Metų pabaiga

Paskutinė metų diena. Apibambėjau visas šventes, apibambėjau dar kartais orą ir tikiuosi, kad kitais metais ba,bėti jau nebereiks ir viskas bus tik į gerą. Man asmeniškai tai buvo labai sunkūs metai. gal pusantrų sunkių. Bet esu tikra, kad kiti bus daug geresnį. Pažadų ir planų sąrašas jau padarytas, sniego sulaukta ir su rogėm pasivažinėta, tad belieka su šypsena sutikti naujus. Abi padaužytės šiemet patapo fejerverkų entuziastėmis, tad teko pažadėti, kad pažadinsim prieš 12 jų pažiūrėti pro langą. Tik tradiciškai tooooks rūkas lauke.
Bet vis dėlto kaip smagu lauke matyti sniegą. Ir tas dvi mažas šypsenytes besiduodant rogutėmis nuo kalno. Žinoma, paskui pasišnibždėjo or pareikalavo, kad tėtis sukabintų traukinuku ir taip pavežiotų. Bėgte, kas be ko. Kur jau tėtis dings, sutiko, o padaužytės kikeno nesustodamos. Atsidirbam, kaip sakant, už tuos laikus, kai tėvai mus vežiojo. Bet dar ir senelį reiks įdarbinti jei sniegas neištirps, tegul pavežioja. ;)
Spėjom ir tamsoj Rotušės aikštę ir eglę su Silviuku apžiūrėti. Ir į pilies eglę iš toliau paspoksoti. pabūsiu nepopuliari, kad ir kokia graži ir išradinga Kauno pagrindinė eglė, man ši tradicinė ir vėl daug mielesnė.

Nesirašo kažko. Bet vienas iš pažadų buvo rašyti dažniau, kad vėl galėčiau atspausdinti, įtrišti ir palikti padaužytėms savotišką knygą apie jas. pažadu tikrai pasistengti.

Plepsiukas

Naujas Ignėjos "perliukas":
Iš darželio mano panelė grįžo purvinom rankovėm, o aš bandau išsiaiškinti kas atsitiko. Klausiu ar valgė, ar ką darė. O ji ramiai:
-Nosį valiau.
-Ignyte, -klausiu- bet kaip tu taip sugalvojai? iš ko išmokai?
Akimirksniu išgirdau atsakymą:
-Logopedė išmokė.
 

Ignėjos pasakojimas močiutei apie Kalėdų senelį darželyje (telefonu): buvo pats geriausias, labai didelis, visai nebijojau. Tik jis senas ir apie dovanas vaikams nieko nesupranta.

Šventės

Tos beprotiškos paskutinės savaitės prieš šventes. kas, kad dovanas jau seniai turiu, kiti reikalai jas daro beprotiškom. :) Bet viltis miršta paskutinė. Gal tikrai kada ateis tas laikas, kai dienos prieš šventes bus ramios? Ne, ne pensijoj, pageidaučiau kiek anksčiau. :)
O dabar vos spėju bėginėti po repeticijas ir prasidėjusius kalėdinius renginius. O dar Ignėja virusiuku iš darželio pasidalino... Bet užtat kur nepasigirsi, kad pagrindinė Ignėjos auklėtoja (kurią mes labai visi mylim nuo Silvijos laikų, kaip juokėmės, po lygiai tėvai ir vaikai) išsigydžiusi koją sugrįžo. Ignėja jai net leido kelnes ant pilvo užmauti. :D Ir tik išėjus vakare pro duris sušnibždėjo- pataisyk kelnes žmoniškai, po pilviuku. :D

Jau buvo Silvijos šventė darželyje. Įdomiai vertinasi, kai po lopšelio pakliuvo pas didelius, tada grįžo pas bendraamžius. Bet pakliuvo labai smagus Kalėdų senelis ir mano akim žiūrint vakaras labai smagiai praėjo. Klausiau po to savo snaigės ko tokia rimta buvo. Sakė labai stengiausi, kad nepasakyčiau, kad Kalėdų senelio nėra. Gi mama pagrasino, kad tada dovanų negaus. :) Nepasakė. :)

Užtat šiandien juokiausi pasiėmusi Silviją iš darželio. Ateinu- plaikstosi mano gražuolė su kažkokia balta ilga suknele ir tik tapkėm, be kojinių. Staiga pasirodo Liepa, pasak Silvijos, jos geriausia draugė, ir grąžina segtukus. Paskui grąžina kojines. :D O prie spintelės dar Silvija ramiu balsu paaiškina, kad reikia namo neštis treningus išskalbti, nes buvo apskolinusi Liepai eiti į lauką. Ech, ta vaikiška draugystė. :) Kad pirštinėm keičiasi ir batus viena kitos matuojasi jau žinojau, pasirodo patobulėjo panelės. Užtat pas Ignėją ramu, nes geriausios draugės yra neginčijamai Auklėtoja Virginija ir šeimininkutė Renata. O vaikai sakė šiaip ten laksto, kad nuobodu nebūtų.

