Visai kitokia vasara

Ši vasara kai kuo kitokia. Ne tik tuo, kad dirbu jau visą vasarą. Ir labiau mums su padaužiukų tėčiu, o ne vaikams. Yra dvi veiklos apie kurias noriu papasakoti. Turbūt nieks nesistebi, kad jose dalyvauju, bet nemažai kas nusistebėjo, kad ir padaužiukų tėtis kartu dalyvauja.
Bet apie viską iš pradžių. Pirma nuo šiandieninės, kol dar švieži visi įspūdžiai, geros emocijos, nes bijau, kad tas saldus nuovargis gali per anksti nuvaaryti į lovą.
Prieš daugiau nei dvi savaites kartą darbe pas mane atėjo Erika, labai rimtu veidu ir balsu klausinėdama, ar aš žinau kaip elgtis pirmomis karo dienomis, kaip pasirūpinti saavo šeima, aprūpinti ją maistu ir vandeniu. Žiūrėjau į ją labai rimtu veidu nežinodama ar jau juoktis, ar dar palaukti. Bet pasirodo ji visai rimtai, nes netrukus parodė sklebimuką apie šeima skirtus kursus. Tai, kad veda savo srities profesionalai (nuoroda į straipsnį) jau pasakatino susidomėti. Sužinota kaina už dienos kursus kiek privertė suabejoti. Nors dabar jau po visko manau, kad ji yra juokingai maža. Bet aišku, kad užsiregistravau, dar ir padaužiukų tėtį įkalbinau. Tik ilgai paskui juokiausi, kad sutiko visai be jokio entuziazmo, dėl šventos ramybės ir siekdamas išvengti žmonos pykčio. Jei ką, likus porai dienų ir man darėsi neramu, kur čia aš šįkart įsivėliau, o važiuojant link Ruklos net tris kartus siūliau apsisukti. Laimei, mano vyras tvirtai atsilaikė. :)
Tad susitikime ten. Daug mažiau žmonių nei tikėjausi. mes, keturios šeimos su vaikais ir vienas vyriškis. Iš pradžių mokė to, ko jau kuris laikas mąsčiau, kad tragiškai trūksta. Pvz. ar iš tikrųjų mokat (ne teoriškai, o iš tikrųjų) subintuoti ranką, alkūnę, galvą, akis, užveržti žaizdą, sutvirtinti koją ir t.t.? Aš nemokėjau. jau kelis kartus tai supratau darbe. O ir čia žiūrint kaip tai daro saavo srities profesionalai viskas atrodė labai lengva, tik paėmus tvarstį į rankas akys suapvalėdavo ir suprasdavau, kad neišeina. Dabar moku. Arba bent supratimą turiu. Dar moku lauko sąlygom pasidaryti neštuvus. Moku kaip teisingai ir lengviau apversti žmogų ir t.t.
Kita įdomi dalis buvo apie minas. Ne tik išgirdome kokios jos būna, bet ir gavom linskmą ir kartu rimtą užduotį- išsivalyti kelią per užminuotą plotą. Realybėj seniai būtume visi susisprogdinę, nes nežinojau nei ko dairytis nei kur ir kaip eiti. Aišku, didelė tikimybė, kad neprireiks. Ir tikiuosi, kad nereiks nei tvarstyti, nei neštuvų daryti nei dar kitų įvairių dalykų. Ir čia nereikia nieko panašaus į karą. Bet žinojimas jei ką tikrai suteikia pasitikėjimo savim.
Beje, turbūt daugelis filmuose matėm kaip kariai ir ne kariai krenta išgirdus minosvaidžius ar raketas. Jei ką greitai atsigulti ant žemės tikrai nėra lengva. Ir kieta, ir nepatogu. Bet jei ką garsą jau skirsiu. :) o gerokai pasivoliojus ir saulutei visus pakandžiojus tarp gausybės pokalbių, informacijos ir juoko ir ginklą pačiupinėjom. Smagus daikčiukas. Dabar bent įsivaizduosiu kaip patikrinti, ar neužtaisytas. Bekalbant apie šaudymus, kaip elgtis į juos pakliuvus, kaip bėgti ir t.t., sužinojom, kad ir mums teks pabandyti. pabėgėti gal 20 m, paropoti gal 10 ir tiek pat pašliaužti ir dar pora kartų pasirindenti. Ir nuoširdžiai, nemoku šliauažti. Velniškai sunku. Bet pasigirsiu, buvau vienintelė išbandžiusi iš moteriškosios dalayvių pusės. Bet jei dalyvauti ir voliotis, tai iki galo. :)
Dar kūrėm laužą su titnagu, sužinojom keletą "paslapčių" kaip filtruoti vandenį, statėm palapinę, darinėjom ir kepėm žuvį ir labai labai puikiai praleidom dieną. Bet vaikus iš senelių pasiėmėm vos vilkdami kojas.Gi miestiečiaia mes... O čia viskas truko nuo 9 iki 19 val. Bet jau noriu pakartoti. Arba laukiu antros mokymų pakopos,. kurią žadėjo rudenį. Aš jau kaip nors papirksiu tėvus, kad paliktume vaikus visam savaitgaliui.

