Draugystės

Įdomu stebėti trimečių draugystes iš šalies. Ypač tokio plepuko kaip Silvija, kuriai būtina viską komentuoti. Juk šitas vaikas net ir maitindamas balandžius ištisai plepa: "balandžiukai, ateikit, jūs alkani, aš jums duosiu valgyti, tu valgyk, dar tu, ..." ir t.t. Aišku, apie draugus smulkmenos išlenda vėliau. Ir nors kartais labai norėtųsi, kad geriau kieme padraugautų su vienu vaiku ar su kitu, dažniausiai (taip taip, kartais neatsilaikau) į tokias kiemines draugystes nesikišu.
Kad ir paskutinis pažaidimas su Danium. Ši draugystė su šešiamečiu turi ir pliusų ir minusų. Pliusai- kad sužino kaip žaidžia didesni, kurie daug ką daro kitaip, bet ne visada prisimena, kad Silvija mažesnė. Iš dalies verčia pasitempti. Iš kitos pusės Silvija, o kartais ir Danius per daug jautriai į šiuos skirtumus reaguoja. Tenka abu eiti guosti, kad paskui vėl išsišiepę lėktų vienas prie kito.
Ir lekia. :) Paskutinį kartą kai buvom pas močiutę Silvija tuoj pat išsireikalavo eiti į lauką ir lėkė į stadioną, kur susitinkam tą berniuką. Apžiūrėjo visur, ir nepatenkinta konstatavo, kad jo nėra. Bet netrukus pasirodė ir jis. Net nežinau kuriam name gyvena, gal pro langą pamatė? Bet atėjo išsišiepęs iki ausų su kamuoliu, o Silvija iš toliausiai lėkė pasitikt ir atėjo abu susikabinę už rankų. Beje, į žentus nepirškit. :D Jiems aš būsiu labai išranki ir priekabi. :D
Silvija turėjo jam dovanų - į panauotą muilo burbulų indelį pripylėm skysčio, nes buvo minėjęs, kad pametė. Oi kiek jam buvo džiaugsmo. O Silvija lakstė aplink ir kartojo: mama, ar matai, jam patinka. :)
Aišku, vėliau ir pasibarė, ir pasistumdė. Ir susipyko, kai jis pradėjo žaisti su atėjusia savo bendraamže kaimyne. Maniškė išdidžiai nuėjo žaisti su kita mergaite ir jau namie pareiškė, kad su Danium daugiau nedraugaus ir jis turės laaaaabai pasistengti, kad būtų jos draugas. Et tie trimečiai. :D

Laiko, laiko, laiko! Arba tiesiog sekmadienis

Ir vėl nieko nespėjau per savaitgalį. Gal tiksliau- nespėjau kiek planavau. Bet užtat daug daug buvom lauke ir dar šiaip smagiai leidom laiką. Pliusų yra. Nors dieną niekaip neužmigęs mažiukas buvo piktokas... Bet kaip nors jau...
Vakar didžioji zuikė prie pilies užmatė statomus atrakcionus. Laimė, šiaip taip įkalbėjom geriau rinktis Vytauto parką. Nors mastėm tiesiog praktiškai: kaina, patogumas palikti mašiną, nebus garsios muzikos ir t.t. Ir pasirodė, kad labai tinkamai nusprendėm, nes oi kokių prastų atsiliepimų girdėjom...
O Vytauto parkas tokia sava vieta. Kur Silvija "savo dėdei" mėgsta nešti saldainių, pagrindinių karuselių darbuotojai mus puikiai prisimena ir pakalbina ir t.t. O dar ta nostalgija iš vaikystės... Nors ir zuikai įspūdį padarė, kad mama ant kai kurių vaikystėje suposi. Ir nors išleidom kiek daugiau - dar niekaip nepriprantu, kad reikia kainas dauginti iš dviejų - buvo verta. Vien šypsenos ir laimingi veidai ko verti. ;)
Karuseles rinkosi Silvija. O mažė baisiai protestavo jei jos kur neimdavo, ir tik vienintelis batutas nepadarė jai įspūdžio. Užtat Silvijai patiko. ;) Ir dar pagaliau išbandė naują karuselę. Išdrįso. Yra ten tokia mažiukams šalia Orbitos, kur sukasi ratu. Pernai dar nedrįso. O šiemet baisiai išdidi užsiropštė ir suposi.:) Tik man kilo įtrarimas, kad ilgai. Sakau tai moteriškei, kad ilgai. O ji ramiai aiškina, kad ten kartais peršoka mechanizmas, tai paprastai stabdo, bet negi gaila nuolatiniams lankytojams, tegu supasi. :) Ir suposi patenkinta, tik spėju galvelė kiek susisuko.
O mažei labiausiai patiko ta, kur sėdint ant žvėrelių sukasi ratu. Sėdėjo su šypsena iki ausų ir neleido man dėti rankos šalia jos. Didelė, matai. Ir žinoma, laiveliai. Silvija jau didelė, tėčiui padėjo įsupti. O mes su maže palaimingai mėgavomės supimu. Nors iš pradžių mažei baisiai juokinga atrodė, kai tėtis su sese supdami pritūptavo. Kikendavo ir kikendavo. :)

