Nuoroda

Kažkoks šaltas savaitgalis. Ir diena, kai dvi mano padaužos priverčia mane sakyti, kad turiu NET du vaikus. ;)
O jei iš tikrųjų, tenorėjau pasidalinti nuoroda apie televizorius, televiziją, mūsų sėdėjimą prie to ir t.t. Nieko labai naujo, bet skaitosi smagiai :)

Bėgo bėgo ir prabėgo

Čia apie šiandieną. Nors visi atsikėlėm anksti, beveik nieko nespėjom. Ir vėl bėgte. Bent jau aš. Bet pliusas ir čia yra, ištvermė. :D Turbūt niekada taip lengvai, neuždusdama ir sakyčiau gan greit neskuodžiau į autobusą/troleibusą kaip dabar.
Šiandien mums netyčia papuolė vestuvių diena. Vienas Renaldo pažįstamas vedė. Dar mano draugė. O trečiasis, nors ir tik iš toli spėtas pamatyti, buvo mano buvęs klasiokas. Tas, su kuriuo sėdėjau pirmoj klasėj ir vis bandydavo susodint pradinėse. Seni geri laikai. Pamenu, man tada baisiai juokinga atrodė, kad jo vardas toks pats kaip mano tėčio. :)
O besisukiodama apie Rotušę pamąsčiau, kad tie be poros savaičių 4 metai labai jau greit prabėgo (nebūčiau aš, jei iškart sau nepaprieštaraučiau  - bet vaikai vis tiek  lėtai auga, nors tu ką. :D ). Juk ir tada lėkėm, lijo vienu metu, nebuvo šilta. Ech, dabar daug ką daryčiau kitaip. Vis paerzinu padaužiukų tėtį, kad jei kartu pratempsim 10 metų, galėsim žygiuoti dar ir į bažnyčia susituokti.

O kalbant apie kitus dalykus, jau pastebėjau savo naują "darbą" - sekioti paskui mažiuką, parduotuvėje išdydžiai žingsniuojančią ten, kur jai reikia. Ir dar reikia gerokai pasistengti įtikinti, kad mums reikia į kitą pusę. ;) Bet geriausia pasiųsti sesę, tada abi eina. Jei tik vyresnioji kažką pamačius staiga nepersigalvoja. :D

O aš po truputį bandau įveikti pasiskolintą knygą. Jau turbūt antra savaitė, kaip bandau. daugelio išgirtą:

Antra irgi laukia. Na nežinau nežinau. Ne visai mano tipo knyga. Bet įveiksiu. :)

Skirtumai ir panašumai

Šiandien vakare dirbau. Iki dabar. Aišku, turėčiau eiti miegoti. Bet matyt tas baisus saviraiškos trūkumas pasireiškė. :D Gi neporinsi savo tiesų nei miegančiam vyrui nei parpantiems vaikams. O gal savo paros limito žodžių neišnaudojau? ;)
Net nežinau kodėl prisiminiau draugės papasakotą istoriją apie jos pažįstamą, lietuvę, berods gyvenančią Milane. Esmė ta, kad šios dukrelė vis pasakodavo apie savo geriausią  draugę su kasytėmis ir akinukais. Kokia ji puiki, kokia gera draugė. Prieš kažkokią mokyklos šventę labai džiaugėsi, kad mama pamatys tą mergaitę. Mama pamatė. Ir man, gyvenančiai rasistiškoje Lietuvoje buvo labai nuostabu, kad ta mergaitė nepaminėjo, kad jos geriausia draugė- juodaodė.
Vaikai nekreipia dėmesį į tokius dalykus. Ne, mano didžiuko darželio grupėje nėra juodaodžių. Yra vienas kiek tamsesnis berniukas, kurio tėtis, nors ir nemačiau, spėju arabas. Mieste ir aplink mus galima sutikti studentų juodaodžių ar libaniečių, indų ir pan. Zuikai tai kol kas nesvarbu, nei odos spalva, nei plaukų. Nei kažkieno storumas. Bet tik kol kas. Bijau, kad po keleto metelių prasidės. Juk dabar tuo jau "gyvena" pradinukės...
kai darosi sunku versti, paskaitau porą kokios "juokingos" diskusijos įrašų supermamoj. Pasidaro juonga ir vėl galva tarsi "šviežia". Šiandien kikenau, stebėjausi, baisėjausi ir t.t. skaitydama diskusijas apie moterų figūrų ypatumus. Bet ir riejasi jos ten... Ir stovyklom pasidalino, ir akmenis beveik pasiryžusios vienos į kitas mėtyti. Gerai, kad dar kol kas visa tai man juokinga. Kol neatsiranda įrašai kaip į tai reaguoja vaikai ar kaip trečiaklasės laikosi dietos. :(
Ech, tas lieknumo bumas...Išgyvenom ir mes, tik gerokai vėliau. jau net juokinga prisiminti, kad sau pačiai storiausia atrodžiau ne tada, kai po vasaros Amerikoje grįžau su +15 kg. (nebūčiau aš, bet tikrai nepastebėjau ir nuoširdžiai maniau, kad džinsai po skalbimo susitraukė :D ), bet tada, kai mokykloje su savo 180 cm, svėriau kokius 62 kg. Paauglystė... gerai, kad ji pasibaigė ir sau patinku tokia, kokia esu. Ir nusispjaut man į tą skirstymą lieknus ir nelieknus. Modeliu netapau ir netapsiu, žurnalams manęs nefotografuoaj ir tikiuosi, kad ten nepateksiu. Visi šie apvalumai yra mano ir man patinka. :) su šypsena pamenu dar vieną pokalbį su drauge. Prieš kokius 6 metus, kai dirbau, sportavau, mokiausi, visur laksčiau. Tikslumo dėlei svėriau kokius 64 kg. Ir tik pamanykit, nepamenu kaip prie tos temos buvom priėję, bet ji man pareiškė, kad aš neesu liekna (nors ir nesugebėjo logiškai paaiškinti kodėl, matyt užkliuvo mano smėlio laikrodžio figūra), o va mūsų pažįstama X (ji tiesiog smulki ir labai liekna) tai yra. Nusijuokiau. Juokinga ir dabar. Iš etikečių klijavimo. Iš liguisto vertinimo. Iš lieknumo bumo.
Visi žmonės gražūs. Ir kilogramai, kol jie yra proto ribose, gyventi tikrai netrukdo. Tik tuo dar teks savo zuikas įtikinti, kad kokios jos bebūtų, jos vis tiek atrodys puikiai.

