Spalvinimo procesas. Eglė jau pakeliui :)

Spalvinimo procesas jau vyksta. Dar tik antras iš daugelio lapų, bet kiek susidomėjimo!

Idėja ir atspausdinta iš:
eglė

Vėl sniegas!

Laiko prasme po paskutinio sniego praėjo gan daug laiko. Įrašų skaičiumi-  ką tik buvo tas sniegas ir vėl yra. :) Silvijai jis tiek daug emocijų nesukėlė. Ir iš viso, ji nėra tokia emocinga. Taip, šypsojosi, braidė. O ir didesnė jau. Bet į Igniūtį buvo sunku žiūrėti nesišypsant. Aišku, pro akis praleidžiant faktą, kad atstumas iki darželio, kurį viena nueinu per kokias 6-7 min, su ja per kokių 12, šiandien užtruko iki 40 min. Bet nujaučiau, ir išėjom anksčiau. Juk reikėjo tiek pakeliui išvaikščioti, iš pėdučių padaryti širdeles, raides ir t.t. Panašiai ir atgal. Žiūrėjau ir juokiausi, kaip mano mažiulis iškėles rankas iš visų jėgų kratė prišalusį sniegą. Ir visą laiką bėgte. Juk reikia tiek daug padaryti iki namų, ir mamą sniegu apmėtyti :) Ir dar spėti su tėčiu 1,5 val ant kalniuko su rogėm pabūti.
tačiau visas Igniūčio mintis dabar užėmęs kitas dalykas - ryt ji bus jau penkiametė. :) labai svarbus ir reikšmingas įvykis. Ir žodis. :) ir dar tai, kad darželio grupėje jai ne paskutinei penki metai sueina, kad dar yra 9 dienom jaunesnis vaikas. :) Stebuklingas dalykas tas gimtadienis, tik kad kuo tolyn tuo mažiau juos švęsti norisi...
O ryt ne tik gimtadienis, bet ir ilgai Ignėjos lauktas nykštukas dovanas nešį pradeda. pradėsim puošti namus. Atsilaikiau ir dar nepradėjau. Kartais norėjosi pradėti, kartais ne. Dažniau kepsim kalėdinius meduolius. ir gal dar ką smagaus sugalvosim. Šiemet bandysiu sujungti nykštuko laiškus su užduotėlėm ir mažas smulkmenas. Žiūrėsim kaip pavyks. Nors turbūt nieks nepralenks įspūūdžiais tų metų, kai Ignėjai buvo ką tik suėję dveji, ir tik pabudus dar nelabai besilankstančiom kojytėm lėkdavo kojinės tikrinti. Dabar jau panelės didelės, turi savo kambarius, Silvija nebetiki Kalėdų seneliu. O ar tiki Ignėja vis dar nesuprantu. Turbūt pagal aplinkybes, kaip jai patogiau :)

Kažkaip...

Kažkaip net nežinau kur tas laikas dingo. Žinau kur jis dingo šią savaitę - turėjau vertimą. Tad ryt į darbą, o aš jau jaučiuosi kaip po 7 dienų darbo... Nieko, kaip nors. Gal bent jau nebus tokių nesąmonių kaip praeitą savaitę. Ecch, kiek daug reiškia geros bendradarbės ir kiek viena bloga gali sugadinti...