Tad nuoširdžiai- labai labai rekomenduoju- kitaip praleisti dieną, sužinoti daug svarbių dalykų ir pasisemti daug gerų emocijų. Ir žinoma, labai labai labai labai ačiū organizatoriams. Ir už šaunią dovaną- titnagą laužo įkūrimui. Ir už pamokymą, kad reikia turėti vatos, nes net su sausa žole galima ilgai žaisti. Bet bandysiu. Būtinai. :)

Knygos :)

Aš vis dar skaitau, jeigu ką. :) Ir ne tik vaikiškas knygas ar žurnalus.
Paskutinioji buvo ši:

536 puslapiai ne tiek ir mažai. Ypač kai skaitymo laikas ribotas ir dar didžiąją to laiko dalį padaužiukų tėtis yra komandiruotėje, o tai reiškia, kad neturiu kam užkrauti vaikų ir ramiai skaityti.
Ši knyga pasa mane atsirado neplanuotai. Kartą pamačiau, kaip mūsų naujasis praktikantas net į įmonę įžengia versdamas knygos puslapius. Gi nebūčiu aš jei nepaklausčiau, ką skaito. Kitą dieną vėl skaitė ir aišku, pasiprašiau paskaityti. Dar bandė perspėti, kad yra žiaurių vietų, bet juk kanibalizmo aprašymai ar kiti baisūs dalykai tik dar labiau intriguoja, ar ne? ;) Tad graužte sugraužiau. Būtų buvus galimybė, turbūt būčiau perskaičius vienu prisėdimu. man ptinka knygos, kai negaliu net numanyti kaip viskas baigsis ir kas yra žudikas, kaip kad šiuo atveju.

Plepsius mažasis

Ignėja pelpsi daug ir neužsičiaupdama. Aišku, su savais pašveplavimais ir specifikom. Paprastai suprantu 95 proc. Bet šiandien mane prajuokino kaip seniai nebuvo.
Zoologijos sode. Ignėja su teta pasisukioja prie ožiukų, žasų ir avyčių voljero ir grįžta baisiai patenkinta:
-Mama, aš mačiau velnią!
Reikėjo matyti mano apvalias akis. :D O pasirodo mano mažė varną matė. :)

Sekmadienis ir leisgyviai tėvai

Turbūt labai dažna mano sekmadieninė frazė. :D Arba mano vaikai labai energingi ir nepavargstantys.
Štai ir dar vienas savaitgalis lėkte pralėkė. Ir nors šeštadienio planus teko labai smarkiai pakeisti, sekmadienį kažkaip stebuklingai pavyko viskas ką tąryt suplanavom ir dar daugiau. Būna gi tokių dienų. :)
Turbūt pirmiausiai reiktų apie Ruklą ir karinę techniką, dėl ko nekantravau jau nuo penktadienio. Tiesa, sekmadienį ryte jau kiek tingėjau, bet nebebuvo kur dingti. Ir tiesą sakant net labai patiko. Ignėja išmoko žodį tankas, Silvija pusę kelio klausinėjo ir bandė matyt įsivaizduoti kas ten bus. O mes? :) Džiaugėmės atvažiavę į pradžią kol nebuvo masės žmonių. Ir apžiūrėti spėjom, ir pasifotografuoti. Ir gatve pravažiuojančią tankų koloną nužiūrėti. Įdomiai nuteikia ta virpanti žemė, tiksliau šaligatvis. Net nemaniau, kad Silvijai taip patiks laipioti ant tankų, tokios šypsenos seniai buvau nemačius. Pozavimo ypatumai aišku irgi gerokai prajuokino tiek mus, tiek aplinkinius.
Patys tankai? Dideli. Ką aš dar apie juos galiu pasakyti? Buvo krūva klausinėjančių apie juos. Bet tam, kad klausinėtum, juk reikia bent minimaliai apie juos žinoti...