Mamos diena

Šiuo metu Silvijai baisiai įdomu datos, kada bus mamaos diena, kada tėčio diena, vaikų diena ir taip toliau. O jai sustojus prie kalendoriaus tuoj pat atlekia mažoji, kuri irgi turi žinovės veidu pabaksnoti piršteliu.
Šiandien sužinojau, kad darželyje jos grupės mamos dienos apsirodymas bus balandžio 30 d. Kaip aš nekantrauju! Tas išdidus "mes ruošiam programą mamytėms" taip mielai skamba. jau gavau instrukcijas: "bus šventė, reikės visiems pasipuošti, negalima eiti taip, kaip vaikštai kasdien". Sutinku. Apranga ir įpareigoja, ir suteikia šventiškumo jausmą. Mano plepselis ir namie parepetuoja dainas, tad neabejoju kad ir ten garsiai garsiai dainuos. Mieli tie mažiukų pasirodymai, nuoširdūs. Net neabejoju, kad bus labai labai gražu. Ir puiku, kad darželis daro tokias šventes. Kas man dar patinka, kad jie visus daromus darbelius iš pradžių sukabina koridoriuje, ir kaskart atėjus galiu pažiūrėti. Paskutinį kartą piešė žibutes. Kaip smagu, kai apstoja būrys pyplių vienas per kitą rodydami kuris darbelis yra kurio. :)

O dainų prasme šiandien mane nustebino mažoji. Jau vakar pastebėjau, kad ji kažką vis niurna po nosim. O šiandien lauke gražiai išdainavo: ta-ta-ta-ta ta-ta-ta. ir t.t., kiek priklauso pagal Aštuonkojo dainą iš Yamahos. Ir koks skirtumas, kad einam pas ruoniuką, juk namie sesė dažnai traukia šią dainą. ir beveik be suklydimų. Kaip smagu, kad kiekvieną dieną padaužos nustebina kuo nors nauju. :)