Net susimąsčiau ko čia buvo per tą laiką. Sirgom. Visos. Arba virusas, arba lažkokia roto atmaina. Ar vienaip ar kitaip džiaugsmo nedaug... Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad irzliausi buvo ne vaikai, o mama. ;) Ir mamai nepatinka sirgti... Nors gal reikia sakyti, kad mano vaikai buvo tokie pat irzlūs ir rėkiantys kaip visada? ;) Po paskutinio Ignėjos "performanso" padaužyčių tėtis jau visaip atsižegnojo nuo ėjiimo su jom į teatrą, nei su abiem, nei su viena. Ignėją įsiūlėm močiutei ir jau maniau, kad viskas bus puiku ir aš ramiai dirbsiu. Bet kur tau... Vargšas tėtis atsiklausė savo "mėlyno kraujo" panelės kad jai ne lygis sėdėti paskutinėj eilėj balkone muzikiniam teatre, kad ten smirda, trūksta vietos, nesimato (nors iki tol visada matėsi) ir t.t. Ech, tik Silvija gali taip sugalvoti.. dabar užsispyrė, kad kitą kartą kai eis į teatrą sėdės priekyje. Lauksim, kol pinigų sutaupys. ;) Spėju bent penkis metus teks palaukti :D Nors turint omenyje, kad muzikiniame teatre beveik visi spektakliai jau matyti (kiek ten tų vaikiškų tėra...), geriausiu atveju liko vienas, dėl kurio suabejojau buvom ar ne, tai per tą laiką gal spės naujų pastatyti? ;)
Ech, iškalbingi tie mano vaikai, daugiau nei reikia. "Gražiausia" būna kai ji vakare dėl ko nors labai supyksta, pavyzdžiui mama pasako, kad reikia dantis išsivalyti ar paprašo ką nors atnešti. Tada prasideda rėkimo tirada, dažniausiai įtraukiant tekstą, kad kam mes ją kvetėm nuo debesiuko, jei nemokam vaikų auginti, nes nemokam, ir dabar jai rėkti reikia. O rėkia ji garsiai...

Kas dar? Mano originalus Igniūtis nebedraugauja su viena mergaite daržely, nes ji ketvirtadieniais nežiūri Kakės Makės. Labai rimta priežastis. :D labai aktyviai skaičiuoja iki gimtadienio likusias dienas, dar spėja tarpuose pasvajoti apie nykštuko dovanėles ir Kalėdas. O visi kartu smarkiai sukam galvas kur reiks statyti eglutę, nes iškėlus paneles į atskirus kambarius eglutės stovėjimo vietoje atsidūrė baldas...

Sniegas

Pagaliau rimčiau pasnigo. tiek, kad jau galima einant daug pripėduoti, stumdyti sniegą kojom, daryti sniego angelus ir t.t. Tad kelionė iki darželio vietoj 10 minučių užtruko gal pusvalandį. Juk reikėjo tiek kalniukų išvaikščioti ir tiek sniego išmindyti :) Bet žiūrint į tą džiaugsmą dėl sniego, spindinčias akytes ir raudonus žandus taip ir norėjosi šypsotis. :)
 O ši savaitė buvo kažkokia įtempta, kupina erzelio, skubėjimo, piktumo. Vaikai atsiautėjo už tris. Aš vis dar stebiuosi Ignėjos sugebėjimu per minutę supykti taip, kad rėktų ir siautėtų pusvalandį (ilgai nepamiršiu kaip ją teko antradienį tempti lydint sesę į būrelį), paskui per minutę staiga nurimti ir tapti auksiniu vaiku. Tik va, man taip greitai neišėjo nurimti kažko.
Šios savaitės didysis įvykis be būrelių buvo ėjimas į kiną. Silvija ilgai zyzė kad nori į 3D filmą. Tad kai buvo akropolyje pigesni bilietai nupirkau į Trolius. Jau seniai buvau pamiršus kokios minios išsipuošusių žmonių vaikšto akropolyje. Ir aš taip kažkada vaikščiojau . :) Ech, seni geri laikai... O dabar pastrigę baisiai dideliame kamštyje dėl remontuojamos gatvės (leidomės nuo Parodos kalno ir tas dvi stoteles važiavom vos ne pusvalandį) po būrelio atbėgom tiesiai į filmą. Tik spėjom kelis guminukus prigriebti. O filmas? Ignėja tuoj įsitaisė man ant kelių, bent pusę abi pražiūrėjo be tų akinių, tai taip ir nesupratau kodėl mes į 3D ėjom. Bet atrodo, abiem panelėm patiko. Man kiek prailgo, bet juk ne visai savo noru aš ten ir ėjau.
Ryt vėl į darbą, laukia ilgas darbo savaitgalis. O padaužyčių tėčiui- ilgas karo su padaužom savaitgalis. Toks kartais tas gyvenimas ir būna...

