O tame traukiny...

...Sėdi kurmiai septyni.
Čia maniškių labai mėgstama daina iš choro. Ir dar youtube paklausyti.:) bet sakyčiau susijusi su šiandiena. Nes po rytinio apsipirkimo ir kitų reikalų tvarkymo pagaliau prisiruošėm iriškeliavom į trumpą pasivažinėjimą traukiniu iki Palemono. Kadangi Ignėja nuo praeitų metų jau spėjo pamiršti, jai ir vėl buvo kaip nauja. :)
Troleibusu nuvažiavom iki stoties ir dideliam maniškių džiaugsmui reikėjo eiti požemine perėja. mėgsta jos jas. O ir vakar neatsidžiaugėm gražiai išdažyta perėja prie žemaičių sustojimo. :) Nusipirkę bilietą patraukėm į lauką ir dideliam vaikų džiaugsmui buvo dviaukštis traukinys. Įsitaisėm, apžiūrėjom greta stovinčio traukinio ratus ir netrukus pajudėjom. Kiek ten iki to Palemono, tik 10 minučių. Bet galima pasidžiaugti įvažiavus į tunelį ir tuo, kad langas tapo veidrodžiu, kad pravažiavom po pėsčiųjų tiltu per Nemuną, nuo kurio mojuojam traukiniams. Ir trumpam stabtelėjus Amaliuose jau buvom Palemone. Iki autobuso turėjom daugiau nei pusvalandį, kuris besisukiojant ant geležinkelio tilto labai greit išgaravo. :) Juk ten tiek krovininių traukinių! O ir garvežiukas vis važinėjo stumdydamas vagonus į sąstatus. taip pat ir keleivinis traukinys į Kauną pravažiavo.

O besėdint traukiny sulaukėm kvietimo važiuoti į Uno parką Lampėdžiuose. Silvija dar nuo gimtadienio turėjo kvietimą. O kadangi pas mus dabar taupymas, o kainos ten kol kas ne mūsų kišenei, labai apsidžiaugėm, kad dėdė Šaras pasisiūlė Silviją laipiojant palydėti. Jau laiminga buvo! :) Nors pusę laiko Ignėja braidė, o vėliau maudėsi karjere ( ką dar daryti, kai jau vis tiek visi rūbai šlapi?;) ), mes žiūrėjom kaip Marius ir Leonas kaišioja kojytes į vandenį, dar spėjom grįžę ir Silvijos skrydžiais pasidžiaugti. Mano drąsuolė. :)

Bet kiaulystės dėsnis veikia, ne kitaip. Visai nepagalvojau, kad braidysim, nors turėjau, tad atsarginių rūbų aišku neturėjau. Tad atgal iki tėčio mazgė ėjo su šlapiais triusikais ir megztuku, kurį turėjau vakarui, triusikai išdžiuvo greit, o prie namų einant nuo mašinos teko suimprovizuoti sijoną iš sesės megztinio.... :)