Zoologijos sodas ir kiti džiaugsmai

Tai buvo šeštadienį. Gal ir seniai? ;) Bet tai buvo smagi diena. Net dabar prisiminus norisi šypsotis. :)
Daug kam jau gyriausi, kad atidarėm Zoologijos sodo lankymo sezoną. Ne, dar nepirkom abonento, tai darysim vėliau, kai bus geresni orai. Bet man smagu, kad Silvija domisi viskuo kas aplink: klausinėja, atsimena pavadinimus, domisi. Or daug ką atsimena iš pernai metų. Žinoma, nepamiršo savo smagiausio užsiėmimo- pašerti ruonį. Tad ir taikėm tuo metu kai maitina. Ir tik zoologijos sodo darbuotojas pasirodė su žuvies kibiru, mano didžiukas jau mindžiukavo aplink, begalvodama kaip išdrįsti arba ką nors kartu nusivesti kartu paprašyti, kad leistų pašerti. gera matyti jos laimingas žibančias akytes. ir nors nusprendė, kad žuvys kiek baisokos, bet ir toliau prašė leisti dar kelias įmesti.
Bet ne apie didžiuką ruošiausi čia rašyti. Gi mažoji pernai dar buvo žiopliukas, bet šiemet reakcija buvo neįtikėtina. Didelės išpūstos akys, ištiesta ranka ir garsus "au", kuris reiškia kiekvieną gyvūną. ;) Kad ir kiek juokėmės, kad ten mū (stumbras) ar dar kas nors, mažoji buvo nepalenkiama. Žiūrėjo, rodė, šypsojosi, vėl rodė. Ir atkakliai ėjo visur su sese. Tiesa, terariume sausumos vėžlys susilaukė "ėėėėė" įvertinimo, o pas paukščius šikšnosparniai gavo griežtą "neeeee". Ilgai užtrukom prie ruonio. Gi ten toks smagus žaidimas: "a-va", kai išnyra ruonis, ir "nėėėėė", kai vėl po vandeniu. Ir taip be galo. Nepamiršo pakomentuoti, kai "niam niam" ruonis darė. Labai puikiai pasikalbėjo su Kamerūno ožkom. Bet va asilas (nors prie jo buvo parašyta "ponis", bet kažko nepanašu... Bet gal, kas žino) nesužavėjo. Tiksliau drąsiai per tvorą paskui mane tiesė pirščiuką, kol matėsi tik ausys ir akys. Bet kai tas pamažėle pakėlė galvą, kad šoktelėjo (žinoma, būdama man ant rankų) atgal. :) Net ir antras dublis neišgelbėjo.

O aš jau nekantriai laukiu gegužės pradžioj atvažiuojančių draugių. Silviukas baisiai susirūpino, kad tos tetos nekalbės lietuviškai, o ji angliškai moka tik 5 žodžius, o vokiškai vieną. Bet ramiai nusprendė, kad laiko dar daug ir išmoks. :D Išsiklausinėjo iš kokių jos šalių, kokiuose miestuose gyvena. Ką čia veiks. Ir rimtai pareiškė: susidraugausim.  O aš, jei ką, nei kiek tuo neabejoju. ;)
Kaip aš laukiu, kol jos atvažiuos... Juk Verą paskutinį kartą mačiau dar tada, kai Silviukas mano pilve tupėjo (to užteko, kad Silvija apibendrintų - pažįstu), o Katrin dar seniau, tai buvo 2008 m. gruodis, Stokholmas. gal ir greitai bėga laikas. Juk kartais pažvelgus į savo paneles net nesitiki, kad jos jau tokios didelės. Bet beplepant su draugėm apie būsimą viešnagę visos kone vienu metu padarėm išvadą, kad per daug nepasikeitėm. Tikiuosi. :D

Bet juokingiausia buvo pavakare, kai su Silvija vartėm mano nuotraukas. Kad šitos draugės atvažiuos viskas tiko. O paskui sumąstė, kad reikia dėdžių Ricksono ir Tejas važiuot aplankyt, sesė gi jau paaugo. Mama sugalvos gi kaip tai padaryti. Galvoju. :) Ir labai tikiuosi, kad vieną dieną tai pavyks. Juk norėti tai reiškia galėti. ;)

Plepsius

Vėl sugedus mašinai su padaužiukų tėčiu tariamės, kad kai jau aš rimtai pradėsiu dirbti, pirmiausiai reiks taupyti mašinai.
Silvija atlekia su savo zaisliniu kompiuteriu, rimtai pasistato ant stalo šalia tėčio kompiuterio ir sako:
-Tu dirbsi su kompiuteriu, mama vakarais dirbs. O jau kai aš ateisiu kartu padirbt tai greit greit ir uždirbsim mašinai.

:)

Plepsius

Silvija išdidžiai vedasi sesę už rankos ir giriasi kitiems būrelio vaikų tėvams:
-vaikšto pagaliau jau tas mano mažius. :)

Kažką bepasakodama lenda paskui mane į tualetą. Aš klausiu:
-Kur mano privatumas?
O Silvija net nemirktelėjus atšauna:
-Aš tavo privatumas, ateinu. :)

Laukas ir vaikai

Penktadienis... Net susimąsčiau kuo jis čia man ypatingas kol dar nedirbu. Gal ryt didesnė tikimybė išsimiegoti? Ryt ir padaužiukų tėtis bus namie. Tad viskas apie šeštadienį kol kas.
Nieko turbūt nenustebinsiu. Ir vėl pralaksčiau dieną. Su Silvija po darželio buvom Akropolyje, reikėjo šį tą pažiūrėti. O po to, žinoma, "kaip dviem gerom draugėm" (čia Silvija taip sakė :D) suvalgyti ledų, gal 10 kartų pasivažinėti liftu, viską apžiūrėti ir dar paspalvinti. ;) Tad neplanuotai ir tėčio darbo pabaigos sulaukėm. Bet kiek ten žmonių... Gal atpratau. Rimčiau, o ne 10 min. ten buvau gal vasarą? O kas įdomiausia, per beveik 2 val nesutikau nei vieno pažįstamo.

