Plepsius didysis

Silvija jau daugiau kaip pireš metus visiems išaiškino, kad ji turi tris namus, kur mes gyvenam ir kur močiutės gyvena. O močiutės neturi, Silvijos namuose gyvena. Tai kai penktadienį Silvija močiutei pasakė, kad čia jos namai ir daro ką nori, močiutė nusprendė "atsilyginti" ir po kažkiek laiko Silvijai kažko paprašius pasakė tą patį. Bet mano nemandagus plepsius nepasimetė: Močiute, tu sena ir pamiršai, čia mano namai!

Kalėdų seneliai

Jau po Kūčių vakarienės, vaikai miega. Ir nos iš tiesų nemėgstu švenčių, jos tiesiog ima ir ateina. O abiejų padaužų akytės tiesiog ima žibėti išgirdus žodį šventės. Kaip ir mūsų vaikystėje.
Kelis Kalėdų seneliai jau buvo (Megoj, Lėlių teatre, daržely abiejose grupėse, bet apie tai atskirai), o ryt ryte bus paliktos dovanos ir po Egle. Silvijai pats didžiausias klausimas kelintą ateina senelis ir kodėl būtent tokią valandą. O kai atsakiau, kad nežinau kelintą, pasiūlė palaukti ir pažiūrėti. :D
Ech, smagu kai vaikai dar tiki Kalėdų seneliu. Aš turbūt nustojau tikėti gal 5-6 m., kai aukštai aukštai spintoj radau dovaną, kurią vėliau gavau iš Kalėdų senelio. O maniškės kaip bebūtų keista nesmalsios. Už džiovyklės su skalbiniais, tarp maišų su rūšiuojamais rūbais (sesei palikti, atiduoti, dar bandyti parduoti) dėžė su darželio dovanom stovėjo gerą savaitę. Kitais metais to aišku nebedarysiu, nes mažė daug didesnė "tikrintoja" nei sesė.
Darželyje taip jau išėjo, kad abi "Eglutės" buvo tą pačią dieną. Tad neliko nieko kito kaip pasiimti mamadienį. Silvija iškeliavo į darželį, o mažoji bent 100 kartų pasitikslino ar tikrai eisiu kartu ir būsiu su ja. Kadangi auklėtoja (pernai ji buvo ir Silvijos auklėtoja) pasiūlė atsivesti Silviją, neturėjau kur dingti. Be to, jau per vakaronę buvo akivaizdu, kad kartu su sese mažąjai daug drąsiau. Ir tikrai, mano mažasis rožinis kiškis vis klausinėjo kur sesė. Ir į ratelius ėjo tik su sese. Tik baisiai pasipiktino, kad Kalėdų senelis jai neatnešė dovanų, nors buvom tiek apie tai kalbėję. Ir kokia akivaizdžiai didelė ir drąsi ji buvo tarp tų mažiukų. Kalėdų senelis pranoko visus lūkesčius. ir vaikus įtraukė, ir tėvus. Atėjęs tik pradėjo klausti kas padės nešti maišką, o Silvija su Ignėja jau tempė jį prie eglės. O pasklausus kieno tėtis ar mama drasųs, Silvija su Ignėja visus perrėkė, kad mano. :) laimei, tik lazdą reikėjo palaikyti. :) Vaikai "parodė" programėlę, o tėvai irgi buvo įtraukti į naujoviškos "Eglutė skarota" suvaidinimo versiją. Ir žinoma, dovanos. Bet žiūrint į mažąją, smagiausia dalis jai buvo pietūs grupėje. Sėdėjo ir išsišiepusi kirto kotletą. :D

Žinojau, kad Silvijos grupė ruošia Senelės pasaką. Bet tiesa sakant tikėjausi kiek kitaip. Juk ten mišri grupė, kur daugiau kaip pusė priešmokyklinukai. tai kažkaip naiviai maniau, kad jie sakys tą eilėraštį. Bet ne, eilėraštį SKAITĖ iš knygos auklėtoja. Visos trys mažosios buvo snaigės, o keturi mažiukai- nykštukai. Bet didieji kai kurie turėjo po kelis vaidmenis. Kaip mane knisa toks požiūris į mažesnius... Dar padainavo. Ir Kalėdų senelis atsivedė už save didesnį nykštuką ir šiaip, buvo blankokas...
Oi, daug laiko ir nervų man tas organizavimas kainavo. Nes tokių nesupratingų ir nesidominčių mamų dar nebuvau sutikusi... Tikrai nemaniau, kad kuri mama gali pareikšti, kad vaikas gali gauti dovanų tokią knygą kokią jau turi, ir tėvai turi paruošti, kad gerai sureaguotų. Arba pasiūlyti visiems dovanoti blizgančių tušinukų. :D

Plepsiai

Kaip anksčiau stebino ir juokino didžioji, taip dabar linksmina mažiukas. Kol kas ne tiek "išmintimi", kiek gražiai sudėliotais naudojamais išsireiškimais ar dar savotišku tarimu.
Mano mėgstamiausias ir aprašytas jau, kad ji "mano mamulis" (mėnulis). Dar mėgsta bet kur nueidama, net į kitą kambarį, atsisukusi pasakyti: atia mama, grįšiu. :) Arba paliepta atsaiprašyti visada prideda ir savo: Atsiprašau atleidžiu. Gi reikia apsidrausti. :D Ką žinai ko vėl tie suaugę nori. ;)
O vienas iš paskutiniųjų topų buvo prieš keletą naktų, kai pabudusi vidurš nakties baisiai liūdnu veideliu (mažoji tikra grimasų meistrė, kas Silvijai visai nebuvo būdinga) pasiskųsti: Mama, man nuobodu. na taip, sutinku, miegoti yra labai nuobodu. :)
Ir šiaip pas mus tylu ir nuobodu turbūt nebūna. Kai mažoji pradėjo lankyti Mėtaują- dainos skamba dvigubai garsiau. Paskutinis topas- nuolat dainuojamas (gal pusiau išrėkiamas? ;) ) ir rodomas eilėraštukas (pirštais):
 Kar, Kar, Kar,
Varna – Veronė
Šarka – Petronė
Vilkas – Motiejus
Kiškis – Baltramiejus
Laputė Kotryna
Su visa šeimyna
Šmurkšt
Į karklyną!

Mažė labai aktyviai prisideda.
važiuoti paprastai irgi neliūdna. Naujasis "bajeris"- dainavimas apie tėtę arba mamą. Abi sėdėdamos savo kėdutėse gale kaip įmanoma garsiau rėkia, tai yra dainuoja savo kuriamas dainas savomis melodijomis, kad mano tėtis geras, tėtis skina man gelės, mama geriausia ir mylimiausia ir t.t. O paskui draugiškai pakikenusios pareikalauja, kad ir mes apie jas danuotume. ;)
O aš nesplėpsiu, su pasimėgavimu klausau kaip Silvija dainuoja, o Ignėja bando pritarti liaudies dainas ir Dominantės vaikiškas daineles. Nenoriu nieko įžeisti, bet ankstesnio kolektyvo tekstai buvo viena iš priežasčių, kodėl manėm, kad reiktų keisti kolektyvą. Aš matyt senamadiška, bet 5-7 metų mergaitės, traukiančios, kad jos kietos panelės ir reikia vaikinų, man kažkaip nelabai patiko...

Skirtumai

Kaskart vis pagalvoju, kaip smagu, kai amžius tarp viakų nedidelis, nes dar puikiai atsimenu ką didžioji darydavo tokio amžiaus kaip mažoji. Iš kitos pusės, būtų didesnis - sugalvočiau kitų pliusų. :)
o dabar tiesiog norėjau papasakoti vieną mažojo plepsiuko beveik kasdienį klausimą. Ignėja išėjusi į lauką visada pakelia galvytę ir paklausia: O kur mamulis? Čia jei ką reikia suprasti mėnulis. :D Silvijai jis niekada nerūpėjo. O mažiukui reikia. Ir koks laimingas balselis būna, jei mėnulį pamato. :) Ir kokia plačia šypsena apdovanoja, kai aš paklausiu: kas mamos mėnulis? Ir tuoj nuskamba laimingas balselis: aš mamos mamulis. O Silvija būtinai atsišaukia: aš saulė. Bent jau dėl šito niekada nesiginčija kuri yra kuri. :)
Užtat visada prajuokina, kai kuri nors geria. Tiksliau dažniausiai mažiukas susirūpina, ir aiškina: sese (tėtuti), ne visą, ne visą! nors tikrai neatsimenu, kad kada sesė būtų jai ko nors nepalikus, o tuo labiau tėtis. :)

Gruodžio dienos bėga ypač greit. Silvija su Dominante dainavo koncertėlyje tėvams ir Megoj. . Šįkart jaudinosi labiau nei Lašeliukuose. Gal ir dėl to, kad prieš tai kelias savaites sirgo ir žinojau, kad vienos dainos žodžių nelabai žinojo. Gražu žiūrėti į mažiukus, kuriems vis dar svarbu pamatyti mamą ir tėtį, kad veiduose atsirastų šypseną. Į mažę, kuri visiems aplink pasigyrė, kur jos sesė. Ir į Silviją, kuri lygiai taip pat giriasi sese ir pusė baimių dingsta, kai ši atbėga pas ją. :)

Plepsiai

Kažkokia pagreitinta savaitė pakliuvo. Nes jau ketvirtadienis, o tų darbų ir planų tiek daug... Tiek darbinių, tiek kitokių.
Sekmadienis pralėkė labai greit. Negi būna kitaip su savaitgaliais? be to, juk turėjom didįjį planą- nuvažiuoti iki Rotušės aikštės pažiūrėti apmegztos eglutės. Tik tie mezginiai kas be ko mums įspūdį su padaužiukų tėčiu darė. Panelės kas be ko gražiai nusifotografavo ir jau rankos buvo ištiestos į karuseles. Tik čia pomėgiai išsiskiria nuo mažų dienų. Silvijai vis dar labai patinka traukinukai, o mažiui labiau patinka mašinytės. :) Tad ir stovėjom, šypsojomės, mojavom. Kaip Silvija sakė: tikra šventė, su karuselėm. Vėliau apėjom aikštę, išbandėm supamus arkliukus, įlindom pasidairyti į eglę. Ignėja vis komentavo, kad čia eglė, didelė, jai patinka, ir liūdnu veidu skundėsi, kad namie eglės dar nėra. Na, ką darysi, nėra tai nėra. Bet šį savaitgalį jau bus. :)
Dar grįžtant sustojom pavalgyti. Auga kavinių mėgėja, kuri vis suka galvelę mastydama, kuo pagrįsti poreikį valgyti kavinėse. Jau ko tik negirdėjau: ir kad mama neskaniai gamina, ir kad namai toli. Šįkart sužinojau, kad namie mes tiek maisto neturim, kiek ji suvalgys. ;) Vieta keistoku pavadinimu, bet daug ir skanaus, ir dar įperkamo maisto: Senjorų užeiga. Rekomenduoju. :) Iki soties prisikirtom, panelės ir pašokt spėjo ir su padavėju susidraugaut. :)

O paskui vėl įprastai- būreliai, seneliai, namai. Jau prasideda kalėdiniai koncertai. Pirmasis šiandien, ir mano pamaiva nužiūrėjusi mano įprastą darbinę aprangą (vis tiek, dirbant biure tai nėra džinsai ir eilinis megztinis) pareiškė: -Mama, o tau tėtis neperdavė, kad ir mamoms reikia pasipuošti? Tai jau puošiausi, kas beliko. Pagal panelės pageidavimus. :) Ir turbūt neblogi pageidavimai buvo, jei visi darbe puolė girti, kad šiandien labai pasipuošus ir gražiai atrodau. ;) Dar lauks dainavimas Megoj, folkloro studijos vakaronė.
kadangi vakar buvo labai smalsu kas ten vyksta "Mėtaujoj", o tuo labiau, kad tėtis buvo su abiem vaikais, trumpiau pietavau ir nulėkiau pažiūrėti už ką ten pinigus mokam. :) ir reikia pasakyti, kad negaila nei vieno lito. Jie ten taip smagiai dainuoja, šoka. Mažoji labai aktyviai prisidėjo. Su tooookia šypsena viską darė. O gražiausia buvo po būrelio- pati priėjo prie vadovės, užvertė galvą ir pasakė: aš lankysiu. :)
Tai nieko kito neliko kaip sutikti. :)

Savaitgalis

Greit praėjo diena, bet smagiai. :) Negi kitaip gali vykti gimtadienio šventimas? ;) Juk būna tortas, kai galima dešimt kartų dainuoti Su gimimo diena ir abiems pūsti žvakutes. :) taip taip, tėvai ir seneliai visada tam pasiduoda. ;) Žaisti su dovanomis, ruošti šokius. ir dabar juokinga prisiminus, kaip mažė pavyzdingai šoko sesės "Mano batai buvo du" iš lašeliukų ir kur reikia ir nereikia pavyzdingai smarkiai trepsėjo koja. :) Dar buvp proga padeklamuoti mokamą eilėraštį. AIšku, vietom žodžius galima suprasti tik žinant, bet ir tai šaunu. O gražiausia pradžia: Vietoj Buvo buvo kaip nebuvo Ignėja ramiai sako: buvo buvo ir nebuvo. :) Tai žinom, kad taip. :P