Dar? Kol tėtis dirbo spėjom lauke su kamuoliu pažaist, su smėlio žaislais, Silvija susirado naują draugę. O galiausiai įkalbinom tetą susitikt su mumis Kalniečių parke. Pagrindinėj žaidimų aikštelėj neužsibuvom. Ten ir uodų daug. Ir erzelio. Bet ne vaikų, o mamų ir močiučių. kažkaip netraukia... Tad netrukus nukeliavom iki tos, kur Čečėnijos aikštėj, kur kitokia. Silvija išbandė visus, o mažė iškart palinko prie akmenukų. Rinko, dėliojo, mėtė. Ir sesę netrukus "užkrėtė". Tuoj surado kur geriausia krauti akmenukus- į kepures. :) Sėdėjau ir žiūrėjau į besikarstančius vaikus. Ir net juokinga, kad vos ne kaskart girdžiu tėvus pasvarstant, kam reikalingi tie "stulpeliai su rutuliais, jie net nesisuka". O vaikams tokie klausimai net nekilo. Didesnieji tuoj ant jų sutupė paplepėti. :)

O ryt ir vėl nauja savaitė. Darbų, skubėjimo, dainų, įspūdžių, gimtadienių ir gal kelionės...

Savaitgalis

Dar tik pusė jo, jei ką. ;)
O mes atradom būdą kaip savaitgalį ryte susiruošti laiku ten, kur reikia. Reikia iš vakaro pasakyti Silvijai, o ji tiek spirgės ir mus ragins, kad nieko kito ir neliks.
Bet prieš pasakodama dar kaip tikra lietuvė pabambėsiu: ir kas čia per nesąmonė tiek renginių per vieną dieną: lėlių teatro gimtadienis, muziejų naktis, gatvės muzikos diena ir dar kažkas su ekstremaliu sportu. Nu niekaip suspėt neįmanoma.
Tad iš karto galiu pasakyti, kad spėjom tik į du. Bet ir iš antro, prasidėjus lietui, padaužiukų tėčiui teko mus parsivežti. Bet panašu, kad ir tas laukimas mano padaužoms buvo nebloga atrakcija. ;)
Taigi, ryte pabambėdami, pasibardami, bet spėjom laiku į lėlių teatro gimtadienio paradą. ir turiu pasakyti, buvo daug įspūdingiau nei tikėjausi. O vaikams dar didesnį įspūdį turėjo padaryti. Visa eisena pajudėjo nuo Lėlių teatro, prie fontano apsisuko ir grįžo atgal. Ir ko tik ten nebuvo. ta pradžia, kaip apžiūrinėjom ir čiupinėjom ir kartais bijojom veikėjų buvo ne mažiau smagi. :)
Čia šiek tiek to, kas mums visiems labiausiai patiko:

Pavalgę jogurtinių ledų ir jau po mažosios miego ir vėl skubėjom į centrą. Tiksliau į senamiestį. Šįkart jau be tėčio, o su teta. Prisipažinsiu, šiek tiek daugiau tikėjausi iš renginio, įvardinto kaip:
"kauniečiai ir miesto svečiai bus kviečiami stebėti kryžiuočių mūšio inscenizaciją. Iš Nemunu atplaukusio laivo išsilaipinę kryžiuočiai susigrums su pilies gynėjais ir virs įnirtinga kova. Vėliau šventės dalyviai stebės kryžiuočio teismo procesą ir bus egzekucijos liudininkai."
Mes kiek pavėlavom, tai laivo jau nematėm, bet tikrai tikėjausi daugiau kryžiuočių...