Man savaitės pabaiga jau jaučiasi. Arba greičiau tai, kad šią savaitę kelias dienas ir darbo turėjau. bet mano plepsiui tai nei pro kur. Jau aš manau, kad esu plepi, bet kai kas mane tikrai lenkia. Važiuojant iki senelių pasiimti sesės kažkas tauškėjo ir dainavo neužsičiaupdama. Sužinojom, kad naujas Jonas moka cirką daryt. O pasiklausus kokį papasakojo, kad auklėtoja liepė Jonui cirkus namie daryt, o ne darželyje.;)
Ir kol aš parsinešiau sesę, didžioji jau lakstė stadione. Beje, sugebėjo paskui bėgiojančius apibėgti beveik visą ratą. Kaip mano tinginiukui neblogai! Vos parsitempėm namo. O kol gaminau valgyt su tėčiu ir sese vėl buvo lauke.
Žinoma, tuoj prisistatė jos didžiosios draugės, dvi septynmetės. O aš dabar puikiai žinau, kodėl pusė kiemo mergaičiu Renaldui išėjus apspinta jį. Rimta konkurencija. :) Berniukai, beje, irgi. Tai jau tikrai pasigirsiu koks šaunuolis padaužiukų tėtis. Tuo labaiu, kad name matau tik vieną kitą tėtį, kuris su vaiku leidžia daug laiką. O Silvija tėtuką netgi prikalbino šokti Jurgeli meistreli visiems kartu (sesei irgi, kaip be jos). :)

Mąstau

Dar viena diena, kai nieko nespėju, lakstau ir viskas vyksta kitaip, nei planavau. Ir gera žinia, kad vieno draugo šeimoje gimė mergytė. :)
Šiandien vos neprameigojau, bet kadangi nuo nuolatinio lakstymo mano fizinė forma ne tokia ir bloga, į mažės yamahą vis dėlto spėjom. Gražu žiūrėti į tuos mažius. Tiksliau mažes, nes šiandien tebuvo trys mergaitės. Ir visos labai skirtingos. Bent jau pamokėlėj. Mėja negali užsičiaupti, nustoti maivytis ir pravaikšto kur jai reikia didžiąją pamokėlės dalį. Justė labai ilgai sėdi ir žiūri iš padilbų. Ir dažniausiai pasirenka kokį kampą. O Ignėja... :D Atskira kalba. bent pusę laiko būna labai rimta ir susikaupus. paskui šypsenų jau daugiau. Bet nuo manęs nesitraukia ir labai pavyzdingai daro viską, ką rodo ir kiti daro. Kaip juokiausi, vaikas žino ko čia atėjo. :)
Ir šiaip, mažoji pamaiva puikiai kopijuoja sesę. Prieš išeidama keliauja pažiūrėti į veidrodį ir sau pasišypsoti. O šiandien pasigriebė sesės rankinuką. Gražiausia buvo nuėjus, kai Mėja akivaizdžiai taikėsi griebti rankinuką-pelę, o Ignėja pasakė "neee", parodė "nu nu nu" ir dar dūrė piršteliu į save parodydama, kieno tas rankinukas.:)

Dabar jau baiginėju darbus, zuikiai jau senokai parpia. O aš mąstau apie savo vaikigalius. Žinoma, kai kieno nuomone aš turbūt per daug jas saugau. bet iš kitos psuės tvirtai tikiu, kad mano užduotis pasirūpinti, kad joms būtų viskas gerai ir jos jaustųsi saugios ir laimingos. Šiandien su drauge kalbėjom, kad jos trimetį nori perkelti pas didesnius. Ilga istorija, kurios nemanaau, kad turiu teisę pasakoti. Bet turbūt visi mane pažįstantys žino, kad tokiomis aplinkybėmis lengvai nepasiduočiau. Taip, teisybė, visi mes skirtingi. Vaikai irgi. bet kai pagalvoju, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms Silviją bandytų iškelti pas penkiamečius ir jai ten būtų sunku prisitaikyti, susirasti draugų ir didelė tikimybė, kad ji daug laiko praleistų liūdnai žaisdama kampe, žinau, kad taip lengvai tai nepavyktų. jau geriau keisčiau darželį ir plėšyčiausi lakstydama tarp dviejų darželių. man vis sukasi galvoj Silvijos mintis: Mama, kai aš žinau, kad tu mane apginsi, man tada nebaisu ir aš viską galiu. Bet kaip gera žinoti, kad yra kas tave apgina, myli ir rūpinasi...

