Gruodis ir metai

Sirgom. Turbūt taip galima apibūdinti šį mėnesį. Vaikai, aš, vėl vaikai. Nepamenu, kada taip sutikom šventes, su antibiotikais, nedarbingumu ir t.t. Bet ką jau darysi, belieka tikėtis, kad visas ligas šiuose metuose ir paliksim, o kitais metais bus daugiau sveikatos, įsiklausimo, ramybės ir džiaugsmo. Nes tai vis dėlto buvo be galo sunkūs metai. Mano didesnioji padaužytė kad ir kaip dauguma abejotų įžengė į ankstyvąją paauglystę ir pradeda elgtis taip, kaip aš elgiausi kokių trylikos, nesusitvarko su daugybe jausmų, emocijų, o mes su padaužyčių tėčiu tiesiog labai labai labai pavargom... Nes vis dar neišmokstam į savo septynmetę mažylę žiūrėti kaip į beveik panelę... bet užtat su Ignėja pastaruoju metu kiek mažiau vargo nei su Silvija. ir vis dar daug smagių pastebėjimų.
Pavyzdžiui, pasakodama kaip ėmė kraują iš pirštuko pareiškė: aš nebijojau, tik žiūrėjau ir nervavausi. O ko nervavaisi? - vos sulaikydama juoką klausiu. -Nes teta pasakė, kad adatos baigėsi, tai ir galvojau kaip paims kraują...
Šiandien irgi prajuokino. Parodžiau, kad kuosa net lesyklėlės kampučius patikrina ieškodama maisto, ir pasakiau kad paprašysim tėčio įdėti maisto. O mano mažoji pamaiva net išpūtė akytes ir paklausė: O kaip tėtis įdės batono per tą paukštį? :)
Kaip ir dauguma, šiom dienom pamasčiau kokie buvo metai.
Metai,kai Silvija pabaigė darželį ir pradėjo lankyti mokyklą. Lankė ir lanko daug būrelių, abi po kelis kartus išvedė futbolininkus į aikštę ir tai laikė savaime suprantamu dalyku, kuris neturėtų niekam nuostabos kelti. ;) Dalyvavo šokių konkurse, ekskursijose šančiuose, aplankė daug muziejų, pabuvo prie jūros ir... pirmą karta visi poilsiavom užsienyje, Turkijoje. Ten Igniūtis pirmą dieną vos nepriburbuliavo mažam baseiniuke, išsidirbinėjo, bet pareiškė, kad šiemet vėl galim važiuoti į Turkiją,  nes ji ten jau apsiprato. :) Dalyvavo aviacijos šventėje, pirmą kartą apsilankė Kretingoje. Silvija pradėjo lankyti mokyklą, dalyvavo Ąžuolyno bėgime, pradėjo lankyti naujus būrelius ir sėkmingai tėvams lipa ant galvos. :) Abi. :) Tad nepaisant ligų gal ir neblogi buvo metai

Piešiniai

Jau senesnis "bajeris", gal poros mėn, bet užmačius piešinį vėl suėmė juokas. FB darželio puslapyje pamačiau piešinį, ir jei jau parašytas vardas, nekyla abejonių, kad tikrai Ignūčio.

Vakare pasidžiaugiu, kad mačiau jos piešinį, ir klausiu, ar tas baltas gale boružėlės uodega. Ignėja pažiūri į mane kaip į visisšką nesusipratėlę ir sako: Boružėlės neturi uodegų, ten užpakalis!
Ech tie menininkai... :)

Raukšlės

Prieš porą dienų ryte ruošiu Igniūtį į darželį, pasodnusi ant sofos maunu kojinytes. Ji staiga sužiūra į mane, paglosto ir klausia:
-Mamyte, o tau raukšlių neskauda?
-Ne, -sakau,- neskauda.
-O gal išsioperuok?
-Bet man tada skaudės kai operuos, ir jos mano, be jų būsiu jau ne aš.
Suraukus antakiu ji dar įdėiai apčiupinėja man veidą ir teatrališkai atsidūsta:
-Nu gerai jau, turėk tu tas savo raukšles jei jau labai nori.

Kaip gera turėti leidimą :D

Knygos

Senokai berašiau apie knygas. Nors buvo perskaitytų. O šiandien skaitėm dvi. Viena iš jų Silvijos, labai įvertinta net nepradėjus skaityti. Vien dėl to, kad pavadinime yra žodis "pradinukams". O dar žodis "enciklopedija"... Nors jei sąžiningai ir atvirai, mokykla davė vieną neigiamą dalyką: anksčiau Silvija galvodavo ir sugalvodavo. O dabar tiesiog atšauna: mes to nesimokėm. Ir to šabloniškumo gana daug lenda... Bet reikia tikėtis, čia laikinai, ir mano smalsiukas vėl taps smalsiuku. O en tinginėliu, kuris bandė išsisukti nuo namų darbųū argumentuodama, kad kai serga, mokytis nepriklauso...
Bet apie knygą.
A. Didžgalvienės ir E. Minkuvienės "Kelionė po Lietuvą. Enciklopedija pradinukams".

Silvijai tokios įdomu, o čia kaip tik pirmokams, arba bent jau jai suprantamai pasakojama kur yra Lietuva, kokie jos simboliai, prezidentai, miestai, gyvenvietės. Pati skaityt šiek tiek aptingo, bet godžiai godžiai klausė.

Igniūčiui dar nebuvo labai įdomu. Bet panelė pareiškė norą mokytis skaityti. Tik įdomu, ar ilgam to noro užteks. ;)

Eglės spalvos

Igniūčio darbo pažanga.

Aš, akip nesuprantanti meno klausiu: Igniūti, o kodėl eglė balta?
Manoji menininkė papučia lupytes ir atšauna: visokių eglių būna, negi nematai, kad taip gražiau?


Tikrai matau, kaip jau čia nematysi :)