Tarp Šv. Kalėdų ir Naujųjų...

Kažkaip pastaruoju metu gyvenu pernelyg dideliam lėkime. Anksčiau būdavo, kad lėkimas teikdavo džiaugsmo. Dabar nebeteikia, tik kol kas nelabai išaina kažką pakeisti... Daug to lėkimo prideda darbas pamainomis ir viršvalandžiai, nuovargio- įtampa darbe ir... su Silvijos mokykla susiję reikalai. Bet belieka tikėtis, kad kitais metais viskas pasikeis. Mokykla jau keičiasi nuo sausio, ir slapta tikiuosi, kryžiuoju pirštus ir visaip kaip viliuosiu kad šįkart viskas bus geriau. Kad Silvija norės eiti į mokyklą, rytais iki baltumo nespaus rankos, nereiks girdėti mokytojo "niekuo negaliu padėti", kai būdamas antrokų mokytoju jis vis dar yra tas, kuris bent teoriškai gali susitvarkyti ir padėti. Ir nors tikiu visais įrodinėjimais ir patarinėjimais apie pokyčius vaike, klasėje bendruomenėje, mūsų atveju tai neprasidėjo ir nemačiau galimybių prasidėti. Ar pabėgam? Ne, iškelta galva išeinam, nes be gerenės atmosferos klasėj slapta tikiuosi ir aukštesnio mokymosi lygio.

O švenčių... Švenčių aš vis dar nemėgstu. Rimtai. :) mano svajonių žiemos šventės būtų 23 dieną išvažiuoti kur nors su svaiškiais ir grįžti po Kalėdų. Gal pavyks kitais metais? :) Žinau žinau, šventę kuriam patys. Bet tik iš dalies.

Šie metai be visų kitų minėtų pokyčių atnešė ir daug naujų žmonių. Kai kuriuos labai gera matyti ir žinoti kaip jiems sekasi. Tad ir sau ir kitiems linkiu daug laimės, džiaugsmo, ramybės, atokvėpio ir smagių nuotykių. O sau dar ir daug daug šypsotis, nes kartais atrodo, kad imu ir pamirštu tai daryti.

Spalis

Darbas pamainomis, būreliai ir šiaip susistačiusi dienotvarkė taip įsuko, kad kartais vos ropoju... Šiandien 8 mėnesiai kaip dirbu šitam darbe. Bet prie pamainų jei ką nepripratau. Ypač prie rytinės... Prie naujo rudeninio grafiko ir būrelių turbūt jau pripratau. Tuo labiau, kad Silvija jau savarankiška ir daug kur pati važinėja. Aišku, kiek liūdna kai negaliu palydėti ir praleidžiu tuos smagius pasiplepėjimus, bet kartu jai tai tokios savarankiškumo pamokos...
Silvijai jau 8 metai. Oi ne, negreit. Nelengvai. Su daug antakių paraukymų, galvos pakraipymų, padūsavimų. kad ir koks atradimais stulbinantis yra buvimas tavo mama, kai sugebi stebinti tiek daug kartų, kai atrodo, kad jau niekuo nenustebinsi. Kai imi ir pabaigi mano sakinius, arba žinau, ką pasakysi, arba kaip pasielgsi. Nors paskui vis tiek suraukiu antakius. :) Bet šito buvimo nekeisčiau į nieką kitą.
O šiaip mano didelei nuostabai kartais ima ir atsiranda laiko sau. Tokių trumpų laiko gabaliukų, kai supranti, kad vaikai užsiima patys ir jiems tavęs nereikia, namai padūsaudami pakentės netvarkomi ir visi pavalgys ko randa šaldytuve. Ir turbūt juokingiausia, kad tuo metu... skaičiau Silvijai nupirktas knygas. Nelimpa jai senosios mano vaikystės knygos. gal kiek nors lips Ignėjai. O gal ir ne. Bet vis dar bandau ją užkrėsti meile knygoms.
Aš suskaičiau jau visas, žinoma, juk mano skaitymo rgeitis kiek didesnis nei antrokės. O jei rimčiau- knygas aš tiesiog ryju. :)
Silvija skaito dvi vienu metu. :) Jos sprendimas. :)
T. Dirgėla. Išklerusio autobuso detektyvas. Silvija dar tik artėja prie pabaigos. Iš užsispyrimo, nes dalyvavo stovykloje, kurioje buvo ir šis rašytojas. Bet panašu, kad jai patinka.

Antra knyga: lengvai parašyta, plonesnė, iš trumpų skyrelių. Dar juokinga. Prarijau aš, Silvija irgi artėja prie pabaigos. Rekomenduojam abi. :)

Knyga, kurios Silvija dar nepradėjo, aš pradžioje labai raukiau nosį, o paskui negalėjau atsitraukti. Žinau, žinau, ne mano amžiui skirta, bet tikrai prajuokino ir patiko. :) Lauksim Silvijos įspūdžių.

Ir ši. Renkant knygas pirmiausiai atkreipiau dėmesį į autorės vardą. Toks lietuviškai skambantis. ;) Beveik galiu pasakyti, kad nors knyga apie septintokę, bet Silvijai ji patiks. Ir kažkaip manau, kad būdama septintokė ji jau skaitys visai kitokias knygas.

Plepsius

Vakar abi panelės vakare susimanė žaisti raganas. Silvija pralėkė koridorium su šluota. Ignėja lekia kitaip, su šepečio dalim į priekį. Kodėl?- klausiu. O ji ramiai atšauna: šitaip dar ką nors ir nudaužt galima. Pavojingos tos šiuolaikinės raganos :D

Pažadai

Praėjusį savaitgalį buvau priversta pažadėti, kad šiam savaitgaliui mūsų neužregistruosiu į jokias ekskursijas, jokius renginius ir ramiai niekur neisim. :( nebuvo kur dingti, nes abi nemokamos ekskursijos į kurias buvom užsiregistravę tęsėsi ne apie 1,5-2 val, kaip aš kažkodėl optimistiškai maniau, o kiekviena virš keturiu. :D Čia aišku man vienai ir gal šiek tiek Silvijai tai pasirodė džiugus dalykas, kiti du šeiminykščiai raukėsi, ypač antrąją dieną. Tad šiandien tik nuvežėm Silviją į būrelį, kol ji ten buvo apsipirkom, paskui aš dar su buvusia bendradarbe paplepėjau ir tvarkiau namus, nors dabar to jau beveik nesimato. Dar istorija nutyli, kad iškepiau pyragą ir didesnę jo dalį suvalgiau. patys kalti, kas namie nebuvo. :D
O iš tikrųjų net nežinau, ar labiau kojos niežti kažkur lėkti ir dalyvauti, ar kaip tik džiaugiuosi tuo apėmusiu tinguliu. Panelės išėję į svečius, vyras darbe, o aš turiu gerą valandą kažkam...

O mano subjektyvia nuomone abi ekskursijos praeitą savaitę buvo tikrai šaunios. Pirmoji buvo Europos  paveldo dienų programoje. Būčiau norėjus į visas, bet išsirinkau IV fortą ir Panemunės karinė miestelį. Labai patiko! net Ignėjai, nes buvo proga pavaikščioti tamsoje tuneliais. O aš tiesiog mėgstu tokias vietas, ypač kuriose nesu anksčiau lankiusis. Šis daug labiau "laukinis" nei VII, bet labai tikiuosi, kad greit bus dar labiau sutvarkytas ir pritaikytas kokiai nors sričiai.
D. Rūkienė IV forto fb puslapyje pasidalino keliomis nuotraukomis, kur ir mes matomės. :)

Ir linksmoji foto, kur vis bandau atsiminti ką ten dar Ignėja. laikosi už mano švarko?

Bet jei nuoširdžiai, pamačiau tik dabar kopijuodma foto. Anksčiau šiaip juokinga buvo, kad mane "pagavo" ne tik Renaldas. :)

Panemunės kariniam miestely irgi nebuvau buvus. Gražūs senieji plytiniai namai, buvusi oro balionų paruošimo bazė, kur juos, pasirodo, lakuodavo. Sužinojom, kad ten buvo pirmasis Kauno oro uostas, kurio aišku po karo nebeliko. Pamatėm Panemunės dvaro likučius, apie šį dvarą net nebuvau girdėjus, ir dar prisigaudėm faktų ir faktelių, kuriuos su Silvija labai mėgstam. :)

O sekmadienį sudalyvavom Kaunas In Tourism ekskursijoje Atrask Italiją Kaune. Gal kiek per didelis tempas, nes nemažai vyresnio amžiaus žmonių gan greit pasitraukė. pasiklausėm apie Italų projektuotus pastatus, jų paveikslus bažnyčiose, Vatikano pasiuntiniui statytą būstinę, kurioje jis taip ir negyveno, apsilankėm Monte Pasci svetingumo namuose. Ir... šalutinis ir turbūt nuspėjamas šios ekskursijos rezultatas tas, kad Silvija su tėčiu lanko Italų kalbos kursus, o aš iš pavydo baigiu nusigraužti nagus, nes man su mano slenkančiu grafiku tai niekaip neišeina. :(
 Daugiau nuotraukų kaip visada Instagrame, https://www.instagram.com/igalresi/

Tie gerieji trumpieji savaitgaliai...