Bankas

Ir vėl nauja savaitė. :) Nepasakyčiau, kad puikiai atsimenu vasaras kai buvau tokio amžiaus kaip Silvija, bet šiaip ar taip jas leisdavau mieste, nes mano net ir trumpi išvažiavimai į kaimą baigėsi kai man buvo kokie 6 metai. Ir nepasakyčiau, kad tai buvo blogai. Buvo kiemas su daugybe vaikų. O į darželinius ar tuos, kuriuos visai vasarai išveždavo į kaimą žiūrėdavom su tokia vaikiška panieka. Į pirmuosius dėl to, kad pietų miega, o kitus- kad tėvai atsikrato, kaip mes tada  sakydavom. vaikiškas mąstymas...
Mano irgi miestinukės. bet ir tikiuosi ir manau, kad vasaros joms nėra nuobodžios. Visų pirma jos dviese, o antra, aš dar galiu pasidžiaugti vasara su jom. Ir nors mokamų pramogų nelabai išgalim, bet ir nemokamų galima rasti daug. ir gera būti visada kartu. :) Taipogi nepasakyčiau, kad mūsų vasara rami ir lėta. Turbūt ne mano charakteriui. :)
Vakar pagaliau važiavom atlikti seniai planuotą darbą. Per visas kišenes, rankinukus ir pan dar susirinko lietuviškų smulkių centų, tai susiruošėm į Lietuvos banką jų iškeisti. Aš jame esu buvusi prieš tai tik kartą, kai reikėjo darbo reikalais.
Mano panelėms patinka nematytos vietos. O ir mano akim žiūrint šis pastatas įspūdingas. Sunkios durys, tokios pat masyvios ir besisukančios medinės durys. Didžiulės erdvės. Pasukame kur užrašas "Monetų keitimo aparatai", o malonus apsauginis paaiškino kruis iš jų lito centams, kuris euro. Ignėja tuoj sugebėjo pagirti: Tu geras dėdė. Net paraudo vargšas. :D Ir abi sukišusios nosytes žiūrėjo kaip subėrus centus ir juos skaičiuojant keitėsi skaičiukai. Daug daug suvalkiečių genų turinti Silvija tuoj pasipiktino, kad gausim tiek mažai. Bet kiek mes jų ten atnešėm... O tada su gautu čekučiu ėjom į didžiają salę su kolonom. 24 :) ir gražu ir liūdna kažkiek, kai matai, kad dirba tik vienas langelis. Bet maniškėms įspūdį padarė, nes vakare bent tris kartus viską pasakojo tėčiui.
Po to dar nukulniavom pasiimti iš dalintojos per tarpininkę atsisiųstų pižamų rudeniui darželiui ir patraukėm į Megą. Ant tų pačių vis dar neatsibostančių balansinių dviratukų. Visą megą apvažiavom, kadangi žmonių nebuvo daug. Ir Ignėja pagaliau išdrasėjo. Ir visi praeiviai sveiki ir nesuvažinėti. :D
Ir dar buvom bibliotekoj. Knygas pusiau pačios rinkosi, pusiau aš siūliau. Vieną jau ir suskaitėm:

Turim mes šią pasaką didelėj senoj knygoj, bet Ignėjai labai patiko paveiksliukai. Nors paklausius reziumavo: per daug keistų žodžių. ;) O man tie seni įprasti paveikslėliai, nors irgi savotiški, daug mielesni...

Trumpas pajūris

Mes kaip visada: aš su Silvija labai norėjom, tėtis sutiko, o Ignėja neaišku ką mąstė, bet šįkart neturėjo kur dingti. Tad  susiruošėm padėti tėčiui patikrinti Melynosios vėliavos paplūdimių. Taip taip, bėgte. Su tam tikrais savais ritualais ir sustojimo  vietom. Bet bent jau man smagu, ir panašu, kad ir panelėms patinka. O tėtis kantriai atbūna....
geros maniškės keliauninkės, tik vapro supynes sunkiai išeina pravažiuoti. vieną būtiną sustojimo vietą turim, gal jau minėjau apie Vėjukus. Ten pastatytos supynės tiesiog kiek kitokios. maniškėms vis dar topas tas ratas, kurį galima sukti pačioms sėdint viduj. Kaip ir meškos, grybo medinės skulptūros.
Nieko daug šįkart nepamatėm ir nenuveikėm. Tiesiog jūroj braidėm. O bangos buvo nemažos. Bent jau vaikai pirmą kartą matė tokias. Ir aš senokai. Kai atsistoji toli toli nuovandens, o kas kelinta banga ima taveir pasiekia. tada būna daug daug Ignėjos kikenimo ir Silvijos strakinėjimo. Arba nubaudžia, kai tėtis neatsargiai atsuka jūrai nugarą, aptaškydamos gan smarkiai. maniškės reziumavo: visą laiką norim tokios jūros. O aš gal šiltesnės norėčiau....
Kas dar?Baigė Silvija kankinti neatsakomais klausimais, pradėjo Ignėja. Antras mėnuo gvildenamas klausimas kaip išsivystė  žmonės, kiti gyvūnai ir t.t. Ir aratgal galim į beždžiones pavirsti ir kaip. Va taip.:)

