Velykų belaukiant

Aš vis dar nemėgstų švenčių ir tebesvajoju, kad per kitas kur nors atostogausiu. :) Ir tai tiesiog mano ir sutapusi mano vyro nuomonė, nors mūsų abiejų šeimose Velykoms būdavo gan rimtai ruošiamasi. :) Ir nieks nežino, kokias švenčių šventimo tradicijas užaugusios turės abi panelės.
Margučiai numarginti. Šiemet nebuvo tokio bendro "reikalo". Kol Silvija buvo būrelyje Ignėja taip nekantravo, kad pradėjom. Vėliau Silvija pratęsė. O dalis jau ir suvalgyta. Nors virtus kiaušinius mūsų šeimoje mėgsta tik du: tėtis ir Ignėja.
Be tradicinio marginimo privyniojant visko ir verdant svogūnų lukštuose išbandėm naują internete rastą būdą. kaip ir aksmet. Vieni pasiteisina, kiti ne. Šis labai patiko. Virtas kiaušinis įvyniojamas į popierinį rankšluostį, kuris užrišamas gumele. Pipete lašinama šiek tiek praskiestų dažų. Nupurškiamas vandeniu ir leidžiama išdžiūti

Ir nors marga su margu ne visai dera, kartais norisi pabūti nostalgiška. Čia mano mėgstamiausia, Japonijoje dovanų gauta lėkštutė. Labai nedaug ką pasilieku po kelionių, dažniausiai išdalinu ir išdavanoju. net ir pirkdama apie tai galvoju. Kiti daiktai laikui bėgant sudūžta, sugenda ar kitaip pasidaro netinkami. Šią vis dar turiu, nors 2003 m. buvo jau šiek tiek senokai. Kaip su dideliu nustebimu kartais sako Ignėja: dar tada labai labai seniai, kai mūsų neturėjai? Tikrai taip. :)
O ryt ir poryt laukia močiučių lankymo maratonas. Kaip vaikams Valio, šventės! Taip man norisi pasakyti: ech, šventės...

Mano maža istorijos fanė

Ar Silvija maža ar nemaža čia jau kita ilga diskusija. Bet kad ji dažnai smalsauja kitom temom nei bendraamžiai ir mėgsta nebūtinai vaikiškas ekskursijas tas teisybė. Jau keli metai vaikšto su manim. Aišku, pasitaiko ir neįdomių. Bet juk ir man tokių neįdomių būna. :)
Kaip jau minėjau, skaityti ne itin mėgsta, bet istorines ir pažintines knygas tikrai pavarto. Ir aš vis nuoširdžiai pabambėdavau, kad nelabai daug tokių rimtesnių, o ne pasakos tipo knygų vaikams. taip, jas pradeda leisti, betgi norisi daugiau ir daugiau. :)
O dabar apsilankius su Ignėja bibliotekoj akis užkliuvo už ala parodėlės kovo 11 d ir istorijos tema. Ir negaliu atsidžiaugti šiom dviem rastom knygom. Silvija pirmą suskaitė vienu prisėdimu!

Šios knygos Silvijos bendraamžės, išleistos 2009 m. Bet panašu, kad buvo išleistos tik dvi, dėl ko labai labai gaila. 

O dabar turbūt reiktų berti pagyrimus šitoms knygoms. :) Labai suprantamai ir įdomiai papasakota apie šiuos žmones vaikamas suprantama kalba ir stiliumi. Negaliu atsistebėti ir atsidžiaugti sudėliotais akcentais, daug dėmesio skiriant vaikystei, mokslams, bet nepamirštant ir svarbiausių pasiekimų. Suprantama, įdomu, lengvai skaitosi, didokos raidės. Ir žinoma, gražūs R. Daukanto piešiniai.  Silvija kol kas perskaitė pirmą, Ignėja pirmos paklausė, aš abi, dabar bus tėčio eilė. :)

Silvija savaitgalį žadėjo parašyti savo nuomonę apie šias knygas savo bloge. Bandysiu paieškoti nenaujų šių knygų, bus prie jau ne kartą skaitytų kitų, apie Darių ir Girėną, Lietuvos istorijos, Karus ir žygius, LDK pilių ir pan. :)