O paskui paskaičiavom dienas ir supratom, kad turbūt paskutinė proga aplankyti Megoje vykstančią skambiai pavadintą Edukacinę parodą vaikams "Atraskite povandeninio pasaulio paslaptis". Kaip savaitgalį ir kiek palaukti teko. iš pradžių Silvija dar paabejojo, bet užteko pamatyti, kad mažesni eina, ir tooooks noras atsirado, kad net tolyn eiti nesutiko. kas ten vyksta nepapasakosiu. Nes Silvijos pasakojimas kas be ko linksmas: Labiausiai patiko tie rūbai kur davė apsirengti ir ženklai kur mokė. Dar rodė filmus, "vaidino" nuskendusį laivą. ir kai kurie dideli vaikai bijojo, o aš ne.
Va taip :)

Maži ir linksmi atradimai (06 10)

Ir vėl nusitempėm į vakarą. Diena skriste praskrido. Kaip ir savaitgalis ar savaitė. Darbe mano bandomasis vidinėje sistemoje buvo įžūliai užbaigtas diena anksčiau, kai tik neatsargiai pajuokavau, kad dar galiu išeiti su mažesniu atidirbimu. Ech, nespėjau. :D O jei rimtai- kol kas nesiruošiu. Nors nežinau kiek ilgai. Yra kam varau vėžį, kai ką gal erzinu, kaip ir jie mane. Bet išgyvensiu.

O praėjusios dienos buvo kupinos linksmų atradimų. Labiausiai prajuokino Ignėja. šeštadienį eilinį kartįą kluptelėjo, tai grįžus namo gulėjo visa susiraukus ant lovos. Iš pradžių glostė keliukus. Po to savo pilvuką. O galiausiai apčiuopė šonkaulį. Čiupinėjo, čiupinėjo, akys darėsi vis labiau apvalios. Ir išsigandusiu balsiuku sugis: mama, kas čia? Šitas gumbas sugis? Ir nieko nenorėjo girdėti apie jokius kaulus ir šonkaulius. :)

Dar savaitgalį buvom pasveikinti buvusio bendradarbio su vestuvėm. nemėgstu aš bažnyčių. Ir panašu, kad Silvija šiuo atžvilgiu į mane. Iš pradžių susidomėjusi viską apžiūrinėjo ir klausinėjo, bet netrukus darėsi vis irzlesnė. O ignėja priešingai, dairėsi sau patenkinta išsišiepusi iki ausų. Bet šiaip gražu, kai kartojant priesaiką žmonėms net balsai padreba. Nors jei ką aš dar kartą vestuvių tikrai nekartočiau ir į bažnyčią tuo labiau neičiau... Bet labiausiai man patiko garsi Silvijos reakcija sudrebėjus jaunojo balsams. Laimei, buvome gale, ntad labai tikiuosi, kad priekyje nesigirdėjo ir tik aplinkiniai kikeno:
-Mama, o to tavo  bendradarbio balsass dreba todėl, kad jis bijo?
-Kodėl bijo?- klausiu.
-Nes nenori vesti tos tetos o teta liepia....
Ir sakyk, kad vaiko lūpomis nekalba tiesa. :D
Bet šiaip juokėmės, kad vaikų turėti apsimoka. Atkrenta amžinas klausimas kuris pirmas sveikins ir įteiks gėles. Nes dabar stovi abi susikabinusios už rankų ir išsišiepę iki ausų ir pačios pasveikina. :)

