Silvijos pasaka

Praėjo beveik savaitė po stovyklos. Silvija jau užsiėmė kitom veiklom, bet įspūdžiai vis prasprūsta bekalbant. Turbūt patiko, jei tarp ateityje planuojamų veiklų (viešbučio, pramoginio laivo, baseino ir pan.) turėjimo dabar jau įterpiamas ir stovyklų organizavimas. :)
Aš jau perskaičiau ir kitų vaikų pasakos. Visos gražios, bet Silvijos, aišku, gražiausia. :) Na kaip kitaip. :)

Kregždė ir vanagas

Kartą gyveno kregždė Emilija. Ji buvo miško karalienė ir globojo visus paukštelius ir žvėrelius.

Kartą miške prasidėjo baisi epidemija – visiems paukšteliams ėmė kristi plunksnos, o žvėreliams nusišėrė kailis. Visi nusilpo ir nebegalėjo paeiti ir paskristi.

Karalienė Emilija labai išsigando, nes nežinojo kaip padėti. Ir ėmė ji stebėti, kas tą ligą galėjo atnešti ir iš kur. Ir pamatė ji ant upės kranto išmestą leisgyvį šamą, kuris atplaukė iš Sibiro. Jam buvo nukritę visi žvynai. Šamas vos kvėpavo ir dejavo:

-Gaila, kad aš ne Sibire, nes ten auga stebuklinga ugninė žolė. Ji auga prie pat ledynų aukštuose kalnuose.

Ir tada kregždė Emilija nuskrido į Sibirą ir rado tą ugniažolę, jau nuskynė ją, bet pajuto, kad namo nebeparskris, nes labai sušalo. Suledėjo jos sparnai, o saulė buvo už debesų ir negalėjo jos sušildyti.  Tada Emilija ėmė verkti:

-Saule saule, būk gera, išgelbėk mane.

Ir saulė jos pasigailėjo – išvaikė debesis, sušildė mirštančią kregždutę. Dabar jau ji galėjo skristi namo.

Parnešė Emilija ugniažolę ir davė šamui ir kitiems ligoniams. Ir visi pasveiko. Miško gyventojai džiaugėsi ir nutarė karalienei atsidėkoti- pasiuvo jai suknelę iš aukso.

Tai pamatęs piktasis vanagas ėmė pavydėti. Jis irgi norėjo auksinių rūbų, tad nutarė kregždę apgauti. Jis pasakė Emilijai:

-Kitame miške slepiasi nusikaltėlis. Jis nori tave nužudyti ir tapti mūsų girios karaliumi.

-Tikrai tikrai? – nustebo kregždė.

-Taip, taip.

-Gerai, skrendu.  Cyp-cap. Skrendu, aš nieko nebijau.

O miške jokio nusikaltėlio nebuvo – ten atskridusią kregždę tamsoje užpuolė tas pats vanagas. Prasidėjo muštynės. Vanagas tikėjosi, kad muštynių metu nukris kregždės auksiniai rūbai ir jis galės juos pagrobti, bet atsitiko kitaip. Nujausdami nelaimę, karalienei į pagalbą atskrido jos draugai – visi miško paukščiai. Jie nubaidė vanagą ir išgelbėjo savo sužeistą karalienę. Bet Emilijos sparnas buvo sulūžęs ir ji nebegalėjo parskristi namo. Jos draugai ją parnešė ant nugarų.

Vanagas kitą dieną tarė:

-Mūsų karalienė serga, nebegali skristi. Turime rinkti naują karalių.

Buvo paskelbtos skridimo varžybos – kas jas laimės, tas ir bus karaliumi.

Kregždė labai nuliūdo, kad negalės dalyvauti varžybose dėl karaliaus titulo, bet šamas ją paguodė:

Neverk, aš per naktį nuplauksiu į Sibirą ir atvešiu tau vaistų.

Jis taip ir padarė. Kitą rytą šamas atvežė stebuklingą Sibiro mėtą, kregždė sulesė ją ir jos sparnas pasveiko. Dabar ji jau gali dalyvauti varžybose!

