Plepsius

mano plepsius šiandien vėl apsireiškė. Net juokinga prisiminus. ;)
Šiandien panelė buvo pas ortopedą. kaip manot, ką jis tikėjosi išgirsti uždavęs klausimą "Kaip sekasi?"
Esu tikra, kad ne tai ką išgirdo.
Nes mano plepsius atsakė:
-Gerai. O žinot, kad kai važiuojam prie jūros mes labai daug daiktų pasiimam- ne tik bagažinę prikraunam, bet dar ir po kojom pridedam."
:D
Senokai prie jūros bebuvom, bet nepamiršom. Ir kur nereiks dėti po kojom, kai vos ne visą bagažinę mažės vežimas užima...

Fortui- 130 m.

Prisipažinkit, kas iš Kauniečių žinot kur yra VII fortas? :)
Maniu, kad žino dauguma, bet pasirodė, kad yra priešingai. Net pati susimąsčiau iš kur aš žinau. Tuo labiau, kad visų kauno fortų tikslios vietos turbūt neišvardinčiau. Bet ne apie tai aš. VII fortas yra prie Klinikų. Jame yra muziejus, organizuojami renginiai ir pan. Nebuvau ten buvus. Tad nieko keisto, kad sužinojus apie šią šventę susirinkau vaikus, pasikviečiau sesę ir nusipirkome bilietus.
Ir buvo smagu. Kas be ko, paburbantiems, kad mano vaikai tam per maži pritarsiu. Būnant be vaikų galėjom nuveikti daugiau. Bet buvom su ir tai turėjo savų privalumų. :)
Nuotraukos
Reiktų pasakyti, kad organizatoriais neblogai pasistengė.Jau vien atėjus buvo pasiūlyta įvairių veiklų: pašaudyti, vaikams pūsti muilo burbulus, pasėdėti improvizuotoje skaitykloje, nusifotografuoti su to laikmečio ruso ar vokiečio uniforma. beje, nemokamai, ir gauti nuotrauką. Aišku, kad ją turiu. :) Kaip vėliau juokiausi namie, man uniforma visai tinka, tik šautuvas labai sunkus. O Silviukas aišku irgi pateko į nuotrauką, tik po to visą vakarą atbambėjo, kad vaikiško dydžio uniformų nebuvo. :)
Buvo mūšio rekonstrukcija. Ir ne su 6 dalyviais, kaip vasarą prie Kauno pilies. Viskas buvo pasakojama ir komentuojama. ir tai labai įvertinau. Daug pirotechnikos (kurios mažiukas bijojo, o Silvija vaidino, kad nebijo). Daug istorinių pasakojimų. Vėliau visi galėjo pabendrauti su dalyviais, su jais nusifotografuoti. Silvija net pati "dėdę" išsirinko su kuriuo fotografavosi.
Didesni vaikai dalyvavo lobio ieškojime. Suaugę galėjo praeiti orientacinę 12 žingsnių programą ir gauti pažymėjimą, įrodantį žinias apie fortą. Mes pagal užuominas suradom tik du, ne su mažiuku ant rankų ten laipioti... Kita dalis dalyvavo ekskursijoje.
 O mes? Vaikčiojom ten, kur vaikai norėjo. O aš pažadėjau sau, kad mes ten sugrįšim.

Istorijos

Šią istoriją turbūt jau pusantros savaitės ruošiuosi papasakoti. Išgirdau ją beplepėdama su buvusiom bendradarbėmis ir iki šiol prisiminus šypteliu. ;)
Tarp jos dukrų 7 metų skirtumas. Ir kartą vyresnioji išaiškino jaunėlei, kodėl antys skrisdamos į pietus nepasiklysta. Pasirodo viskas labai paprasta, ant užpakalio yra nubraižytas žemėlapis ir iš paskos skrendanti antis gali žiūrėti ir rasti kelią. :D
Tos dukros jau seniai suaugę, bet jaunėlė, pasirodo, iki šiol to nepamiršo.