Vėl sekmadienis

Kažkaip tos dienos lekia ir pralekia. ir vėl susivokiau, kad vėl sekmadienis, vėl nauja savaitė. Tiek pat lakstymo su būreliais ir kitais darbais, bet kartu ir kitokia- kalėdinis renginys Silvijos grupėje, du pasirodymai su būreliais. va ir dabar, sėdžiu ir baiginėju gumytes-snaiges Silvijos snaigės apdarui. Net nežinau, gal net kiek nusivyliau, kad jie grupėje jokio vaidinimo nerengia. Tik kažką padainuos. Matyt pripratau pernai prie gero. Iš dalies labai sutinku su auklėtoja- tie vaidinimai vaikams gali būti didelis stresas ir daug pykčio dėl ne tų vaidmenų. Bet iš kitos pusės vis dar naiviai manau, kad tinkamą pasirodymą galima surengti. Labiausiai dėl to, kad mano panelė tokius pasirodymus labai mėgsta. Aiškiu, pliusas tas, kad bus snaigė ir ramu. Nereikia nieko naujo galvoti. Ir mažoji bus snaigė po savaitės. Net pati stebiuosiu, kad taip lengvai su kostiumais išsisuksiu. Eilėraščių irgi moka. Mažoji jau protestuo nustojo, tad parodė darželyje, kad ir daineles moka, ir eilėraščius. :) Ir namie vieną išmokom. Daugiskaita todėl, kad bemokydama ir aš išmokau. Tokį, kur vaikystėj nežinojau, bet man labai gražų.
Šiandien jau papuošėm eglę. Puošė abi, aš tik su girliandom kiek pakilnojau ir pareguliavau, kad eglė nenugriūtų visas girliandas į vieną vietą sukrovus. Bet su kokiu entuziazmu jos tai darė... Žiūrėjau ir bandžiau atsiminti kada nustojau mėgti šventes ir namų bei eglės puošimą. Aišku, tada kai mano "meniška" sesė pradėjo nuspręsti, kad taip kaip aš ar mama puošia nemeniška, nedera spalvos, per daug blizgučių ir t.t. Tai ir patikiu eglės ir iš dalies namų puošimą joms. Tegu žiba tos mažos akytės iš pasitenkinimo. :)

Užtat mano didysis smalsiukas senelio "dėka" rado naują susidomėjimo sritį. kartais prismeigt tą senelį norisi. Gi sugalvojo papasakot apie Loch Neso pabaisą. ir kad užsikabino Silvija... Maniau, kad vaikams bent jau angliškai bus daugiau kokių filmukų ar ko. Nes lietuviškai tai ne kas... Net ir Nesės baladės, trumpučio 5 min prieš Mikę pukuotuką rodyto filmuko internete neradom. teko suktis su angliškais ir pan. ne visai vaikiškais. o jau paskui postringavo mano smalsiukas apie visus galimus variantus... :)