Rugsėjis įsuko visu smarkumu. Tos pradinės savaitės su būrelių, pamokų, tvarkaraščių, režimų derinimu gyvenimą padaro labai chaotišku. Silvija pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Aš jei ką tuo vis dar nesidžiaugiu ir slapta laukiu kol jai atsibos. Gal atsibos?.. Dar kol kas einam į Dominantę. Dailės nebepavyko lankyti. Mūsų nuostabioji ir puikioji mokytoja, visada užkrėsdavusi puikia nuotaika ir optimizmu Moksleivių rūmuose nebedirba. Nebėra ir dailės užsiėmimų mums tinkamomis dienomis. :( Dar ir Silvijos muzikos mokytoja, kurią ji labai mylėjo, nebedirba. O labiausiai man patiko Silvijos pasakojimas apie naują mokytoją po pirmos pamokos: įsivaizduoji, ji jauna! Aš dabar jau įsivaizduoju ir suprantu, kad tai didžiausias minusas dirbant muzikos mokytoja. :D Dar panelei teks lankyti vokiečių. Šeštadieniais eis į matematikos užsiėmimus VII forte ir vienintelis sportas į kurį tilpom bus... beisbolas penktadieniais. Kol kas labai patinka. Žinau žinau, atrodo daug. Bet turint omeny kad mokslai jai vis dar per lengvi, o panelė turi didelį polinkį sėdėti įlindus į kompiuterį ir telefoną, manau pats tas. Gal net daugiau norėtųsi. :)
O mes stengiamės išnaudoti gražius rudens orus ir tebelakstom po renginius. Pernai sudalyvauti nepavyko, bet šiemet Zoonakties nepraleidom. :) Nors pradžioje įspūdžiai buvo labai dviprasmiai. Ant bilietų buvo parašyta, kad registracija prasideda 19,30. Mes su Silvija autobusu atvažiuojam 19,25 ir jau randam nemažai žmonių. Vartai užrakinti. Laukiam. dar palaukiam, ir dar palaukiam. 19,45 už tvoros pasirodo pora mergaičių, pasivaikšto ir vėl pranyksta. Visi nuoširdžiai pradeda bambėti. Pagaliau 19,50 prasideda registracija. Neprofesionalu! Jei ant nupirktų bilietų rašote, kad prasideda 19,30 taip ir turėtų prasidėti. O pats renginys buvo įdomus. Išskyrus tą aktyviąją dalį su Čiulba Ulba, kuri kiek matėsi iš kitų dalyvių, ir kuriems aš labai pritariu, buvo ne į temą, daugeliui nepatiko ir dauguma tikrai ne to atėjo. Bet geriau pakalbėkim apie smagiąją dalį. Buvo kiek neįprasta eiti tamsoje, tuo labiau, kad žibintuvėlių nebuvo galima naudoti. Pirmiausia praėjome šiaurės elnią. Niekada dieną, net kai atrodė gana tylu nebuvau atkreipusi dėmesio į tą caksėjimą, girdimą jiems einant. Pamatėm, kaip šokinėja ir siaučia lamos. Sužinojau, kad zoologijos sode gyvena trys tigrai, o visada maniau, kad jų yra tik vienas. Stabtelėjom prie kupranugarių. Prie lapių voljero laukė pirmoji atrakcija, pereiti šakų prikabinėtą siaurą koridorių. Šviesoje apžiūrėjome perujines tamarindas. Pažiūrėjom vilkų šešėlius, pataikėm aplankyti ruonį Kajų tuo metu, kai jam po valymo vėl prileidinėjo baseiną vandens. Ir sužinojom jo liūdną istoriją, kad jis buvo rastas rygos pajūryje apkandžiotas šunų. Kai išgijo, jaubuvo per vėlu jį išleisti į jūrą, nebebūtų mokėjęs išgyventi... Klausėm liūto riaumojimo. Tiesa, įrašyto, ir klausėm pasakojimų apie juos. Stebėjom koks aktyvus leopardas, kurio žingsnių visai nesigirdi, o dieną atrodo toks tingus gyvūnas. :) Terariume pažiupinėjom ne tik kukurūzinį, bet ir amūro žaltį. Koks mielas! Būčiau mielai pasiimus namo. Toks mielas riešo storio padarėlis. O Silvija kaip tikra mergaitė paliepta paliesti palietė vienu pirštuku ir beveik paaugliškai sušnypštė: Fe, šlykštu. :D Pre paukščių pačiupinėjom gyvalazdes ir... teko "uždirbti" silvijai skirtuką, ištraukti dėlionės dalis iš jonvabalio lervų bliūdelio. Nepasakyčiau, kad buvo labai šlykštu. Tad ko kiti bijojo?
Ir buvo proga nusileisti čiuožykla. O leistis ja tamsoj kai nieko nematai visgi nemažai adrenalino. :D Gerai, kad Silvija labai gudriai susakė: leisiuos, jei mama  leisis iš paskos. O aš kažkodėl visą gyvenimą maniau, kad pirmai leistis yra baisiau. :) Žirafoms jau buvo per šalta, bet sužinojom, kad jos temiega po kelias valandas per parą, per kartą po kokias penkiolika minučių. Matėm smalsuolius zebrus ir bailiuosius gnu. Ir daugiau kaip dvi valandos skriste praskriejo... Ir tikrai norėjosi dar. :)
Šeštadienį sveikinom buvusią kolegę susituokus ir spėjom pereiti Rudens mugę. Obuolių šimtalapis- mano naujas tobulas atradimas. Kaip ir nauja kavinė rotušės aikštėje, kur juoda kava buvo nepakartojamo skonio. Grįšiu dar. :)

Rugsėjis

Paskutiniai metai, kai dar turiu darželinukę. Gerai jau gerai, priešmokyklinukę. :) Kitais metais jau į mokyklą žygiuos abi. Laukiu, jei ką. Nors su tom pačiom auklėtojom skaičiuojant per abi jau pradraugauta 6 metai, bet jau pats laikas šitas duris uždaryti, o kitas atidaryti. Ir dėl Ignėjos aš kur kas ramesnė prieš mokyklą. Ateis mokėdama kaip dauguma pirmokų ir nebus tokio nuobodžiavimo kaip pas Silviją. :)
Rugpjūtis plasnote praplasnojo. Toks savotiškas jausmas- nelabai ką spėjau ir nuveikėm, bet kartais nuotraukos rodo kitaip. Orai ir vėl nelepino, bet daug laiko prabūta kieme, kai galima tuoj imti ir parbėgti namo. Arba vis tiek džiaugtis lietum, kol mama atėjusi parsitempia namo. :)
Bet spėta išbraidyti fontanus. Toj pačioj vietoj kur aš braidžiau mama, tik fontanas, žinoma jau kitas. :)

Pavažinėti Laisvės alėja kursuojančiu traukinuku :)

Išlaipioti ne vieną ir ne dvi Kauno žaidimų aikšteles

Nors ir šaltoka ir banguota- pasidžiaugti jūra. O kad mama sustirus su striuke sėdėjo ant kranto niekas nežino ir niekas nematė ;) Žinoma, norėjosi tos jūros daugiau, bet... Belieka pasidžiaugti kad ir tuos pora kartų išėjo. Ir pasvajoti, gal kitais metais išeis pabūti daugiau.

Ir žinoma, kad be ekskursijų, kurias Silvija ir aš labai mėgstam. Kai tenka daug kur taupyti, imi ir atrandi, kad yra daug nemokamų pramogų ir ekskursijų. Tik reikia žinoti, prisitaikyti ir... spėti užsiregistruoti. Kartais pavyksta, kartais ne. :) Bet pamatėm ne tiek ir mažai. labai džiaugiuosi šia geležinkelio savaite, kai pamatėm ne tiek ir mažai. Pvz. bunkerį po geležinkelio stotimi ir geležinkelio depą, aplankėm geležinkelio tunelį. Tos ekskursijos, kur šiaip nepateksi turi daug žavesio. O ir mes abi su Silvija turim tą žinių ir faktų alkį. Renaldui kartais būna juokinga, bet mums tokį džiaugsmą sukelia faktas, kad pvz. virš geležinkelio tunelio yra 30-35 m žemės. Net nežinau kodėl, bet taip yra. Pamatyti senąsias išsaugotas tunelio dalis ir t.t.