Plepsius

Silvija iš Užklasinės veiklos mugės Megoje parsinešė mėtinių ledinukų. Pati tokių nevalgo, bet bando įsiūlyti man. Aš irgi nemėgstu. Bet Silvija nepasiduoda ir aiškina:
- Bet mama, jei tu mėtų arbatą geri tai ir saldainius privalai valgyti...
Tik toks pats argumentas, kad ir ji mėtų arbatą geria, neįtikino paragauti. :D

Draugai

Turbūt visi vaikai mėgsta draugauti su vyresniais. Pastarosiom dienom susimąsčiau, kad Silvijai sekasi šioj srity tikrai sekasi. Nors ir neilgalaikiai tie draugai būdavo. Matyt tiesiog imdavo ir užaugdavo. ;)
Kai Silvijai buvo pusantrų ir jau gyvenom šiame bute ji turėjo nerealų draugą Igną, kuriam tuomet buvo penkeri. Ir dar stebiuosi, iš kur jis turėjo tiek kantrybės su ja, tokia nerimta vaikščiotoja, žaisti ir kartu mokėjimo prisitaikyti prie jos greičio. Ir mes neatsidžiaugėm tuo plepuku. :) Silvija užtat tik jį pamačius ant viso kiemo rėkdavo: Iknia :D
Bet kitą vasarą Ignas jau buvo paaugęs. Ir šiaip plepumo sumažėjo, ir maži vaikai buvo nebeįdomūs. Dabar jau iš viso didelis vyras, kuris rudenį keliaus į pirmą klasę. Kiemo mafija. :D
praeitą vasarą, kai Silvijai buvo 2,5, daug laiko būdavom pas mano tėvus. Ir ten turėjo penkiametę draugę, su kuria ištisas dienas leisdavo lauke.
Šiemet ir vėl yra nauja. Net aštuonmetė. Ir aš vėl džiaugiuosi. Silvija ir Ignėja lauke vien Akvilės ir dairosi. O aš stebiuosi jos noru draugauti su maniškėm, kantrybe, mokėjimu su jomis užsiimti ir supratimu, kad pakibinus vieną reikia ir kitą pakibinti. ;)

O prie namų turėti smėlio dėžę su supynėm tikrai apsimoka. Visada čia pilna vaikų ir nereikia niekur toli keliauti.

Knygos

Mano mažės pakankamai geros keliauninkės. Ypač Silvijai, kuriai svarbu važiuoti, o dažniausiai net nesvarbu kur. :)
Ir būten tada, kai važiuojam kur nors toliau mašina nugriebiu daugiau laiko skaitymui. Paskutines skaičiau būtent todėl, kad tokios neskaitytos buvo po ranka. Iš sesės draugės gauta

Daugiau apie šią knygą galite rasti čia.

Hm, ką aš galiu pasakyti, lengvai besiskaitanti knyga. Panaši į kitas tokio pobūdžio. Bet kelionei pats tas.

Kita,

ir čia
Prisipažinsiu, pirkau todėl, kad IKI kainavo 4,99 lt. Bet buvau maloniai nustebinta. :) Negaliu sakyti, kad lengvas skaitalas. Bet tokia, kurią skaičiau su malonumu ir vis nsutebindavo siužeto vingiais.