Gynėjų buvo keletu daugiau. Jie aišku laimėjo. O per pertraukėlę dar spėjom ir riterį pasigauti. Vargšeliai, jiems turėjo būti labai karšta...
Korimo nepamatįm, tik kartuves pačiupinėjom. Nes artėjanti perkūnija jau skubino namo.
nežinau kaip kitur, bet prie namų gerai palijo. Vien jau iš Silvijos pasakymo "tooookios balos" buvo viskas aišku ką veiksim vakare. Ir veikėm. Visos trys patikrinom balas. :)

Praėjęs penktadienis ir pamąstymai

Vakar buvo šilta. O kai pas mus dar daug saulės į langus, tai ir pabėgt norisi. Jei ką taip ir padarėm, išbildėjom tiesiai pas močiutę. Jau paprasta su jom kur nors netoli važiuoti. Ignėja vaikšto, Silvija visada pasirengusi sesę į "teisingą kelią" nukreipti.
Ir žinoma, užmigdžius sesę pietų Silvija išsitempė močiutę į lauką. ne tik ant smėlio pažaisti, bet ir naujojo draugo Daniaus pasidairyti. ;) Žinoma, kad rado. Tik jau net aš susimąsčiau, ar jis su močiute gyvena, ar mama jį palieka dienai ir vakare pasiima. Bet tai ne mano reikalas, kas be ko.
Bet grįžus močiutė papasakojo, kad įpylė Daniui į jo butelį gerti, nes šis pasiprašė sakydamas, kad pabaigė savo vandenį. Mano lepūniukas tadien gėrė Waterrą. Ir pasakojo, kad Danius paragavo, išpūtė akis, pasakė, kad labai skanu ir pridėjo, kad tokio skanaus "daikto" niekada dar nebuvo gėręs....
O tai kažkiek priverčia susimąstyti. net nesiginčysiu, saviškes aš lepinu ir jos gauna tirkai daug. Kartais gal per daug. Žinoma, nelėkiau tam vaikui pirkti to gėrimo. Kažkaip norisi, kad jis pamatęs džiaugtųsi Silvija, o ne tikėtųsi, kad ji kažką atneš. Bet šiandien, kai vonioje pučiant burbulus Silvija papasakojo, kad Danius pametė savus, abi susitarėm, kad atiduosim jam vienus savo senus. Kaip Silvija sakė: Ne pačius geriausius, bet labai gerus. :)

Plepsius

Šiandien Silviukas pamatęs mane su namine bliuska, kurią nešiojau tik pernai, nusprendė pagirti:
"Mamyte, tu labai gražiai atrodai. Tai labai tinka šita bliuska. Ji labai graži. Ir aš tokios noriu"
O paskui tyliai tyliai pridėjo:
"Tik gražesnės".

:D

O mama pasakojo, kad ir aš vaikystėj, tik gal būdama 5 metų, taip girdavau močiutę... :)

Mažoji ir didžioji

Šiandien su Ignėja pirmą kartą rimtai žiūrėjom nuotraukų albumus. Ir pagalvojau, kad vien jau dėl tokio žiūrėjimo verta jas spausdinti. :)
kažkaip seniai bebuvau ištraukus vaikų albumus, nors Silvija mėgsta juos žiūrėti, tik kas kart domina kiti dalykai. Ir šiandien ji paprašė. O daugiausiai klausinėjo apie datas. Bet mažoji nuoširdžiai mane nustebino. Su kokiu džiaugsmu ji vartė puslapius ir vis komentavo: mama, tėtia, sesia, nenia (senelis), a, ir buvo įbestas pirštas į save. Nepamiršo ir pakomentuoti ir parodyti kas kur vyksta- džidži, tap tap, ar paplasnoti kai nuotraukoje paukščiai buvo.
Ech, auga mano išdykėlė.

O gražiausiai šiandien Silvija su močiute pasikalbėjo. Savaitgalį sutikom trimetį berniuką Beną, kuris baisiai patenkintas papasakojo, kad yra begėdis, mama taip vadina. Ir mano panelė nusprendė tai papasakoti močiutei. Ir girdžiu:
-Močiute, mes matėm berniuką, kuris yra begėdis.
Močiutė aišku Silvijos greitakalbės nesuprato ir perklausė:
-Kas yra, bedievis?
Čia jau susimąsto Silvija:
-O kas yra bedievis?
Močiutė kažką aiškina apie krikštytus ir nekrikštytus. Po to atbėga pas mane ir tyliai klausia:
-Mama, o močiutė bedievė?
Pasiūliau paklaust kada močiutė bažnyčioj buvo. :D Aišku paklausia. Ir iš to džiaugsmo, kad seniai, net liežuvis kiek susipainioja:
-Močiute, tu irgi bediedė. :D

