Kovo pabaiga

Tokia lietinga, apsiniaukus, šalta kovo pabaiga. Ir panašu, kad balandžio pradžia bus tokia pati... kaip ir šiandien, kai saulė su lietum mainėsi aks dešimt minučių, ir panašu tik mano padaužoms tas oras tiko, nesmes su tėčiu mintyse tą orą taip keikėm....
O šiandien diena vėl lėkte pralėkė: būreliai, darželis, naminiai reikalai. ir panašu, kad bent jau kuriam laikui turim bendrą vakarinį užsiėmimą- nupirkau stalo žaidimą su kauliuku ir figurėlėm. Silvija žaidžia baisiai rimtai, su vienu vieninteliu tikslu visus aplenkti. Ignėja žaidžia pagal savo neatremiamą logiką: jei išmetei 3- atskaičiuoji nuo vieno tris. Po to išmetus 5 - vėl skaičiuoja nuo vieno. ir sakyk tu jai ką nori. Bet gražu žiūrėti. :)

O vakare mažiulūs prieš miegą vėl mus prajuokino. Stovėjo prieš rengdamasi pižamą ir mąstydama glostėsi pilviuką. Mes kartais ją paerzinam, kad gl ten "lialė" gyvena ir būsim seneliais. Ir Ignytė visada išpūsdavo kiek gali pilviuką ir patvirtindavo su diiiiidele šypsena. O šiandien staiga akytės suapvalėjo ir pareiškė: nenoriu. Paklausus kodėl, išaiškino, kad sunku bus, reiks valgyt gaminti. Aš jau bandau aiškinti, kad ir man sunku, bet auginu. O ji ramiausiai atšovė: tu didelė, o be to pati vaikų norėjai. Štai taip. :)

Pas mus vėl nesibaigiantis spalvų ir piešinių laikotarpis. Silvija piešia, Ignėja spalvina. Buvo kiškiai, meškos, o dabar sraigės ir banginiai. :)

Plepsius

Šiandien ryte Ignėja sunkiai kėlėsi. Beveik dvi savaites juk nėjo į darželį ir kėlėsi kada norėjo, tai yra gal 20 min vėliau. :D O Silvija aišku jau prieš septynias energinga po namus lakstė.
Klausiu: Igniūti, ką sapnavai?
-Neatsimenu.
-Tai gal mamą?
-Ne, kažką įdomaus.

Va taip. :)

Plepsiukai

Mano plepsiukai jau antra savaitė namie. Ne tas kad labai serga, bet kai kabinosi viena liga po kitos, su šia rimtesne sloga vėl neina į darželį. Bet namie nesėdim ištisai. Ir aišku, abi daug daug plepa.
Penktadienį būnant Vilniuje visai pamiršau apie saulės užtemimą. Bet vaizdelis buvo įdomus: stovi visi pasieniais ir kažkur spokso kas su telefonais, kas su dar kažkuo. Bet prisiminiau. Ir dar du dėdulės iš Pirmo žingsnio, šalia kurio tuo metu buvome, stuburo rentgeną paskolino, tas su Silvija ir padaužyčiu tėčiu ir mes pamatėm. Bet užtat reikėjo girdėti kaip rimtai Silvija seneliams apie tai pasakojo. Ir apie užtemimą, ir apie rentgeną. Žinau, kad nesveika per jį žiūrėti, bet dėl vienos sekundės nieko nenutiks.
O mažiukas dar vieną rimtą išmąstymą kad pateikė... :)
Ignėja žiūri Bembį. Ten yra scena kur pasirodo tas elnias su dideliais ragais, pasakoja kad vyriausias ir t.t. Ignėja klausia kas čia, o aš lepteliu, kad senelis Bembi. Ta tikslinasi: kaip mano senelis Vilius man? Aš jau linksiu. Ignėja sėdi, mąsto, o tada baisiai nelaimingu balsu klausia: o kodėl mano senelis be tokių gražių ragų? vos nenugriuvau iš juoko po stalu