Pamokos ir mokslai

Turbūt kaip ir daugeliui vaikų, mano antrokei pamokų ruošimas yra kažkoks baubas. Aš vis susimąstau, ar tam turėjo įtakos, kad realiai namų darbų kiekis galima sakyti atsirado pakeitus mokyklą. Ir tas atsiradimas iš dalies susijęs su tuo, kd reikia vytis rusų ir anglų kalbą, kiti dalykai yra, bet ne tiek daug. Nors reikia prisipažinti, kad mokymosi lygis ir buvo viena, nors ir nepagrindinė, priežastis dėl kurių keitėme mokyklą. Tad dabar Silvija turi ką veikti, o aš pasiklausau visų su tuo susijusių pabambėjimų. Gal ir būsiu nepopuliari, bet manau, kad namų darbai reikalingi nuo pirmos klasės. Labai mažais kiekiais, bet tam, kad įprastų juos atlikti, nes ateity vis tiek nuo jų neišsisuks...
Silvijos meilė mokyklai ir pamokoms svyruoja karts nuo karto. Labai plačia amplitude: nuo man labai patinka mokytis, iki nekenčiu tos kvailos mokyklos. Kaip ir priklauso antrokei. :) Su vis įterpiamu aš viską moku, dažniausiai tai būna susiję su matematika. Bet tam labai praverčia Kengūra, Kings ir panašūs konkursai. Kur tiesą sakant uždaviniai tikrai porimčiai, kaip kartais juokiuosi, dar ir man atpratusiai nuo mokslų reikia kelis kartus perskaityti.
Su meile knygoms vargstam. Ji buvo turbūt tol, kol išmoko skaityti lengvai. Vis bandau surasti kokią įdomesnę knygą, bet dažniausiai tai būna ne grožinė literatūra, o kokia vaikiška enciklopedija ar Vakaro skaitiniai mergaitėms maištininkėms. Bet vis geriau nei nieko. Vis rezervuoju savo nuožiūra kokią knygą bibliotekoje. Prie tų dar kelias papildomas pasiima ir kokia viena sudomina. Kai aš pati visą gyvenimą buvau ir tebeesu prilipusi prie knygų man taaaaaip keista...
Su anglų judam į priekį. Su rusų vargstam abi. daugiskaita todėl, kad norint kad ką nors geriau išmoktų vis dar reikia mano pagalbos. O rusų kalbai meilės dar neatsirado. Kur jau atsiras, kai dalis vaikų laisvai kalba, nes yra iš mišrių šeimų. Bet mokomės. Ir vargstam. Abi. O aš vis pasidžiaugiu, koks geras dalykas yra tas google translate. :P

Ignėja dar tik rudenį eis į mokyklą. Iš jos dar sudėtingiau ko nors tikėtis. Nes mano mažoji tikras nuotaikų žmogus. Skaičiuoja puikiai, ypač pinigus. Skaityt moka, kiek jai tai aktualu. Daugiau nenori. kartais mintyse pareiškiu užuojautą būsimai mokytojai. Bet iš kitos pusės, ji vis sugeba mane nustebinti.... :)

Šaltas pavasaris

Tas retas atvejis, kai suserga ne vaikai, o mama. Bet prigriebė ir mane. kažkaip įdomiai, ir pernai panašiu metų laiku "iškrito" daug žmonių darbe, taip pat ir šiemet. laikiausi, laikiausi, paskui save įkalbėjau, kad laikausi, bet vis dėlto neatsilaikiau...