O Silviją labai sužavėjo galimybė pasivažinėti drezina. Renaldą irgi. Abu suprato, kad tai daug sunkiau nei atrodo. Bet koks šviečiantis iš laimės buvo Silvijos veidelis pabandžius. :)

O rugsėjis jau pasitiko dargana. Tad pirmą kartą lėlių teatro sezono atidarymo šventėje dalyvavom viduje. Neilgai toje grūstyje ištvėrėm, bet vis tiek buvo smagu. ir panašu, kad nors ir vėliau nei Silvijai, bet ir Ignėjai atsirado meilė teatrui. :)

Ir žinoma, kur nepaminėsi Ąžuolyno bėgimo. Ignėjai jis buvo pirmasis. Labai rimtai stovėjo starte su darželinukių būriu. Silvija startavo su nediduku antrokių būreliu. Ne, bėgikių pas mane nėra. Bet kol galėsiu ir įkalbėsiu, tol ir skatinsiu dalyvauti. Dėl buvimo dalimi, dėl starto jauduliuko, dėl apstangų nubėgti taip greit kaip gali, ir džiaugtis būtent dėl to. :)

 Tad tokia buvo vasaros pabaiga. Žiūrėsim, ką atneš ruduo. Gal ir dažniau pavyks parašyti.

Atostogų pabaiga

Aš jau kokia trečia diena vaikštau ratais aplink kompiuterį besvarstydama ar rašyti ar nerašyti. O ilgai svarstyti man nebūdinga. :D Bet šįkart tokia dviprasmiška situacija susiklostė - rašyti tiek kiek noriu ir kada noriu su mano pamaininiu darbu ir padaužom nebeišeina. O rašyti priešokiais kažkaip pačiai nesmagu...  Tad taip neįprastai sau tebesvarstau. Gal dar pora kartų taip padvejojus imsiu ir apsispręsiu galutinai?
Tos nepilnos dvi savaitės atostogų pralėkė tiesiogine ta žodžio prasme. Nepastebėjau. Nepailsėjau, nes padaužyčių tėtis puolė atsigriebti su darbais. nesutvarkiau namų kaip planavau. Bet... Ką jau darysi. Būna ir tokių atostogų. Ignėjos daželis atostogauja, tad visos karaliavom namie ir aplink namus. O kol jos žaisdavo lauke, spėdavau prisėdus ant suoliuko ir paskaityti. Taip taip, amžina mano dilema, nuo kada išleisti vaikus vienus į kiemą žaisti. kai čia atsikraustėm ir panelės buvo mažytės, taip keista atrodydavo, kai penkiametį berniuką iš antro aukšto tėvai išleisdavo vieną į lauką. Dabar kai mano mažoji penkių su puse, kartais kitaip nebesusisuku ir išleidžiu su sese žaisti į kiemą. Daug mieliau pasėdėčiau kartu, bet... Bet tada jei eitų tik tada kai galiu aš, to lauko būtų perpus mažiau. Nors pačiai kiek juokinga klausyti sukantis virtuvėj, kai nors žaidžia kokie 6-7 vaikai, iki septinto aukšto atsklinda tik garsūs maniškių balsai. bet kai išlendu pro langą jos vis dar vaikiškai naiviai nustemba: Mama, o iš kur žinai, kad mes čia?
Tik bėda, kad kompanija aplink labiau berniukiška, ypač kad būtų tinkama Silvijos amžiui. Taip, Silvija puikiai su jais žaidžia karą, abi turi "mirtiną" draugą gerietį Beną,

bet Silvijai taip reikia draugių mergaičių...  Tad kai tik pasirodo draugė iš už stadiono, visas burys berniukų būna negailestingai paliekami žaidimo įkarštyje ir nulekiama pas Emiliją.

Bet kai jos nėra, mamai vėl tenka atidarinėti duris jaunikaičiams, apsiginklavusiems pagaliais, kviečiantiems į lauką žaisti karo. Nors jei nuoširdžiai, man labiau patinka, kai žaidžia su mergaitėm. mažiau praskeltų galvų. na, gal ne visai praskeltų. Bet šiandien kai vienas berniukas pataikė Silvijai su akmeniu į galbą (gumbelis su keliais kruvinais dryžiais yra, bet išgyvens :D ), pirma ji taip pat šveitė akmenį atgal, o paskui atėjo skųstis man. Aišku, visus žaislus lauke palikusi, kurių ėjom susirinkti. Bet man labiausiai patiko dviejų septynmečių pokalbis už namo kampo pašnibždom: aš tai išsigandau kai Silvijos mama išėjo. Aha, aš irgi... Žinosiu ir aš, kokia baisi ta Silvijos mama. :) O maniau, kad ji tik šiaip nebesociali į senatvę, nes labai labai džiaugiasi, kad vaikus gimtadieniuose žaidimų kambariuose jau galima palikti vienus ir man nebereikia ten būti kartu ir vaidinti patenkintos. :)

Besėdėdama lauke ir prižiūrėdama Ignėją aš su nuostaba supratau, kad šiais laikais laistytis lauke nori (ar leidžiama) vos keli. Pagrindinis žaislas iki šiandien, kol baigė savo gyvenimą, buvo taip vadinama "vandens pompa". Išsinešus pirmą kartą į lauką aš pamaniau, kad mergaitės šiaip nenori sušlapti, ir aiškina, kad joms neleidžiama laistytis. Po to sekė berniukai. Galiausiai maniškes besinešant apibambėjo kažkokia moteris, kad vaikams laistytis negražu. Jai pasisekė, kad manęs šalia nebuvo, būčiau pasiūlius vaikams ją aplaistyti. :D Gal gera priemonė už kišimąsi kur nereikia? Nes tai, ką dar vaikai vidury stadiono kur niekam netrukdo tikrai ne jos reikalas...  O jei rimčiau tai vis dar nežinau, ar tie vaikai nenori laistytis ar gauna barti. Maniškės nori. Pakeičia kelis rūbus, pralaksto šlapios. Bet tos spindinčios akys atperka viską, net ir smėlėtų rūbų skalbimą ir džiaustymą kasdien.:)

Bet bežiūrint į raudonus šermukšnius, tvarkant spintas ir atrenkant išaugtus rūbus bei pradedant pirkti priemones mokyklai vėl ateina jausmas, kad vasara beveik baigėsi...

Atostogos ir knygos

Ar patikėsit, nuo trečiadienio man atostogos. Net jei su penkiais skambučiais iš darbo per dieną, tai vis tiek atostogos. Prieš pat jas su bendradarbiu kalbėdami apie lietuviškus orus ir pajūrį jis pasakė, kad koks skirtumas, galima ten tiesiog būti ir skaityti. Bevaikis, jei ką. Nepagalvojo, kad prastu oru ten tektų vaikus linksminti, o ne skaityti. Bet ta proga iš bibliotekos parsinešiau tris knygas. Paprastai renkuosi pati, o šįkart paprašiau bibliotekininkės ką nors pasiūlyti. Ir jei ką šie pasiūlymai viršijo lūkesčius. Labai rekomenduoju:

Pagal viršelį arba pavadinimą turbūt būčiau neėmus nei vienos, jei rinkusis pati. Bet man labai labai patiko. :)

Vaikystės

Pastaraisiais metais fb vis klaidžioja post'sai apie tai, kaip mūsų karta turėjo vaikystę, kiemą ir t.t., kiek daug nuostabių dalykų buvo. O aš nuoširdžiai pavydžiu Silvijai tų galimybių, kurios yra dabar. Nors, pamąsčius, Ignėjai turbūt labiau patiktų tokia vaikystė kaip aš turėjau, aš ko gero keisčiau į dabartinę Silvijos. Ir iš karto parašau kelis teiginius. Tokius aš jau pripratus išsakyti, ypač Silvijos atveju: Ne, aš jai leidžiu miegoti pietų, net migdau, bet ji pati nemiega. Arba ne, aš tikrai neverčiu jos viskuo domėtis ir mokėtis (ir piktdžiugiškai žiūriu darželio direktorei į akis kai jos atsiųsta psichologė stebėjusi Silviją mišrioje grupėje tai patvirtino). Dar galiu pridėti apie nevertimą vaiką lankyti tiek būrelių. Tiesa, labai norėčiau kad tokia prievarta duotų naudos. Pavyzdžiui, bandau versti skaityti knygas. Rezultatas? Skaito kai liepiu arba žino, kad paskaičius ką nors lengviau išsiprašys. O šiaip skaito daug, tik ne knygas, pvz. naujienas internete arba kažką google...
Bet ne apie tai aš, apie vaikystes. Prieš savaitę Silvija buvo dar vienam renginy kurio pavydėjau. Vytauto Didžiojo karo muziejus, kurį nuo vaikystės labai mėgau, bet dabar būdama vaikas turbūt dievinčiau, surengė žalgirio mūšio inscenizaciją- vaidinimą su istorijos elementais ir persirengimais. Turbūt net nereikia klausti ar Silvijai patiko :)

Nuotrauka ir jų puslabis FB yra čia.