Ir  Kalėdų senelis Mėgoje. Mes seni bambekliai tėvai kas be ko pastebėjom, kad papuošimai viduje tie patys. Bet vaikams, žinoma, patiko. Ir eglutė patiko. Gal tik to naujo Papildytosios realybės žaidimo nesuprato. Bet buvo Kalėdų senelis, kuriam Silvija tuoj pat nulėkė duoti rankos ir kartu nusifotografuoti. Tik paskui dar po nosim pabambėjo, kad per daug Kalėdų senelis išsipuošė ir neteisingai apsirengė. Pasirodo, drabužiai turi būti tik raudoni be papuošimų. ;)
O mažoji nėjo. Su savais argumentais, kurių, laimė, Kalėdų senelis negirdėjo. Pasirodo, Kalėdų senelis yra senas ir negražus. O iš pasigyrimų močiutei žinant, kad Ignėja su savo pūstu sijonu šiandien buvo labai graži, galima daryti aiškią išvadą, kad gražūs su negražiais nesifotografuoja. :P

Gruodis

Mano mažajam plepsiukui jau du. Kaip pati išdidžiai pūsdama žvakutes išaiškino, ji jubabatė. Jubiljatė, jei kas nesuprato. :D  Ir jei ką jai suėjo visai ne du, o keturi, tiek kiek sesei. O jei Silvija pamąsčius pasako, kad tokiu atveju jai šeši, suraukia smakriuką ir graudžiu balsu aiškina: ir man tada šeši, aš diiidelė.
Didelis plepsiukas tai tikrai. Silvija dviejų dar tik atskirais žodžiais kalbėjo, o Ignėja sakiniais varo. Net ir paprasčiausius dalykus klausia. Pvz. klijuijant lipduką visad klausia sakiniu: mama, kur klijuoti?
Arba kitas pokalbis: Mama, noriu šokolado. Kiek? - klausiu. Norėčiau du, išsišiepus atsako.
Ir labai smagu, kai gali kalbėtis ir sužinoti aks toj mažoj galvelėj dedasi. Pvz už;opo tėčiui ant kojos ir stovi patenkinta. O paklausus ką daro atsakė: Aš taip žaidžiu.
Kadangi po sirgimų dar neina į darželį, tai siaučia pas močiutę ar su tėčiu per dienas. Prajuokino abi savaitgalį. Ignėja pakibino silviją patempdama už megztuko, o ši atsakė: ignėja, neliesk mano inkstukų. Aš net galvą pakėliau, iš kur vaikas tokius žodžius žino. O paklausta ramiai paaiškino. Žinau, nes močiutė mane muša per inkstukus. Aš jau vos juoką laikau, nes esu tikra, kad buvo ne taip ir perklausiu ar tikrai. Silvija pasidairo ir puola ieškoti patvirtinimo pas sesę: Ignėja, pasakyk kad tikrai. ir ko mažė nepadarys dėl sesės. :D Ima už rankos, linksi baisiausiai ir pritaria: tikrai mušė per insktukus.
O jei rimtai, tai gerai, kad žiūri močiutė, nes jei taip pasakotų apie auklę, tikrai kažkas sukirbėtų viduj... O dabar užtat turim kaip močiutę erzinti. ;)
Bet nors ir kaip draugautų, dėl žaislų sugeba pasistumdyti, nes nei viena nenori nusileisti. Ryte jau subariau. Paskui iš garsų supratau, kad vėl vyksta santykių aiškinimasis. Ir eidama koridorium matau, kaip tempia lėlę abi į savo pusę. bet tik pamatę mane tarpdury abi staigiai apsikabino ir stovi su tooooookiom dirbtinėm šypsenom. Žino kaip susktis iš padėties. :D

Rudens pabaiga

Serga mano panelės. Iš darželio Silvija rotą parsinešė. Kaip juokėsi auklėtoja, paskutinė iš grupės, bet vis tiek neatsilaikė. O iš paskos ir mažiukas.
Tai ir sukamės nuo penktadienio namie. Taip ir eglutės įžiebimą praleidom. Bet nieko, spėsim dar šiaip apžiūrėti ne tik šią, bet ir kitas eglutes. Užtat statom lego pilis, skaitom trečią Kakės Makės knygą, rengiam madų šou ir šokių pasirodymus ir žinoma, būtinai reikia žaisti koridoriuje gaudynių. ;)
Bet va pirmadienį išeidama į darbą prie durų turėjau du susiraukusius ligoniukus. Ir Ignėja turėjo labai rimtą argumentą, kodėl man neiti į darbą: "Tu mano mama!" Neatmušamas teiginys. :)
Ir šiaip siaučia mažiukas ir bando charakterį rodyt. vakar užsimanė miegot su sijonu. nes ji mergaitė, ji graži. :) Kažin, kodėl man tokių minčių vaikystėj nekildavo?

Mergaitės

Augindama dvi mergaites vis susimąstau apie tai, kiek jas veikia vyraujantis "mergaitės įvaizdis". Žinoma, jos dar mažos. ir iš manęs niekada negirdėjo apie tai, kaip elgiasi mergaitės ar berniukai, ta prasme, kad mergaitės mandagios, tvarkingos (na, netikiu aš tuo), o berniukai neverkia (irgi netikiu).
Nors barbių nenorėjau, vyro mama aišku įtaisė, netikrą kas be ko. Ir kas juokingiausia, dar būdama maža Silvija jai davė berniukišką vardą. Kaip pati paaiškino todėl, kad kažko kitokia ji... ir visai neliūdžiu, kad barbės mūsų namuose puikiai lūžta ir keliauja į šiukšliadėžę.
Žinoma, prigimtis yra prigimtis. Žiūrėsim, kas iš jų išeis. :)
O aš norėjau pasidalinti dviem rastais filmukais:
Vienas rastas čia
Jį užmačiau facebooke.
Kitą įlindus į psl. radau pati: čia

man labai patiko :)

Kitas plepsius :)

Mažasis plepsiukas sparčiai vejasi kitą plespsių.
Vakar paklausiau, kodėl nenori darželyje šokti ir dainuoti. O ji ramiai man paaiškino:
-As dadely lialialia ne, dadely teta negagiai lialialia. teta jaja gagiai.
(-aš daržely nešoku, daržely teta negražiai šoka. Teta jovilė gražiai šoka.)
O paklausus kodėl kartais pritingi sportuoti. Pamąstė ir toliau aiškina:
- Dėdė Gytia negagiai, močiučia gagiai.
(Dėdė Gytis negražiai, močiutė gražiai).
panašu, kad jau turi atsakymą į kiekvieną klausimą. :)

dar labai gražiai auklėtojai darželyje pasakojo apie zoologijos muziejų. paklausta vardino ką matė:
Krokodilas, lapė, skudėda (skruzdėda).
Auklėtoja klausia:
-O kas dar buvo?
-Teta Jovilia, - ramiai atšovė ji.

Kaip paklausė, taip ir atsakė. :D

Iniciatyva

Graži iniciatyva:
Iniciatyva

Ruduo

Šiandien ryte jau pajaučiau tą šaltą rudeninį vėją, kai net pasidžiaugi, kad nepamiršai apsivilkti storo palto ir užsivynioti šaliko, o mažę įkišti į kombinezonines kelnes. Dabar belieka sulaukti sniego. Ir gal dar Kalėdų. :)
Jau abi su Silvija to sniego laukiam. Šiandien ta pamaiva privertė susimąstyti ir nostalgiškai šypsotis. Grįžusi iš burelių po suknele užsidėjo po ja petit pūstą sijoną ir lakstė po namus dainuodama, kad ji maža mama Almantė. :) Spėkit, kas vaikystėj po suknele dėdavosi sesės šokių pasijonį? :D

O pastarojo meto du atradimai buvo:

 ir zaidimas, į kurį abi iš pradžių žiūrėjo labai įtariai, o dabar kas vakarą žaidžia:

Kriziukas

Čia nuo žodžio krizenti, jei ką. ;)
Tokiu žodžiu mane mažą pavadindavo, taip ir aš savo mažę vadinu. nes ji išties- juokiasi ir šypsosi labai daug. ir dar ginčijasi, kas be ko. Juk taip smagu atrėžti mamai: aš geriau žinau. :D Jau kelintą kartą "perliukai" pasipila vos atsikėlus ryte. Kartą, kai kėliau į darželį, o tėtis jau buvo išėjes, ji tai sužinojusi tiesiog leptelėjp: negali būti. O Silvija tuoj paantrino: gali, gali. Tada finalui jau aš kikenau 5 minutes. :)
Silvija kitokia- rimtuolė. Ir labai džiaugiuosi, kad vėl susidomėjo knygom. Ignėjai dėmesio joms užtenka gal 5 minutėms, nors Silvija tokio amžiaus ilgiausiai vartydavo. Pabando pabūt su sese, ir vėl išsišiepus skuodžia per kambarius. O Silvija kartą reziumavo: Ką jau su tavim sese darysi, lakstyk.

Muziejus

Lėkte pralėkė ne tik savaitgalis, bet ir savaitė. Į vieną nepatogaus kino festivalio filmą visgi nuėjau. Apie romus. ir labai patiko. Ech, nepavyko daugiau, bet gal pavyks kitais metais. Juk ir zuikos jau bus daug didesnės...
O šį savaitgalį tiesiog pralakstėm ir pratvarkėm reikalus. Iš įpročio važiavom visi kartu, nors pagalvojus, į daugelį vietų galėjo važiuoti vienas padaužiukų tėtis. bet apie tai sugalvodavom jau pakeliui, įsitaisę mašinoj. ir panelės kas be ko nesiskundė. :) Juk ir tokiose vietose kaip batų parduotuvė galima rasti ką nuveikti. Pvz. eiti rinkti tėtei batus, nesvarbu, kad nešti netinkamo dydžio. bet bent jau Ignėjos skonis su manuoju panašu, kad sutampa. :) O tėčiui nuėjus matuotis nuspręsti, kad pats laikas eiti... šokti. Ir dar kompanijos šiam reikalui susirasti. :) Nors ir be kompanijos joms tai puikiai sekasi. :)
Kaip ir šiandien muziejuje. Su teta susiruošėme į Zoologijos muziejų, nes tėtis šiek tiek dirbo. kas be ko, Silvija jau šiemet žiūri kaip aš vaikystėje, pusę ekspozicijų tieiog apibėga. Bet vis tiek toj mažoj galvelėj kažkas lieka. O su Ignėja vaikštinėti buvo daug įdomiau. Juk pernai nieks nežinojo kas toj mažoj galvelėj dėjosi. Šiemet jau būna garsiai pasakyta.:)
Žiūrėjo. Komentavo. Reikalavo vardinti pavadinimus ir kartojo. ta proga jau gražiai pasako krokodilas ir skruzdėda. pastarąją aišku pamirš greitai. Tik vis pasitikrindama, ar netikri. Tai atvejais, kai buvo už stiklo lengvai įtikindavom, kad žaisliniai. Bet va tie kur be stiklo įtartini kažko atrodė. Ir žinoma, kaip be šokių rūbinėje dirbančiai moteriškei... Kažin, kokioj dar vietoj išsisukam be to?
Beje, didelei tetos nuostabai mažei kiniški patiekalai labai patinka. Silvija gal kiek įtaresnė jų atžvilgiu. O mažiukas konkretus: jei kažkas valgo ir aš nepraleisiu progos. Tai ir šįkart: įsitaisė tetai ant kelių, kinišką blynelį į ranką, gausiai padažė į česnakinį padažą ir dar konstatavo: skanu :)

vaikai

Viename filme išgirsta frazė: "Mes, motinos, tikimės, kad mūsų vaikai seksu susidomės tik po mūsų mirties."
Oi kaip teisinga. :D kas, kad mano pamaivos dar mažytės, pamatytumėt kokiu žvilgsniu su padaužiukų tėčiu palygim rankom susikabinusius vienuolikmečius, ar pamatę prisidažiusią šeštokė. Iš karto kyla mintis apie prirakinimą prie radiatoriaus. :D
O jei rimtai, žiūrint į tas dvi išdykusias šypsenytes net nesitiki, kad palyginti greitai ta diena ateis. Juk šiais laikais tai vyskta anksčiau. ir kad ir kaip norėčiau, aš 100 proc. tikra, kad nebūsiu modernia mama, kuri atlaidžiai į tai žiūri. Na, nepasisekė mano vaikams šioj srity. :D
Tuo tarpu mano keturmetė ir toliau samprotauja apie būsimus vyrus. Mano mama aišku pasijuoktų, kad genai, nes ir aš tokiam amžiuj baisiai domėjausi kaip tą vyrą reiks išsirinkti. Bet jei ką Silvija jau išsirinko. Septynių metų Igną iš mūsų namo. Ir dar sakė, kad jis fainas. Va taip. :D Mazgė tuoj puolė prisidėti: ir aš su Ignu. Tai teko tuoj perkratyti atmintį ir prisiminti dar vieną Igną, keletu mėnesių jaunesnį už mąžąją. Nes Silvija griežtai pareiškė, kad jau kuo kuo, bet vyru su sese tai nesidalins, užtenka, kad žaislais tenka dalintis.
Linksma su šitom pleputėm. :) O aš tik susimąsčiau, kad dauguma draugių pasakojo, kad jų mergaitės pirmiausiai nusprendžia, kad jų vyras bus tėtis, senelis ar dar kažkas. Tiesa, paklausiau saviškės kodėl ne. tai pamačiau išpūstas akytes ir išgirdau: Bet mama, tėtis turi tave, o senelis močiutę. be to, jie abu jau seni.
tai kalusimų kaip ir neliko. ;)

Pavardės

mažoji kasdien kalba vis daugiau. Ir vis ilgesniais sakiniais. Aišku, mūsų mėgstamiausias žodis tebėra Tp. :D
O man labai gražu, kaip ji pradėjo sakyti pavardę.
Silvija maža sakydavo Sijija Mamamočiutė. :D O ką, nepanašu?
O Ignėja sako: Anėja aš čiučiu ir ten.