Plepsius

Auklėtojos papasakota.
Silvija pasakoja: o man muzikos vadovė sakė padainuoti, o paskui pagyrė, kad turiu kuosą.
:D

gerai, kad mano plepsius pasakojo visą istoriją, tad nesunku buvo suprasti, kad ji turi klausą, o ne kuosą. ;)
Juk kas yra kuosa ji puikiai žino. Bet va su klausa sunkiau :)

Šiluma

Kaip smagu, kad jau šilčiau. net jei didžiukas kiekvienu pasitaikiusiu momentu bando nusitraukti kepurę, o tada iš paskos ir mažiukas. Jei sesė taip daro, tai vadinasi reikia. :D Smagūs tie maži kopijuokliai. Silvija turi įprotį prieš užmigdama įkišti ranką man į rankovę ir glostyti. Aišku, kartais užsimiršus sir nagais pravažiuoja... Sesė vis žiūrėdavo, žiūrėdavo, o kartą pabandė irgi kartu įkišti rankytę. pagaudė, pagaudė ir su didžiausiu nustebimu ištraukus parodė, kad nieko nėra. :D
Mažoji vis bando įsiropšti į sesės lovą ir visais būdais rodo, kad kartu miegos. Silvija iš pradžių kikena baisiai patenkinta ir guli apsikabinus sesę, bet paskui jau nugalint miegui pasigirsta balselis: mama, pasiimk tą mažių, šitoj lovoj tik dideli vaikai miega...
Linksmi tie mano vaikigaliai. mano didžioji pagyrūnė vis dažniau savo sese giriasi. kad ir šiandien, pasiimant ją iš būrelio paėmė sesę už rankos ir vesdamasi pasigyrė kitų vaikų tėvams: Eina jau tas mano mažius. :D taip taip, sesė pirmiausiai yra jos, ir tik po to ji yra tėvų vaikas. ;)

Viena draugė anksčiau savo bloge yra rašiusi, kad jos dukrai darželyje pasakė, kad girtis negražu. Ar tikrai? Bent jau tokiame amžiuje kaip mano pamaiva, sakyčiau yra būtina girtis. Juk trimečiai žino, kad jie yra gražiausi, gudriausi ir nuostabiausi ir yra visiškai teisūs. Kada dar tokiais būti?.. O ir ateityje pasitikėjimas savimi tikrai nepakenks. O jo ir drąsos mano didžiukui tikrai netrūksta- pasikalbėti, pasiklausti vardų, pasipasakoti kur eina ir su visais susidraugauti. Oi juokiausi antradienį, kai bandė po sporto išsiprašyti važiuoti valgyti šaldyto jogurto ledų. reikėjo matyti tą savimi patenkintą veidelį argumentuojant, kad tėtis jų dar neragavo, todėl reikia jį pasikviesti ir važiuoti. :D Skambino, susitarė. Vos įėjus į savą atidavė man striukę ir nuskuodė tiesiai kur reikia, o prabėgdama dar spėjo susimojuoti su pardavėjomis, kas, kad matė jas pirmą kartą. :D

Kas dar? Kaip visada. pasipykstam, pasitaikom, pasikalbam. Aš ir vėl nieko nespėju. O iki draugių atvažiavimo tikrai reikia susitvarkyti namus iš pagrindų...

Savaitgalis

Kažkoks keistas savaitgalis. Turbūt ramesnį įzivaizdavau. :D Bet matyt mano padaužas veikia ne pilnatis o jaunatis. Taip taip, net kalendorių pasitikrinau koks dabar mėnulis. O mėnulis Silvijai patinka. Kone visada išėjus į lauką sutemus pasidairo kurioj pusėj ir jei būna, prieš pat grįždama namo pamojuoja.
Daug pralakstėm. Silvija vis dar visus kalbina ir vardų klausinėja. Vienam, Aviteloj kuris paklaustas atsakė, kad čia dirba, dar pasakė: gerai, tai turi laiko su manim pakalbėti. ir kalbėjo :D

Penktadienis

Keistoka diena. Su daug daug tvarkymosi ir skalbimo. Nemėgstu aš to momento,  kai reikia vienus rubus skalbti ir dėti į spintą mažei, kitus galvoti kur dėti ir t.t. Tuo labiau, kad didžiukas nori matuotis tik tai, kas tuo metu patinka jai. Bet laimei, mažiukas net su triusikais ant galvos būtų pasirengus su šypsena žingsniuoti prie veidrodžio. Kažką padariau, o vakare ta proga dar sugalvojau, kad mano didžiukui tikrai reikia ilgesnių guminių batų, tik kur rasti tokius, nekainuojančius 150 lt? tada jau galėtų duotis po balas. Tiesa, gal mažajai tuo pačiu dar reiktų naro kostiumo, kad būtų paprasčiau? Nes kiekvieną kartą sesei bandant ją palikti kyla didžiulis protestas.