Per tuos lėkimus ir įvairius mokyklos, būrelio ir visus kitus reikalus ir blogą užleidau. Taip taip, ne pirmą kartą. bet rašyti vis dar smagu ir kartais norisi. Tik jau mano padaužos gerokai ūgtelėjo. Silvija jau antrokė. Ignėja rudenį eis į pirmą klasę. Tad ir tie džiaugsmai ir vargai pamažėle kinta. O rudenį dar labiau pasikeis. Silvija tokio amžiaus buvo daug didesnio ūgio. Be to, kai šalia mažesnė sesė, ir pati kažkaip atrodė didelė. O dabar atėjo Igniūčio eilė mokytis savarankiškumo: visur suvaikščioti, laukia ir mokymasis vienai važinėti viešuoju transportu. Jos nuomone ji jau seniai viską moka tik, kiti kažko tuo netiki. Mama dar pusiau tiki, bet seneliai ir teta nei pro kur. Tad užvakar su kiek drebančia širdim ir dideliu demonstruojamu tikėjimu išleidau pirmą kartą vieną į parduotuvę. Ji netoli, tik reikia pereiti gan judrią gatvę. Yra pėsčiųjų perėja. Tiesa, kiek tolėliau yra švioesoforas, bet ten kita bėda, jį perėjus reikia kirsti maksimos stovėjimo aikštelė, kur visi važinėja dar labiau kaip nori. Tad mano mažulis susiruošė ir išėjo. Beje, nuotrauka nenudailinta, su visais šlapių ir purvinų batų padėjimui padėtais skudurais, kada nors ir šitoj srity, fotografavime, reiktų patobulėti....

ir aišku sekėsi puikiai. Tą dieną dar kartą išsiprašė eiti. Tik tąkart kažkokia moteris pervedė per gatvę. Klausiu Ignėjos kaip reagavo. O mano iškalbus mažiūlis ramiai aiškina: aš nesupratau ko ta senutė nori, gal pati bijojo? Bet paskui pagalvojau, kad reikia kaip tu su tėte kartais sakot duot durniui kelią...
Laimei šįkart garsiai nepasakė... Aišku, sėdėjau kaip ant adatų. Antrą kartą išėjus pasiskambino pati, kad rinksis ilgiau, bet vis tiek, kada toms mamoms būna ramu....
O tuo pačiu galima pakalbėti ir apie kitą aktualią temą, tiek keičiantis sezonams, tiek greitai augant vaikams. Taip taip, drabužiai ir batai. Amžinas ieškojimas, derinimas tarp gražu, įperkama, funkcionalu, tinka ir patinka. Dar reikia pridėti bandymą nuspėti kiek paaugs ir gausis tikrai nemažai galvos sukimo. Nuoširdžiai, aš labai labai labai norėčiau priartėjus sezonui nueiti ir nusipirkti tinkamą rūbą, tiek batus, tiek žiemines striukes ir kombinezonus. Bet šiuo metu tai neišeina finansiškai... Tad ir tenka gaudytis iš užsienio parduotuvių ir Mūsų mažyliuose. Nors ten po kelių "apsipirkimų" daugiau parduodu nei perku.
Šioje paskubom padarytoj nuotraukoj Ignėja pozuoja su jai labai labai patinkančiu paltuku. Turbūt pirmą kartą mačiau, kad ji taip džiaugtųsi kokiu rūbu. Paprastai taip daro Silvija, kuriai norisi visko daug. Ignėja paprastai išsirenka po vieną ir nieko daugiau nereikia. Tad čia kiek didokas kitai žiemai pagautas Calvin Klein Jeans paltukas, labai patikęs ir man, ir tikrai šiltas, net prie šiandienos minuso ir pasivaikščiojimo sakė, kad labai šilta. Labai mylimas, bet beveik išaugtasd Mamuku šalmiukas, kurių jau ne pirmas siuvamas pas tą pačią auksarankę. Silvija su darželio užbaigimu nustojo nešioti šalmiukus, matyt nebelygis... ;) Žiūrėsim kiek Ignėja teiksis. Ir Viking cherrox šiltinti guminiai batai. Dar vienas labai pasitvritninęs ir mėgiamas atributas. Kai gali eiti kiaurai sniegą, purvą ir šlapdribas. Tik... kadangi tinkami siauresniai kojai Silvijai visada tenka ieškot kitokių.  Šiuos prieš sezoną po ilgų ieškojimų kelis kartus dėvėtus nusipirkau MM.
Tad tiek šiandien apie džiaugsmus ir aprangas, kurių ieškojimas, kartais atrodo, niekada nesibaigia