Gimtadienis su vaikais

Ech, kaip gerai, kad tas gimtadienio šventimas baigėsi. Liko ar tik viena močiutė, bet ir ten Marijampolėj, tai net neskaičiuoju. Ta proga vakar, pabaiginėdama jau nežinau kelinto torto likučius galvojau, kad kitais metais gal papirksiu brangesnės dovanos idėja, arba iš bėdos bendrą surengsiu. Gerai gerai, galit prikišti, kad reikia pasistengti dėl vaiko. Bet kai tai užima du savaitgalius ir dar keletą kartų savaitės vidury, gal jau daug...
Tad beveik paskutinysis, vaikų gimtadienis vyko Mažojo dailininko dirbtuvėlėje. Žinau, rizikavom užsakydami gimtadienį be jokių atsiliepimų. Bet jis tikrai pranoko visus lūkesčius.
Programa vadinosi Pelytės gudruolytės kelionė. Ir nuoširdžiai su vaikais buvo užsiimta visas 2 val., kai jie piešė, žaidė, lipdė, klausė pasakos ir pan. Kas norėjo pavirto pelytėm ir pelėnais- buvo išpiešti veidai.
 Pati pelytė irgi buvo labai miela. Ir svarbiausia, pamažu įsitraukė visi vaikai. :)
Bet turbūt geriausias įvertinimas buvo Silvijos pastebėjimas, kad ir sesės gimtadienį  čia reiks švęsti.

Rytinis plepsius

Ryte važiuojant į darželį Silvijai visada ateina gerų minčių. kad ir šiandien, nei iš šio nei iš to pradėjo mąstyti kas bus jos vyras. Sakau kai užausi - išsirinksi. Bet ji nepasimetė. Išrėžė, kad jau yra didelė ir pasidairus bakstelėjo pirštu į netoliese stovintį berniuką, kokį penktoką, ir dar garsiai išaiškino: Šitas. vargšas net paraudo. :D

Gimtadienio linkėjimai

Pagaliau, pagaliau, pagaliau. :) Gimtadienio šventimas baigtas. O mažė dar šiemet jo tikrai nereikalaus.
Bet apie šiandienos gimtadienį rytoj, nes jau akys merkiasi. Tik norėjau užrašyti kelis palinkėjimus, kuriuos Silvijai ant savo pieštų piešinių sudiktavo vaikai iš tos pačios darželio grupės. Nepasakysiu koks jų amžius tiksliai, nuo 4 iki beveik 7.
Be tų įprastų būti gera, stipria,gauti daug dovanų buvo įdomesnių.
Pvz. Jonukas linki turėti daug gražių gėlyčių ir būti gražia.
Dominykas linki būti sveikai, gražiai, jaunai, gauti daug dovanų, papuošalų. :)
Rokas linki būti protingai, turėti mašiną, turėti daug draugų, daug protauti.

Sukroviau į dėžę, bus smagu užaugusiai pavartyti. kaip ir pamažu pilnėjanti piešinių dėžė. Žinoma, ne visus ten dedu. Tik kažkuo išsiskyrusius.

naktinėjimas arba "Juodžuvė"

labai nusivyliau, kad Nepatogus kinas neatveža nei vieno iš Vandens temos filmų į Kauną. Būčiau norėjusi juos visus pažiūrėti... :(
Bet, visagalis internetas bent kiek man padėjo.
Jei ką domina filmas Juodžuvė jį galite pamatyti angliškai čia

Silvijos bajeris

Vienas geriausių Silvijos rudeninių bajerių, tik vis pamirštu parašyti.
Užsimanė naujų rūbų, o tėtis aiškiai mato, kad spintoj visko per akis. tai Silvija gerinasi:
-Tėtukai, bet pagalvok koks gražus tavo vaikas bus, eisim kartu ir visi dėdės ir tetos tau pvydės. galėsi nosį užriesti.:)

Spėkit, koks buvo šios istorijos tęsinys? :D

Mano didelė zuika

Gerai gerai, dvi didelės. Nes mažoji nusprendė, kad jau labai ilgai jai buvo du, ir dabar atkakliai įrodinėja, kad jai trys. :D
O Silviukui jau keturi. Diiidelė, bet tikrai tie metai nepraėjo greit. O didžiausia ji atrodo tada, kai būna kartu su sese. Vien ūgio skirtumas ką duoda. ;) Ankstesniais metais vis išsisukdavom be didelių šventimų, bet šiemet panelė užprotestavo ir nuo vasaros vis kalbėdama apie būsimą gimtadienį išsizyzė ko nori. Nors man labai patikdavo ta pokalbio pradžia:
- Mama, o tu dar nepamiršai kad aš gimiau spalio 22 d?
Ne, nepamiršau. O jei ir pamirščiau, yra kas primena. :D

Taigi tas didysis ilgai besitęsiantis gimtadienis. Tiesą sakant nustebau, kad pusė išsakytų norų buvo pramogos, o ne daiktai. Tad teko suktis ir vykdyti.
Pirmoji pramoga buvo boulingas. Ne kartą Megoj praeidama sustodavo paspoksoti, tai nieko kito neliko kaip dėdei Šarui pašnibždėti apie šį norą. Ir reikia pasakyti likau nustebinta. Tikrai nemaniau, kad taip patiks. Iš dalies turbūt ir todėl, kad visą laiką sakėm apie kamuolio ridenimą, ir niekada neakcentavom kėglių numušimo. O ridenti, kai yra krašteliai, ji tikrai moka. :D Tai pradėjom kai krašteliai buvo keliami tik ties jos vardu, į pabaigą ir ties mamos ir tėčio vardu atsirado. vaikas sąžiningai leido mums pailsėti. :D Ignėjos kamuoliai nesudomino, bet užtat slidokos grindys malimuisi ant pilvo ir maivymuisi labai tiko. :D

Sekmadienį laukė kita pramoga- ėjom į muzikinį teatrą. Jei nuoširdžiai, tai maniau boulingas jai nelabai patiks, o teatras labai. Bet išėjo priešingai. Jau nuo pirmų akordų matėsi, kad dėmesio spektakliui nebus. Užtat mažoji žiūrėjo išsižiojusi, retkarčiais tik pasitikslindama, kad ji "Ten tap tap lialialia ne". Reikia suprasti, kad neis ten dainuoti. Žiūrėjom Voro vestuves. Man daug labiau patiko nei grybų karas. Ir svarbiausia, visus žodžius buvo galima suprasti. ;)

O toliau? Pirmadienį išdidžiai nešėsi saldumynų į chorą. vakar valgėm tortą namie, pačios išsirinktą. O kadangi ėjom į polikliniką, tai išsisuko nuo darželio. Šiandien vakarykštį mamos vargą- keksiukus- traukinukus- nešėsi į darželį. Ir tai dar ne pabaiga...

Apsiniaukęs ruduo

Šiandien jau toks, nors tarpais tokių gražių popiečių dar pasitaiko. Kaip sekmadienį, kai lesinom antis ir panelės dūko parke. Ar vakar popiet.
Vakar buvo tas retas atvejis kai aš Silviją vedžiau dainuoti į Dominantę. Ta proga ir dalį mamadienio pasiėmiau. Nukeliavom nuo darželio iki Vaikų ir moksleivių rūmų ir net nustebinti panelę sugebėjau, kai pasukau dar prieš tai į Vytauto parką. ;) Bet reikėjo matyti tas laimingas akytes. Bėgte nubėgo sveikintis prie darbuotojų ir savo norų reikšti. :) ir tie du pasisupimai kuriuos spėjom buvo pats tas. Gal jau paskutinį kartą šiemet. O be to, gal viena iš darbuotojų kitais metais nebegrįš.
Nepasakyčiau kad mes ten labai dažnai vaikštom. bet kai jau treti metai, dar ir paplepam kiekvieną kartą, pamatę mus mojuoja ir sveikinasi iš tolo. O Silvija išdidžiai patvirtina: Čia mano draugai :)

Turbūt jau daug kartų sakiau, bet man išties patinka dirbti centre. Žinoma, tai, kad viskas arti irgi naudinga. bet pats smagiausias dalykas yra eiti rytais laisvės alėja, tolumoje matyti soborą,  kuris atrodo vienodai arti/toli tiek nuo zoologijos muziejaus, tie nuo fontano. Stėbti besikeičiančią lapų spalvą, atsidarančias kepyklėles, kartais, jei spėju, užsukti į vieną iš jų ar spurginę. O jei tai ruduo, klausytis šluojamų lapų garso.

Šeštadienis

Pagaliau, po daug daug kosulių ir slogų jau ilgam lindom į lauką.
Aišku, iš kitos pusės nėra ko skųstis kai pirmą kartą panelės susirgo tik spalį, o ne nuo pat rugsėjo pradžios, kaip kad buvo pernai. Tad pagaliau buvo proga išpildyti Silvijai duotą pažadą ir nusivesti į zoologijos sodą, kad papasakotų ką girdėjo būdama su darželio grupe (na taip, privalumas būti mišrioj grupėj, mažių gi niekas neveža), kad ji galėtų pabūti "teta, kuri viską žino ir viską pasakoja". :D
O ir oras pasitaikė labai geras- taip rudeniškai šilta. Vaikščiojom ratais, kas be ko. Ir aš susimąsčiau, kaip mus tėvai visą laiką vesdavo tuo pačiu marštrutu? Bet mes buvom didesnės, kas be ko. Aišku, vesdavo ir mažas, tik jau to neatsimenu.Ir reikia pasakyti, kad net nuo paskutinio karto įvyko pokyčių: juodų meškų vietoje įkurdintos lapės, prerijų šuniukai ir, žinoma, meškėnai, kurių šėrimą žiūrėjom. Silvija net madagaskaro tarakoną paglostė. Aišku, aš pasiūliau ir nesugalvojo, kad galima bijoti. Tik nustebusiom akytėm žiūrėjo, kai pasakiau, kad aš neglostysiu, nes bijau. Bet iš arti pažiūrėti buvo įdomu.
Net nežinau kuo šįkart ji labiausiai domėjosi: gal lapus ėdančiais asiliukais, žirafa ir zebru, kuris, pasak jos, atrodo kaip su kojinėm. Ir vis klausinėjo, kur mama ir kur vaikas. :)

Ignėja aišku bijojo eiti artyn, kaip ir bijojo važiuoti ponio traukiamu vežimu. Čia dar vienas didelis jų skirtumas. Silvija niekada nebijojo gyvūnų, nors bijojo begalės kitų dalykų- eiti, lipti ir pan. O mažė priešingai. Kaip kažkada juokavom, matyt esmė pasakyme: Silvija žiūri ir mato gyvūnus, ir jų nebijo. O mažė mato žvėris. :D labai įdomūs. Bet turi būti už tvoros arba dviejų. :D
Kitas pagaliau išbandytas dalykas- Čiuožykla pas žirafą. Silvija turbūt 5 kartus leidosi. Ir mažė tėtuko išsiprašė. :P O tėtis dar sulaukė pagyrimo, kad labai šauniai leidžiasi. :P

O tokiom ramiom dienom aš negaliu atsižiūrėti į klevų lapus. Daug jų aplink namus. Spėjom prisirinkti ir einant į parduotuvę, kuriais Silvija sumanė papuošti šulinio dangtį, kad būtų gražiau. Dar prisižaidėm jų krūvose. Ir žinoma, parsinešėm namo džiovinti. Tik spėjom pasiginčyti, kurie gražesni. Man gražiausi geltoni. O Silvija rinko tik raudonus...