Juokai juokais, kad tik nepradėtų visų klausti ar krikštyti ir bedieviais išvadinti.... Nes spėju kelios mano labiau tikinčios draugės, kurios kažkodėl savų vaikų nepakrikštijo dar (arba pernai vasarą to dar nebuvo padarę), o maneėe vis klausinėdavo dėl Ignėjos, gali ir įsižeisti, kai jų vaikus maniškė bedieviais išvadins. :D

Savaitgalis

Greit praėjo tas savaitgalis. Visai kitoks nei planuotas. Nes didžiukas naktį į šeštadienį kažko suviduriavo ir vėmė, tai nuplaukė tiek teatras, tiek mano susitikimas su drauge, tiek sekmadienio išvyka. pabijojom važiuot toli, ir dar mašina, nežinodami kas bus.
Bet iš tikrųjų nebuvo blogai. Kai didžiukui pagerėjo buvo ramesnio laiko namuose. Mažasis mūsų kopijuoklis juokino mus ir sesę pasiėmęs bliūdą ir vaidindamas, kad vemia. O Silviukas vis bandė aiškinti, kad reikia daryti ne taip ir abi sukišę nosis kikeno. Aš su didžiausiu malonumu pamiegojau su vaikais pietų, o po to vakare išėjom, iki parduotuvės. Turbūt tik tada kai buvo pirmas Silvijos pavasaris pastebėdavau visus pražįstančius augalus. O paskui vėl prasidėjo lėkimas. Tad tik vakar pamačiau, kad jau žydi kaštonai ir alyvos. Smagu, kad Silvija klausinėja kiekvieno augalo. O kai aš paklausiu ir nežino, bando suokalbiškai suktis- aš tyliai tyliai pasiklausiu tėtės, tu negirdėsi kaip aš klausiu. Tik kad tėtis ne visada žino. Bet be to, kad skina gėles ir įteikinėja man sakydama eilėraščius apie mamą, rado dar vieną užsiėmimą - uostyti gėles. Žinoma, viskas prasidėjo nuo kaštono... :)
O vakare įžūliai užmigdėm padaužas prie televizoriaus, nes kartu su padaužiukų tėčiu žiūrėjom "Ieškokit Gudručio". Nostalgiškai... Nes tą filmą kadaise, kai buvom jauni, gražūs, nepavargę ir be vaikų žiūrėjom kino teatre. gal ir greitai laikas eina, juk jau keturi metai kaip vedę.  (Tik neklauskit kas šiemet pamiršo vestuvių sukaktį :D).
Šiandien? ieškojom batų. Valgėm picą, o vaikai bulvytes. Daug laiko buvom lauke. Pynėm vainikus. Kartais pykomės, kartais taikėmės. Kaip išaiškino vienas kavinėje sutiktas trimetis. "Aš begėdis. Tai gal padauža, paklausiau aš. Ne, mama sakė, kad tokie kaip aš būna begėdžiai." Bet su kokiu pasididžiavimu tai buvo pasakyta. :D AIšku, Silvija sužinojo vardą, amžiū, kad nelanko darželio ir t.t. O Ignėja atkakliai kišo ištiestą pirštą rodydama, kad jai vieni metai. :)  Silvija mano smalsiukas. paprastai ne tik daug išsiklausinėja. Visada viena ausim klauso ką mes kalbam. Ir jei tik ko nesupranta tuoj pasigirsta smalsus balselis: Apie ką jūs kalbat? O kodėl vaikai nesupranta?
Aš jau turbūt pripratus prie visokių jos klausimų ir pamąstymų. Bet va mano sesė nustebo išgirdo Silvijos labai pamėgtus "Kas būtų jeigu būtų". O jeigu šitos mergaitės seneliai negyventų šitam name? O jeigu dabar lytų ir ne visi vaikai spėtų namo? ir t.t., pradedant paprastais ir baigiant sudėtingais.