Kas dar buvo? Paisbaigė vasaros stovyklos, taip pat ir ko gero labiausiai patikusi Jaunųjų turistų centre, Aš iki šiol neįsivaizduoju tokio vaizfdo, bet labai norėčiau pamatyti : mano princesė ant žirnio miške nugriuvusi į dilgėles ir nerėkia. :D Čia tikrai kažkas iš fantastikos srities. Bet pasirodo buvo... Ir dar daug daug kalbų ir įspūdžių apie tai.

O aš paėmiau ir ant staigiųjų Renaldą ir Silviją ištempiau į dienos kelionę į Rundalę. Žiūrinėjau tą pati kaip tyčia daug minėtą FB, pamačiau Aistės palaikintą jos draugės nuotrauką iš Rundalės su daug rožių ir... Po poros dienų jau buvom ten. Ignėja pastaruoju metu prasta keliauninkė, kai mašinoj jai darosi bloga. Mūsų senukas, kur po paskutinio tvarkymo dar dvokia dyzeliu daug prie to prisideda, bet... yra kaip yra. Mano suplanuoto raudono Porsche dar teks kelis metelius palaukti :D Bet Silvija važiuoti mėgsta. ir su trumpu stabtelėjimu Panevėžyje mes pasiekėm Bauskę ir po to Rundalę. Pati iš savęs juokiausi važiuodama, kad turbūt pirmą kelionė tokia, kad net rimčiau į žemėlapį nepažiūrėjom. Bet viskas pavyko puikiai. Apėjom Rundalės rūmus, kuriuose Silvija kažkodėl labai įtartinai jaudinosi ir vis bandė įkišti ranką man į rankovę, ko jau senokai nedarė. Net juokiausi, kad gal praeituose gyvenimuose čia buvo hercogaite ir staiga tai supraro, kaip ir tai, kad tuoj reiks grįžti į žiauria realybę. :P Buvau aš Rundalėj prieš 9 kokius metus. Viskas išgražėję- tiek pilis, tiek sodas. Būtent jame ir praleidom daugiausia laiko. Net ir Versalio gerbėjui Renaldui sodas labai patiko. O Silvija gavo galimybę persirengti to laiko drabužiais.

Grįžtant dar sustojom Bauskėj, pasivaikščioti po pilį ir aplink.

O palaksčius po kalnelius laukė ir latviški ledai bei kelionė atgal. Iki Panevėžio, kur susitikau kokius 23 metus nematytą pusbrolį. Prisipažinsiu, labiausiai dėl Silvijos, kuriai vis dar nepraėjo noras pažinti kuo daugiau savo giminių. Aš aišku taip drąsiai nėjau. Bet Silvija pažadėjo už mus pakalbėti, jei nežinosim ką pasakyti. :) VBet neprireikė. Buvo labai smagu. Ir tikiu, kad tai buvo ne paskutinis mūsų susitikimas

Vis dar lietus ir tolimesnės stovyklos

Net susimąsčiau, kiek buvo dienų kai visai nelijo? Nedaug... O kiek rytų kai galėjau eiti be striukės? Irgi turbūt nebuvo. Aišku, reikia nepamiršti, kad mano darbas prasideda 6 ryte (kas, ir kas gali būti toks žiaurus ir sugalvoti darbo pradžią tokiu laiku? kas iš to, kad anksčiau baigiasi. Bet nuo 8 aš jau tik pusiau žmogus. O miego užsinoriu dar anksčiau). O naktys šaltos... Jau vieną dieną mačiau rūką virš neries, kas paprastai būdavo tik rudenį... Bet grįžkim prie lietaus. vakar pylė kaip iš kibiro, tad pasidžiaugus, kad aš su crocsais bridau sau ramiai per plaukiančią gatvę ir nebuvo ko gailėti batų :)

Tad taip, dirbu. Ir kol kas dar atostogos atrodo toli... Tuo labiau, kad jų pradžia kiek neapibrėžta. :(

Silvijos vasara skrenda toliau. Į mokyklą dar neužsinorėjo. Kur jau norės, kai veiklos pilna. praietą savaitę buvo stovyklėlėj Tautinės kultūros centre Jakšto g. Pavadinta buvo Pažintis su teatru. Bet to teatro ten buvo tiek nedaug... Atvaikščiojo. Vis pabambėdama, kodėl to teatrro čia nėra.  Be didelio džiaugsmo atbuvo. Daug nepasakojo. Ir visai neliūdėjo, kad baigėsi. Pirmoji stovykla kur palikom pasirašydami, ir pasiėmėm pasirašydami. Visur kitur nebuvo taip griežtai.

O daugiau nieko ypatingo. Gyvenam. Laukiam gražių orų. Ir gal pagaliau Silvija vėl atrado skaitymo džiaugsmą. Tomo Dirgėlos knyga. Aš "sugraužiau" per vakarą. Dabar Silvija po truputį vis skaito :)

Antroji Silvijos stovykla ir noriu tikros vasaros

Žinot apie ką aš beveik kasdien pagalvoju ? Apie buvusias keliones po šiltus kraštus ir kaip aš ten ir vėl nriu... Nes vakar, liepos 2 dieną, 7 val vakare su megztiniu ir neperpučiama striuke išėjusi pasivaikščioti sugebėjau kaip reikalas sušalti... Panašu, kad šalta nebuvo nebent mano vaikams ir sutiktiems šliužams, kurių Silvija spygaudama bijojo, o Ignėjai jie atrodė mieli, gražūs ir įdomūs. Tuo pačiu išėjo nemenka neplanuota pamokėlė apie invazines rūšis, kodėl tai blogai ir "moksliniu" Igniūčio tyrimu kiek tie iš Ispanijos atkeliavę šliužai gali susitraukti juos palietus. Buvo padarytos labai rimtos išvados: Daug. :)
Kelios foto čia ir čia.

O praeitą savaitę Silvija ėjo į dar vieną stovyklėlę- būrelį. Šįkar bibliotekoje. Ne mūsų, nes netiko laikas. Įdomiausia, kad nors internete ir skelbiama, kad tai parko biblioteka, ant durų vis dar kaba užrašas Vitebsko... Bet vienaip ar kitaip buvo ta. Nors ir be didelio noro, Silvija atvaikščiojo visas dienas. O aš pagalvojau, kad tai buvo padaryta atmestinai... Net ir atsižvelgus į tai, kad lankstymo turėjusi mokyti moteris stovyklos viduryje susirgo, man stovykla iš Silvijos pasakojimų atrodė kiek vienapusiška ir nuobodoka. Ir kas keisčiausia, nebuvo jokios su knygomis ar skaitymu susijusios veiklos... 4 valandos, dalis laiko skirta užkandžiavimui. Ir kaip supratau dalis laiko veikti ką nori. Taip, lankstiniai buvo įdomūs. Žinau, kad piešė, bet ar būtina rinkti vieną gražiausią piešinį ir jį apdovanoti? Ypač, kai stovyklėlę lanko 4-5 vaikai, ir laimi, žinoma, vyriausia? Lipdė iš modelino. Sakė, kad buvo įdomu. Bet vėlgi, grįžus taip pat pastebėjo, kad buvo per ilgai ta pati veikla ir nieko naujo.
Pabambėjau :D
O jei rimčiau, džiugu, kad ir ši biblioteka prisijungė savo ar ne savo noru prie stovyklų idėjos. pagal bibliotekos puslapyje įdėtas foto , tiesiog yra ko pasimokyti iš kitų skyrių. Pirmas blynas gal kiek ir prisvilo. Bet jei tik bus noro- tobulėti tikrai yra kur. :)

Silvijos pasaka

Praėjo beveik savaitė po stovyklos. Silvija jau užsiėmė kitom veiklom, bet įspūdžiai vis prasprūsta bekalbant. Turbūt patiko, jei tarp ateityje planuojamų veiklų (viešbučio, pramoginio laivo, baseino ir pan.) turėjimo dabar jau įterpiamas ir stovyklų organizavimas. :)
Aš jau perskaičiau ir kitų vaikų pasakos. Visos gražios, bet Silvijos, aišku, gražiausia. :) Na kaip kitaip. :)

Kregždė ir vanagas

Kartą gyveno kregždė Emilija. Ji buvo miško karalienė ir globojo visus paukštelius ir žvėrelius.