Komentaras

Šiandien, besisupant su Silvija lauke ant supynių nuklausiau labai juokingą pokalbį. :D
Suposi ir šiaip išdykavo keturi berniukai. Na, kokie dešimtmečiai, gal jaunesni kiek. Tikrai neskiriu tokių vaikų amžiaus. O pro šalį eidama moteris su šuniu nusprendė paauklėti ir liepė susirinkti visas šiukšles, kad būtų kaip prieš jiems ateinant. Ir barasi:
- Ir čia primėtė, ir čia popierių. Čia kas per nesąmonė ant supynių?
Vaikai pasimeta:
-Čiagi mūsų striukės.
O moteriškė ramiai tęsia:
-Ir gerai, ir jas į šiūjšlių dėžę. Nes primėtot ir jų.
:D

Think Eat Save

Think eat save

Vaikai ir darbai

Darbai tik šiaip. Pirmadienio proga. Ir nsusitebėjimui, kol nesusimąsčiau išeiti neatrodė, kad mane ten vertina. O dar puolė įrodinėti. Miela, aišku. Tik išeit jau nelabai bus kaip...
Bet geriau apie vaikus. Smagiau. :)
Mano du kosuliukai vis dar namie. Bet vis tiek siaučia už tris. Tiek pas močiutę, tiek vėliau su tėčiu, kaip ir man grįžus namo, nesibaigiantys šokiai ir festivaliai. :) Silvija po namus laksto su paspirtuku, mažė, pasirodo, jau moka minti triratį, tiek pirmyn tiek atgal. Aišku, kartais įstringa atsirėmus į sieną, bet vis tiek neatsistebiu. :) Ir plepa abi be perstojo.
Gal jau pasakojau kaip močiutė juokėsi, kad pasiimdama Ignėją paklausia, kieno ji pupa. ir ši energingai linksėdama patvirtina: mo (močiutės) pupa. Bet vos parvežta pas močiutę priešinasi kiek gali- mama pupa. Užtat namie, kai ko neleidžiu, susiraukus man išaiškina: aš tėtia pupa. :P O Silvija kartais linksmai prisikišus klausinėja: Ignyte, tu sesia pupa? tu tėtia pupa? ir t.t. :)
Ir visur abi: abi puošiasi, abi mus bando iš proto išvesti- viena grodama gitara, o kita kiek gali pūsdama dūdelę, o po to abi lekia apsikabinti. Silvija nesustodama plepa apie gimtadienį, o Ignėja supratingai linksi pritardama. :D

Prigriebė

Mus priegriebė. Visus. (jei tai būtų garso įrašas, čia pasigirstų garsus nosies šnirpštimas. Nesuvaidintas ir ne specialiai šiuo laiku).
Turbūt pirmą kartą prigriebė visus vienu metu. Bet jei nebambant, tai visgi ne taip ir blogai, kad vaikai susirgo mėnesį pralankę darželį. Kad mes abu susirgom tai jau blogai. ]
Tad visi draugiškai pučiam nosį, čiaudėjam, labai kosėjam ir miegam pietų. Miegas yra geroji dalis, kas be ko. ;) O kad visi piktesni tai aišku nieko gero. Bet kaip nors. Panelės vis dėlto siaučia po namus, o man didelis galvosūkis kaip įtikinti Silviją užsirišti šaliką, nes megztiniai aukštu kaklu tuoj pat metami lauk. Negi pyksi, kai pati visą gyvenimą taip dariau ir tebedarau...
Bet būdą radau. :D nesibaigaintį madų šou: įvairiausi mano šalikai, rišami pačiais įvairiausiais būdais. dar koks vietoj diržo. dar reikalavimas užrišti tiurbaną, nors ir ne visai pati žino ką nuklausė per tv. Bet reikia. :D Ir mažąjai reikia, kaip kitaip, jei sesė daro. ;) tada Silvija susimąsto, kad ir tėtį reikia "suvynioti", nes jis irgi serga. Vyniojam, nors ir priešinasi. :D
Ir taip nelabai lengvai, bet diena praeina.Šeimyna parpia. O aš tikiuosi, kad ryt visi būsim sveikesni...

Gudruolė

Antradienį išėjo taip, kad gal 20 min teko užsisėdėti darbe, tad mano gudruolės užsuko ten, kad lauke nesušaltų. Su tėčiu, žinoma. Labai smalsiai dairėsi, su pasimėgavimu kabino pieno putą nuo tėčio kavos. Spėjo su mano bose ir kolege pabendrauti. O Silvija dar ir viską apžiūrėjusi savo išvadas padarė: Mama, pas jus yra net du laisvi kambariai! Parodžiau, kad viename yra kompiuteriai, prie kurių dirba dėdės ir tetos, tik jau išėjo namo. Bet ji ramiai pratęsė: bet šitam nėra, tai ryt galėsiu čia pabūti ir pažaisti. :D

O dar maniškė turi rimtąąąąą užsiėmimą. Nes aš neatsargiai paklausiau ko ji nori su gimtadieniu. Jau gavau sąrašą daiktų ir veiklų, ir dar perspėjimą, kad jis neužbaigtas.
kažką išpildysim. Tik suku galvą:
Noriu knygos apie gyvūnus arba medžius ir gėles, ne mažiems vaikams, bet tokią, kurią suprasčiau ir būtų įdomu....

Kas dar nematėt

Europos komisijos iniciatyva:

Senas dalykėlis. bet anksčiau nemačiau. Ačiū Daivai, kad apie tai paskaičiau jos bloge.
Bet jei rimtai, įtikintų nebent mano keturmetę...

Rugsėjis prabėgo, spalis prasidėjo

Ir labai greitai prabėgo... Nors turbūt spėjom daug. Ir paskutinį savaitgalį šį tą spėjom. Sekmadienį dar nulėkėm į Derliaus šventę. Silvija su susidomėjimu apžiūrinėjo prekystalius. Viską komentavo. Ir žinoma, ilgiausiai užsibuvom prie scenos, kur vyko koncertas. ir nors šokėja iš mano didžiuko kol kas nekokia, bet tos švytinčios akytės taip maloniai nuteikia... Mažiukas tuo tarpu irgi nenuobodžiavo. Geriausias bajeris buvo priėjus prie parduodamo alaus garsiai išreiškė: tėtia alaus niooori. Aha, žino vaikas puikiai ką tėtis mėgsta. :D

O šiandien buvo "Tėtės algos diena". taip taip, turim tokią, kurios Silvija nekantriai laukia ir renkasi kur nori eiti pavalgyti. Buvo labai smagu. :)

Didžiukas

Dar reiktų pridėti: Mano vaikas :D
Šiandien pasakojo, ką veikė pas močiutę:
-Žaidžiau nuotaką, princesę, raganą ir kitas gražias ir įdomias moteris. :D

Geras požiūris. ;)

Kalba

palyginus su Silvija tokio amžiaus, mažė kalba daug. Ir visai kitaip. Labai mėgsta viską patvirtinti ir paneigti: Tp arba ne.:) Aišku, daugybę žodžių sako nukasdama galunes, bet savi supranta, o tai ir svarbiausia. Kaip ir šiandieninis sakinys ryte vedant į darželį:
Aš am am, tėtia tap tap dadelis, tėtia aš dži dži dži mo.
Nesupratusiems išverčiu ;)
Aš pavalgysiu ateis dtėtis, tėtis mane veš pas močiutę.

Savaip ir visus vadina:
mama amama, tėtia Rena; mo ajaja, niania viulia, teta jovi (čia jau pažanga, pradėjo nuo Ja), sesė vis tiek lieka sesia.Bet jau jos vardas nebe du, o anėja. :)

Gimtadieniai ir dar kai kas

Dar viena savaitė lėkte pralėkė. O turbūt reikšmingiausias jos įvykis buvo Silvijos ekskursija su darželio grupe į zoologijos sodą. Iš pradžių kiek nerimavusi paskutinėm dienom tos ekskursijos ji jau labai laukė. Po to tądien daug plepėjo apie driežus, gyvates. Suplanavo, kad greit turėsim eiti į zoologijos sodą, kad ji galėtų mums viską papasakoti. O mane pasitiko "rimtu" klausimu: Mama, o kodėl ta teta kur vedė ekskursiją žino daugiau už tave? ;)

O šeštadienį buvo švenčiamas močiutės gimtadienis. Silvijai patiko, kugi nepatiks tiek dėmesio. Ir žinoma, tuoj čiauškutė atskuodė pas mane į virtuvę ir išreiškė: mama, einam parodysiu kuri teta man labiausiai patinka ir bus mano draugė. Jei ką, ta pati, kuri vaikystėje man labiausiai patiko iš mamos draugių. kai kas nesikeičia. ;) O gal keičiasi? Lyginant su tais mamos gimtadieniais kai aš buvcau vaikas ir jie vykdavo kasmet ir gausesni, buvo kelios mamos draugės iš paskutinės darbovietės. Aš užaugau. Jos suseno. Nuoširdžiai, vienos net nepažinau. net ir pačios pamąstė, kad anksčiau per gimtadienius dainuodavo, o dabar net nėra noro.
O aš net gimtadienio kol kass nenoriu švęsti. Aišku, maniškis dar labai toli, prieš jį, kas mėnesį, dar laukia krūva kitų gimtadienių. Matyt iki to laiko jau būnu pakankamai prisišventusi.
Bet plepukas nesustodamas šneka apie savo gimtadienį. Šia savaitę iš senelių su gimtadieniu išsiprašė paties brangiausio šokolado kuris būna parduotuvėj, už 100 litų. Ko iš mūsų nori jaus eniai žinau- labai gražios šviesiai mėlynos suknelės. Ją puošeiva ir gaus. Ir vaikiškai naiviai ir linksmai skamba pasvarstymai: Mama, per mano gimtadienį visi svečiai atneš man dovanų ir visi su manim draugaus ir džiaugsis. :)
Prieš savaitę buvom Silvijos draugės Radvilės gimtadienyje. jos mama pasakojo, kad ši pasakė, kad jai tiek dovanų nereikia, galima dalį Viliui (jaunesniajam broliui) duoti. kažką panašaus, tik mintis tokia. Maniškė tai tikrai viską sau susirinks... ;)

O ką sako lapė?

Nuotakai praskaidrinti :D

Kažin

Kažin, , netaps šie įrašai savaitgaliniai? O gal netyčia ką nors spėti pradėsiu? :D
Šįkart tik viena foto. Mano plepsės menas iš dailės būrelio darželyje. Baisiai paprasta, bet pati to pasiūlyti nesugalvočiau...

Dienos bėgta dienos lekia

Ir turbūt kitaip artimiausiu metu jau nebus.
Nes ir darbo dienom pilna veiklos, ir savaitgaliais dar norisi susirinkti įdomių veiklų ir atsibūti kartu.
Va kaip šį, nors šeštadienio rytą teko susisukti kosminiu greičiu, net patys nustebom, kad spėjom, spėjom rytinės kavos atsigerti su daiva ir dar nulėkti į Vaikų folkloro festivalį Baltų raštai.
Ryte buvo žaidimų rytmetis. Nors tiesą sakant ir susidarė įspūdis, kad šis renginys daugiau buvo skirtas saviems, o ne plačiąjai visuomenei, o skelbta todėl, kad privalu kaip valstybės remiamai įstaigai (nes panašu, kad buvo kokie 4 vaikai įskaitant mūsiškes iš šono, nelankantys, ne broliai ar sesės), bet visgi buvo smagu. Mažius nustebino, nes labai norėjo visur dalyvauti. O ir Silvija visuose rateliuose ir žaidimuose sudalyvavo, net latviškas dainas bandė savaip dainuoti ir būgną pabandė mušti. :)Tik vienu metu ėmė ir susirūpino, kad dar ne viską moka... O po pietų į koncertą važiavo jau su tėčiu ir teta Ja, kaip sako mažiukas.

Šiaip smagu su Silvija kalbėtis. Buvo laikas, kai sakė, kad užaugus bus Kirpėja. Bet vaikų nekirps, nes su jais daug vargo, dar rėks. ;) Ir žmonių kurių plaukai negražūs nekirps. ;)
Paskui, kartą pamačius kaip vakare supakuoja pripučiamą pilį šokinėjimui, nusprendė kad bus ta, kuri vakare atvažiuos, susipakuos ir išsiveš, ir daug daug tokių pilių turės.
Šiandieninį logika iš viso pritrenkė. Apsipirkus Rimi sėdėjo mašinoj ir postringavo: Kai aš užaugsiu būsiu pardavėja ir dirbsiu kasoj. Kodėl?, klausiu? Nes visi ateis, mokės pinigus, o aš juos visus vakare nešiuos namo. :D Šitoj vietoj abu su tėčiu labai stengėmės nekikenti. bandžiau paaiškinti, kad tie pinigai bus parduotuvės, o ne jos. Tada dar pamąstė ir pridėjo: Tai tik tuos kurie vakare į stalčių nebetilps. Arba tu tėte turėsi parduotuvę, tada aš visus pinigus galėsiu neštis. Va taip. ;)

Sutapimas

Kitaip nepavadinsi.:)
Šiandien maximoj prie Ignėjos pribėgo  (nors palink buvo kitų vaikų) mergytė, kuri gimusi tais pačiais metais, tą pačią dieną, ir kurios vardas Igneta. :)

Paveikslai

Ech, kaip seniai aš buvau kokiam dailės muziejuje... Arba kokią knygą ta tema varčiau...
Bet šiandien nuoširdžiai kikenau:
Kaip atpažinti paveikslus

Ačiū sesei, kad pasidalino

Savaitgalis

Greit praėjo. Nes ruošėmės darželiui. Dar buvom apsipirkti, lauke. Ir aišku, koks savaitgalis be renginių? ;)
Mažius kažko piktokas buvo, bet vis tiek, kiek pavyko tiek sudalyvavom, ir įspūdžių visiems daug. :)

Šeštadienį išsipuošę skubėjom į renginį "Šokantis senamiestis". Buvom ir pernai, tad šiemetinis pasirodė geriau suorganizuotas. Nors ir kiek pavėlavom, bet spėjom visur - ir masinio šokio pasimokyti, ir vaikai spėjo jį ant scenos pašokti. :) Fotoreportažas čia. Dar kartu su kitais rankom apjuosėm rotušės aikštę. kaip juokėmės, vieni būtume nėję, bet mūsų didžiukas neleido net suabejoti: - Mama, kviečia, reikia dalyvauti...

Sekmadienį ėjom į rugsėjo pirmosios šventę vaikams. Žinoma, reikėjo paklausyti kaip lašeliukai dainuoja. :) Apėjom ir kitas palapines, bet kažkaip įspūdis nelabai... Net nežinau kodėl, viskas išmėtyta po didelę erdvę, kur siūlomi vaikams užsiėmimai, tai vos kelios vietos prie stalo, neprieisi.
Bandė organizuoti laimės rato sukimą su prizais. Bet tai buvo 5 min kas 30-45 min. Realiai per pirmas 5 min praėjo gal 8 vaikai. Kai paskelbė, kad baigėsi, o tuo metu jau buvo nemenka eilė, bent pusė mamų su vaikais liko grūstis eilėj iki kito sukimo ar dar ilgiau...  Mes nelaukėm. Silvija apsisveikino su draugais iš Lašeliukų ir vadove ir patraukėm toliau.