Teisėjas paskelbė:

-Dėmesio dėmesio – pirma užduotis. Kuo daugiau apskrieti ratų. Startas!

Kregždė apskrido 100 ratų, o vanagas tik 20. Bet atsitiko bėda – pakilo viesulas ir abudu juos nubloškė į medį.

Tada atėjo laumė. Įtempė juos į karietą su narvu ir nuvežė į kalėjimą. Bet ir vėl išgelbėjo kregždės ištikimieji draugai – jie paskambino pareigūnams, šie atvyko ir kregždę išvadavo, o vanagą paliko miesto kalėjime. Kregždė Emilija ir toliau liko karaliauti.

Knygos

Šįkart su Ignėja rinkomės knygas bibliotekoje. Turbūt reiktų sakyti, kad rinkomės abi. Aš siūliau, o Ignėja vartė ir arba sutiko, arba ne. Po stovyklos grįžusi Silvija jas greitai irgi perskaitė, bet Ignėjai, žinoma, skaičiau aš. Galėtų ir pati jei netingėtų. Bet pritingi...

O man smalsu skaityti naująsias knygas. Nes dažniausiai jos man atrodo tokios truputį keistos. bet jei ką vaikystėj mįgtas pasakas ne mažiau keista skaityti. ;) Tik nei viena mano panelė jų nemėgsta...

Viena iš Ignėjos išsirinktų buvo 

Savaime suprantama, kad pasirinkta dėl paveikslėlių. Su Ignėja skaitėm per tris kartus, nes ji vis pastebėdavo, kad keista knyga, kažką paveikdavo, bet paskui pasiūlius sutikdavo vėl jos klausytis. ir man keista, jei ką. Matyt Ignėja jos dar nepriaugo, o aš išaugau. :D Apie mergaitę, kuri matė pasaulį gražiau. raganą, vilką, robotą ir t.t. Pirmoji R. Valeikio skaityta knyga. Nežinau ar dar vieną siūlysiu. Nebent išsirinks pačios... Kaip penkiametei per daug supainiota ir per daug išmąstyt reiktų. Nesusižavėjo ir Silvija. Sakė labiau patiko paveikslėliai...

Kita knyga Levi Pinfold "Juodas šuo".

Prisipažinsiu, aš tik dabar  ieškodama viršelio paskaičiau, kad ji apie baimių įveikimą. O mes draugiškai nusprendėm, kad apie draugystę ir stebuklus. :) va kaip būna. Taip, skaitėm, kad visa šeima bijojo šuns, o šis nuo to baimės tik didėjo. Bet tik dabar man atrodo viskas akivaizdu, o Silvija kažin ar dar labai susietų, kad kai bijom viskas atrodo didesnis ir baisesnis. Bet kad ir kaip žiūrėtum, knyga trumpa, lengvai persiskaito ir gražiai iliustruota.

Grįžtant prie animacijos stovyklėlės

Jau pasakojau, kad Silvija dalyvavo animacijos kūrimo užsiėmimuose.
Visų vaikų sukurtas filmukas:

Silvija jį pažiūrėjo ten, stovyklėlėje, o po to jau tik po stovyklos. Vis parodydama kur jų grupelės dalis ir primindama, kaip sunku kurti "tikrus filmukus".