Maži rudeniniai atradimai

Turbūt kiekviena mama turi savo galvos skausmo "sritį" vaikų aprangos ar apavo srityje. Man tai visada buvo kepurės. Striukes įtaikau, batus įtaikau, bet jau su kepurėm, ypač Silvijai.... Nes dauguma smunka nuo ausų, nors matuojant atrodo viskas gerai ar šiaip nesmagios. O Ignėjai panašu atėjo "raišteliams- ne" laikotarpis. Tai pirmasis mano džiaugsmas, ir jau kelintą sezoną atradinis (nes kiek kitoks, patobulintas modelis - Mamuku šalmiukas

Tobula į darželį, išspręsta pliko kaklo problema ir šalančių ausyčių problema. labai labai rekomenduoju ir verta kiekvieno sumokėto cento: Mamuku
 Silvijos kepurė dar siuvama, laukiam artimiausiom dienom. Kai bus - pasirodysim ir pasidžiaugsim.

Turbūt kiekvienai mamai būna, kad reikia užimti vaikus ir pabaigti kokį greitą darbą. kai niekas nebegelbsti jau tenka nusileisti savo principams ir leisti žaisti žaidimus per kompiuterį. Aišku, pageidautina mokomuosius...  Bet frepy.eu ir pinigenai.lt ar skaičių miestelis jau kiek pabodę. Užtat ši naujiena kol kas patinka abiems: Pirmoko pasas Rekomenduojam visos trys

Rudens atostogos

Tai buvo pirmosios mano mokyklinukės atostogos. Galėčiau rašyti, kad "yra", bet man ryt jau į darbą, tėtis bus su vaikais. kartu atostogauja ir Ignėja. Tiesą sakant ilgai dėl to net nesvarstėm. Nes Silvija jau seniausiai spėjo sesei pasigirti apie atostogas, Ignėja su daug argumentų išaiškino, kad jai į darželį eiti nesąžininga, aš aišku palinkksėjau ir pritariau. Jei jau su Silvija būnu namie, galiu pakariauti ir su abiem. Nors pirmosios dienos kai nelijo tikrai buvo smagios ir lengvos. pamąstę nuvažiavom iki Aleksoto funikulieriaus. Žaliakalnio esam važinėję daug kartų, o šiuo turbūt vieną, kai buvo visai mažytės. Kiek nustebau, kad galioja tik lengvatiniai nuolatiniai, o mano normalus ne. Jei ką visai nesunku suusimokėti tą bilietėlio kainą. Tik keista... Užkilimas įspūdžio nepadarė. Žaliakalnio funikulierius vis dar suteikia daugiau džiaugsmo, tik taip ir nežinau kodėl. Bet abi labai smagiai dairėsi iš apžvalgos aikštelės ir ieškojo pažįstamų vietų.

Nusileidę, o gal tiksliau nustraksėję laiptais žemyn perėjom per "močiutės" tiltą. Čia turbūt mano ir sesės pamėgimas tą tiltą taip vadinti, kadangi buvo pastatytas tais metais kai gimė mūsų mama ir pasiginčiję patraukėm per senamiestį. Ir... radom ančių. :) geriausias buvo Igniūčio komentaras: o jos tikros? Nu ką gi gali vaikas matyti iš taip žemai :D

O antradienį pratęsėm ančių ir balandžių temą kalniečių parke. Buvo sulesinti visi užsilikę likučiai. Paukščiai dar nebuvo tokie alkani kad griebtų iš rankų, bet jau sekiojo būriais. kaip Igniūtis sakė: mama, paukščiai seka pas mane, gal veskimės namo ir auginkim?

O vakar ir šiandien jau daug daug lijo... Laimei Silvijai būreliai buvo. Mes su Ignėja apsipirkom ir naują mano skėtį išbandėm. Na jau tokį man labai labai gražų. Turbūt galima lengvai atspėti, kad ne juodą, ne pilką ir ne vienspalvį. :)