Energetika

Dar vienas video, kurį pagaliau pažiūrėjau po 2 mėn. Nespėjau anksčiau... Galite tikėti, galite netikėti. Bet naujos informavcijos manau tikrai sužinosite.
VIDEO

šiluma ir nauji draugai

Po ilgesnio laiko net kelias dienas iš eilės su mažėm keliavom pas močiutę. Ir daug daug laiko buvom lauke. Net ant odos jau matosi to buvomo įrodymas - šiek tiek rusvo atspalvio. Kaip smagu, kaip šilta. :)
Žinoma, abiem panelėms ten patinka. Kurgi ne - kiti žaislai, kita vieta, kiti draugai. O dar naujas ritualas - eiti pasitikti iš darbo grįžtančio senelio. Silviukui gi būtina bėgti per stadijoną kiek gali šaukiant "Seneli!" O gerklę ji turi gerą. ;) Bet pats kaltas, kartą pajuokavo, kad negirdėjo. :D pribėgus aišku reikia pulti į glėbį, pasiprašyti ant rankų ir dar man paaiškinti, kad senelis didelis ir stiprus, todėl ją gali ilgai nešti. :) Bet ne tik to prisigalvoja. Šiandien prieš einant pasitikti Silvija žaidė ligoninę ir pasakojo, kad kai grįš senelis ji bus gydytoja ir gydys senelį. -O jei jis bus sveikas?- paklausiau. Pamastė ir ramiai atsakė: tada spirsiu į koją, skaudės ir bus ką gydyti.
Nebūtų Silvija. jau kuo šitas vaikas pasižymi- tai būtent mąstymu. Atsakymą gausi į kiekvieną klausimą, o mėgstamiausi paplepėjimai yra "kas būtų jeigu būtų". Tiek apie draugus, tiek apie tada, kai bus didelė ir t.t.Kartais net stebiuosi kiek toje mažoje galvelėje sukasi minčių. Šiandien kai pas močiutę ieškojo vienos žaislinės mašinos ir nerado, močiutė pamąstė, kad gal atidavė Gustui. Tai mano antros eilės puseserės sūnus, kurį ji augina viena. Silvija tuoj paklausė kodėl viena, močiutė atsakė, kad tėtis nenorėjo kartu būti. Tada klausimai baigėsi, bet jie vėl prasidėjo grįžtant namo. Kodėl tėtis nenorėjo? Kas jam leido? O tėtis nesupranta, kad vaikam reikia tėčio? O gal tam tėčiui niekas nepasakė, kad vaikai yra gerai ir su jais smagu? Bet visgi sakė, kad savo tėčio tam berniukui neskolins...

Dar viena priežastis dėl ko Silvija vėl norėjo pas močiutę- naujas draugas. Šešiametis. Danis ar Danius. Nenuklausiau šįkart. Būnantis pas močiutę, nelankantis darželio, kiek švepluojantis ir turintis mažą brolį, kuris dar nevaikšto. Va kiek žinau. :D Iš pradžių priėjęs pasiskundė, kad niekas nenori su juo žaisti. Tai kur jau mano plepukas nepasinaudos proga turėti didelį draugą. Kas, kad kartais abu žaisti nemoka ir supyksta tai vienas, tai kitas. Paguodi- ir vėl lekia vienas pas kitą ir dūksta su kamuoliu, piešia su kreida, žaidžia ant smėlio. Vaikšto susikabinę už rankų. ;) Ir svarbiausia, vos vienas kitą pamatę lekia draugauti.

Šiaip

Tęsinys apie svečius bus ryt. O aš susimąsčiau, kaip įdomiai žmonės reagavo išgirdę, kad turėjau svečių. Išgirdau:
- O vaikai netrukdė? (Na, kaip pažiūrėsi, nebuvo taip, kaip be vaikų, bet išsisukom ;)  )
- O tai išsisukt negalėjai? (Gal ir galėjau, bet ar norėjau?)
- Kam iš viso jos čia važiavo? (Būtų labai ilgas komentaras, jei pradėčiau vardinti :D )
-Nepavargai? (Oi, net nežinau. Žinoma, kažkiek pavargau, bet buvo smagu ir verta :) )

Paskutinį klausimą uždavė draugė, kuri ir pati prisipažino, ir vakar, kai mačiau, atrodė labai labai pavargusi. Bet man vis dar daug energijos suteikia draugai, pasiilgti žmonės. Tiesiog nuspalvina rutina tapusias dienas kitom spalvom. Ir nors dienos su padaužom skiriasi, iš esmės jos panašios. O čia tokia proga prisiminti kitokį gyvenimą. Stebėti savao padaužytes naujomis aplinkybėmis ir tiesiog džiaugtis. :)