Šiandien mano vaikigaliams kažkokia savarankiškumo įrodymo diena. Silvija būtinai užsimanė eiti per gatves viena, nes ji mat didelė, o dideli vaikai taip daro.
O mažiukas užsimanė būtinai pati viena vaikščioti lauke ir ta proga vienas žandas jau raudonas. :D

Bet vis tiek juokingiausia iš močiutės. Turbūt gerai pasimokė ir kitą kartą nepritars viskam kalbėdama su Silviuku. Mums jau grįžus iš savo girdžiu, kaip Silviukas aiškina: Močiute mylimiausia, aš tave labai myliu, važiuosim pass tave mes abi. ir net nsutebau, kad močiutė ramiai atsakė: Aha, abi.
Pasirodo nesuprato ir prikalbėjo. :D Taip ir teko vežtis su savim.

Laida

pažiūrėjau: Laida
Gal ne tokios tikėjausi. Tiesiog įsijungiau megzdama. Sunki laida. Dar sunkesnė tema. Atrodo tiek daug kalbėta apie patyčias. Ir kas? Sunki, nesibaigianti tema, o į viešumą išlenda tiek nedaug istorijų. Liūdna ir baisu. Kreivą šypseną sukėlė viena miesto tarybos narė, žinomo žmogaus mama, aiškinusi kad reikia kalbėtis, kad tėvai apgins. Kai jos vaikas augo buvo kitaip. Ir iš tiesų, tada mes kažko bijojom, tokių nebijančių buvo mažai. Dabar kitaip. Teisės, padėtis šeimose, laisvės... Kalbėta, kartota. Žinoma, labai labai tikiuosi, kad ne tik mano vaikai, bet ir man žinomi vaikai tiesiogiai su pačiais baisiausiais atvejais nesusidurs.
Ir galvoje man vis sukasi pokalbio su viena drauge detalė. Tada, prieš daug metų, nuskambėjo žiniasklaidoje istorije, kai kaime girtaujantis tėvams už butelį pardavė kažkam nepilnametę dukterį. Aš iš to žmogaus išgirdau: nesąmonė, taip nebūna. Argumentas buvo, kad tarp mano pažįstamų tokių dalykų nėra. Labai džiaugiuosi, kad nėra. Bet tai nereiškia, kad kitiems taip nebūna. Ir tas užsidarymas, tikėjimas tik savais pavyzdžiais kiek gąsdina. Kuo? Kad jei ten, toje šeimoje iškils problema, su kuria nebuvo susidurta, kažkas netikėta (prisipažinkim, ir vaikus idealizuojam, ir kartais nesinori tikėti, kad jiems kas bloga gali būti), bus nepamatyta ar ignoruojama...
Bežiūrėdama laidą vis mąsčiau, kad pirmiausia tikiuosi, kad mano vaikai man papasakos kas vyksta. Ir ką darysiu žinau. Jei padėtis taps nevaldoma. Tikrai ne pats geriausias gal sprendimas, bet...

Skaitau

Kai spėju, su malonumu paskaitau keletą blogų. Ir ne tik čia įtrauktų į skaitomų sąrašą. Ir jie labai įvairūs, pradedant rankdarbiais, kasdieniais reikalais, o baigiant... net nežinau kuo. :)

Šiandien, nors teoriškai ir nespėju, arba vėl viską darau miego sąskaita, su malonumu šiek tiek paskaitinėjau pagal Daivos puslapyje rastą nuorodą atsiverstą blogą. Turbūt skaitysiu ir dažniau. Mielai skaitėsi. :)

Susimąsčiau dėl minties iš minėto blogo:
"Teko girdėti, kad per 80 proc. styginių kvartetų savo veiklą baigia po pirmosios repeticijos. Galiu tik spėti, kiek tinklaraštininkų savo blogą baigia po pirmojo įrašo... Na, arba mėnesio, o tuo labiau metų."

Man patinka rašyti. jau antra vieta kur rašau. Anksčiau rašytą neseniai atsiverčiau. Hm, net nostalgiją pajaučiau. Tai kitokiai aš. Gerokai viskas pasikeitė per tuos metus. O nustojau tada dėl vieno plepaus ir įžeidaus pažįstamo. Nors ne tik aš nemačiau ką ten blogo parašiau- tik vieną perpasakotą juokelį. Betgi būna jautrių vyriškos giminės atstovų, ir ne tik jų. Dabar jau juokinga, kad  jis pats iš kažkur susiradęs mano blogą skaitė (ne čia dar juokinga, čia tik keista), o paskui viską raportavo mano draugės vyrui. ir dar su kai kuriais priekaištais. :D Sėdžiu ir kikenu po nosim tuos metus prisiminus. Tokią linksmą temą su keliom draugėm turėjom. Beje, jam esu dėkinga už vieną auksinį posakį, kurį vis mesteliu su draugėm kalbėdama. Juk tik senbernis gali vedusiam draugui paaiškinti, kad šio žmona pyksta dėl to, kad jai PMS. Taip taip, prieš, per ir po menstruacinis sindromas. Nuolatinis. ;) Bet kai dabar pats ruošiasi vesti, gal jaučiasi laimingesnis ir nebeieško kažko ten, kur nieko blogo nėra...
Tada nustojau rašyti, paskui pradėjau vėl. Vėl nustojau, ir vėl rašau. Tiesiog smagu. Man. :) Bus geras atsiminimas, kai prisiruošiu ir į knygą surašyti plepsiukų mintis.
Žinoma, ir dabar daug ką nutyliu. Nors atrodytų imčiau ir išrėžčiau ką galvoju. Bet niekada nežinai kiek ir kokių jautrių žmonių skaito. Jau kelis kartus buvau nustebinta. tad mokausi, arba bandau mokytis šiek tiek suvaldyti norą išrėžti savo nuomonę. Gal ir pavyksta. :D