Pirmoji Silvijos stovykla

Kaip jau minėjau prieš tai, Silvija buvo išvažiavusi į pirmąją savo rimtą stovyklą, jau nebe dienos. Ji jau baigėsi, dabar belieka sulaukti kol Silvijos įspūdžiai susigulės ir išlįs tikrieji įspūdžiai.
O mano kokie? Hm... Iš dalies gerai, kad Ignėja naminukas ir jokios stovyklos jos nedomina, tad tas klausimas po 2 metų neiškils. O aš sau galvoje dėliojuosi ar buvo daugiau pliusų ar minusų išleisti tokio amžiaus vaiką į stovyklą. Aišku, žinojau, kad išleidžiu savo mąstytoją, analizuotoją, vienišę ir dramų karalienę su dideliais lūkesčiais viename. Tai ir gavom visko su kaupu. Ir ašarų, ir džiaugsmo. Ir skundų, ir pasidžiaugimo. Ir, žinoma, įspūdžių.
Iš tikrųjų šią stovyklą pasirinkom todėl, kad pagal savo koncepciją ji idealiai tinka Silvijai- yra kūrybinė. Pasakų stovykla irgi puikiai skamba. Silvija bangom vis "kuria" savo knygas - kartais pasakų, kartais "eilėraščių", kartais visko viename. Silviją ir mane viliojo idėja turėti stovyklos pasakos knygą. Tik gal abi rimtesnio ir tvirtesnio įrišimo tikėjomės, o ne spiraliniu būdu su priklijuoti kartoniniu viršeliu priekyje, kuris jau pirmą dieną bandė atsiklijuoti... Žinoma, galima saakyti ne smulkmenose esmė. bet mes matyt abi smulkmeniškos... :)
Ką veikė vaikai? Maudėsi, žaidė, dainavo. Net vigvamą turėjo.

Ėjo į žygį. Valgė ledus. Ir, žinoma, kūrė pasakas. Vieną dieną ją kūrė, antrą - tobulino ir redagavo. Dar kūrė iliustracijas ir darė viršelį.
pasakos turėjo savo temą- apie paukščius. Ir tiesą sakant labai nekantravau paskaityti Silvijos pasaką. Skaičiau grįždama mašinoje ir mano akys vis didėjo iš nuostabos. Ji tikrai bandė į ją sudėti viską ką žinojo: paukščius, gyvūnus, žuvis, Sibirą, nusikaltėlius, policiją, laumę ir t.t. :) Perrašysiu kurią dieną. :) Kaip bebūtų keista noras būti rašytoja kol kas apmažėjęs. Npors po animacijos užsiėmimų, kuriuose suprato kaip tai sunku, noras kurti filmukus kaip tik atsirado.
Bet svarbiausia, pabuvo kitur be mamos, pamatė daug naujo, teko mokytis prisitaikyti, paliūdėti vienai, pasimokyti kitokio bendravimo, pasipykti ir t.t.

Bijūnai, truputis Anykščių ir stovyklos pradžia

Po sunkios savaitės ėmė ir atėjo šeštadienis. Kaip ir kaskart iš vakaro susidariau rimtą namų tvarkymo planą. Kaip atrodė, tokį priverstinį, neatidėliojamą. Bet ryte atsikėliau, pažiūrėjau į dvi visai nenorinčias tvarkytis savo damas ir visos trys pasiplovėm į botanikos sodą. Dar nebuvau buvus per bijūnų žydėjimo savaitę. Nors su Ignėja niekada neišeina ilgai išbūti, bet šį bendrą valandos pasivaikščiojimą tikrai galima užskaityti. Buvo geras oras, pakenčiamas žmonių kiekis, staiga gėlių pavadinimus nusprendęs užsirašinėti mano mažius. Juokingas vaizdelis buvo: pritupia prie kokio rododendro ir labai rimtu balsu liepia: diktuok po raidę. :)

Silvija aišku lakstė, uostė, fotografavo ir fotografavosi. Patiko ir man. Kai kurie bijūnai taaaip kvepia...

