žinutės

Telefono davimas pirmokei turbūt suteikia daugiau vargo nei naudos. Bet kai mokykla ne prie namų, pamokos kartais baigiasi nebūtinai taip kaip turėjo, tai buvo neišvengiama...
Be to, kad kariaujam dėl prie telefono praleidžiamo laiko, nuolat pratrinam parsiųstus žaidimus iš atminties, kad telefonas bent kiek veiktų, visada pažiūriu skambučių žurnalą ir žinutes. Silvijai dar tik 7, atsarga gėdos nedaro... Pastarąjį kartą labai prajuokino susirašinėjimas su klasioke:
Silvija: Goda, kodėl tu man vis siunti tuščias žinutes?
G: Atsiprašau.
Silvija (kurios žodis matyt turi būti paskutinis :D ): Atleidžiu.

O penktadienį nuėjus po kelių sirgtų žinių man rašo:
-Velnes
-Pamiršau matematikos pratybas

Kad pamiršo tai pasitaikos, bet taip parašytas "velnias" ir žodžio pavartojimas prajuokino

Plepsius

Panelės rodo kaip susitvarkė kambarius.
- Igniūti, -sakau,- po lova šiukšlių liko. 
-Ten ir turi būti šiukšlių, jei jie tarpą paliko,- iškart atkirto ji. 
Ir kas glaėtų ginčytis? Tik mama su tėčiu....

Gimtadieniai, namadieniai ir visa kita

Tas visa kita turbūt neišsemiama ligų tema. Gimtadienis atėjo ir praėjo nepastebėtas. Gavau tris nagų lakus su daaaaug blizgučių, kuriais dar reikėjo išmokt nusilakuoti. O kas juokingiausia, mano nagų lako valiklis tų blizgučių neneuima. Aišku, tai sužinojau tik nusilakavus. O kitą dieną tai į darbą. :D Bet nieko, mano turimos ekologiškos šveitimo kempinėlės su muilu puikiai padėjo, nors nagai kiek ir nukentėjo. :) Bet teks dar lakuotis, nes mano Igniūtis įteikdama juos pasakė: Dabar ir tu nusilakuosi ir pagaliau graži būsi. :)
Paskui mane vėl užuolė ligos. Tiksliau baisiai ištino vienas žandas. Iš pradžių ir pūlinio nerado, o šeimos gydytoja sinusitui sugebėjjo viską nurašyti ir brangių antibiotikų skirti. Bet pūlinys susikaupė į vieną vietą, papjaustė mane, dar išraus šįį bei tą ir turbūt būsiu įveikus dantistų baimę. Žandas pamažu irgi grįžta į savo vietą. Bet vaikų reakcija buvo juokinga. Silvija vis bandė girti, kad vis tiek gražiai atrodau. Dar išmastė, kad dabar viena pusė net be raukšlių (čia matyt labai džiaugtis turiu). O Ignėja pasakė tiesiai šviesiai: mama, atsisuk į mane tuo normaliu žanduku, nes kitaip atrodai baisiai ir žiūrėt negaliu. :)

Sniegas, darbas, šiek tiek pavydo ir ligos

Hm, gal tiesiog antraštės pakaktų? :) Nes gal pagaliau ėmiau ir išmokau trumpai pasakyti esmę? Gal, nes namie turint du neužsičiaupiančius vaikus imi ir pripranti kalbėti mažiau. :)
ir pradžiai vienas vaizdelis, kuris nebuvo paminėtas pavadinime. Tinklaraštyje Ū ilgoji radau nuorodą į trumpą filmuką apie tai, kaip gaminami guminukai. Štai. Ne to tikėjausi atidarant, bet rodymas atbuline tvarka labai linksmas. Pažiūrėjusi pasikviečiau savo guminukų mėgėją pažiūrėti, slapta tikėdamasi, kad gal kuri nors dalis nepatiks ir nebevalgys guminukų. Bet kur tau... Guminukųs tebevalgo ir dar nori namuose auginti paršelį. :)
O lauke pagaliau turim sniego ir tikrą žiemą. Buvo didelių šalčių, buvo šiultesnių dienų. Panelės spėjo prisivažinėti nuo kalniukų, statyti tvirtoves, kelis kartus eiti į mišką. O vieną dieną pasiūliau nuvažiuoti ant užšalusių marių ir pašerti gulbes. Man tai kažkas tokio. Paprastai aksmet bent po kartą tai padarom. O įspūdingiausias buvo pirmas kartas, kai stipriai pašalo nepasnigus, ir storas ledas nebuvo padengtas snegu. Lyg ir ruošėsi, o aš buvau darbe ir pavydėjau... Bet galiausiai paaiškėjo, kad niekur neišvažiavo ir prabuvo lauke prie namų.
O mes niekaip neišlipam iš ligų. Sirgo Ignėja, paskui aš, Renaldas. O dabar susirgo Silvija... tai ir bandau ligonius linksminti namie. Piešėm aliejinėm kreidelėm ant karštos folijos vakare. Šiandien kepėm sausainius. Ir dar ne vakaras, turbūt dar kažką spėsim sugalvoti.

