Kažkaip pastaruoju metu gyvenu pernelyg dideliam lėkime. Anksčiau būdavo, kad lėkimas teikdavo džiaugsmo. Dabar nebeteikia, tik kol kas nelabai išaina kažką pakeisti... Daug to lėkimo prideda darbas pamainomis ir viršvalandžiai, nuovargio- įtampa darbe ir... su Silvijos mokykla susiję reikalai. Bet belieka tikėtis, kad kitais metais viskas pasikeis. Mokykla jau keičiasi nuo sausio, ir slapta tikiuosi, kryžiuoju pirštus ir visaip kaip viliuosiu kad šįkart viskas bus geriau. Kad Silvija norės eiti į mokyklą, rytais iki baltumo nespaus rankos, nereiks girdėti mokytojo "niekuo negaliu padėti", kai būdamas antrokų mokytoju jis vis dar yra tas, kuris bent teoriškai gali susitvarkyti ir padėti. Ir nors tikiu visais įrodinėjimais ir patarinėjimais apie pokyčius vaike, klasėje bendruomenėje, mūsų atveju tai neprasidėjo ir nemačiau galimybių prasidėti. Ar pabėgam? Ne, iškelta galva išeinam, nes be gerenės atmosferos klasėj slapta tikiuosi ir aukštesnio mokymosi lygio.
O švenčių... Švenčių aš vis dar nemėgstu. Rimtai. :) mano svajonių žiemos šventės būtų 23 dieną išvažiuoti kur nors su svaiškiais ir grįžti po Kalėdų. Gal pavyks kitais metais? :) Žinau žinau, šventę kuriam patys. Bet tik iš dalies.
Šie metai be visų kitų minėtų pokyčių atnešė ir daug naujų žmonių. Kai kuriuos labai gera matyti ir žinoti kaip jiems sekasi. Tad ir sau ir kitiems linkiu daug laimės, džiaugsmo, ramybės, atokvėpio ir smagių nuotykių. O sau dar ir daug daug šypsotis, nes kartais atrodo, kad imu ir pamirštu tai daryti.