Plepsius

Gal kas bus ir kartota, bet jau nebesitikrinsiu, ar rašiau, ar ne. Nes šiandien beplepant ir kelis senus prisiminiau. :)

Silvija kaip visada labai mėgsta pagal save sujungti girdėtus žodžius į junginius. Pvz. vakare, kai atsiranda labai daug meilės sesei, kartais pakviečia: kenkėjūtai tu mano mieliausias, ateik pas mane.

Vieną dieną paprašau Silvijos duoti bučiu, o ji atšauna: eik i bučiuokis su tėte, ko čia lendi?

Sėdi Silvija prie durų ir laukia močiutės, nes matė pro langą išlipančia iš autobuso. Ir bamba po nosim: ir kur ta mano Elena valkiojasi? (Ačiū seneliui už išmokytą naudingą žodį ;) )

Naktį pas prabudusią Silviją pirmas nuskubėjo tėtis. Ji pusiau atsimerkus čiupinėjo čiupinėjo ranką ir veidą paskui atsiduso ir pasakė: nu ką jau darysi, tiksi.

Nuotraukos internete

Ne kartą apie tai pagalvodavau. Šiaip nebekeliu vaikų foto į facebooką ir stengiuosi, kad jų būtų kuo mažiau viešojoje erdvėje. Kodėl? Kiekvienas daro pagal save. Aš taip darau dėl keleto priežasčių. Neturiu paranojos, kad kažkas kopijuos, puls naudotis tomis foto. Žinoma, taip gali nutikti, bet manau, kad tikimybėnėra labai didelė. Tiesiog norisi saugoti vaikų privatumą. Dabar jo ir taip yra nedaug. Kitas dalykas, nenoriu, kad užaugęs vaikas rastų viešai paskelbtas savo nuotraukas, kurių gal gėdytųsi, sau atrodytų negražiai. Čia aš ne apie suaugusius kalbu, veikiau apie paauglystę. tai, kas atrodo miela mamai, kuriai jos vaikas atrodo gražiausias, nuostabiausias ir pan., nebūtinai taip pat atrodys ir pačiam vaikui. Nes kartais matydama kitų sukeltas foto pamąstau, kad nesidžiaugčiau, jei rasčiau tokią savo...
Kodėl pradėjau šią temą ir jau antrą dieną bandau ją užbaigti? nes vakar, vienoje temoje kurią paskaitinėju, ne paslaptis, apie vaikiškus rūbus ir šiaip jau susiplepėjusių mamų gyvenimą, viena mama įkėlė vonioje besimaudančios dukrytės foto. Nesiginčysiu, viskas miela, jei būtų siunčiama asmeniškai, būtų labai gražu. Bet ar tikrai reikia to viešai?..

Dienos dienelės

Kažkaip pastarosiom savaitėm jis ir vėl bėgte bėga. Ir vėl nieko nespėju. Ir ne tiek dėl persukto laiko, bent jau aš to nepastebėjau, reiktų turbūt penkiom valandom persukti, kad pajausčiau.
Didžiukas po daugiau kaip dviejų savaičių, po visų savo ir sesės ligų išėjo į darželį, tad ir vėl pratinuosi prie šio ritmo, prie kėlimosi rytais išleisti ją į darželį ir klausyti liūdno balseliom, dar užmerktom akim sakančio, kad šiandien visą dieną nori būti su mamyte. Nesvarbu, kad po to lėkte nulėks nusirengusi į grupę. Bet vis tiek kiek liūdna.
Be to, mano lėtuiolę perkėlė į didesnių vaikų grupę strakaliuke. Vakar pirmą kartą ėjom kitu laiku, anksčiau. Ankstesnis vėlyvas laikas kas be ko buvo patogesnis, bet kiek laimės panelės akyse, kad ji jau pas didesnius. :) Nuo penktadienio, kai paskambino "teta Agnė", gal 50 kartų išsišiepus prašė pakartoti ką sakė, ir, žinoma, papasakoti kodėl pas didelius perkėlė. Ir gyrėm išsijuosę kaip gerai ji sportuoja. Ir iš tikrųjų, Silvija sportuoja. Nors pripratinti ir nebuvo lengva. Galiu ginčytis iki užkimimo, kad jei ne šis sportavimas ir tas vertimas sportuoti mano lėtuolė nebūtų pasiekus to ko dabar. Tai buvo darbas mums abiems, dar klausimas kam kartais sunkesnis. ;) Užtat vakar, "dėdė Karolis" sugebėjo Silviją įtikinti, kad šioje grupėje vaikai sportuoja be mamų. Ir sportavo. ir pasak jo viską gerai darė. :) O aš koridoriuj su telefonu rankoj sėdėjau. Ir dar šiandien šypsausi prisiminus Silvijos pasakojimą, kad ji užsinorėjo sisiuko ir dėdė Karolis vedė ją i tualetą. Nieko, ir jam buvo praktika ateičiai. :D
Ech, auga mano panelė. Pirmą kartą apie tai pagalvojau, kai pradėjo vaikščioti, po to- kai liko visą dieną darželyje. O dabar dar vienas etapas- būrelyje viena.