Nemokama ekskursija, ligos, plepsiukai ir kiti džiaugsmai

Pastaruoju metu visko buvo daug: ligų, pliklinikų, tyrimų, nerandamų priežasčių, eilių, žmonių, darbų. Daug pavargusių namie. Bet, viskas ateina ir praeina. Kaip nors. :)
bet per tą laiką buvo ir smagių dalykų. gal jau kažkada minėjau apie ekskursiją į oro uosto, vienu metu net mąsčiau bandyt rinkt tuos 10 žm. ir užsakyti. Tada taip ir neprisirengiau, o antradienį vakare pamačiau info, kad klientų dienos proga oro uostai rengia nemokamas ekskursijas, du laikai ir į kiekvieną patenka po 20 pirmiausiai užsirašiusių. Jau buvp praėję 9 val po įkėlimo, bet viltis miršta paskutinė, ar ne?
Kitą dieną sulaukiau el. laiško ir skambučio. mano didelei nuostabai susirinko tik viena grupė. tad dar pasiprašiau, kad priimtų Jovilę, pastumdžiau planus, padaužyčių tėtų įkalbinau kartu vaikus vežti į polikliniką ir... viskas pavyko. :)
ir reikia pasakyti ekskursija buvo visai nieko. Ir net dviejų valandų. pabuvojom valdymo bokšte, papasakojo ir atsakė į krūvą klausimų. Gana marga kompanija susirinko. pusė tokių, kurie atėjo šiaip, tarp jų ir mes abi, būrelis mokinukų kurie darėsi selfie ant kiekvieno kampo. ir dalis tokių, kurie išmano apie lėktuvų tipus, kur kada ir kodėl kokie skraido ir t.t. iš aukštai ta oro uosto teritorija atrodo tokia nedidelė, kaip ir lėktuvų remonto patalpos, ar kaip jas pavadinti. Bet priartėjus....
Taip pat pafotografavom balkoniuke ir kaip išrinktieji per atskirą patikrą patraukėm į lauką, kad pamatyti kaip leidžiasi lėktuvas. Pakeliui dar praėjom patikrą, nuskanavo mūsų daiktus. parodė ką mato skanuodami daiktus. Dar parodė atimamų daiktų pvz. Neblogų peilių bandydavo žmonės prasinešti su rankiniu bagažu. Ir nemažai įdomybių sužinojom, pvz. kad kas kiek laiko sistema "parodo" netikrą granatą ir tikrinantis asmuo turi sureaguoti ir kažką paspausti. tikrinama, ar nepraranda budrumo. O jei nesureguoja- laukia nuobauda.
O lauke sulaukėm nusileidžiančio Ryanairo lėktuvo. Visai kas kita stebėti viską iš lauko. Garsas irgi ne toks didelis kaip įsivaizdavau. Pavažinėjom autobusu po teritoriją, pafotografavom lėktuvus ir sustojom prie gaisrinių skyriaus. Naujoji buvo prie lėktuvo, nes priklauso pagal reikalavimus kai pilamas kuras ir laipinami keleiviai vienu metu. O kokias muziejines retenybes matėm... 1973 m. gaisrinę- cisterną su medinėm durim. Bet viskas puikiai veikia. :) Dar belaukdami gaisrinės spėjom ir valymo techniką iš arti apžiūrėti.
O naujoji gaisrinė tikrai įspūdinga. Žinoma, dar ir parodomojo šou sulaukėm. Aikčiojom. taip pat ir po to, kai išgirdom kiek vandens per tas kelias min buvo išpilta. Ir kokia graži vaivorykšė susidarė...
Netrūko ir pajuokavimų. Paklaustas, ar teko reliai ją panaudoti ekskursijos vadovas rimtu veidu atsakė: Žinoma. Mes net pritilom, o tada jis su šypsena pratęsė: per pratybas. Kažkas paklausė, ar miestas tokios neturi, ir vienas iš gaisrininkų mielai nupasakojo scenarijų: atvažiuoji prie degančio buto 9 aukšte, nukreipi srovę (nes pasiekia), išpili vandenį ir greit važiuoji lauk, kol visi nesuprato, kad išdaužei krūvą langų, daiktų ir užliejai iki pirmo aukšto. :)
tad buvo daug daig gerų emocijų. ir didelis ačių jiems už šią ekskursiją.

Gaila, kad šįkart negalėjau savo ligoniuko pasiimti, bet tikiuosi, kad pavyks kitą kartą :)

Kaziuko mugė

Čia turbūt dar viena mūsų tradicija joje kasmet apsilankyti. Nors pernai pataikėm tokią vėjuotą dieną, kad vos atėjus nuvertė palapinę ir Ignėja griežtai atsisakė toliau eiti. O Silvija kaip tik išpūtus akis dairėsi kada grius dar palapinių. ;) Šiemet tokio vėjo deja nebuvo. ;) Lankėmės ten vakar, po darželio, ir net nustebau kiek daug žmonių ten buvo vidury dienos. O šiaip buvo visai smagu. :) Prisipirkom barankų, dar išsiviliojom padaužyčių tėtį iš darbo trumpam pasivaikščioti. Ir paragavau karštos giros. Reikia pripažinti, kad skaniau nei tikėjausi. :)
O šiaip vis daugiau laiko leidžiam lauke. Džiaugiuosi, kad maniškėms ten būti patinka. Jau ir su dviračiais, ir su paspirtuku buvo. Tuoj ateis ir riedučių eilė. :)
O jei linksmiau, čia preitos savaitės Silvijos bajeris, kai žiniomis sesę nugalėjo. ;) EIlinį kartą dėl kjažko susiginčijo. Ignėja sako: Kai aš duosiu tau per galvą! Silvija susiraukia ir atšauną: o aš tau per sturburą, inkstus, kaulus, kojas, rankas ir šikną (taip, darželio įtaka....)! Va ir nutilo Ignėja susimąsčius per kur dar galima mušti. Bet jei ką po 5 min sugalvojo ir veiksmas tęsėsi. :)