Kartą miške prasidėjo baisi epidemija – visiems paukšteliams ėmė kristi plunksnos, o žvėreliams nusišėrė kailis. Visi nusilpo ir nebegalėjo paeiti ir paskristi.

Karalienė Emilija labai išsigando, nes nežinojo kaip padėti. Ir ėmė ji stebėti, kas tą ligą galėjo atnešti ir iš kur. Ir pamatė ji ant upės kranto išmestą leisgyvį šamą, kuris atplaukė iš Sibiro. Jam buvo nukritę visi žvynai. Šamas vos kvėpavo ir dejavo:

-Gaila, kad aš ne Sibire, nes ten auga stebuklinga ugninė žolė. Ji auga prie pat ledynų aukštuose kalnuose.

Ir tada kregždė Emilija nuskrido į Sibirą ir rado tą ugniažolę, jau nuskynė ją, bet pajuto, kad namo nebeparskris, nes labai sušalo. Suledėjo jos sparnai, o saulė buvo už debesų ir negalėjo jos sušildyti.  Tada Emilija ėmė verkti:

-Saule saule, būk gera, išgelbėk mane.

Ir saulė jos pasigailėjo – išvaikė debesis, sušildė mirštančią kregždutę. Dabar jau ji galėjo skristi namo.

Parnešė Emilija ugniažolę ir davė šamui ir kitiems ligoniams. Ir visi pasveiko. Miško gyventojai džiaugėsi ir nutarė karalienei atsidėkoti- pasiuvo jai suknelę iš aukso.

Tai pamatęs piktasis vanagas ėmė pavydėti. Jis irgi norėjo auksinių rūbų, tad nutarė kregždę apgauti. Jis pasakė Emilijai:

-Kitame miške slepiasi nusikaltėlis. Jis nori tave nužudyti ir tapti mūsų girios karaliumi.

-Tikrai tikrai? – nustebo kregždė.

-Taip, taip.

-Gerai, skrendu.  Cyp-cap. Skrendu, aš nieko nebijau.

O miške jokio nusikaltėlio nebuvo – ten atskridusią kregždę tamsoje užpuolė tas pats vanagas. Prasidėjo muštynės. Vanagas tikėjosi, kad muštynių metu nukris kregždės auksiniai rūbai ir jis galės juos pagrobti, bet atsitiko kitaip. Nujausdami nelaimę, karalienei į pagalbą atskrido jos draugai – visi miško paukščiai. Jie nubaidė vanagą ir išgelbėjo savo sužeistą karalienę. Bet Emilijos sparnas buvo sulūžęs ir ji nebegalėjo parskristi namo. Jos draugai ją parnešė ant nugarų.

Vanagas kitą dieną tarė:

-Mūsų karalienė serga, nebegali skristi. Turime rinkti naują karalių.

Buvo paskelbtos skridimo varžybos – kas jas laimės, tas ir bus karaliumi.

Kregždė labai nuliūdo, kad negalės dalyvauti varžybose dėl karaliaus titulo, bet šamas ją paguodė:

Neverk, aš per naktį nuplauksiu į Sibirą ir atvešiu tau vaistų.

Jis taip ir padarė. Kitą rytą šamas atvežė stebuklingą Sibiro mėtą, kregždė sulesė ją ir jos sparnas pasveiko. Dabar ji jau gali dalyvauti varžybose!

Teisėjas paskelbė:

-Dėmesio dėmesio – pirma užduotis. Kuo daugiau apskrieti ratų. Startas!

Kregždė apskrido 100 ratų, o vanagas tik 20. Bet atsitiko bėda – pakilo viesulas ir abudu juos nubloškė į medį.

Tada atėjo laumė. Įtempė juos į karietą su narvu ir nuvežė į kalėjimą. Bet ir vėl išgelbėjo kregždės ištikimieji draugai – jie paskambino pareigūnams, šie atvyko ir kregždę išvadavo, o vanagą paliko miesto kalėjime. Kregždė Emilija ir toliau liko karaliauti.

Knygos

Šįkart su Ignėja rinkomės knygas bibliotekoje. Turbūt reiktų sakyti, kad rinkomės abi. Aš siūliau, o Ignėja vartė ir arba sutiko, arba ne. Po stovyklos grįžusi Silvija jas greitai irgi perskaitė, bet Ignėjai, žinoma, skaičiau aš. Galėtų ir pati jei netingėtų. Bet pritingi...

O man smalsu skaityti naująsias knygas. Nes dažniausiai jos man atrodo tokios truputį keistos. bet jei ką vaikystėj mįgtas pasakas ne mažiau keista skaityti. ;) Tik nei viena mano panelė jų nemėgsta...

Viena iš Ignėjos išsirinktų buvo 

Savaime suprantama, kad pasirinkta dėl paveikslėlių. Su Ignėja skaitėm per tris kartus, nes ji vis pastebėdavo, kad keista knyga, kažką paveikdavo, bet paskui pasiūlius sutikdavo vėl jos klausytis. ir man keista, jei ką. Matyt Ignėja jos dar nepriaugo, o aš išaugau. :D Apie mergaitę, kuri matė pasaulį gražiau. raganą, vilką, robotą ir t.t. Pirmoji R. Valeikio skaityta knyga. Nežinau ar dar vieną siūlysiu. Nebent išsirinks pačios... Kaip penkiametei per daug supainiota ir per daug išmąstyt reiktų. Nesusižavėjo ir Silvija. Sakė labiau patiko paveikslėliai...

Kita knyga Levi Pinfold "Juodas šuo".

Prisipažinsiu, aš tik dabar  ieškodama viršelio paskaičiau, kad ji apie baimių įveikimą. O mes draugiškai nusprendėm, kad apie draugystę ir stebuklus. :) va kaip būna. Taip, skaitėm, kad visa šeima bijojo šuns, o šis nuo to baimės tik didėjo. Bet tik dabar man atrodo viskas akivaizdu, o Silvija kažin ar dar labai susietų, kad kai bijom viskas atrodo didesnis ir baisesnis. Bet kad ir kaip žiūrėtum, knyga trumpa, lengvai persiskaito ir gražiai iliustruota.

Grįžtant prie animacijos stovyklėlės

Jau pasakojau, kad Silvija dalyvavo animacijos kūrimo užsiėmimuose.
Visų vaikų sukurtas filmukas:

Silvija jį pažiūrėjo ten, stovyklėlėje, o po to jau tik po stovyklos. Vis parodydama kur jų grupelės dalis ir primindama, kaip sunku kurti "tikrus filmukus".

Pirmoji Silvijos stovykla

Kaip jau minėjau prieš tai, Silvija buvo išvažiavusi į pirmąją savo rimtą stovyklą, jau nebe dienos. Ji jau baigėsi, dabar belieka sulaukti kol Silvijos įspūdžiai susigulės ir išlįs tikrieji įspūdžiai.
O mano kokie? Hm... Iš dalies gerai, kad Ignėja naminukas ir jokios stovyklos jos nedomina, tad tas klausimas po 2 metų neiškils. O aš sau galvoje dėliojuosi ar buvo daugiau pliusų ar minusų išleisti tokio amžiaus vaiką į stovyklą. Aišku, žinojau, kad išleidžiu savo mąstytoją, analizuotoją, vienišę ir dramų karalienę su dideliais lūkesčiais viename. Tai ir gavom visko su kaupu. Ir ašarų, ir džiaugsmo. Ir skundų, ir pasidžiaugimo. Ir, žinoma, įspūdžių.
Iš tikrųjų šią stovyklą pasirinkom todėl, kad pagal savo koncepciją ji idealiai tinka Silvijai- yra kūrybinė. Pasakų stovykla irgi puikiai skamba. Silvija bangom vis "kuria" savo knygas - kartais pasakų, kartais "eilėraščių", kartais visko viename. Silviją ir mane viliojo idėja turėti stovyklos pasakos knygą. Tik gal abi rimtesnio ir tvirtesnio įrišimo tikėjomės, o ne spiraliniu būdu su priklijuoti kartoniniu viršeliu priekyje, kuris jau pirmą dieną bandė atsiklijuoti... Žinoma, galima saakyti ne smulkmenose esmė. bet mes matyt abi smulkmeniškos... :)
Ką veikė vaikai? Maudėsi, žaidė, dainavo. Net vigvamą turėjo.