Čia turbūt tas pats, kai išgirdau apstabą, kad aš pati norėjau vesti vaikus į visus būrelius (o kitus kas nors verčia?.. Hm, jei atsakymas vaikai, tai maniškės ten irgi nori, tad galima daryti išvadą, kad ir aš esu verčiama :) ). prisipažinsiu, ir man kartais labai atsibosta. Bet tos laimingos akys, tas didelis noras ir laukimas nuo pat ryto atperka viską. Na ir kas, kad namai mažiau sutvarkyti ar aš kiek mažiau pamiegu. Vis tiek verta. ;)

Svečiai

Pirmadienį svečiai jau išskrido atgal. Gera sulaukti svečių, tuo labiau, kai tai seniai matytos draugės, bet kai turi mažų vaikų, turbūt ne mažiau smagu ir kai svečiai išvažiuoja. ;)
Nors tiesą sakant per visą tą viešnagės laiką įdomiausia buvo stebėti Silviją. Juk ji labiausiai laukė svečių (dovanų ;) ), mokėsi vokiškų žodžių, ir mėgavosi bendravimu. :)
Bet apie viską iš pradžių.  Pas mus atvažiavo Vera iš Austrijos ir Katrin iš Vokietijos. Vardus rašau todėl, kad didelei mano nuostabai Silvija juos labai greit sulietuvino. Tiksliau sulietuvino Katrin, pridėdama galūnę -ė, tad išėjo Katrinė. bet kas įdomiausia, sakydama kam duos ranką, sakydavo Katrinai.
Laukiau jų ir aš, nesiginčysiu. Juk kartu pusmetį mokėmės Švedijoje, po to ne kartą susitikome. Nors paskutinis kartas kai jas mačiau buvo seniai, Katrin 2008 gruodį, o Verą 2009 m. rugsėjį ar spalį. Silvija bevažiuojant vis klausinėjo, smalsavo, kas bus jei nepažinsiu tetų. Aš pažadėjau pažinti. Ir pažinau, jos visai nepasikeitė. Ar aš nepasikeičiau kitas klausimas, bet čia jau istorija nutyli. ;)
Silvija smalsiai dairėsi oro uoste, lipom į kavinę, iš kur galima paspoksoti į lėktuvus ir nekantravo, kodėl teta taip ilgai ima lagaminus, juei jau pranešė apie nusileidusį lėktuvą. Bet šiaip taip įtikinom, kad ten tetos dovanos Silvijai, todėl verta laukti. :D Ir jau netrukus įsikabino Katrin į ranką ir pareiškė, kad dabar jos bus draugės. :) Nes jei su mama draugės, tai vadinasi ir su ja. :) Spėjom tik pasivaikščioti Užupyje ir pavalgyti kartu su Daiva, kai palikome jas šnekučiuotis vokiškai ir išlėkėme pasitikti Veros. Beje, Daiva, ačiū labai už pagalbą! Taip ta pirmoji diena ir pralėkė. O aš grįžtant atgal vis mąsčiau kiek daug visko pasikeitė ir įvyko nuo tada, kai visi kartu mokėmės Švedijoje, o taip pat ir nuo paskutinio mūsų susitikimo.
greit atėjo ir penktadienis, kai viešnių sulaukėme Kaune.Žinoma, pasitikti ir parsivežti namo keliaviom kartu su Silviuku, kurios pirmieji žodžiai joms išlipus buvo "Guten Tag. O mano dovanyčių nepamiršot?" :D Ką jau ką, tuos kelis išmoktus vokiškus žodžius Silvija su malonumu naudojo. Ir įdomiausia, o gal ir visai natūralu tai, kad tas kalbos barjeras jai visai netrukdė. O man buvo net kiek juokinga žiūrėti, kai ji su vaikišku užsispyrimu jas nustempė žaisti ir duodama lėlę atkakliai aiškino: Imk gi, sakau, imk!
Tą vakarą jau nieko daug nenuveikėm. Palikę mažiuką mano tėvams užsukom į spurginę varškės spurgų ir pasivaikščiojom po senamiestį. Didžiausią įspūdį joms paliko senosios telefono būdelės ir pilis. gal ir daugiau, bet paskui man teko griebti protestuojantį Silviuką į glėbį ir vežtis namo, nes kažkam labai merkėsi akytės, o jos su padaužiukų tėčiu dar smagiai pasivaikščiojo.