Senamiestis

Turbūt šiemet kaip niekad retai išsiruošiam į senamiestį, nors man ten išties patinka. Ir šiandien susitikus su Diana praeidama rotušės aikštę pamačiau tiek naujo, kad vakare neiškenčiau ir atsitempiau savo zuikes. tad kol tėtis pabaiginėjo darbus labai šauniai pasivaikščiojom, pasisupom, paplepėjom ir pasigrožėjom.
Nors daug kas prie rotušės esančias boružes keikia, maniškėms jos labai patinka. Ir man gražu, gal labiausiai dėl našlaičių, kurios jose pasodintos.

ir žinoma, svarbiausia vieta, skruzdėlė ir žiogas. O žiogo garbei dar ir daina apie žiogą buvo sudainuota.;)

ir voverytė, laumžirgis, lapė ir avytė  išžiūrėtos ir išgirtos. Turbūt anksčiau maniškės nekreipdavo tiek dėmesio į detales, tad labai smagiai užtrukom

O kadangi dar reikėjo į paštą, megoj mano antžmogiukai su tais balansiniais palakstė, kol mama leisgyvė ant sėdmaišio sėdėjo. ir nepavark tu man taip, visą dieną bėgte nuo 8...

Sūris, maistas ir kitos linksmybės

Vakar pliaupęs lietus sugriovė visus planus vaikus vestis į Jonines prie Nemuno. Bet šiandienos dangus atrodo daugžadantis, ir neaišku dėl kokių priežasčių pasirinkta kita Joninių šventimo diena (24 d) Čečėnijos aikštėje bus labai vykęs sprendimas. Matysim, laiko dar yra. O kol maniškės suysipykę skirstėsi lego tipo kaladėles pagal spalvas, aš padariau tai, ko gerus du metus nebuvau dariusi - miestietišką, kaip jį kartais vadinu, sūrį. Tik dvi smalsytės visgi neiškentį, trumpam atidėjo dalinimą ir atidundėjo pasmalsauti.
Gaminti aš mėgstu, tas tiesa. Bet kai į mūsų miniatiūrinę virtuvytę suguža dvi mano padėjėjos ir nebėra vietos apsisukti, ir vėl apsiriboju kažkuo paprastu. Kaip kad keksiukais su kondensuotu pienu prieš pora dienų. Bet šiandien matyt buvo nuotaika sūriui. Ir su padėjėjom. :)
Visa eiga labai kruopščiai aprašyta šiame bloge, tad nematau reikalo nei perrašinėti, nei fotografuoti. O bemaišant trise pieną, plakant kiaušinius, kerpant marlę ir sukišus nosis žiūrint kaip varva skystis įpuodą ir darosi sūris net nebuvo kada pagalvoti apie fotografavimą.

Burbuliatorius ir balos

Vakar tikrai buvo balų diena. Kai popiet po staigaus ir smarkaus lietaus liko nemažai balų, tokių staigiai džiųstančių ant asfalto, griebėm žaislinę didelę mašiną ir lėkėm į lauką. Gi maniškės turi labai mėgstamą žaidimą-pervežti sunkvežimiuku vandenį išvienos balos į kitą. Su tėčiu sugalvotą ir man tik vakar pademonstruotą. Aišku, parsivedžiau purvinas iki ausų, bet jau laimingas....

O tada pasžvalgę į dangų visgi važiavom į burbuliatorių. Oras buvo per pusę. Pusę laiko labai geras, o paskui bėgom iki pilies iš kur tėtis pasiėmė.  Žmonių daug, skraidančių burbulų irgi. Silvija tuoj nubėgo prie tų didžiųjų, ir aišku grįžo muiluotu veidu. Nieko, akys išgelbėtos, veidas nupraustas, ir bijau kad kitą kartą bustas pats. O Ignėja liko su mumis ir labai pavyzdingai pūtė burbulus arba gaudė.