Ėjo į žygį. Valgė ledus. Ir, žinoma, kūrė pasakas. Vieną dieną ją kūrė, antrą - tobulino ir redagavo. Dar kūrė iliustracijas ir darė viršelį.
pasakos turėjo savo temą- apie paukščius. Ir tiesą sakant labai nekantravau paskaityti Silvijos pasaką. Skaičiau grįždama mašinoje ir mano akys vis didėjo iš nuostabos. Ji tikrai bandė į ją sudėti viską ką žinojo: paukščius, gyvūnus, žuvis, Sibirą, nusikaltėlius, policiją, laumę ir t.t. :) Perrašysiu kurią dieną. :) Kaip bebūtų keista noras būti rašytoja kol kas apmažėjęs. Npors po animacijos užsiėmimų, kuriuose suprato kaip tai sunku, noras kurti filmukus kaip tik atsirado.
Bet svarbiausia, pabuvo kitur be mamos, pamatė daug naujo, teko mokytis prisitaikyti, paliūdėti vienai, pasimokyti kitokio bendravimo, pasipykti ir t.t.

Bijūnai, truputis Anykščių ir stovyklos pradžia

Po sunkios savaitės ėmė ir atėjo šeštadienis. Kaip ir kaskart iš vakaro susidariau rimtą namų tvarkymo planą. Kaip atrodė, tokį priverstinį, neatidėliojamą. Bet ryte atsikėliau, pažiūrėjau į dvi visai nenorinčias tvarkytis savo damas ir visos trys pasiplovėm į botanikos sodą. Dar nebuvau buvus per bijūnų žydėjimo savaitę. Nors su Ignėja niekada neišeina ilgai išbūti, bet šį bendrą valandos pasivaikščiojimą tikrai galima užskaityti. Buvo geras oras, pakenčiamas žmonių kiekis, staiga gėlių pavadinimus nusprendęs užsirašinėti mano mažius. Juokingas vaizdelis buvo: pritupia prie kokio rododendro ir labai rimtu balsu liepia: diktuok po raidę. :)

Silvija aišku lakstė, uostė, fotografavo ir fotografavosi. Patiko ir man. Kai kurie bijūnai taaaip kvepia...

O sekmadienį išvažiavom į Anykščius. pagaliau atėjo Silvijos lauktos ir išsvajotos stovyklos pradžios. Tai Dominyko atostogų Pasakų kūrimo stovyklą. Toks labai Silvijiškas užsiėmimas sakyčiau. Silvija, knygų kūrimas, jai įdomūs žmonės... Nors anksčiau to nerimo nejaučiau, bet paliekant jo jau atsirado. Nors Renaldui buvo priešingai.
Vėl sustojom prie Puntuko brolio. Upelis kur prieš kelis metus perbridom daug labiau apžėlė žolėm. Uodų ir varlių padaugėjo. Ir skruzdėlynas padidėjo. Bet akmuo mums visiems trims kažko mažesnis atrodė... Silvija tai paaugo, nesiginčysiu. Bet mes su Renaldu nelabai... Sustojom ant Kalitos kalno nusielisti rogutėmis. Aš vis dar neapsisprendžiu ar man patiko ar ne. Šiaip pataikėm gerą laiką, kai buvo visai nedaug žmonių. Silvija kiek bijojo, pirmą kartą ties bet kokiu ženklu klykavo stabdyti, bet antrą lėkėm jau su vėjeliu. Ir šimtus kartų išklausiau, kaip dar reiks salto išbandyti, kai tik ji pasieks tuos 150 cm. ūgio. Spėkit, kam teks senus kaulus ten kartu tempti? Silvija jau suskaičiavo, kad ji tokio ūgio bus maždaug 10 m., man tada bus 38-39 m., sakė dar nesena būsiu, galėsiu :)
Po to jau Anykščiuose su Silvija užlipom į bažnyčios apžvalgos aikštelę. Lipau aš tais laiptais ir bambėjau, kad svorį tai Renaldui reiktų mesti, o laiptais kažkodėl į tą aukštybę lipau aš... Ir dar su Silveliu pabambėjom, kad nėra lifto kaip Prisikėlimo bažnyčioj. :)

Bet vaizdai buvo visai neblogi, užskaitėm :)

O tada jau nuvežėm į stovyklą ant Šventosios kranto. Čiauškėjo čiauškėjo visą kelią, o ten nuvykus jau ėmė ir nutilo. Susirūpino kaip reiks susirasti draugų... Bet po kelių minučių ant supynių pasikalbėjo su vilniete mergaite Gertrūda, rado daaaug bendro (dainavimas, po vieną stovyklą ir kreivoki dantys :P ) ir belėkdama žiūrėti kur kieno lova vos nepamiršo su mumis atsisveikinti.
Sėdėjom grįžę su Renaldu ir svarstėm kelintadienį jau bus bus galima skambinti jei pati nepaskambins. Nes tai stovykla be mobiliųjų ir kitų išmanių prietaisų. Paskambino vakare. Baisiai laimingu balseliu, pačiauškėjo, kad liepė paskambint tai skambina, ir neturi laiko kalbėti, nes reikia plakatą daryti.
Užtat mes du seni sentimentalūs tėvai gaudom nuotraukas fb iš stovyklos ir laukiam kol paskambins. ;) Užaugo vaikas...

Stovyklėlė -būrelis ir Ačiū

Nežinau kiek iš jūsų bandėt, registravot ir vaikai dalyvavo nemokamuose šios vasaros būreliuose- stovyklėlėse. Aš Silviją užrašiau į kelis. ne visur pakliuvo kur norėjau, bet ir taip neblogai pasisekė.
Pirmoji buvo Kauno kino centro Romuva surengta "2 kadrų animacija". Nesiginčysiu, laiko ir vežiojimų prasme tai buvo gan sudėtinga ir sunkiai įpaišoma. Bet spindinčios akytės ir noras vėl eiti atperka viską.
Programa buvo tokia:

Birželio 12 d.
10:00 - 10:15 Susipažinimo žaidimai

10:15 - 10:45 Nuo ko prasideda animacija; judančių piešinėlių kūrimas

10:45 - 11:00 Žaidimai

Birželio 13 d.

10:00 - 10:15 Pasisveikinimo žaidimai

10:15 - 10:45 Animacinio veikėjo ir dekoracijų kūrimas

10:45 - 11:00 Žaidimai

Biželio 14 d.

10:00 - 10:15 Pasisveikinimo žaidimai

10:15 - 11:00 Kadrinės animacijos kūrimas ir filmukų peržiūra kino salėje.

Ir jei trumpai- labai laukiu bendro kelių vaikų sukurto filmuko, nes Silvija po šiandienos užsiėmimo net straksėjo ir žadėjo visą vasarą kurti filmukus ir vis pasakojo, kiek daug reikia įdėti darbo kad būtų filmukas.

 :)

Vasara ir Lyduvėnai

Man kartais atrodo, kad su darbo pakeitimu atėjus tam tikra sumaištis mano gyvenime net ir po trijų mėnesių nesibaigia. Pamainos... Vos priprantu prie rytinės, kitą savaitę jau būna popietinė ir aš vėl ir vis tiek nieko nespėju... Aišku, smagu turėti laisvą savaitgalį. Bet jie taip greit prabėga... Kita sumaišties dalis mano pirmokei pasibaigę mokslo metai, tad ir vėl dienos tvarkosi ir dėliojasi kitaip. O šiaip... Šiaip pavargau. Arba vis dar nepailsėjau... Nes mano panelės garsiai ir aktyviai tebebando tėvus palenkti sau naudinga linkme ir pasinaudoti kiekviena akimirka, kai mama galbūt nemato. Dar vaikiškai, tai mama dažniausiai pastebi. Bet jau darosi neramu, kad tuoj panelės taps gudresnės ir aš taip lengvai visko nebesužiūrėsiu....
Ką gi, mamiškai pasiguodžiau o dabar galima apie smagesnę dalį. Su kuo jums siejasi Lyduvėnai? Bent jau man su aukščiausiu Lietuvoje geležinkelio tiltu. Ir kai Lietuvos geležinkeliai paskelbė registraciją į vos kelias rengiamas nemokamas ekskursijas po šį tiltą, tuoj užregistravau save ir Silviją. Ir tik paskui padaužyčio tėčio tokiu nekaltu balseliu pasiteiravau ar tie Lyduvėnai labai toli nuo Kauno. :D Kodėl neregistravau Renaldo? nes vis girdėdavau, kad jam nepatinka aukštis. O pasirodo aukščio jis nebijo. Na ką gi, būtinai dar patikrinsiu. :D
Kaip ekskursija? Man patiko. Silvija labai gražiai į šį klausimą atsakė iš lapuko pasakojimą apie tiltą perskaičius Šiaulių geležinkelio muziejaus darbuotojos žodžiais: Patiko, nes atsiveria plati panorama į Dubysos slėnį. Nors kas nepraklausė. :P O jei rimčiau, vos užlipus užsinorėjau pasilaikyti už turėklo. Net ne tiek dėl aukščio, gal dėl to lentinio takelio su vyriais. Bet po kelių metrų tas jausmas dingo. O Silvija kaip pradėjo straksėti tiltu taip ir straksėjo toliau. Ir niekaip nesuprato kodėl galima to aukščio bijoti. :) Buvo gražu- pasivaikščioti, pasidairyti. Tie 500 metrų pirmyn ir atgal labai lengvai ir greit prasiėjo.
Straipsnis plačiau: Lietuva turi kuo nustebinti