Didelė

Sekmadienį įvyko kai kas, kad pamaniau, kad mano Silvija jau didelė... :)
Rytas. Aišku, neankstus, gal pusė vienuolikos. Mes ruošiamės važiuoti į turgų gėlių rugsėjo pirmąjai. Suskamba durų skambutis. Abu su padaužiukų tėčiu susižvalgom, nes tikrai nieko nelaukėm. Atidarau duris, o ten- Ignas, Augustas ir dar viena mergaitė. pasikumščiuoja, ir Ignas, kaip vyriausias ir drasiausias išpyškina:
- Laba diena teta, gal gali Silvija į lauką išeiti?
Va va. Nesitikėjau. tad šeimyną palikau lauke ir gėles pirkau viena. Net jei ir tiems "dičkiams" kantrybės su Silvija užteko pusvalandžiui, tai vis tiek buvo netikėta...

Plepsius

mano plepsius šiandien vėl apsireiškė. Net juokinga prisiminus. ;)
Šiandien panelė buvo pas ortopedą. kaip manot, ką jis tikėjosi išgirsti uždavęs klausimą "Kaip sekasi?"
Esu tikra, kad ne tai ką išgirdo.
Nes mano plepsius atsakė:
-Gerai. O žinot, kad kai važiuojam prie jūros mes labai daug daiktų pasiimam- ne tik bagažinę prikraunam, bet dar ir po kojom pridedam."
:D
Senokai prie jūros bebuvom, bet nepamiršom. Ir kur nereiks dėti po kojom, kai vos ne visą bagažinę mažės vežimas užima...

Fortui- 130 m.

Prisipažinkit, kas iš Kauniečių žinot kur yra VII fortas? :)
Maniu, kad žino dauguma, bet pasirodė, kad yra priešingai. Net pati susimąsčiau iš kur aš žinau. Tuo labiau, kad visų kauno fortų tikslios vietos turbūt neišvardinčiau. Bet ne apie tai aš. VII fortas yra prie Klinikų. Jame yra muziejus, organizuojami renginiai ir pan. Nebuvau ten buvus. Tad nieko keisto, kad sužinojus apie šią šventę susirinkau vaikus, pasikviečiau sesę ir nusipirkome bilietus.
Ir buvo smagu. Kas be ko, paburbantiems, kad mano vaikai tam per maži pritarsiu. Būnant be vaikų galėjom nuveikti daugiau. Bet buvom su ir tai turėjo savų privalumų. :)
Nuotraukos
Reiktų pasakyti, kad organizatoriais neblogai pasistengė.Jau vien atėjus buvo pasiūlyta įvairių veiklų: pašaudyti, vaikams pūsti muilo burbulus, pasėdėti improvizuotoje skaitykloje, nusifotografuoti su to laikmečio ruso ar vokiečio uniforma. beje, nemokamai, ir gauti nuotrauką. Aišku, kad ją turiu. :) Kaip vėliau juokiausi namie, man uniforma visai tinka, tik šautuvas labai sunkus. O Silviukas aišku irgi pateko į nuotrauką, tik po to visą vakarą atbambėjo, kad vaikiško dydžio uniformų nebuvo. :)
Buvo mūšio rekonstrukcija. Ir ne su 6 dalyviais, kaip vasarą prie Kauno pilies. Viskas buvo pasakojama ir komentuojama. ir tai labai įvertinau. Daug pirotechnikos (kurios mažiukas bijojo, o Silvija vaidino, kad nebijo). Daug istorinių pasakojimų. Vėliau visi galėjo pabendrauti su dalyviais, su jais nusifotografuoti. Silvija net pati "dėdę" išsirinko su kuriuo fotografavosi.
Didesni vaikai dalyvavo lobio ieškojime. Suaugę galėjo praeiti orientacinę 12 žingsnių programą ir gauti pažymėjimą, įrodantį žinias apie fortą. Mes pagal užuominas suradom tik du, ne su mažiuku ant rankų ten laipioti... Kita dalis dalyvavo ekskursijoje.
 O mes? Vaikčiojom ten, kur vaikai norėjo. O aš pažadėjau sau, kad mes ten sugrįšim.

Istorijos

Šią istoriją turbūt jau pusantros savaitės ruošiuosi papasakoti. Išgirdau ją beplepėdama su buvusiom bendradarbėmis ir iki šiol prisiminus šypteliu. ;)
Tarp jos dukrų 7 metų skirtumas. Ir kartą vyresnioji išaiškino jaunėlei, kodėl antys skrisdamos į pietus nepasiklysta. Pasirodo viskas labai paprasta, ant užpakalio yra nubraižytas žemėlapis ir iš paskos skrendanti antis gali žiūrėti ir rasti kelią. :D
Tos dukros jau seniai suaugę, bet jaunėlė, pasirodo, iki šiol to nepamiršo.

Plepsius

Silvija iš Užklasinės veiklos mugės Megoje parsinešė mėtinių ledinukų. Pati tokių nevalgo, bet bando įsiūlyti man. Aš irgi nemėgstu. Bet Silvija nepasiduoda ir aiškina:
- Bet mama, jei tu mėtų arbatą geri tai ir saldainius privalai valgyti...
Tik toks pats argumentas, kad ir ji mėtų arbatą geria, neįtikino paragauti. :D

Draugai

Turbūt visi vaikai mėgsta draugauti su vyresniais. Pastarosiom dienom susimąsčiau, kad Silvijai sekasi šioj srity tikrai sekasi. Nors ir neilgalaikiai tie draugai būdavo. Matyt tiesiog imdavo ir užaugdavo. ;)
Kai Silvijai buvo pusantrų ir jau gyvenom šiame bute ji turėjo nerealų draugą Igną, kuriam tuomet buvo penkeri. Ir dar stebiuosi, iš kur jis turėjo tiek kantrybės su ja, tokia nerimta vaikščiotoja, žaisti ir kartu mokėjimo prisitaikyti prie jos greičio. Ir mes neatsidžiaugėm tuo plepuku. :) Silvija užtat tik jį pamačius ant viso kiemo rėkdavo: Iknia :D
Bet kitą vasarą Ignas jau buvo paaugęs. Ir šiaip plepumo sumažėjo, ir maži vaikai buvo nebeįdomūs. Dabar jau iš viso didelis vyras, kuris rudenį keliaus į pirmą klasę. Kiemo mafija. :D
praeitą vasarą, kai Silvijai buvo 2,5, daug laiko būdavom pas mano tėvus. Ir ten turėjo penkiametę draugę, su kuria ištisas dienas leisdavo lauke.
Šiemet ir vėl yra nauja. Net aštuonmetė. Ir aš vėl džiaugiuosi. Silvija ir Ignėja lauke vien Akvilės ir dairosi. O aš stebiuosi jos noru draugauti su maniškėm, kantrybe, mokėjimu su jomis užsiimti ir supratimu, kad pakibinus vieną reikia ir kitą pakibinti. ;)

O prie namų turėti smėlio dėžę su supynėm tikrai apsimoka. Visada čia pilna vaikų ir nereikia niekur toli keliauti.

Knygos

Mano mažės pakankamai geros keliauninkės. Ypač Silvijai, kuriai svarbu važiuoti, o dažniausiai net nesvarbu kur. :)
Ir būten tada, kai važiuojam kur nors toliau mašina nugriebiu daugiau laiko skaitymui. Paskutines skaičiau būtent todėl, kad tokios neskaitytos buvo po ranka. Iš sesės draugės gauta

Daugiau apie šią knygą galite rasti čia.

Hm, ką aš galiu pasakyti, lengvai besiskaitanti knyga. Panaši į kitas tokio pobūdžio. Bet kelionei pats tas.

Kita,

ir čia
Prisipažinsiu, pirkau todėl, kad IKI kainavo 4,99 lt. Bet buvau maloniai nustebinta. :) Negaliu sakyti, kad lengvas skaitalas. Bet tokia, kurią skaičiau su malonumu ir vis nsutebindavo siužeto vingiais.

Oras

Turbūt reiktų sakyti, kad tai įprasta lietuviška vasara: tai užkaitina, tai šalta ir lyja. Dar ta proga delfyje paskaičiau, kad Kaunas ypač kenčia nuo škvalų, ar bent jau patiria didesnes pasekmes dėl savo geografinės vietos. dabar galėsiu jaustis protinga ir naudoti šį argumentą. :D
Bet oras iš tikrųjų kiek primena rudenį. Ypač lauke, tas apsiniaukęs dangus, šiek tiek tvanku ir ore tvyranti lietaus nuojauta. Didžiukas po tokių pastabų puola garsiai džiūgauti, kad po lietaus galės palakstyti po balas, o mažoji dunda artyn garsiai aiškindama "aš aš aš". O aš tuo tarpu atsimenu, kad vis dar nepamatavau kojų ir neužsakiau šiltintų guminių batų... Ir kur ta atmintis kartais dingsta? ;)
Bet laimei nepamiršau priskinti šermukšnių, ir vėl, kaip ir pernai su Silvija vėrėm karolius, apyrankes ir pan. O Ignėja vaikščiojo aplink ir niekaip nesuprato, kodėl uogos ne "am", bet visai nesipriešino būti puošiama. Priešingai, vis reikalavo dar. :)
O aš žiūrėdama į saviškes pamąstau, kad man labai smagu auginti dvi mergytes. Ypač dėl to, kad visada norėjau dviejų mergaičių. Bet ir šiaip smagu, kad vaikai jau du. Smagu žiūrėti, kaip Silvija draugauja su sese (aišku, kol neprireikia ko nors, ką turi sesė), vedasi už rankos, išdidžiai pristato, kad čia mano sesė, tik dar maža, dar kalbėt gerai nemoka. ;) Arba pareikalauja "meilės priepuolio", taip vadinam veiksmą, kai mažoji apsikabina sesę ir prisiploja kiek tik gali.:) Arba vakare, sugulę abi į mūsų lovą apsikabina, o Silvija pareiškia: mama, gali išeiti, dabar vaikai draugauja ir vienas kitą myli. :)
O mažoji viską ką turi pirma atiduotų sesei, net ir duotą saldainį paragauti. Sesei pradėjus šokti ar dainuoti tuoj prisijungia. Ir jau išmuštruota :D - jei kavinėj groja muzika ir yra mažų vaikų juos reikia imti už rankos ir vestis šokti. :)
Aišku, pykčių ir peštynių būna, kaip be to. Bet jei ir toliau taip- gyventi tikrai galima.

Marškinėliai

Užrašai ant marškinėlių yra atskira paini tema. Asmeniškai pati mieliau renkuosi su piešiniu ar tik miesto ar šalies pavadinimu. Arba geriausiai be nieko. :)
Vaikiškų panelėms turiu visokių. Paprastai neperkų jų tik dėl užrašo, daug ką lemia kaina, spalva ir t.t. Vienos Silvijos mėgstamiausių bliuskučių (tik aišku ne dėl užrašo) skelbia, kad "Green is new pink". Yra su "Grandma's little angel", "Daddy's girl" ir pan.
Bet parašyti norėjau apie tai:

Tai Childrens place marškinėliai, kurie po daugybės komentarų buvo išimti iš prekybos.
Visas pasakojimas čia.
Aš tokių saviškei nepirkčiau. Net tada, jei ji nepakęstų matematikos.

Tik nuorodos

Karšta. Visur- ir lauke, ir patalpoj. Kaip tikra lietuvė, jau bambu po nosim ir laukiu kol atvės.
Tuo tarpu su malonumu perskaičiau įrašą draugės bloge:
Elgetos
o po to ir keletą ten esančių nuorodų.
Šis pasakojimas sužavėjo: rašymo stilium, neteisimu, supratimu:
Vitas1
Vitas2
Vitas3

Žiūrim

Dar viena diena prašuoliavo. Su nauja knyga vakariniam skaitymui. Oi sunku atitaikyti, kad patiktų abiems. bet panašu, kad pavyko. Netgi ir man patiko. :D

Šiandien suskaitėm visus eilėraščius. Silvija vaidino, kad moka skaityti, spėjimo būdu pabaiginėdama žodžius ir dažnai pataikydama, o mažoji savo kalba kartojo viską iš eilės. Žiūrėsim kiek ilgai neatsibos. :)

Ir panašu, kad panelės turi naują mėgstamą veiklą vakarais. vakar per lrytas tv įsijungiau dokumentinį serialą Ledo žemė. Ir buvo daug įdomiau nei tikėjausi. Bet gražiausia ir nuostabiausia buvo mažės reakcija. vaikas tarsi užhipnotizuotas žiūrėjo į televizorių. Kai rodė paukščius plasnojo, kai rodė plaukiančius- rankytėm rodė kaip plaukia ir dar kiek žinojo komentavo: cip cip, kre kre, au au ir t.t. Ir kiek buvo pykčio per reklamas. :)
Šiandien ir vėl visi keturi žiūrėjom. Ir šiek tiek kikenom iš mažosios. Nes kai rodė baltas meškas reikalavo paukščių, kai rodė paukščius - žuvų. O per reklamą ir vėl barė televizorių. :)

Kūrybinė savaitė

Juokiausi, kad mano mažes užpuolė meninis įkvėpimas. Nes jei tik būna namuose, būtinai ką nors paišo ar panašiom veiklom nori užsiimti. Aišku, mažoji gudri, bando reikalauti, kad ir mes pieštume. Ji tik sėdi ir įsakmiu balsu nurodinėja, kad reikia piešti miau, au, či-či (čia apie pelę) ir pan.Bet kai sugebam išsisukti, tai pati imasi veiklos. :) Vis dar nepakeičiama veikla piešimas ant lango specialiais markeriais. O man taip gražu žiūrėti į mostus ir užsidegimą. Ir nuvalyti balkono durų stiklą visai nesunku. :)
Silvijai daug labiau patinka vandeniniai dažai ir guašas. Gal iš dalies ir dėl to, kad tada ant grindų tiesiamas didelis popieriaus lapas. Žinoma, teptukai greit skrieja į šalį ir laisvė duodama pirštams. Ir mažoji garsiai aiškindama "Aš aš aš" tuojau atitipena.Kaip ir ištraukus plasteliną. :)
Silvija dar atrado kaip aš vadinu "dailųjį plėšymą". Net nežinau kaip tai geriau pavadinti- mažais, įvairių formų gabaliukais suplėšo lapą, paskui įvairiai dėlioja, o galiausiai, laimė, pati sumeta į šiukšliadėžę.
Užtat Ignėja turi dar juokingesnę mėgstamą veiklą. Prie Vitebsko yra žaidimo aikštelė, kurioje pripilta akmenukų. Tai mažoji kaip užhipnotizuota ten ilgiausiai gali rinkti akmenukus. Nesvarbu kur, maišelį, kepurę, kruvelę, bet kas įdomiausia, ima ne visus, o kažkokiu būdu išsirenka.