Koncertas

Kartais taip būna: išverčia vaikai iš lovos, pasitvarkai, tuos būtiniausius darbus padarai, pamąstai kad reikia eit į lauką, o po to staigiai susisuki ir išleki su vaikais kitur. :) Nes įlindau į kaunas.lt puslapį su mintim pažiūrėti kokie Joninių renginiai, bet tik atsidarius paskaičiau apie Žitomiro choreografijos meistriškumo mokyklos vaikų ansamblio „Sonečko“ pasirodymą. Buvo 11,20, pasirodymas 12. Reikia nepamiršti, kad mes visur su viešuoju. Bet spėjom. Lygiai 12 buvom ten ir... reikėjo matyti mano akis ir veidą, kai dairiausi po nurodytą vietą Laivėj prie Muzikinio teatro. Bet jau reikia luktelt, jei atvažiavom. 12.10- dar ramu. 12.15 iš savivaldybės pasirodo vyriškis su keturiais šokėjais ir nešasi aparatūrą. Taip ramiai, net nesiklausę pasiėmė metalinį staliuką nuo kavinės ir nusinešėkur jiems reikia. Nei kiek nesistebiu, kad vėliau gavo velnių nuo kavinėj dirbančios mergaitės. Bet labai teisingai gavo. Gi bent pasiklausti galima... Bet visgi gal 12,20 sulaukėm pasirodymo. Tikrai įspūdingo. Silvija pražiūrėjo išsižiojus, aš irgi beveik, tik  vaIgnėjai susidomėjimo užteko gal 5 minutėms...
Gražūs tie šokiai su baleto elementais. Aš vis dar neatsižiūriu į tuos šokimus atsitūpus, kūlversčius ore ir sukimusis. Tai turbūt nereikia net spėlioti, kad Silvija dabar nori lankyti būtent tokius šokius :D

Lietingas savaitgalis

Kažkaip atrodo, kad savaitė vėl pralėkė šuoliais. Ir penktadienį jau sulaukėm kiek daugiau nei dviejų lašų lietaus. Kelis kartus po 4, kad net lietsargius sušlapint išėjo. Bet vis tiek menkučio....
penktadienį visai vakare su Silvija išsiruošėm ilgam pasivaikščiojimui. Dviese, kas labai retai būna. Ir vieta gal kiek neįprasta: prie tilto per Nerį prie Klinikų. Nulipom nuo kalno Tvirtovės laėja, taip smagiai mergaitiškai pasiplepėdamos, nulipom laiptais žemyn po tiltu. Ir pasirodo, kai kam buvo baisiai įdomu žiūrėti įviršų iš po tilto, niekada nebūčiau sugalvojusi. :) Ir aišku kitais laiptais aukštyn. Ech, nekenčių laiptų.... Vis dar. O paskui taip jau išėjo, kad parėjom ir nuo klinikų. pastaruoju metu Silvijai baisiai smalsu kaip viskas buvo kai aš buvau maža. Jai baisiai keista, kad tada buvo labai mažai troleibusų ir autobusų. Arba kad ir mama mėgdavo žiūrėti į tą kanaliuką, ar kaip jį pavadinti, tarp akių klinikų ir 7 forto. Nors ilgiausiai sugaišom netoli Žeimenos sutojimo, prie vieno namo radę gal 50 mažų sraigyčių. Tiesa, ir šiandien sraiges čiupinėjom. Šiaip tenka pripažinti nemielos man jos. Bet maniškėms kaip ir daugumai vaikų jos labai patinka. :)

Sekmadienis vėl pasitiko lietučiu. Kuris, pasirodo, gadino nuotaiką tik mums, suaugusiems. Ir ačiū Daivai už netikėtą kvietimą į sodą.Nusipirkom saldainių, susimetėm vaikus ir lietui tinkamus rūbus ir apavą ir išdūmėm. planavom pabūti kokias dvi valandas, o prabuvom visas keturias. Ir... :D ar kas patikėtų, beveik atidarėm maudymosi sezona. Nes maniškės plepsės ne tik karjere su triusikais pabraidė, bet dar besitaškydamos ir triusikus sušlapti sugebėjo. Ech, ta  smagi vaikystė...