O sekmadienį išvažiavom į Anykščius. pagaliau atėjo Silvijos lauktos ir išsvajotos stovyklos pradžios. Tai Dominyko atostogų Pasakų kūrimo stovyklą. Toks labai Silvijiškas užsiėmimas sakyčiau. Silvija, knygų kūrimas, jai įdomūs žmonės... Nors anksčiau to nerimo nejaučiau, bet paliekant jo jau atsirado. Nors Renaldui buvo priešingai.
Vėl sustojom prie Puntuko brolio. Upelis kur prieš kelis metus perbridom daug labiau apžėlė žolėm. Uodų ir varlių padaugėjo. Ir skruzdėlynas padidėjo. Bet akmuo mums visiems trims kažko mažesnis atrodė... Silvija tai paaugo, nesiginčysiu. Bet mes su Renaldu nelabai... Sustojom ant Kalitos kalno nusielisti rogutėmis. Aš vis dar neapsisprendžiu ar man patiko ar ne. Šiaip pataikėm gerą laiką, kai buvo visai nedaug žmonių. Silvija kiek bijojo, pirmą kartą ties bet kokiu ženklu klykavo stabdyti, bet antrą lėkėm jau su vėjeliu. Ir šimtus kartų išklausiau, kaip dar reiks salto išbandyti, kai tik ji pasieks tuos 150 cm. ūgio. Spėkit, kam teks senus kaulus ten kartu tempti? Silvija jau suskaičiavo, kad ji tokio ūgio bus maždaug 10 m., man tada bus 38-39 m., sakė dar nesena būsiu, galėsiu :)
Po to jau Anykščiuose su Silvija užlipom į bažnyčios apžvalgos aikštelę. Lipau aš tais laiptais ir bambėjau, kad svorį tai Renaldui reiktų mesti, o laiptais kažkodėl į tą aukštybę lipau aš... Ir dar su Silveliu pabambėjom, kad nėra lifto kaip Prisikėlimo bažnyčioj. :)

Bet vaizdai buvo visai neblogi, užskaitėm :)

O tada jau nuvežėm į stovyklą ant Šventosios kranto. Čiauškėjo čiauškėjo visą kelią, o ten nuvykus jau ėmė ir nutilo. Susirūpino kaip reiks susirasti draugų... Bet po kelių minučių ant supynių pasikalbėjo su vilniete mergaite Gertrūda, rado daaaug bendro (dainavimas, po vieną stovyklą ir kreivoki dantys :P ) ir belėkdama žiūrėti kur kieno lova vos nepamiršo su mumis atsisveikinti.
Sėdėjom grįžę su Renaldu ir svarstėm kelintadienį jau bus bus galima skambinti jei pati nepaskambins. Nes tai stovykla be mobiliųjų ir kitų išmanių prietaisų. Paskambino vakare. Baisiai laimingu balseliu, pačiauškėjo, kad liepė paskambint tai skambina, ir neturi laiko kalbėti, nes reikia plakatą daryti.
Užtat mes du seni sentimentalūs tėvai gaudom nuotraukas fb iš stovyklos ir laukiam kol paskambins. ;) Užaugo vaikas...

Stovyklėlė -būrelis ir Ačiū

Nežinau kiek iš jūsų bandėt, registravot ir vaikai dalyvavo nemokamuose šios vasaros būreliuose- stovyklėlėse. Aš Silviją užrašiau į kelis. ne visur pakliuvo kur norėjau, bet ir taip neblogai pasisekė.
Pirmoji buvo Kauno kino centro Romuva surengta "2 kadrų animacija". Nesiginčysiu, laiko ir vežiojimų prasme tai buvo gan sudėtinga ir sunkiai įpaišoma. Bet spindinčios akytės ir noras vėl eiti atperka viską.
Programa buvo tokia:

Birželio 12 d.
10:00 - 10:15 Susipažinimo žaidimai

10:15 - 10:45 Nuo ko prasideda animacija; judančių piešinėlių kūrimas

10:45 - 11:00 Žaidimai

Birželio 13 d.

10:00 - 10:15 Pasisveikinimo žaidimai

10:15 - 10:45 Animacinio veikėjo ir dekoracijų kūrimas

10:45 - 11:00 Žaidimai

Biželio 14 d.

10:00 - 10:15 Pasisveikinimo žaidimai

10:15 - 11:00 Kadrinės animacijos kūrimas ir filmukų peržiūra kino salėje.

Ir jei trumpai- labai laukiu bendro kelių vaikų sukurto filmuko, nes Silvija po šiandienos užsiėmimo net straksėjo ir žadėjo visą vasarą kurti filmukus ir vis pasakojo, kiek daug reikia įdėti darbo kad būtų filmukas.