Liepa

Jau beveik pasibaigė. Lėkė, pralėkė, praskrido. greit kažkaip. Ir visko buvo daug. Net skaityti radau laiko. pavyzdžiui, R. Šepetys knygą Tarp pilkų debesų.

Patiko beveik visa. Kaip visada, išskyrus pabaigą. matyt turbūt nemėgstu tokių numanomų pabaigų, kai reikia žinant faktą patiems įsivaizduoti kaip ten viskas baigėsi, jie susitiko ir pan. Vaizduotės trūkumas matyt :D
 O šią, Penktadienio vakaro mezgimo klubas turbūt skaitau kasmet. Ir vis neatsibosta. :)

Dar? Daug daug lauko. Skanių uogų. Mažoji, staiga pasijutusi baisiai savarankiška, kurios dažniausi žodžiai yra "Aš, aš, aš". Pusė nunertos suknelės ir daug daug šypsenų

Al-Diwan ir gimtadienis. Tik ne mano

Šeštadienis. Daug daug lietaus. Ech, tikrai jau senstu, nes kai reikia išeiti į lietų susiraukiu kiek galiu. Jei ne iš tikrųjų, tai bent mintyse. O tuo tarpu zuikos laimingos praskuodžia taškytis po balas. Mazge vėliau belakstydama ir nosim į balą įgriuvo. Žinoma, pradžioj rėkimas net septintam aukšte girdėjosi, kur jau nesigirdės turint tokią gerklę, bet netrukus šlapias mažius buvo piktas ir rėkė todėl, kad nebeleido į balą. :)
O mes su padaužiukų tėčiu ėjom į gimtadienį restorane. Seniai seniai tokiam bebuvom. O ką daryti, jei dviejų bėdelių vakarais nieks nenori imti? Bet šįkart įsiūlėm močiutei ir tetai Jajai, ir dargi nesulaukėm jokio prieštaravimo iš vaikų pusės.
Nors daug kas ir stebisi, bet Al Diwan apsilankiau pirmą kartą. Kažkodėl daug kam atrodo, kad jei kažkada mokiausi pilvo šokio, tai turiu būti šimtus kartų apsilankiusi šių šalių maisto restoranuose, ypač tuose, kur šoka pilvo šokį. taip pat kaip yra manančių, kad jei buvau Indijoje ar Japonijoje, tai pas mane namie pilna tų šalių rūbų, suvenyrų, daiktų ir pan. Bet nėra. :)
Įdomi vieta, sakyčiau. Iš to, kaip atrodo iš lauko, vietos prie pat stoties turgaus, pati niekada nesugalvočiau užsukti. Bet dabar buvom pakviesti į gimtadienį. Vidus nuteikė maloniai. mandagios ir labai malonios padavėjos, apsirengusios tautiniais rūbais. Oficialiai maistas kaip ir libanietiškas, bet interjere yra ir egiptietiškų akcentų. Žinoma, staliukų prigrūsta, ir visai vakare, kai ant kiekvieno staliuko buvo rūkoma po kaljaną ar po du, viskas skendėjo dūmuose. Bet, laimei, netrukus buvo pravėdinta. Maistas? Skanu. bet daug nepakomentuosiu, nes jis buvo užsakytas ir patys nepasirinkom. Pilvo šokis- tikrai patiko. Nors šokėjai tarp staliukų neliko daug erdvės pasireikšti. Ar sugrįšiu? Nežinau, gal kai vaikai ūgtels, bet kitiems tikrai rekomenduosiu.

Vilnius

Taip jau neplanuotai išėjo, kad atsirado reikalų Vilniuje, tad ta proga ten išdardėjom su visa šeima. Panelėms važiuoti patinka, net ir mūsų senu kledaru be kondicionieriaus. Bet kai nežino, kad gali būti geriau, tai ir čia turbūt atrodo neblogai. :) Begraužiant bandeles ir beplepant kelionė tikrai neprailgo. Kol pietavom su drauge, Silvija jau išssirinko mėgstamiausią valgymo vietą Vilniuje. Čia pasak jos. Gal reiktų sakyti sulčių gėrimo? Nes per žaidimus maisto beveik neįsiūlėm. O jei rimčiau, norėčiau ir aš, kad Kaune būtų toks Charlie pizos kampas vaikams kaip VCUP. Nors gal yra?
Žaislų muziejus kaip tyčia antradieniais nedirba, jau numanėm, kad nespėsim ir į kelių muziejų Vievyje. Liks kitam kartui. Tad šįkart suplanavom tik dvi lankytinas vietas- geležinkelių muziejų ir tv bokštą. Muziejus patiko. Mes pažiūrėjom rimtąją dalį, mazgės ilgiausiai pražiūrėjo prie riedančių maketų. Mums jei ką irgi gražu buvo. ;) dar filmuką apie saugų elgesį parodė. Tik gaila, kad lauko ekspozicijos dar neužbaigę įrengti. Tad atsakę į šimtus Silvijos klausimų pažadėjom sugrįžti kitais metais.
Į televizijos bokštą kilom dviese su Silvija, nes mažė kaip tyčia užmigo mašinoj. Laukė sunki sunki užduotis suprantamai paaiškinti kas vyko ir kodėl ten kryžiai ir rupintojėlis stovi. Pavyko tik šiek tiek turbūt, nes po kiekvieno atsakymo kad gaudavo klausimą, tai dar ir pažiopčiodavau. Klausė klausė manęs Silvija ir apibendrino: Tas dėdė liūdnas sėdi todėl, kad tiems gynusiems žmonėms reikėjo ant debesiuko išeiti.
Pats bokštas? Manau, įspūdį padarė. Pamatyti iš aukštai kur vaikščiojom, pažiūrėti kokia mažytė tėtės mašina apačioj. Baisiai nusivylė, kad jūros nesimatė. ir susidomėjo, kodėl Kaune tokio neturim. :) ir labai išdidžiai grįžus rodė, kurioj v ietoj žiūrėjom, kad ten devynioooooooliktas aukštas. Ir šimtas šešiasdešimt penki metrai. Kas, kad nedaug jqai sakantis skaičius, intonacija buvo įspūdinga. :)

Savaitgalis

Darbingas šįkart. Įsiulėm vaikus seneliams, nors tetos Jajos reakcija buvo labai toli iki džiaugsmingos ir per pusdienį iššveitėm langus ir balkonų stiklus. Buvo ką veikti. :) Aišku, visko buvo šį savaitgalį: lauko, supynių, kažkiek apsipirkimo ir t.t.
O kai trečias žmogus pasigyrė, kad pusei vasaros išsiunčia vaikus į kaimą pas senelius susimąsčiau, kad aš vėl matyt balta varna. Rizikuoju būti apkaltinta pavydu, bet taip nėra. Tikrai, nemeluosiu, norėčiau išsiųst vaikus pas senelius savaitgaliui. Būtų labai smagu. Bet ilgiau? Tuo labiau pusei vasaros matant tik savaitgaliais? Tikrai tikrai ne. Nors ir pritariu, kad vaikams geriau kaime, kur gamta. Suprantu, kiekvienas pagal save. Gal kitiems užtenka vaikus matyt savaitgaliais. O aš taip nenoriu. Nors mano bėdos puikiai sugeba mus nuvaryti nuo kojų ir išvesti iš proto, nenoriu net pagalvoti kiek smagių nuotykių, kalbėjimų, išdaigų praleisčiau. Juk kiekvieną dieną jos kuo nors prajuokina ir pralinksmina. Šiandien megoj, kur važiavom apsipirkti, Silvija priėjusi sako: mama, darom sunkabalį. :) Išpūčiau akis, nu į nieką nepanašus tas žodis. O pasirodo, tai turėjo būti suokalbis. :D Nes mano gudruolė prašėsi įmesti du litus į mašinėlę ir pažadėjo, kad visą likusį gyvenimą bus gera. :D Nepatikėjau kažko, jei ką. ;)
Dabar, kol mažoji parpia, o aš įdėjus į orkaitę grikių apkepą sėdžoi prie kompiuterio, Silvija su tėčiu plauna indus. Ir nesustodama plepa. Kartais paaiškina kaip indus plauti. kartais susimąsto paklaust kas plovė indus kai tėtis buvo mažas, ir ar tada irgi vaikus išnaudojo? :d Nu garbės žodis, ir iš kur ji prisirankioja tokių tinkamų žodžių ir juos panaudoja? :D

Apie vaikų auklėjimą

Man buvo įdomu http://www.lrt.lt/mediateka/laidos/P/1447/popiete_su_algimantu_cekuoliu

čia šiek tiek įžvalgų apie vaikų auklėjimą.
Ir nesvarbu mėgstat Čekuolį ar ne. Bet gal ką įdomaus išgirsit.

Atostogos

Ne, ne man. Nors oficialiai gi as jau taaaaip ilgai vaiko priežiūros atostogose, tik bėda ta, kad to poilsio vis dar nepajaučiau. ;)
Atostogos padaužiukų tėčiui, kurį su savo planais ir norais turbūt jau nuo kojų nuvarėm ir jis paslapčia svajoja apie atostogų pabaigą. :D
Juokai juokais, o aš iš tikrųjų nieko nieko nespėju. gal nepamiršiu ką norėjau rašyti. Juodraštyje su užuominom laukia daug įrašų.
O šiam kartui tik trumpas pasistebėjimas mažosios išmone.:) Kažkurią dieną užmatė mane prie veidrodžio su pincetu išraunant nepageidaujamą antakio plaukelį. Tai tuoj prisistatė šalia, o po to visą dieną vaikščiojo ir gudria veido išraiška pirščiukais čiupinėjo blakstienas. :D Ir ji gi kaip mama. :D

Ligonis ir griuvę planai

Oi nesmagu, kai dėl užkilusios temperatūros didžiukui nuplaukė cirkas, draugės gimtadienis ir išvyka į mamos draugės gimtadienį... Cirke atbuvo mažoji, ir liko sužavėta. panašu, kad netgi nebijojo. ;) O va kitų nėra kaip pakeisti... Teko tik ėjimą į žaidimų kambarį pažadėt, kad veidelis nebūtų toks liūdnas.
Užtat šiandien sėdim namie ir užsiiminėjam visokiom nesąmonėm, kaip jas pavadintų tėtis. Bet ir jis niekur nedingo ir kartu užsiiminėja. ;) Lankstom iš popieriaus laivelius, net tėtis prisiminė kaip tai padaryti, kol Silviją išmokiau. O mažoji dar didesniu greičiu juos išlanksto ir su didele šypsena duoda išlankstytą popierių kad veiklos nepritrūktume. ;) Tada ant makaronų paišėm veidukus, galvojom vardus ir sodinom keleivius į laivus.
Taip dar nesibaigus traukinių manijai prasidėjo nauja - dėl laivų. Ir užteko gi paplaukti jūroj laivu ir pasakyti, kad kitoj jūros pusėj yra Švedija. Dabar vos ne kasdien tenka krautis lagaminus (rimtai krautis - dėtis ne tik žaislus, bet ir rūbus, VISIEMS :D ) ir žaisti, kad plaukiam į Švediją, Angliją ar dar kur nors.
O dabar ramu, panelės specialiais markeriais (Ačiū, Jurga, kad užrodei) piešia ant balkono stiklo. Jau kelinta diena gal penkis kartus per dieną to paprašo.
Pats laikas buvo išgerti arbatos ir nors kartą čia parašinėti dieną. :)

O čia jau OHO

tikrai :)

hmmmm....