Plepsius

Igniūtis vakar laukė kol baigsiu darbą. Aišku, kur jau neneusipirks guminukų Vynotekoj. Vaikšto aplink patenkinta, valgo, o aš pasiūlau nueiti tetas su kuriom plepa pavaišinti. Vienai pasiūlė, kitai, trečiai, visos atsisakė. Paėmė tik vienos tetos vyras. Ignėja vėliau beeidama namo ir sako:
-Dėdė tai normalus, nori saldainio ir valgo. O tetos tai vaizdinasi, vaidina kažką...

Nauji 2017 metai

Aš net nežinau, ar labiau laukiu kol pasveiksiu, ar kol baigsis Silvijos atostogos ir gįšim į režimą. Aišku, turbūt visko kartu... Nes dabar kai trys iš keturių sirgom, o tas sveikasis buvo Silvija, namie betvarkė visomis prasmėmis. :( Net nežinau, labiau linksma ar labiau liūdna. Va Ignėja pastarosiom dienom be spalvinimo, lipdukų klijavimo, laivų ir gulbių lankstymo ir namų vertimo svarstė du labai "rimtus" klausimus: kur jai reiks dėti vaiką, jei jis netyčia gims (čia susitarėm, kad jei jau netyčia gims, tai aš auginsiu) ir kaip su tuo raukšlių operavimu, reikia ar nereikia. :) Bet pagaliau rimčiau pasnigus visi nerimavimai baigėsi ir 4 valandos lauke bestatant tvirtoves ir važinėjant nuo kalniuko puikiai pataisė nuotaiką. Nors aš šiandien turbūt patapau paranojike ir vėl susimąsčiau: kodėl tiek daug žmonių žiūrėdami į mano bėdas negali nustoti šypsotis? Nes aš į jų vaikus žiūrėdama tai kažko tiek daug nesišypsau... Su padaužyčiu tėčiu nutarėm, kad iš užuojautos :D Juokauju, jei ką.

O kalbant apie lauką neišeina nekalbėti apie aprangą, nes čia kasmet yra daug klausimų kelianti tema. Žinoma, jei galėčiau tiesiog nuvažiuoti ir nusipirkti tuo metu reikiamus rūbus ir batus, būtų paprasta. Bet kadangi LT kainom kol kas to padaryti negaliu, kasmet ir vėl vyksta spėliojimai kas kiek užaugs, ko prireiks ir ar dabar jau geras išpardavimas. O kai dar mano zuikės tokios skirtingos... Silvija su beveik viskuo šala. Ignėja su daug kuo kaista. Bet kaip nors. Columbia, Bearpaw ir Landsend vis dar man mylimiausi, verti kiekvieno sumokėto cento. Tiek vaikams, tiek man.

Bet šiaip pas mus namie ramybės eilinį kartą nerasta. Kur jau bus, turint Silviją su jos nerealioom idėjom, planais ir sugebėjimu kiekvieną išgirstą frazę pasukti savo naudai. Tobulėja šitoj srity paršelis ir vis bando pasinaudoti. Nes kaip bebūtų liūdna, tai yra vaikas, kurio galvoje sukasi tik aš, aš, aš. Ir dar nuoomonė, kad kitiems visada geriau, gauna daugiau ir pan. Kartais pykstamės, kartais kariaujam, daug kalbamės. Ir aš taaaip jaučiu ankstyvąją paauglystę, kuri pagal kai kuriuos šaltinius prasdeda apie 8 metus, nors daug kas tuo netiki... Žodžiu, atokvėpio mamai dar ilgai nebus.