Vakar pasiėmėm ir nuotrauką iš darželio, fotografavo visą grupę. Labai gražiai nufotografuota, tokie rimti, susikaupę. Pasipuošę. Pamišusi žodį "rėmelis", Silvija visą vakarą sakė, kad reiks nuotraukai pirkti namelį. :) Žiūrėjo, vardino vaikų vardus. O kai paklausiau, kodėl nesišypsojo, atsakė, kad nebūtina gi kiekvienoj nuotraukoj šypsotis. Va taip. :D man, aišku, tėtis pamiršo pasakyti, kad reikia ką kietesnio apsiimti nuotraukai parsinešti, o nuotrauką dar dieną spintelėj palikti Silvija nebeleido. Tad pirkom kioske žurnalą. bežiūrėdama vitriną paklausiau, kažin ką reiktų pirkti. O ji ramiu garsiu balsu atsakė: gal alaus tėtei?.. Svajonių vaikas, ne kitaip. :D  Bet pirkom tai vis dėlto žurnalą...

O mažiukas ir toliau siaučia po namus. Ir savus, ir senelių. Darbai kiek užpuolė, be to, jau visi būreliai man atiteko, tai ir atkeliaujam čia dažniau. Juokiausi, kad išmoko atsigulus "minti dviračiu", tai dabar ir močiutei, ir seneliui, ir tetai Jajai liepia gulti ir važiuoti. ir dar džiaugtis. :D

Nauja savaitė

Vėl nauja darbo savaitė, koks skirtumas, kad prasidėjusi antradienį. Vakar didžiukas svarstė kas yra geriau, darbo dienos ar nedarbo. nes darbo dienomis, ypač kai ji serga, dažnai ateina močiutė. Nedarbo dienomis būna tėtis. Ir galiausiai vis tiek sumąstė, kad geriausios tos dienos, kai taiso skalbimo mašiną, nes tada tėtis grįžta anksti. ;)

Net keista, kai po dviejų savaičių ligų ji vėl išėjo į darželį. Tai tylu namie su viena padauža... Nieks nedunda per namus garsiai šaukdama kas ką turi daryti. :D Ir mazgė jau patikrino kambarius sesės ieškodama. Gražu, kai jos viena kitos pasiilgsta ir pirmiausiai lekia viena aps kitą, net jei po penkių minučių ko nors ir nepasidalina.

Sninga

Ir vėl už lango sninga. ir žinau bent vieną mažą žmogutį, kuris ryte prisiplojęs prie lango tuo džiaugsis. O kitas, dar mažesnis, iš paskutiniųjų bandys lipti iš paskos ir pažiūrėti ką ten sesė mato. Užtat mes su padaužiukų tėčiu šypsosimės ir bandysim prasikrapštyti akis ir atsimerkti ir pabusti. :)

Šįvakar, belygindama krūvą skalbinių, žiūrėjau seną filmą, Seksą ir miestą. 2008 m. žiūrėjau jį kine. ir likimo ironija, po išsiskyrimo, kai labai norėjau pasitaisyti nuotaiką, o draugės mane - pralinksminti, išsirinkom būtent jį. Ir kodėl kino teatrai anonse nepatalpino svarbiausios informacijos? :D (Nežinantiems ir nežinančioms: Kerė išsiskiria su Šauniuoju, bando įveikti liūdesį ir galiausiai susitaiko, nebūtų gu filmas). Taip taip, pats tinkamiausias filmas tokia proga. :D

Vis dėlto praėjo beveik penkeri metai. Greitai... Sėdžiu su šypsena prie kompiuterio, kažko pabarbenu pirštais į stalą. O matyt ne taip ir blogai po tų penkerių metų, nors ir ne viskas taip, kaip tada įsivaizdavau. Bet kai kurias svajones dar spėsiu įgyvendinti. Viskam savas laikas. :)