Sakau gal dar kas nematėt delfyje...

mano padaužos geriau to paaugę nesumanytų... Aš turbūt ne tokia tolerantiška kaip jos tėtis.
Ne dėl žipdžių, ne dėl dainavimo stiliaus, ne dėl darymo pajuokos objektais.
Bent aš taip manau

Jūra, vaikai, vabalai ir kriu kriu. Tęsinys

Šiandien buvo karšta. Ir dabar namai dar įšilę. Graužiu braškinius ledus (kiek pamenu save, aš visada kandžioju ledus, o ne laižau), nesidirba. Gal ir todėl, kad nėra būtina jį padaryti. Tai ir užsiimu tokiais dalykais kaip blogo rašinėjimas. ;) O per dieną nuo kojų nusivarę ir nuo karščio pavargę vaikai jau parpia. Beveik ramybės metas...
Net nežinau kas labiau, Silvija ar jos tėtis užsimanė pavažiuoti tuo keturviečiu dviračiu. Ir kaip aš pasirašiau? :D Nors jis tik sąlyginai keturvietis, vaikai tai nemina. Ir teko imti senesnio modelio trantą, nes tik jame priekyje buvo vairiukai. Ir aišku, veikiantis vairas buvo vienas, kuris garbingai atiteko tėčiui. Nors panelės labai atsakingai ir rimtai sukiojo savo vairiukus, o mes kartais padūsaudami, kartais pakikendami, dar ir pasikratydami sąžiningai atmynėm beveik valandą. Tik man vis tiek labiau patinka įprastas dviratis...
Kas dar buvo įdomaus? Trumpas pasiplaukiojimas laivu. Šiemet kažkaip užsitempėm Silviją ant tilto, įtikinę, kad bus įdomu pasivaikščioti. Iš pradžių pabambėjo. Bet kai vieną po kito pamatėm, kaip žvejai pagavo plekšnytes ir grundalą, jau ir patenkinta buvo. :) Dar einant į priekį matėm laivą ir girdėjom kvietimą plaukti į ekskursiją į jūrą, bet padūsavom, kad ne mūsų kišenei. O grįžtant susigundėm paklausti ir iš pradžių nepatikėjom, kad vaikams nemokamai, o suaugusiems pusvalandžio plaukimas kainuoja 10 lt. Aišku, kad plaukėm. O pasiūlius skelbti kainą tuoj pilnas laivelis prisirinko. Greit tas pusvalandis pralėkė. Bet buvo įdomu. Ir Silvija su tėčiu viską apėjo ir apžiūrėjo. Ir naują planą turi, kad reikia plaukti į Švediją. :D

O grįžtant vėl sustojom Mini zoo. Kam patinka, kam ne. O mums buvo smagu. gal tik išskyrus mažiuką. :D Jau koks bailiukas ji pasidarė gyvūnų atžvilgiu... tupėjo ant manęs rankom ir kojom įsikabinus, laikėsi net kai aš paleisdavau rankas. Užtat pamačius mažus paršiukus garsiai aiškino kriu kriu ir labai sparčiai mėtė duonos riekes. Kaip sakant ko čia savų bijoti. :D

Jūra, vaikai, vabalai ir kriu kriu

Kaip ir kasmet, nuvažiavom kelioms dienom prie jūros, prisižadėjom visu kuo, kad dabar su vaikais bent 5 metus nevažiuosim. Bet aišku, kad važiuosim, net šiemet, jei pasitaikys proga. Bet vis dėlto, kokios čia atostogos, pavargau kaip šuo. :(
Žinoma, labiausiai nekantravo Silvija. O mažoji labiausiai rūpinosi, kad jos nepaliktume seneliams. Tarsi būtume ketinę ir tarsi ją kas nors imtų... ;) Bet tik pamato kraunant tašes ir dedasi kepurę ir lekia prie durų. :) Šiaip gerai važiuoja mūsų keliauninkės. Nors iš kitos pusės, niekada nevažiuojam ilgo kelio be kelių sustojimų, nesvarbu ar turi kuo užsiimti ar ne, vis tiek, manau, prasilakstyti reikia. Tad patikrinam vis daugiau sustojimų vietų su supynėmis, o kelios jau taip pamėgtos, kad net nekyla minčių pravažiuoti. :)
Tad kelionė neprailgo, dar pavalgę Klaipėdoje, kur spėjau patikrinti kelias parduotuves, atriedėjome iki Palangos ir pasidėję daiktus išskubėjome prie jūros. Silvija skuodė beveik bėgte, o aš visiems (tai yra padaužiukų tėčiui ir Ignėjai, kuriai nieko neliko kaip klausytia) bambėjau, kad jei pamatysiu gyvą karkvabalį sėdėsiu kambary ir man visai neįdomu, kad jie nekanda. Užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad gyvą mačiau tik grįžtant namo, jau prie mini zoo. Bet negyvų tai krūvos... Ir vis tiek nemalonu per juos eiti. Nors kai kurie vaikai su didžiausiu malonumu su jais žaidė ir kariuomenes dėliojo.
Pirmąją dieną jūra mus pasitiko didelėm bangom ir raudona vėliava. Bet pasitaškymui puikiai tiko ir smelyje susidarę "ežeriukai". O ir uždaras maudomas su šortukais pasiteisino. Nors kalbant apie maudomus, tai buvau ištraukus ir "deginimosi" variant, bet šiaip pakankamai lakstė su uždaru, kur daug apsaugos nuo saulės. Iki šiol griaužiu nagus, kad nesusišvietė proats ir mažei tokį paimt kai buvo nuolaida, nes kai pamačiau, kad Lietuvoj jie kainuoja 80-100 lt, net išsižiojau. O ir tuos radau tik poroj vietų. Šiaip įdomus, sakyčiau, tas lietuvių santykis su saule ir deginimusi. Juk prie jūros tiesiog privaloma praleisti vos ne visa laiką ir gulėti tol, kol vieni taps įtratinai rudi, o kiti raudonai-violetiniai- burokų spalvos. Tokių beje buvo nemažai. Kaip kitaip su tipiškai lietuviškai šviesia oda. kas visas toks, kam pečiai, pliktelėjusi galva ar dar kuri nors vieta. Bet tik vienas kitas turėjo skėčius nuo saulės ar buvo pasistaytos palapinės šešėlyje. o saulė baltaodžius kando... ir aš kol mažę pamaitinau ištiesusi kojas oi kaip gavau... Tad į Silviją su uždaru maudomu su rankovytėm ir šortukais kai kurie žiūrėjo atsisukdami. Kaip ir aš į jų raudonai padegusius vaikus...
Neesu mėgėja gulėti paplūdimyje. Man ten įdomu tiek, kiek galiu būti vandeny. Bet šįkart nei Juodkrantėj nei Nidoj nebuvo noro lįsti. Čia vabalai buvo ne tik krante, bet ir kokio 1,5 metro "numirėliukų", kaip sake Silvija, juosta plaukiojo pakrantėj. Pažiūrėjau ir užteko. Aš gi jautri ir baili miestietė, ko čia ginčytis. :D
Buvo ne tik jūra, bet ir daug kitų pramogų. Žinoma, kaip praeisi pro karuseles. nebeišsisukom nuo batuto su gumom, nes Silvija pamatė panašaus amžiaus berniuką šokinėjant. Maniau kiek bijos. Bet nebijojo, o dar ir paprašė kiek aukštį padidinti. :) Mažė atkakliai rode ranka į traukinuką. Aš pabandžiau ir nusprendžiau, kad ne mano kojas ten sukišti, o padaužiukų tėtis kažkaip tilpo... Dar mes su padaužiukų tėčiu prisiminę gilią vaikystę su malonumu sulapnojom cukraus vatą. Vaikai visai nesuprato kas ten skanaus ir įdomaus. O man netgi skanu buvo. :)
Kai pagalvoju, per tas 4 dienas (čia su kelione pirmyn ir atgal) spėjom daug nuveikti. Botanikos sode vaikščiojom ir šėrėm gulbes ir antis, buvom ant nemokamų karstynių, buvom Neringoj, važiavom keturviečiu dviračiu ir grįžtant buvom mini zoo.
Tęsinys bus vėliau

Dainos ir koncertai

Dainos tebėra, nuo ryto iki vakaro. Nenustebčiau, jei kuri ir per miegus uždainuotų. Silvija išdainuoja visas žinomas dainas, paskui visas išgalviotqas dainas su savo sukurtais žodžiais, o tada prasideda "užsienio kalbom". ;) Mažoji savo serenadas su šokiais demonstruoja., Tad kur nors važiuoti mašina tikrai nenuobodu, tik ausys kartais pavargsta. :D
O koncertai buvo pries savaitę. Pirmasis rimtas Silvijos koncertas - Pampers fiesta jachtklube. Oi kaip ji nekantravo ir netgi jaudinosi... :) Vietom sumaišė, vietom ne į tą pusę žiūrėjo bet dainavo ir šoko ir labia savimi didžiavosi. :) Net ir šypsojosi pusę laiko. :D Gražu žiūrėti į tuos mažiukus. Kad ir kokio kolektyvo. Vienas tupia, kitas stoja, o trečias dar garsiai sugeba paaiškinti, kad kitas ne taip daro, nors ir pats būna sumaišęs. :) Tik vieta tam renginiui buvo nelabai tinkama- jokios pakylos, suigrūdę tėvai ir vaikai. Ir kaip mažiukams kiek daugiau kaip dvi valandos gal kiek per ilgas... Bet nieko, atbuvom. :)
Užtai sekmadienį neplanuotai padalyvavom dar vienam pasirodyme vaikų popietėj kavinėje. Čia irgi buvo gražu, nes tie keli mažieji tik kartą buvo parepetavę didesniųjų šokius. Tai vienas kitą rimtu veidu bandė priversti eiti rateliu, kitas užsispyręs plojo ir t.t. Bet visi buvo savim labia patenkinti. Ir tas Zuikio pasigyrimas seneliams: O ar žinot, kad aš net koncertuose dalyvauju! :)

Atostogos? Gal ir taip :)

Apie koncertus taip ir neparašiau. Teisingiau būtų pasakyti, kad tebėra pusiau parašytas įrašas juodraštyje. Gal pabaigsiu.
O mes ką tik grįžom iš pajūrio. Daug visko buvo: saulės, karkvabalių ant smėlio ir, laimei, tik vienas zvimbiantis ore, ir tas mini zoo. Daug matytų raudonai violetinių žmonių paplūdimy. Atrakcionai, laivas, smėlis. Ir daug nuovargio...

Geriausias atsakymas

Jau kokią savaitę Silvija turi "užmušantį" atsakymą į jai nepatinkančius klausimus. :D
-Aš dar per maža šitam klausimui...

Burbuliatorius

Šiandien turbūt beveik visa diena ne tokia kaip planavom. Lietus, aišku, į mūsų planus irgi nebuvo įtrauktas. ;) Bet gavosi kas gavosi: su lietum, pasilakstymu seniai žadėtam žaidimų kambary. Senokai kuriam nors bebuvom buvę. Tiek drąsos iš didžiosios nesitikėjau. O juokingiausia buvo iš mažiuko ir tvirto nuomonės demonstravimo. :D
Ir pagaliau sudalyvavom burbuliatoriuj. Neplanuotai. Nes nebuvo Lašeliukų, tai staigiai prigriebėm burbulų parduotuvėm ir nulėkėm į centrą. Ar vaikams patiko? Manau, kad taip. Bent tol, kol užteko burbulų skysčio. :D
Kitą kartą su didesnėm atsargom vėl eisim, jei tik pavyks. :)

Traukiniai

Šiandien ryte vienas pleputis mums priminė, kad jau seniai seniai žadėjom važiuoti traukiniu. Nepamiršom, bet matyt bandėm "numuilinti". ;) Nepavyko. :D
Tad žinoma, visi išsiruošėm į stotį. Net susimąstėm, kad mažoji turbūt pirmą kartą važiavo. Ir užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad Silvijai pirmas važiavimas padarė daug didesnį įspūdi.
Kiek čia to važiavimo iki Palemono - 9 minutės. O kai naujas dviaukštis traukinys, tai net kratymo nesijaučia... Užtat mažąjai įspūdį padarė tiltas per bėgius. Ir ne tik jai. Mes visi stebėjom, kai vagonai formuojami į sąstatą nukreipiant juos į reikiamus bėgius, kaip jie atriedėję atsidaužia ir klausėm to nuaidinčio garso. Va todėl mažoji vakare seneliams pasakojo, kad traukinys ne dži dži, o dun dun dun. :P
Tik Silvija niekaip nesuprato- jei mes Palemone, tai kodėl neužsukam pas močiutės draugę. ;) bandžiau sakyti, kad teta Danutė ne mano draugė. Tad buvo užduotas labai logiškas klausimas: O tai kur močiutė?

O prie stoties, laukiant kol tėtis atvažiuos arčiau su mašina, nes mažiukas jau snūduriavo glėby. Ir aišku, kur jau stotis be vaikščiojančių kiek pagėrusių žmogelių... mačiau, kaip vienas kalbina visus iš eilės ir kabinasi, jei kas nekalba. Ir aišku, kaip neprieis prie manęs. Greit sumečiau, kad su dviem mažais vaikais man labiausiai apsimoka būti draugiškai. Ir su kokiu malonumu jis klestelėjo ant suoliuko šalia. Pasiklausiau... Tiksliau atsakė viską, ką Silvija klausė ir dar pridėjo. Kad turi tris vaikus, visi Airijoj, ten ir anūkai. 9 metai išsiskyręs. Taiso stogus ir kaminus. Kadangi vienas, į bažnyčią nevaikšto, tai šiandien buvo aludėj ir padaugino. Dėl ko tai rašau? Nes Silvijos reakcija į šitą pasakojimo dalį buvo nepakartojama:
-Nieko, dėde, visiems pasitaiko.
:D Tai dėdulė jau nenustygo vietoj iš laimės. :D

Vasara, šeštadieniai ir žmonės, kurie kažkodėl mus atsimena

Dar tik antras vasaros šeštadienis. Daug veiksmo, daug nuovargio vakare, bet ir daug šypsenų ir gerų emocijų. Smagu buvo žiūrėti, kaip Silvija net trepsėjo man perkant žemuoges ir laukė nesulaukė kol mums jas supils į indelį. Per tą laiką spėjo žemuoges parduodančiam vyriškiui kaip labai jas mėgsta, gali daug suvalgyti, bet ją labai kanda uodai, todėl neis pati rinkti į mišką. :D O aš nustebau, kad jis atsiminė, kad prieš dieną pas jį pirkau, tik viena, be vaikų. :)
Dar buvo lauke, kur buvo daug muilo burbulų, vainikų iš dobiliukų ir žinoma, kaip be vandens šautuvo. ;) Mano didžioji padauža per kelias minutes spėjo susirasti draugę ir jau abi kartu lakstė viena į kitą šaudydamos, tik tekdavo priminti, kada apsikeisti. O ir mažoji gavus vandens tik nežymiai susiraukdavo.
O vakare buvom prie Megos. Prisijuokėm su padaužiukų tėčiu vakar, kai Silvija ėmė ir susiderėjo ne į tą pusę. Jau nuo ano karto ji vis prašėsi ant karuselės ar batuto prie Megos, kurie yra mokami. Ir ne tiek mažai. Tad pamačius nuolaidų kuponą nestiprios mamos ir tėčio širdys neatlaikė ir jį nupirko. Tik dar pasiderėjom, kiek Silvija bus gera ir klausys. Ji sakė, kad vieną dieną. Mes sakėm, kad savaitę. Pamokiau, kad jei abu nesusitaria, reikia pagerinti savo pasiūlymą. ir amno žiopliukas kad rėžė: Būsiu gera 100 dienų, iki rugsėjo 10 d. :D Beveik šimtas, nedaug tetrūksta. Ir pagerino nemenkai. :D Žinoma, kad nebus. Bet praeidama ir pažiūrėdama į apvestą dieną kalendoriuje vis primena sau, kiek laiko bus gera. :)
O prie Megos buvo daug vaikų, daug šurmulio. Milžiniška mažės šypsena sukantis karusele, laimingas Silvijos čiauškėjimas šokinėjant ant batuto ir t.t. Beje, ten dirbantis vyrukas mus irgi atpažino. :D O mes su padaužiukų tėčiu manėm, kad esam niekuo neišsiskiriantys iš minios...