Mojavimai ir užriesta nosytė

Keista ta pirma vasaros savaitė. Su irzliais bendradarbiais, nuo kurių kartais užsikrečiu irzlumu, sąrašais tų, kuriuos norėčiau pritrenkti ir kažkodėl daug nuovargio....
Bet nieko, bus geriau. :) Va, Valymo įmonės, su kuriais nebepratęsim sutarties, direktorius pažadėjo prieš užbaigiant darbus pas mus butelį atnešt man. Belieka iki to laiko pradėti gerti. ;) O kartais čia labai norisi... Vienas iš statybininkų, čia samdomi, jei ką, ne mūsiškiai, ką tik pavadino mane gražia ir gera moterim. :) Tai ir pasėdėsiu 3 minutes apsipatenkinus. :D

Bet ne apie tai aš. Apie smagų pasivaikščiojimą užvakar. vakare, dar prisikvietus tetą išėjom visos paisvaikščioti iki tilto per autostradą iki kleboniškio. Labai mėgstamas mano mažės maršrutas, kažkada jau rašiau turbūt apie tai. Su savais ritualais: ant vienų supynių supamės einant į priekį, ant kitų grįžtant, artėjant prie tilto pamėtom akmenukus į keletą stulpų ir medžių. Ir žinoma, svarbiausia, mojavimas. ir iš karto prašymas visiems: važiuodami po tiltu pažiūrėkit ar nėra mojuojančių mažų pypliukų. Tas papypsenimas, pamojavimas ar pamirksėjimas šviesom duoda tiek džiaugsmo... Kaip ir mano mažas kukulis: nosytė pakyla iki dangaus ir dar pakomentuoja: čia ne tau mamyte, čia man. Ašgi net nesiginčiju- juk nemojuoju, tik savo kukulį iškeltą laikau. :)

Ilga ilga savaitė

Ši buvo būtent tokia- ilga ir sunki. Bent jaud arbo dienos. Tik ne tiek dėl darbų...
Buvo kelios mažiau miegotos naktys, spėjau įsitikinti, kad tebeturiu nuojautą ir gal kiek tingų, bet vis tiek angelą sargą. Likom be mašinos kuriam laikui. Et, buvo kas buvo. Svarbiausia, kad viskas baigėsi gerai.
O didžiausia ir kartu vienai panelytei jau seniai žadėta naujovė buvo naujas namų gyventojas. taip taip, jūrų kiaulytė, kas gi dar. Dar nedidukė, dviejų mėnesių su trupučiu. Penktadienį parsinešėm. Net nežinau, ar kartais Silvija jos labiau bijojo, ar ji Silvijos. Vardas irgi jau buvo išrinktas: Murkytė. Bandžiau perkalbėti dėl Morkytės, bet nepavyko. Na ir tegul, negi gaila. O aš senokai jau nebuvau mačiusi tokio laimingo ir besididžiuojančio Silviuko. Taigi veiksmo pas mus kuo toliau tuo labiau netrūksta. Tik pirmą vakarą ji buvo rami, o šiandien įsidrąsinusi rodo charakterį, bendrauja ir kriuksi bei kvyksi kai tik netingi. Abi panelės kur buvę kur nebuvę jau sukišę nosis kalbina. ir dar ką nors pakomentuoja ar paauklėja, kaip šįryt Ignėja. Vos nenugriuvau iš juoko: "Murkyte, ko tu čia visur prisisiojai tais mažais kakučiais?" Rimtas klausimas, ir labai rimtas žodžių dėliojimas. :D
O naujoji gyventoja ne tik įsigudrina dėmesio reikalauti, bet ir sugebėjo iš gan nežemos dėžutės išlipti (taip taip, narvelio dar neturim) ir baisiai patenkinta tyrinėjo kambarį. Ir kiek protestavo, kai nakčiai perkėlėm į aukštą dėžę... Žodžiu, turiu dar vieną charakterį ant savo galvos. Bet Silvija jau spėjo nuraminti: mama, ji kaip Ignytė, iš pradžių pabūna gera, o paskui kaip prasideda nesąmonės ir rėkimai...