Dar noriu pasidalinti turbūt lengviausiu, greičiausiu ir man skaniausiu svogūnų pyrago receptu iš kažkurio receptų žurnalo. Išbandžius aš jų bent tris, bet šitas be konkurencijos. :) Silvija kas be ko neragauja, o mes trise labai mėgstam. :)
Originalus receptas:
125 g. lydyto sviesto,
200 g. majonezo
1 a.š. sodos,
apie 400 g miltų.
Sumaišyti tešlą ir kloti į riebalais pateptą kepimo indą paliekant aukštesnius kraštus.
Įdarui: svogūnų, 300 g. fermentinio sūrio, pipirų, druskos. Buvo siūloma apibarstyti sezamo sėklomis, bet pas mus tokių nebūna, tad tiko ir be. :)
Svogūnus susmulkinti, patroųkinti su aliejum, druska, pipirais. Po to sumaišyti su tarkuotu sūriu ir krėsti ant tešlos. Kepti įkaitintoj orkaitėj 15-20 min.
O nepraimto nufotografuoti nespėjau....

Kitas Lietuvos gimtadienis

Net susimąsčiau, kas mane įpratino eiti į nepriklausomybės dienos renginius. Turbūt mokykla, būtent Saulės gimnazija, kuri mus kartais ten varyte nuvarydavo. Bet ačiū jai už tai. Ir dabar Silvija. Irgi ačiū. :) Už jois patriotiškumą tik dalį nuopelnų turbūt galėčiau prisiimti, visa kita tenka darželiui ir nuostabioms jos auklėtojoms. Nes ėjom ne tik švęsti gimtadienio, ėjom pasidžiaugti ir parodyti, kaip mylim Lietuvą. Čia jos žodžiai. Ir dar pamąsčius pridūrė: ir ne tik per šventes mylėsim, visada. Ir rūpinsimės.
Gražu. :)
Tad net abejonių nekilo ką veiksim Kovo 11-ąją. Ignėja aišku niekur nenorėjo, tad mano mažasis naminukas liko namie su tėčiu. Kol kas. ;) Kitais metais tikiuosi ir jai noras atsiras. O mes išskubėjom į šventę pasikalbėdamos apie tai, ką reiškia minėjimas, teko astakyti į 1001 klausimą apie minėjimus, šventes, kaip buvo kai aš buvau maža, kaip galėtų būti kai būsiu laaabai sena (reikia suprasti truputį jau esu :P ) ir t.t. Mano plepsiukas kaip visada klausimų nepritrūko. Atvažiavus buvau griežtai nuvesta į minios vidurį ir išgirdau: stovėsim čia, priekyje daug žmonių. :) Ką gi, kadangi man jokio skirtumo nebuvo tiko ir ten pastovėti. Reikia apsakyti, kad akcentai buvo gerai  sudėlioti ir ta valanda net Silvijai neprailgo. Ir kalbų paklausėm, ir į "lektuvėlį", kuris filmuodamas dūzgė paspoksojom. Gavo prisegamą vėliavėlę- juostelę, kuria labai džiaugėsi. O kai vėliau paklausiau kas labiausiai patiko atsakė: salvės, dumų fejerverkai ir kai dėdės iš dangaus su vėliavom šoko. man jei ką irgi. ;) Su Silvija susitarėm, kad kai ji užaugs abi šoksim su parašiutu, nes man kol kas padaužyčių tėtis uždraudė, sakė vaikus dar reikia užauginti....
Po to aišku ėjom žiūrėti koncerto VDU salėj. Buvo Moksleivių rūmų didesnių vaikų chorai ir žinoma malūnėlio pasirodymas.