Vasara

Vasara bėgte ima ir bėga. Maniškės išsiprašę atostogų nuo darželio sėdi namie, tad pasipykstam, padraugaujam, paaiškinam kiekviena savo teises ir smagiai leidžiam laiką. Dažniausiai smagiai. :) Su daug muilo burbulų prie namo, kasvakariniais pasivažinėjimais dviračiu su tėčiu, tingiais (arba nelabai, kai abi panelės užsimano keltis 7 ryto) rytais, daug pasivaikščiojimų ir t.t.
Tik va laiko prisėsti ir parašyti kaip visada nelieka...
Tad buvom šiek tiek prie jūros.Taip pusiau bėgte, kaip visada. Bet spėjom ir gėles pauostyti, ir pasivaikščioti, ir jūroj pabraidyti ir laivus apžiūrėti. Ir dar ekskursijoj raganų kalne sudalyvauti.

Skirtingai maniškės tais pačiais amžiaus tarpsniais reaguoja į jūrą. Silvija trejų su puse pirštus įkišdavo tik tada, kai vanduo būdavo tikrai šiltas. O Ignėja ir prie +14 vandens būtų mirkus jei tik kas būtų leidęs, bet teko apsiriboti braidymu.
O vakar Silvija pagaliau išsiprašė savo mėgstamą pramogą- pašokinėti ant batutų su virvėmis. Ech tas mano nelabai sportiškas vaikas, bet nieko, pasitreniruos ir po kelių kartų išeis daug geriau. O aš juokiausi, kad pagaliau padaužyčių tėčiuiįeodžiau, kad mano plepumas apsimoka. Na žinot, aš gi kartais tiesiog nemėgstu tylėti. O su tuo vyruku prie atrakcionų prie megos po truputį paplepam gal jau trečia ar ketvirtą vasarą. Tik nuolaidos paprašėm pirmą kartą, gyvenimas privertė. Ir išgirsta kaina. Padarė. :) Ir sakė ir kitus kartus padarys. Tad dideliam Silvijos džiaugsmui irvėl apsilankysim. Tik gaila, kad neliko tos nemokamos pilies su čiuožyklomis... Kažkaip mums pastarąją savaitę visko nelieka: prie megos šios pilies, Ramučių Hesburgeryje- mašinytės, Naftrus prie autostrados- pigios ir skanios kavos, nes ten degalinėje pakeitė kavos aparatą. Bet kaip gera kavos aparatą turėti namie. Labiausiai pasiteisinęsmūsų pirkinys. Tiek geriant karštą, tiek šaltą. Ir aišku, smaližėms kiekvieną kartą stengiantis nuskanauti prieno putą nuo viršaus.
O šiandien Lituanicos fanė mane nusitempė į Karo muziejų. Jau lyg ir po remonto ir visų pritaikymų turizmui su ES lėšomis, bet... Leiskit pabūti beveik sena (pasak mano vaikų tokia tapsiu 40-ies, tai kiek čia beliko), niurzga bambekle(tokia irgi esu :P ) bet man labiau patiko tam muziejuj anksčiau. Panašu, kad net vaikystėj jame labiau patikdavo. Tad labai tikiuosi, kad čia dar ne pabaiga, nes bent jau galėjo patalpas kiek pritaikyti taip, kad nereiktų eiti per tas pačias sales pirmyn ir atgal.
Aišku, po muziejus mesvaikštom, ir šiame ne kartą buvom. Ir dar eisim. Bet apsilankius mažesniuose, kad ir Kauno miesto muziejuje, Petrauskų ar pan. šis atrodo nuobodžiai statiškas su apatiškomis darbuotojomis ir ... deja nuobodokas. Matyt ir vėl esu per daug išranki ir norinti neįmanomo, kad salėse sėdinčios darbuotojos užuot plepėję telefonu pasisiūlytų ką nors papasakoti...
Pabambėjau. :) o išėję dar abi vėl nuglostė ir nusėdėjo liūtus, aplakstė fontanus. ir šįkart patraukėm pasivaikščioti į salą. Tiltų skaičiuoti, kaip sakė Ignėja. Abi labai įtariai žiūrėjo žemyn kai pasakojau, kaip mama žiūrėjo J. Kairio skrydį po tiltu, aiškinosi kaip čia sala ne Nemuno vidury ir smagiai suposi ir "sportavo" ant treniruoklių.