Igniūčio klausimai

Kartais pagalvoju- kokia Silvija jau didelė: baigė pirmą klasę, važinėja po ekskursijas ir užduoda protingus klausimus.
O Ignėja... Kartais tarp jai tokio būdingo vaikiško naivumo ir smalsumo blyksteli tokia išmintis... Kaip ir paklausus, ar ji nesupyktų jei vienas išdykęs (hm, smarkiai) berniukas mokytųsi toj pačioj mokykloj ir galbūt klasėj su ja, ji atsakė: Bet mama, ir tokiems vaikams reikia vietos klasėj. Net jei mokytojai ir vaikams iš pradžių bus sunku...
Bet aš šįkart norėjau apie linksmesnius dalykus. Žiūrėjom vakar filmuką, kur vieną gerietį herojų piktasis pagavo į narvą- kalėjimą. Ji ir klausia: mama, o kaip iš vidaus atrodo tikras kalėjimas?
-Nežinau,- atsakau.
-O tai tu niekada nebuvai kalėjime???? (hm, įdomu, o turėjau būti? :D)
-Nebuvau.
-Ko mes čia dar galėtume paklausti.... Gal močiutė ar senelis yra buvę kalėjime?
paskambinom. Močiutė labai sąžiningai bandė tramdyti juoką ir dar paklausė senelio ar jis netyčia kalėjime nebuvęs.

Laikas

Net pati buvau susimąsčiusi kiek laiko nerašiau. O pasirodo beveik sutapo su darbo pakeitimu. Nors tuo metu kai buvo parašytas paskutinis įrašas nei planavau tuo metu jį keisti (keisti planavau, tik kitu laiku ir turėti laisvą vasarą, dėl ko vis dar padūsauju), nei žinojau kur greit atsidursiu.
O laikas ėmė ir praskriejo. Aš jau beveik tris mėnesius naujame darbe ir vis dar pratinuosi prie pamainų. Silvija jau tuoj baigs pirmą klasę. Pabaigėm pirmus metus Gabių vaikų akademijoje ir nebepratęsim šeštadieninių odisėjų į Vilnių. Dar vienas diplomas į kolekciją ir džiaugiamės, kad pabandėm. :)

Bet Silvija išsizyzė bandymą stoti į muzikos mokyklą į dainavimo specialybę. Aš vis dar abejoju... Nors dėl jos dainavimo gebėjimo neturiu jokių klausimų. Matysim, dar reikia įstoti.
O Ignėja? tiesiog siaučia, šypsosi ir priverčia šypsotis kitus. Kaipgi kitaip.

Plepsius

Šiandieninis pokalbs oliklinikoje, kur su Renaldu "apsikeitėm" vaiku. Ignėja pamačius mane su nauja suknele: Mamyte, kokia tu pasipuošus, kaip tu gražiai atrodai! Aplinkui bobulytės linksi išsišiepę. O Ignėja ramiai pratęsia: Bet gal geriau renkis kaip visada, bent kaip žmogus atrodysi. :)

Pastabos ir pastabėlės

Vienos pažįstamos fb paskaičiau mielą vaikų kalbėjimo atpasakojimą ir mintį, kad bus ką prisiminti kai ateis paauglystė. Silvijai panašu jau atėjo... O mes dar vis sunkiai su tuo tvarkomės ir kartais nežinom kaip reaguoti. Bet net minties neturiu, kad anksčiau prasidėjus anksčiau ir pasibaigs....
O aš šiandien ryte spėjau pasidžiaugti, kad ryt nnebereiks į darbą, kai po kokių 5 valandų sužinojau, kad vėl reiks, tik kitur. Toks jau tas gyvenimas...

Šiandien ryte prajuokino Ignėja. Atvežė užsakymą iš zzz.lt. Turbūt dažniausiai susigundom kai būna akcijos panelių mėgstamiems sūreliams ir pienui. Ir jos tai žino. Tad šįkart bekraustant viską iš dėžės Ignėja baisiai džiaugsmingai pastebėjo: Pagaliau maisto bus! Va va, vargšas apvalus neprivalgęs vaikutis. ;)

Silvija pastaruoju metu prarado visišką susidomėjimą bet kokiu mokymusi. ir dar išdidžiai mesteli: mes to mokykloj nesimokėm, man nepriklauso. O aš vis dar bandau ją kažkuo sudominti... Skaičiau apie priešistorę iš pradinukams.lt užduotėlių. Skaitydama apie akmens amžių klausiu iš ko darė ginklus ir pan. Atsako, kad iš akmens. Pritariu, o dar po kelių pastraipų klausiu: o ką valgė? Akmenis, net nesusimąsčius atrėžia mano septynmetė :) Bet pati akmenų vakarienei nenorėjo...

Vasaris

Vasaris nusimato darbingas. Aišku, pati leptelėjau, kad po visų ligų galiu daugiau padirbti, tai ir dirbsiu. Bet kaip nors.
Ir pagal visus kiaulystės dėsnius Silvijos mokykloj dėl didelio sergamumo šią savaitę nėra pamokų, o kitą šiaip numatytos atostogos. Tad pridėjus dar prasirgtą savaitę mano didžioji panelė turbūt tuoj pamirš ką reiškia eiti į mokyklą ir sėdėti pamokose. ;)
Šianden dariau "tvarkadienį", tad panelės žaidė mėgstamiausią savo pastarųjų dienų žaidimą- parduotuvę. Ir perka, ir parduoda, dar daugiau prišiūkšlina. O tada jau reikia kariauti kol sutvarkys. Et, turbūt įprastas mano gyvenimas su trimis nemėgstančiais tvarkytis.
Mintyse vis toliau dėlioju kaip "pildysim" panelių kambarius. Tokių sienų, kur galima klijuoti lipdukus neturim, nebent kokį spintos šoną panaudosim, bet pamačius šituos apsalau nuo gražumo
Lipdukai
Gal nupirkus spintą Ignėjai  ir susigundysiu kokiu. Nors skoniai ir skiriasi. Ignėjai vis dar nuostabiausi vienaragiai. :)

Panelės kaip juokiausi įsigijo "augintinius". Gi geriau skamba nei daiktus su vardais? Maniškės mėgsta su savim nešiotis kažką nedidelio, Silvija dabar visur ima telefoną, piniginę ir kažkodėl mokinio pažymėjimą.  Tad kas kartais įkiša nosį į mano instagramą turbūt matėt:
Ignėjos Zoja
Silvijos Milė
O aš nuspirkau sau šiltą striukę iš Landsend.com kurios seniai norėjau. Na taip, taip, platoka šiek tiek,  kad ir mažiausias dydis, bet jei ką, aš vis dar neprarandu vilties priaugti svorio :D Apsirengiau šiandien eidama į parduotuvę ir neatsidžiaugiau, kaip šilta. O dar ir neperlyjama squall medžiaga kaip pas paneles.

Reziume

Ignėjos reziumė žaidžiant su tėte: Ko gero tu sensti...

Plepsiai

Turėjau darbo, dar paneles prižiūrėjo mama, kuri tarp kitų žaidimų passakojo apie laikus, kai maža buvo ir kaime gyveno. Ir aišku, panelės klausimų nepagailėjo:
-O Napalys (čia močiutės brolis) vardas ar pavardė?
-o kam tau močiute ištekėjus pavardę keist reikėjo? Dabar juk daug kas nekeičia...
- o kodėl močiute tavo sesės toks keistas vardas? nei į vardą nei į pavardę nepanašus... (vardas Juzefa)
- o tais laikais net daktarų buvo????
- o tais laikais laidotuvės buvo?
- man močiutės Danutės kapai nepatinka, dabar tu rodyk savo kapus....
- o kiek ligoninių tada buvo? viena per visą Lietuvą?
- o pas tave namie tikrai elektros nebuvo? O tai stiklas buvo? O metalas?