 :)

Vasara ir Lyduvėnai

Man kartais atrodo, kad su darbo pakeitimu atėjus tam tikra sumaištis mano gyvenime net ir po trijų mėnesių nesibaigia. Pamainos... Vos priprantu prie rytinės, kitą savaitę jau būna popietinė ir aš vėl ir vis tiek nieko nespėju... Aišku, smagu turėti laisvą savaitgalį. Bet jie taip greit prabėga... Kita sumaišties dalis mano pirmokei pasibaigę mokslo metai, tad ir vėl dienos tvarkosi ir dėliojasi kitaip. O šiaip... Šiaip pavargau. Arba vis dar nepailsėjau... Nes mano panelės garsiai ir aktyviai tebebando tėvus palenkti sau naudinga linkme ir pasinaudoti kiekviena akimirka, kai mama galbūt nemato. Dar vaikiškai, tai mama dažniausiai pastebi. Bet jau darosi neramu, kad tuoj panelės taps gudresnės ir aš taip lengvai visko nebesužiūrėsiu....
Ką gi, mamiškai pasiguodžiau o dabar galima apie smagesnę dalį. Su kuo jums siejasi Lyduvėnai? Bent jau man su aukščiausiu Lietuvoje geležinkelio tiltu. Ir kai Lietuvos geležinkeliai paskelbė registraciją į vos kelias rengiamas nemokamas ekskursijas po šį tiltą, tuoj užregistravau save ir Silviją. Ir tik paskui padaužyčio tėčio tokiu nekaltu balseliu pasiteiravau ar tie Lyduvėnai labai toli nuo Kauno. :D Kodėl neregistravau Renaldo? nes vis girdėdavau, kad jam nepatinka aukštis. O pasirodo aukščio jis nebijo. Na ką gi, būtinai dar patikrinsiu. :D
Kaip ekskursija? Man patiko. Silvija labai gražiai į šį klausimą atsakė iš lapuko pasakojimą apie tiltą perskaičius Šiaulių geležinkelio muziejaus darbuotojos žodžiais: Patiko, nes atsiveria plati panorama į Dubysos slėnį. Nors kas nepraklausė. :P O jei rimčiau, vos užlipus užsinorėjau pasilaikyti už turėklo. Net ne tiek dėl aukščio, gal dėl to lentinio takelio su vyriais. Bet po kelių metrų tas jausmas dingo. O Silvija kaip pradėjo straksėti tiltu taip ir straksėjo toliau. Ir niekaip nesuprato kodėl galima to aukščio bijoti. :) Buvo gražu- pasivaikščioti, pasidairyti. Tie 500 metrų pirmyn ir atgal labai lengvai ir greit prasiėjo.
Straipsnis plačiau: Lietuva turi kuo nustebinti

Igniūčio klausimai

Kartais pagalvoju- kokia Silvija jau didelė: baigė pirmą klasę, važinėja po ekskursijas ir užduoda protingus klausimus.
O Ignėja... Kartais tarp jai tokio būdingo vaikiško naivumo ir smalsumo blyksteli tokia išmintis... Kaip ir paklausus, ar ji nesupyktų jei vienas išdykęs (hm, smarkiai) berniukas mokytųsi toj pačioj mokykloj ir galbūt klasėj su ja, ji atsakė: Bet mama, ir tokiems vaikams reikia vietos klasėj. Net jei mokytojai ir vaikams iš pradžių bus sunku...
Bet aš šįkart norėjau apie linksmesnius dalykus. Žiūrėjom vakar filmuką, kur vieną gerietį herojų piktasis pagavo į narvą- kalėjimą. Ji ir klausia: mama, o kaip iš vidaus atrodo tikras kalėjimas?
-Nežinau,- atsakau.
-O tai tu niekada nebuvai kalėjime???? (hm, įdomu, o turėjau būti? :D)
-Nebuvau.
-Ko mes čia dar galėtume paklausti.... Gal močiutė ar senelis yra buvę kalėjime?
paskambinom. Močiutė labai sąžiningai bandė tramdyti juoką ir dar paklausė senelio ar jis netyčia kalėjime nebuvęs.