Vasara

Net susimąsčiau šiandien, kur dingo paskutiniai du mėnesiai? Nes jau birželis. Jau prasidėjo grupių maišymai darželyje. Pas Silviją atėjo keli vaikai. O kadangi Ignėjos grupę kaip supratau remontuoja, tai juos išskirstė į tris grupes. Ignėja pakliuvo į priešais esančią, katinėlius. Ožiukai keli išlindo einant, bet kai auklėtoja gerai pažįstama greit nurimo. Tik juokiausi iš komentaro pasiėmus prieš pietų miegą: O mano grupę jau suremontavo? :)
Per praėjusį laiką buvo krūvą gimtadienių. Vienas ant tų pripučiamų pilių, kurias labai mėgsta Ignėja. Šiaip visai nieko praėjo. Tik kiek juokiausi, o širdyje labai pritariau, vienam Silvijos komentarui. Atėjom ir pamatėm, kad viena iš  viešnių su treningais. Silvija, kaip aprangos kodų ir kitų subtilybių žinovė :P žinoma nepatylėjo. Bet kažin ar kada pritariau labiau. Beje, komentarus apie neturėjimą ką rengtis pasilaikykit sau, čia ne tas atvejis. Bet man juokinga, keista ir t.t.: vaikus vos nevisur veda su naminiais treningais, o paskui šiems užaugus dar ir pabambės, kad jaunimas nežino kaip į teatrą eiti. Ir nereikia čia virkauti dėl to, kad vergaujama rūbams, kokia čia nesąmonė, kad pagal rūbą sutinka ir pan. Tuo labiau, kad daugumos tokių vaikų tėvai gan prabangiai apsirengę. Kaip vienos mergaitės iš Silvijos grupės, kuri kiekviena proga savinasi/skolinasi jos daiktus ir segtukus. mano subjektyvia nuomone čia elementariausias pagarbos dalykas. Pagarbos jubiljatui ir pagarbos sau. :)
Buvo dar berniukiškas gimtadienis žaidimų kambary. Kažkaip iš mano draugių labai nedaug kas turi mano vaikų amžiaus berniukų. Tad šis tikrai kiek kitoksnei maniškės įpratę eiti. Be princesių, fėjų ir daug rožinės spalvos.

Ir šį savaitgalį pirmą kartą pavyko išvažiuoti toliau be vaikų, nes seneliai sutiko pasiimti su nakvyne. Keista buvo.... Nieks nereikalavo stoti ten, kur žaidimų aikštelės, ar toj statoil degalinėj kur mažas tualetukas. Bet ir trūko... Renaldas įteikė vėliavą, o aš liūdnai linksėjau mąstydama kaip kasmet prastėja sezono atidarymo šventė Nidoje. Šiemet šeštadienio koncertą pradėjo vaikų orkestrėlis su šokėjomis (irgi mergaitėmis) iš Sedos. Jau sakykit ką norit, bet biudžetą nemažą turint jau nelygis....