žinutės

Telefono davimas pirmokei turbūt suteikia daugiau vargo nei naudos. Bet kai mokykla ne prie namų, pamokos kartais baigiasi nebūtinai taip kaip turėjo, tai buvo neišvengiama...
Be to, kad kariaujam dėl prie telefono praleidžiamo laiko, nuolat pratrinam parsiųstus žaidimus iš atminties, kad telefonas bent kiek veiktų, visada pažiūriu skambučių žurnalą ir žinutes. Silvijai dar tik 7, atsarga gėdos nedaro... Pastarąjį kartą labai prajuokino susirašinėjimas su klasioke:
Silvija: Goda, kodėl tu man vis siunti tuščias žinutes?
G: Atsiprašau.
Silvija (kurios žodis matyt turi būti paskutinis :D ): Atleidžiu.

O penktadienį nuėjus po kelių sirgtų žinių man rašo:
-Velnes
-Pamiršau matematikos pratybas

Kad pamiršo tai pasitaikos, bet taip parašytas "velnias" ir žodžio pavartojimas prajuokino

Plepsius

Panelės rodo kaip susitvarkė kambarius.
- Igniūti, -sakau,- po lova šiukšlių liko. 
-Ten ir turi būti šiukšlių, jei jie tarpą paliko,- iškart atkirto ji. 
Ir kas glaėtų ginčytis? Tik mama su tėčiu....

Gimtadieniai, namadieniai ir visa kita

Tas visa kita turbūt neišsemiama ligų tema. Gimtadienis atėjo ir praėjo nepastebėtas. Gavau tris nagų lakus su daaaaug blizgučių, kuriais dar reikėjo išmokt nusilakuoti. O kas juokingiausia, mano nagų lako valiklis tų blizgučių neneuima. Aišku, tai sužinojau tik nusilakavus. O kitą dieną tai į darbą. :D Bet nieko, mano turimos ekologiškos šveitimo kempinėlės su muilu puikiai padėjo, nors nagai kiek ir nukentėjo. :) Bet teks dar lakuotis, nes mano Igniūtis įteikdama juos pasakė: Dabar ir tu nusilakuosi ir pagaliau graži būsi. :)
Paskui mane vėl užuolė ligos. Tiksliau baisiai ištino vienas žandas. Iš pradžių ir pūlinio nerado, o šeimos gydytoja sinusitui sugebėjjo viską nurašyti ir brangių antibiotikų skirti. Bet pūlinys susikaupė į vieną vietą, papjaustė mane, dar išraus šįį bei tą ir turbūt būsiu įveikus dantistų baimę. Žandas pamažu irgi grįžta į savo vietą. Bet vaikų reakcija buvo juokinga. Silvija vis bandė girti, kad vis tiek gražiai atrodau. Dar išmastė, kad dabar viena pusė net be raukšlių (čia matyt labai džiaugtis turiu). O Ignėja pasakė tiesiai šviesiai: mama, atsisuk į mane tuo normaliu žanduku, nes kitaip atrodai baisiai ir žiūrėt negaliu. :)

Sniegas, darbas, šiek tiek pavydo ir ligos

Hm, gal tiesiog antraštės pakaktų? :) Nes gal pagaliau ėmiau ir išmokau trumpai pasakyti esmę? Gal, nes namie turint du neužsičiaupiančius vaikus imi ir pripranti kalbėti mažiau. :)
ir pradžiai vienas vaizdelis, kuris nebuvo paminėtas pavadinime. Tinklaraštyje Ū ilgoji radau nuorodą į trumpą filmuką apie tai, kaip gaminami guminukai. Štai. Ne to tikėjausi atidarant, bet rodymas atbuline tvarka labai linksmas. Pažiūrėjusi pasikviečiau savo guminukų mėgėją pažiūrėti, slapta tikėdamasi, kad gal kuri nors dalis nepatiks ir nebevalgys guminukų. Bet kur tau... Guminukųs tebevalgo ir dar nori namuose auginti paršelį. :)
O lauke pagaliau turim sniego ir tikrą žiemą. Buvo didelių šalčių, buvo šiultesnių dienų. Panelės spėjo prisivažinėti nuo kalniukų, statyti tvirtoves, kelis kartus eiti į mišką. O vieną dieną pasiūliau nuvažiuoti ant užšalusių marių ir pašerti gulbes. Man tai kažkas tokio. Paprastai aksmet bent po kartą tai padarom. O įspūdingiausias buvo pirmas kartas, kai stipriai pašalo nepasnigus, ir storas ledas nebuvo padengtas snegu. Lyg ir ruošėsi, o aš buvau darbe ir pavydėjau... Bet galiausiai paaiškėjo, kad niekur neišvažiavo ir prabuvo lauke prie namų.
O mes niekaip neišlipam iš ligų. Sirgo Ignėja, paskui aš, Renaldas. O dabar susirgo Silvija... tai ir bandau ligonius linksminti namie. Piešėm aliejinėm kreidelėm ant karštos folijos vakare. Šiandien kepėm sausainius. Ir dar ne vakaras, turbūt dar kažką spėsim sugalvoti.

Plepsius

Igniūtis vakar laukė kol baigsiu darbą. Aišku, kur jau neneusipirks guminukų Vynotekoj. Vaikšto aplink patenkinta, valgo, o aš pasiūlau nueiti tetas su kuriom plepa pavaišinti. Vienai pasiūlė, kitai, trečiai, visos atsisakė. Paėmė tik vienos tetos vyras. Ignėja vėliau beeidama namo ir sako:
-Dėdė tai normalus, nori saldainio ir valgo. O tetos tai vaizdinasi, vaidina kažką...

Nauji 2017 metai

Aš net nežinau, ar labiau laukiu kol pasveiksiu, ar kol baigsis Silvijos atostogos ir gįšim į režimą. Aišku, turbūt visko kartu... Nes dabar kai trys iš keturių sirgom, o tas sveikasis buvo Silvija, namie betvarkė visomis prasmėmis. :( Net nežinau, labiau linksma ar labiau liūdna. Va Ignėja pastarosiom dienom be spalvinimo, lipdukų klijavimo, laivų ir gulbių lankstymo ir namų vertimo svarstė du labai "rimtus" klausimus: kur jai reiks dėti vaiką, jei jis netyčia gims (čia susitarėm, kad jei jau netyčia gims, tai aš auginsiu) ir kaip su tuo raukšlių operavimu, reikia ar nereikia. :) Bet pagaliau rimčiau pasnigus visi nerimavimai baigėsi ir 4 valandos lauke bestatant tvirtoves ir važinėjant nuo kalniuko puikiai pataisė nuotaiką. Nors aš šiandien turbūt patapau paranojike ir vėl susimąsčiau: kodėl tiek daug žmonių žiūrėdami į mano bėdas negali nustoti šypsotis? Nes aš į jų vaikus žiūrėdama tai kažko tiek daug nesišypsau... Su padaužyčiu tėčiu nutarėm, kad iš užuojautos :D Juokauju, jei ką.

O kalbant apie lauką neišeina nekalbėti apie aprangą, nes čia kasmet yra daug klausimų kelianti tema. Žinoma, jei galėčiau tiesiog nuvažiuoti ir nusipirkti tuo metu reikiamus rūbus ir batus, būtų paprasta. Bet kadangi LT kainom kol kas to padaryti negaliu, kasmet ir vėl vyksta spėliojimai kas kiek užaugs, ko prireiks ir ar dabar jau geras išpardavimas. O kai dar mano zuikės tokios skirtingos... Silvija su beveik viskuo šala. Ignėja su daug kuo kaista. Bet kaip nors. Columbia, Bearpaw ir Landsend vis dar man mylimiausi, verti kiekvieno sumokėto cento. Tiek vaikams, tiek man.

Bet šiaip pas mus namie ramybės eilinį kartą nerasta. Kur jau bus, turint Silviją su jos nerealioom idėjom, planais ir sugebėjimu kiekvieną išgirstą frazę pasukti savo naudai. Tobulėja šitoj srity paršelis ir vis bando pasinaudoti. Nes kaip bebūtų liūdna, tai yra vaikas, kurio galvoje sukasi tik aš, aš, aš. Ir dar nuoomonė, kad kitiems visada geriau, gauna daugiau ir pan. Kartais pykstamės, kartais kariaujam, daug kalbamės. Ir aš taaaip jaučiu ankstyvąją paauglystę, kuri pagal kai kuriuos šaltinius prasdeda apie 8 metus, nors daug kas tuo netiki... Žodžiu, atokvėpio mamai dar ilgai nebus.