O šiandien atėjusi pasiimti Silvijos vėl nustebau pamačius ant jos žando nupieštą trispalvę. Taip, rašė kažkada mama į emailą apie spalvotas maikes krepšiniui, tik aš naivuolė apie krepšinį lankančius berniukus pagalvojau. Bet laimei daržely laikomų drabužių tarpe Silvija turėjo raudoną bliuską. Tad su dar keliom grupėm žaidė trikrepšį ir gavo po padėką. O jau laimingi visi zuikiai buvo... Vos įkalbinau žanduką nusivalyt prieš važiuojant pas gydytoją. Pakeliui tarp begalės klausimų buvo apie tai, aks sudaro autobusų tvarkaraščius, kas sprendžia kur tiesti troleibusų laidus nusprendė, kad kai užaugs ir ji bus Kauno taryboj, nes reikia gi pagaliau normalią tvarką padaryti. :) :) :)

Ignėja tuo tarpu miegojo darželyje ir ėjo į spektakliuką. Atėjus pasiimti radom ją lauke. Atbėgo nuo supynių ir laiminga išpyškino: Mama, koks geras spektaklis buvo! Tik neatsimenu apie ką. :D

Kovas

Šiandien dar su sese padiskutavom apie kovus ir juodvarnius, ar tai, ką matom ir yra tas paukštis kurį įsivaizduojam. Hm, gerai, gal ir kovus.  Kažkada skyriau daugiau paukščių, bet pamažu tenka žinias vis gilinti. Taip taip, dvi mažos smalsytės vis priverčia kažkuo pasidomėti, o kartu ir tas vidinis noras žinoti. Kartais kai ką sužinau ar žinias atgaivinu pažiūrėdama Viliaus Paškevičiaus foto facebooke.
Aišku, du smalsūs vaikai, vis dar palaimingai tikintys kad mama žino viską arba beveik viską neleidžia paraignoruoti klausimų. Vienai iš jų jau atsibodo būti trijų. Nes ji jau labai ilgai trijų. O keturi gi greit bus, gruodžio pirmą. :) O kitai tiesiog žūt būt reikia būti geresniai už kitus ir daugiau žinoti. Ech, tie mano plepsiukai, kuriems kartais logikos netrūksta. Pvz. Silvija neseniai pagrindė, kodėl mane myli labiau nei tėtį: nes tu mane gimdei! :) Rimta :) Arba pamačius zylę pritrenkė mane klausimu, ar zylė zylioja. Kaip tik ryte vedžiau jas į darželį kai tą zylę pamatėme gyvatvorėje. Ir tiesiogine ta žodžio prasme stovėjau ir dėliojau mintis. Tad tokie tie būna rytai, su daug daug klausimų, bet nebūtinai daug atsakymų. Ir ne aš viena bombarduojama klausimais. Pvz. mano sesei teko atlaikyti Ignėjos logikos proveržį aiškinant, kad jei liftas nestoja antram aukšte todėl, kad neaukštai lipti, kodėl jis stoja pirmam? :) Ech, smagu su jom... Dažniausiai. :)
O šįvakar kai namie belikom su murke, viena akim žiūriu Julie ir Julia, kuris iš pradžių atrodė baisiai nuobodus, bet darbar negaliu atsitraukti, kažkiek mezgu, kažkiek pakalbinu paršelį ir mėgaujuosi ramybe. :) Drąsus tas mūsų paršius ir jaukus, ypač su Ignėja. Tik ji prisėda ant žemės ir paršelis jau taisos ant kelių ir kalbasi savo kalba iškėlęs snukutį.
O aš kažkaip šiom dienom bandau gaudyti pabėgusius galus, norus, darbus ir visa kita. Gal pavasaris toks metas, kai norisi viską susidėlioti. Ir esu tikra, kad pavyks. Taip pat ir dėl šio blogo: rašyti/rašyti tik sau/nerašyti... Beje, tai jau mano antras blogas. Pirmas, rašaytas tiek angliškai, tiek lietuviškai buvo čia. Dėl tam tikrų "jautrių" (ir dar vyriškos giminės :D ) skaitytojų buvau nustojus rašyti, vėl pradėjau, paskui persikėliau čia. Ir labai labai nuoširdžiai- pirmiausiai rašau dėl savęs, kad palikčiau vaikams atsiminimą apie jas mažas. Turbūt jau kartojuosi, bet kaip maža būdama pykau, kad apie sesės pirmus žodžius mama dar rašėsi, o apie mane jau ne, nes tuo metu dar ir sergančią mamą slaugė. Tad saviškėms nors taip noriu palikti jų vaikystės prisiminimą. Žinoma, smagu, kad yra skaitančių. Bet kai praeitą vasarą padaužiukų tėtis papasakojo, kad viena moteris kurios vaikai žaidė toj pačioj smelio aikštelėj paklausė jo, ar čia ne mano blogas, net nesmagiai pasijaučiau. Nemėgstu būti atpažįstama... Bet žinant vaikų vardus tai buvo nesunku. pati kalta, kaip sakant, kad išrinkom retus vardus. 

Matysim :) mano planas anksti atsigulti vėl neišdegė. Bet turėtų išdegti ilgiau pamiegoti, kol mano padaužos vieši pas močiutę