
Šiandien Silvijai kitkuo buvo įsimintina diena. Aš jau turbūt nuo to laiko kai jai sukako metai svarstydavau, kada ateis tas laikas, kai reiks vienai leisti eiti iš namų. Kad ir trumpam. To noro daug pas ją. Ypač kai praeitą vasarą viena 5-6 metų mergaitė, kurios tėvai tuo metu nuomavo butą mūsų name, per dienas iki vėlaus vakaro viena duodavosi lauke. Esam ją sutikę ir 10 val. vakaro vieną. Vieną kartą su kita mama triukšmą kėlėm, kai pagyvenęs vyras su saldainiais ją kažkur kvietė. Tų žmonių mūsų name nebėra. O ir Silvijai tokia laisve dar nekvepia. Tad ginčijausi ginčijausi su padaužyčių tėčiu ir įrodžiau, kad laikas kartais ją išleisti mūsų paršeliui paskinti žolės už namo. Ir pamažu tą laisvę didinti. O jau didžiavosi savimi... Ir išdidžiai iš lauko mums prilipusiems prie langų mojavo. Auga tie vaikai....

Ligos

Bet ir sugebėk tu man taip susirgi per šventes, aišku ilgąjį savaitgalį, ir dar smarkiai... Aš ir vėl gabi šioj srity. Šįkart nei iš šio nei iš to prigriebė plaučių uždegimas. O kad tai rimta ir pagulinėjimas ant sofos nepadės, supratau tik tada, kai darėsi labai sunku kvėpuoti... Tad nori nenori teko apsilankyti II ligoninėj. Bet turbūt kaip ir prieš pusantrų metų neatrodžiau labai rimtas ligonis. Tad ten dirbančios ir savo reikalais plepančios (net ir sirgdama turiu gerą klausą, tas tikrai ;) ) bobulės nusiuntė į infekcinio priimamąjį. Kaip dabar pagalvoju, net pačiai keista kad ten nušliaužiau...
Bet svarbiausia, vaistai veikia, viskas po truputį gerėja. Tik jėgų ir energijos galėtų greičiau atsirasti... nes dabar net kojos niežti (naujas mėgstamas mano išsireiškimas :) ) kaip nesinori gulėti. Bet pabandžius negulėti greit tenka vėl grįžti į lovą... Užtat tv atsižiūrėjau turbūt už tris metus.
Taip ir prabėgo ta savaitė ir šventės. Kaip ir šiandien, kai abi zuikes išsivežė močiutė ir dar nusivedė už tilto gėlių pasiskinti. Žinoma, Ignėjos pažadai pačiai eiti greit baigėsi. Bet laimei, kai negali eiti ji dar gali bėgti, tad vis šiokia tokia išeitis. ;) Ech, kaip aš norėjau ten būti... Lygiai taip pat, kaip rytdienai suorganizavus abiejų zuikių ir tėčio apsilankymą vaikų velykėlėse norėčiau ten būti. Nieko, gal kitamet...

Mažas plepsiukas

Vakar Ignėja gal šimtąjį kartą žiūrėjo Ilgo plauko istoriją. Ir pasakė man komplimentą:
-Mama, tu daug geresnė nei Auksaplaukės mama. Ji neleidžia auksalaukės į lauką, o tu mus tempte tempi. :D

Šiaip :)