Gruodis

kažkaip ėmiau ir atitrūkau nuo rašymo. Gi būna dienų, kai galėčiau padaryti bent penkis įrašus, o būna, kad atsiverčiu šį blogą ir vėl užvcerčiu, ir tai visai nesusiję su turėjimu ką papasakoti, kartais net nuotaika. "Nerašadieniai". :)
Būtent tokie manematyt ir buvo ištikę. Tuo labiau, kai padaužiukų tėtis komandiruotėj buvo (Ech, o aš paskutinį kartą kažkur, tai yra Stokholme, buvau 2008 m. gruodį. tai buvo taip seniai....), ir dar visokių papildomų darbelių buvo. Bet kaip nors. :)
Turbūt jau šimtą kartų minėjau posakį, kad du vaikus verta turėti vien dėl to, kad pamatytum kokie skirtingi jie gali būti. Kaip ir tai, kad auginant Silviją jau atrodė, kad ji nelengvas vaikas, bet kai gavau Ignėją... O visi šie pamąstymai susiveda į trumputį pasakojimą apie du šią savaitę aplankytus renginius. Silvija turbūt jau nuo dviejų mielai žiūrėdavo ir išsėdėdavo ir spektakliuose, ir koncertukuose. O va Ignėja, jei tik pasitaiko proga, bando iš jų dingti po pirmų 10 minučių. Ir jokie saldainiai kartais nebepadeda. Tik šįkat tos progos nebuvo, nes ėjom ne su tėčiu. Ir kadangi prie mažosios ir taip nemažai tenka taikytis, šįkart jai teko taikytis pie mūsų su Silvija norų. :)
Pirmasis buvo Naisių vasaros teatro spektaklis "Troliai mumiai ir burtininko skrybėlė", į kurį gavome kvietimus. Kas tie troliai mumiai žinau tik teoriškai, pagal paveiksliuką. Aš tos knygos ko gero neskaičiau vaikystėj, maniškės irgi neskaitė dar. Atkeliavome, įsitaisėme, Silvijai aišku įspūdį darė pilna salė mokyklinukų. O aš su pirmaisiais žodžiais turbūt įgijau skeptiškumą. Suaugėliškas nusistatymas. :D Bet jei spektaklis būtų išties geras, ar būtina būtų sakyti jo pradžioje, kad vaikai jei tyliai bus po spektaklio gaus po dovanėlę (pasakų kompaktą)? Tad kaip vėliau juokiausi: aš šiam spektakliui per sena, Ignėja- per maža. Net Silvija kiek nuobodžiavo. O mes su Ignėja vos sulaukėm iki pabaigos. Tad jei būčiau pinigus mokėjus, būčiau labai nusivylus....
O šeštadieninis renginys buvo neplanuotas, bet labai labai džiaugiuosi į jį nuėjus. Nors Ignėjai aišku irgi nepatiko. :) Tai buvo koncertas, skirtas Lietuvos choreografo Juozo Lingio 95-ųjų gimimo metinių paminėjimui - “Jievarėlio tiltu atėjai į meną”. Kadangi ten šoko ir Malūnėlis, o vadovė užsiminė, tai jau pamačius maldaujančias Silvijos akytes nieko neliko kaip nusipirkti bilietus. Tuo labiau, kad vadovė juos pigiau pasiūlė. Nebūčiau aš, atvažiavom anksčiau, kad atsisėstume prieky. Iš trečios eilės tikrai puikiai matėsi. Ir man labai labai patiko koncertas. Daug kolektyvų, šokusių po vieną ar du šokius. Turbūt tik Malūnėlio buvo trys šokiai. Įdomu ir tai, kad bent pusė kolektyvų vadovų vadovauja keliems skirtingiems kolektyvams. Ech, ir vėl žmonių trūkumas... Bet reikia pasidžiaugti, kad spėja. Buvo smalsu stebėti Silviją. Žinoma, jai labiausiai patiko kur šoko maži vaikai ir Malūnėlis. Bei Žilvičio vestuvinis šokis, kur piršlienę mėtė ant rankų. Kaip ji kikeno ir vis teiravosi, kas būtų, jei dėdės nepagautų. :) Arba viename šokyje, kur buvo ir ansamblio senjorai, ir jaunimas, atsisuko ir išsišiepus pasakė: tai ir jūs su tėte galit eiti mokytis šokti, kada nors visi kartu šoksim. :) Ech, kad tas entuziazmas tik niekur neišgaruotų...
Turbūt pirmą kartą iš taip arti stebėjau tautinių šokių pasirodymą. Aišku, kiek kitaip nei Silvija viską vertinau. Patiko visi. Bet turbūt didžiausią įspūdį darė šokis "Džigūnas".
man daugiau kaip pusantros valandos pralėkė bematant. Ir labai teisingai išeinant iš salės nugirdau pagyvenusią ponią (čia dėl laikysenos, povyzos, aprangos ir...šiltų akių) sakant: kažin, ar mums buvo smagiau žiūrėti, ar jiems smagiau šokti. Būtent! Nes lygiai toks pats jausmas ir mane apima žiūrint daugelį pasirodymų. :)

Mažasis plepsius

Renaldas išvažiavo į komandiruotę. Ryte keliu Ignėją į darželį ir šįkart pirmas klausimas: O kur tėtutis? (taip gražiai irgi dažniausiai vadina tik tada, kai išvažiuoja). Sakau, kad komandiruotėj. Akytės sužybsi ir sako: Neklausysiu tavęs iki kol grįš tėtutis. O kas bus tada?, -klausiu. Nes šita panelė klausyt iš viso nelinkus. Pagalvosiu, -atsako patenkinta. Ir patylėjus priduria: O pagalvojus ir vėl neklausysiu.

Trys ilgi metai ir daug žilų plaukų :)

Šiandien mano mažajai, labiausiai užsispyrusiai ir nenustojančiai ginčytis ir derėtis bėdytei suėjo trys. Oi daug žilų plaukų per šitą mažą užsispyrėlę pas mamą atsirado... Kaip kitaip su vaiku, kuris manosi esąs visada teisus ir vis bando išsukti padėtį į arba arba savo naudai. ir turi naują mėgstamiausią posakį: negaliu patikėti, kad tu galėjai taip pasielgti. Susigraibė iš bent trijų aplinkinių ir sudėjo viską į vieną sakinį. :)

Gimtadienio šventimas jau prasidėjo ir dar šią savaitę nesibaigs. Buvo seneliai, buvo darželis, bus dar kita močiutė ir šiaip svečių.Ech, gera būti vaiku ir taip laukti gimtadienio. Aš savo nelaukiu... O mažoji jau nuo rugsėjo darželyje apie jį plepa ir turbūt neliko apie tai nežinojusių. :) Ir šiandien baisiai didžiavosi vienai "tetai" pasakydama, kad jai jau trys. O Silviukas tuo tarpu irgi didžiuodamasi pridėjo, kad jos sesė jau didelė. :)

Ignėjai dabar skaičiavimo manija. Skaičiuoja viską: kaštonus, mašinas, stulpus, medžius. O aš iš savęs juokiuosi, kad esu sugadintas žmogus. jei manęs ji netikėtai paklausia kiek bus 4 ir 3, pirmiausiai atsakau, kad septyni, ir tiko po jos prieštaraujančio "neeeee" prisimenu, kad reikia sakyti koks čia autobuso numeris. :)