Oras

Turbūt reiktų sakyti, kad tai įprasta lietuviška vasara: tai užkaitina, tai šalta ir lyja. Dar ta proga delfyje paskaičiau, kad Kaunas ypač kenčia nuo škvalų, ar bent jau patiria didesnes pasekmes dėl savo geografinės vietos. dabar galėsiu jaustis protinga ir naudoti šį argumentą. :D
Bet oras iš tikrųjų kiek primena rudenį. Ypač lauke, tas apsiniaukęs dangus, šiek tiek tvanku ir ore tvyranti lietaus nuojauta. Didžiukas po tokių pastabų puola garsiai džiūgauti, kad po lietaus galės palakstyti po balas, o mažoji dunda artyn garsiai aiškindama "aš aš aš". O aš tuo tarpu atsimenu, kad vis dar nepamatavau kojų ir neužsakiau šiltintų guminių batų... Ir kur ta atmintis kartais dingsta? ;)
Bet laimei nepamiršau priskinti šermukšnių, ir vėl, kaip ir pernai su Silvija vėrėm karolius, apyrankes ir pan. O Ignėja vaikščiojo aplink ir niekaip nesuprato, kodėl uogos ne "am", bet visai nesipriešino būti puošiama. Priešingai, vis reikalavo dar. :)
O aš žiūrėdama į saviškes pamąstau, kad man labai smagu auginti dvi mergytes. Ypač dėl to, kad visada norėjau dviejų mergaičių. Bet ir šiaip smagu, kad vaikai jau du. Smagu žiūrėti, kaip Silvija draugauja su sese (aišku, kol neprireikia ko nors, ką turi sesė), vedasi už rankos, išdidžiai pristato, kad čia mano sesė, tik dar maža, dar kalbėt gerai nemoka. ;) Arba pareikalauja "meilės priepuolio", taip vadinam veiksmą, kai mažoji apsikabina sesę ir prisiploja kiek tik gali.:) Arba vakare, sugulę abi į mūsų lovą apsikabina, o Silvija pareiškia: mama, gali išeiti, dabar vaikai draugauja ir vienas kitą myli. :)
O mažoji viską ką turi pirma atiduotų sesei, net ir duotą saldainį paragauti. Sesei pradėjus šokti ar dainuoti tuoj prisijungia. Ir jau išmuštruota :D - jei kavinėj groja muzika ir yra mažų vaikų juos reikia imti už rankos ir vestis šokti. :)
Aišku, pykčių ir peštynių būna, kaip be to. Bet jei ir toliau taip- gyventi tikrai galima.

Marškinėliai

Užrašai ant marškinėlių yra atskira paini tema. Asmeniškai pati mieliau renkuosi su piešiniu ar tik miesto ar šalies pavadinimu. Arba geriausiai be nieko. :)
Vaikiškų panelėms turiu visokių. Paprastai neperkų jų tik dėl užrašo, daug ką lemia kaina, spalva ir t.t. Vienos Silvijos mėgstamiausių bliuskučių (tik aišku ne dėl užrašo) skelbia, kad "Green is new pink". Yra su "Grandma's little angel", "Daddy's girl" ir pan.
Bet parašyti norėjau apie tai:

Tai Childrens place marškinėliai, kurie po daugybės komentarų buvo išimti iš prekybos.
Visas pasakojimas čia.
Aš tokių saviškei nepirkčiau. Net tada, jei ji nepakęstų matematikos.

Tik nuorodos

Karšta. Visur- ir lauke, ir patalpoj. Kaip tikra lietuvė, jau bambu po nosim ir laukiu kol atvės.
Tuo tarpu su malonumu perskaičiau įrašą draugės bloge:
Elgetos
o po to ir keletą ten esančių nuorodų.
Šis pasakojimas sužavėjo: rašymo stilium, neteisimu, supratimu:
Vitas1
Vitas2
Vitas3

Žiūrim

Dar viena diena prašuoliavo. Su nauja knyga vakariniam skaitymui. Oi sunku atitaikyti, kad patiktų abiems. bet panašu, kad pavyko. Netgi ir man patiko. :D

Šiandien suskaitėm visus eilėraščius. Silvija vaidino, kad moka skaityti, spėjimo būdu pabaiginėdama žodžius ir dažnai pataikydama, o mažoji savo kalba kartojo viską iš eilės. Žiūrėsim kiek ilgai neatsibos. :)

Ir panašu, kad panelės turi naują mėgstamą veiklą vakarais. vakar per lrytas tv įsijungiau dokumentinį serialą Ledo žemė. Ir buvo daug įdomiau nei tikėjausi. Bet gražiausia ir nuostabiausia buvo mažės reakcija. vaikas tarsi užhipnotizuotas žiūrėjo į televizorių. Kai rodė paukščius plasnojo, kai rodė plaukiančius- rankytėm rodė kaip plaukia ir dar kiek žinojo komentavo: cip cip, kre kre, au au ir t.t. Ir kiek buvo pykčio per reklamas. :)
Šiandien ir vėl visi keturi žiūrėjom. Ir šiek tiek kikenom iš mažosios. Nes kai rodė baltas meškas reikalavo paukščių, kai rodė paukščius - žuvų. O per reklamą ir vėl barė televizorių. :)