Pamąstymai apie vaikų pasirodymus

Tikiuosi nesupyks kaikas kad šiam įrašui pasinaudojau mūsų pokalbiu. Nes būtent po jo ilgokai apie tai mąsčiau.
Pradėjus Silvijai lankyti darželį jau buvo keletas pasirodymų per šventes. Taip pat buvo popchoro koncertėlis visų grupių mamoms. O pagal žiūrovų skaičių net dar rimtesnis pasirodymas. :) Mažė tuo tarpu aktyviai "koncertuoja" tik namie ir visais būdais stengiasi įlįsti į viešus sesės pasirodymus.
Kodėl apie tai rašau? Nes vakar bekalbant su drauge paklausiau, kaip jos penkiametės dukros pasirodymas darželyje. Tiksliau ten buvo ne darželio grupės, o kažkokių papildomų muzikos užsiėmimų. Ir išgirdau nustebinusį atsakymą, kad šis patiko, o ankstesnis, darželio grupės, nelabai, nes žodžius pamiršdavo ir pan.
Ir po to, žingsniuodama atgal iš parduotuvės susimąsčiau kaip skirtingai mes vertinam vaikų pasirodymus. Aišku, kad man saviškės pasirodymai patinka, net nesvarbu, kaip jai sekasi. Iš viso manau, kad mažųjų, ypač lopšelio grupių, pasirodymai yra žavūs. Tuo paprastu vaikiškumu, nuoširdumu, žioplinėjimu, noru ar nenoru dainuoti ar ką kita daryti. Juk jau vien sustatyti 12 žiopliukų į eilę yra rimtas uždavinys. :D Ir visai nesvarbu, ar tarp jų yra mano vaikai ar ne, man yra labai labai gražu.
Ko gero rimčiau vertinu tik mokyklinukų pasirodymas, ir kuo tolyn tuo rimtyn. Ir nereiškia, kad mažųjų klaidų nepastebiu, o pas didelius jos akį rėžia. Pastebiu, dar ir kaip. Ir Silvijos pasirodymuose, vėliau apie jas visada pakalbame. Prieš kiek laiko žiūrėjau vieno vaikų šokio teatro pasirodymo įrašą. Jei nemaišau- 3-5 m. šokėjų. Išgirtą, kaip labai puikiai paruoštą, vienodai darytą ir pan. Ir nesiginčiju, buvo labai miela ir gražu. Ir su visais nužioplinėjimais, rankų mosavimais ne vietoj ir pan. Iš šono, ir ypač įraše, tikrai matosi geriau. :)
Va ir Silvijos netrukus lauks rimtesnis pasirodymas ant scenos. Žiūrėsim, kaip seksis. Kad primaišys - tikrai žinau. Tiek iš jaudulio, tiek iš noro pasirodyti. :) Bet visais dainavimais, būreliais juk nesiekiu iš jos daryti kurios nors srities profesionalės (o tam ir pinigų tiek neturiu, be to, manau, kad anksti). Tiesiog tikiuosi, kad įgaus drąsos, tam tikrų įgūdžių. Ir gera matyti, kaip ji tuo mėgaujasi. :)

Plepsius

Šiandien Silvija staiposi prieš veidrodį- segasi segtukus, dedasi savo karolius kaip karūnytę ir sako:
-Ruošiuosi vestuvėms
-Su kuo? - klausiu, mintyse pasvarstydama Daniaus ir Mantvydo kandidatūras į būsimus žentus. :P
Silvija dėbteli į mane kaip į visišką neišmanėlę ir atšauna:
-Aišku, kad su sese, o tu dar ką nors čia matai?

 :D

Pabambėjimai ir ne tik

Kaip kitaip, juk aš iš senos bambeklių giminės. :D Senelis bambėjo, tėtis bamba ir aš bambu. Čia rimtai, jei ką. :D Šeimos bruožas, nuo kurio nepabėgsi. ;)
Pradžiai jau apkalbėta tema, apie nuotraukas viešojoje erdvėje. Prieš keletą dienų net antakius pakėliau, kai Facebook parodė vienos mano draugės "palaikintą" nuotrauką. Tos moters aš nepažįstu. ir daugumos mano draugų nustatymai tokie, kad trečiųjų asmenų nuotraukų aš nematau. Ir to man visai netrūksta. ;) bet čia pamačiau. Visai nuogą gal dvimetį berniuką stovintį pripučiamam baseine. Aišku, pasakysit kas čia tokio. Bet iš kitos pusės, ar jis, būdamas paauglys, džiaugsis kai kas nors iškapsty tokią nuotrauką? O iškapstyti tikrai įmanoma...
ir dar bambu. :( Kiek pamenu, dar ir padaužiukų tėtis taip pat pamena, rudens pradžioje darželyje pildėm ir dėliojom varneles ar kryžiukus dėl vaikų nuotraukų naudojimo grupės patalpose, darželio patalpose, berods darželio laikraštyje ir darželio internetinėje svetainėje. Esu 99 proc. (nes reikia pasilikti klaidos tikimybę), kad nesutikau dėl dėjimo į internetinę svetainę. Pirmiausiai dėl tėčio pozicijos. ir ką jūs manot, naujausiose nuotraukose yra visu gražumu.
Dabar mąstau ką daryti. Ir taip jau turbūt esu direktorės nemėgstamiausias asmuo, kuriam šypsomasi labai dirbtine šypsena. gal šįkart padaužiukų tėtį siųsti? ;)

Kas dar be bambėjimo? Daug lietaus. Pirmadienį patekau net į dvi liūtis. Nuo pirmos sėkmingai pasislėpiau parduotuvėje, į kurią ėjau. O antros ir nesitikėjau. Bet su Silvija žygiuojant namo, belikus pereiti vieną kiemą kad prasidėjo... Pastovėjom po laiptinės stogeliu ir kiek aprimus vis tiek teko eiti. mano varlius gi baisiai gyrėsi, kad lietaus nebijo. Ir nebijojo, tol kol įlipo į balą ir sušlapo batelius. ;)

Žaidimų aikštelės

Šeštadienį vakare suderinom du "reikalus" siuntinuko išsiuntimą ir vaikų pramogas. Taip taip, pagelbėjo mega. Užtat mažėms buvo tiek džiaugsmo. :) ir užsibuvom gan ilgai, nes pamačius draugės vyrą dar šiaip taip sulaukėm kol ji pati išsikrapštė iš Rimi.
Bet lakstant paskui dvi pamaivas nebuvo kada atsipūsti. Beje, pirmą kartą Silvija sumąstė, kad nori rengtis taip pat kaip sesė. O aš kas be ko turiu tik vieną pasirinkimą tokiu atveju- tas pigiąsias geltonas HM sukneles. Ir tik todėl, kad dydžio kur norėjau neliko. Derinti abiejų panelių drabužius tarpusavyje tikrai įdomu. Bet va vienodai rengti - nežinau... Ir tuo labiau, kad kol stovėjau prie pašto ir ėjau atgal mačiau dar gal tris mergaites su tokiom pat suknelėm. :D Bet turbūt pirmą kartą atkreipiau dėmesį, arba tiesiog sutapo, kad mačiau dar 4 sesių poras ir dvi brolių poras aprengtas identiškai. Ir turbūt panašaus dvejų metų amžiaus skirtumuo. 
Bet grįžkim prie plepsiukų. Silvija pamačius mokamą karuselę tuoj ėmė postringauti kiek tai galėtų kainuoti. O kai neatsakiau taip greit kaip ji norėtų labai rimtai išrėžė: Mama, greit pakalbėkim apie pinigus. :D Čia jau mes su padaužiukų tėčiu nesusilaikėm nepakikenę.
Ant karuselių nenuėjom, bet kiekviena greit susirado veiklos. Mažė vis suko ratus prie čiuožyklos mažiukams. Galiausiai jau nebelipo laipteliais, o ropojo. :D O Silvija nardė tarp vaikų. Bandė kalbinti draugės keturmetę Stelą ir paimti už rankos. Socialus tas mano plepsius. Ir darželis, manau, prisidėjo, ir šiaip laikas atėjo. Ir draugą spėjo susirasti. Vėl vyresnį. :D Be vienos dienos aštuonmetį. Kuris kone pats atėjo draugauti. Ir ko jie su ja draugauja? Nors ir man vaikystėj buvo tas pats. Bet lygiai taip pat galiu paklausti: ir ko jie su manim draugavo?
Maniškė turbūt visko išsiklausinėjo- ir vardo, ir pavardės, ir kitų smulkmenų. ;) Ne viską nuklausiau, nes kartais žiūrėjau ją, kartais mažę. Bet lakstė abu ilgai, čiuožinėjo traukinukais ir ko tik nedarė. Kad Silvija visus iš karto draugais pavadina jau įpratau. Bet ir tas berniukas Silviją savo tėčiui įvardijo kaip draugę. :D

Užtat grįžtant savo didžiąjąm tinginiui zyzliukui sugalvojau labai gerą bausmę- už zyzimą lipom abi nuo šilo į Jonavos g. kalną. man aišku buvo smagu. ;) Išvardinom visus žinomus augalus. Tik jau žiūriu tuoj man teks savo žinias gilinti, nes Silvija beveik visus mano žinomus augalus žino. Bet kaip smagu, kad ji domisi. :)

Vasara

Taip taip, jau ir kalendorinė vasara. Didžiukas su močiute kapstiosi lauke smėlio dėžėj, mažoji parpia, o aš renkuosi, ar eiti plauti indų, ar čia parašyti. Nes savaitė ėmė ir praskriejo. Taip kaip Ignėja rodo, kad kas nors skrenda: iš pradžiu du dideli ir lėti plaaast, plaaast, o paskui daug greitų mažiukų: plast, plast, plast, plast. :D
Buvo savaitgalis prie jūros, suderintas su tėčio darbu. Išvažiavom visai vakare, su ta mintim, kad ir vaikai miegos, ir laiko daugiau liks. Bet... pakeliui pajautėm, kad kažką smulkų pervažiavom, o sustojus sužinojom, kad kitoje kelio pusėje, važiuojant jau į Kauną, moteris susidūrė su briedžiu, ir visas kelias nusėtas briedžio gabalais. Ir jei neatvyks greitai greitoji, turbūt jau bus viskas... Susimąstai po tokių įvykių. Ir kai grįžtant prie pat kelio pamati vaikštančius stirniukus jau visai kitaip vertini...
Manėm, kad Silvija miega. nemigojo, bet visko klausėsi. ir visa savaitę paskui atsakinėjom į klausimus apie briedžius: O breidžiai kai numiršta būna ant briedžių debesiukų? O kodėl briedis nežinojo, kad negalima tiesiai bėgt į kelią? O kodėl jam mama nepasakė? Mama, per miška važiuojam, parodyk briedį. O kiek briedis sveria? O kur briedžiai gyvena?, ir t.t.
Smagus buvo savaitgalis. Ir lijo visai nedaug. Buvom jūsų muziejuj. Šikart Silvija išaiškino, kad jai žuvys nepatinka, ypač mažos. Užtat Ignėjai patiko viskas. Žiūrėjo kaip užhipnotizuota, o paskui jau bandė kalbinti. Kaip Silvija tokio amžiaus... O jau per jūrų liūtų pasirodymą kooookios išpūstos akys buvo. :)
Silvija šįkart reikėjo "jūrytės". :) lėkė kišti pirštų į ledinį vandenį, taškė su koja, daug daug žaidė su smėliu ir t.t. ir vis žadėjo, kad kai jau bus šilta - pati lįs į vandenį. Žiūrėsim. :)

Draugystės

Įdomu stebėti trimečių draugystes iš šalies. Ypač tokio plepuko kaip Silvija, kuriai būtina viską komentuoti. Juk šitas vaikas net ir maitindamas balandžius ištisai plepa: "balandžiukai, ateikit, jūs alkani, aš jums duosiu valgyti, tu valgyk, dar tu, ..." ir t.t. Aišku, apie draugus smulkmenos išlenda vėliau. Ir nors kartais labai norėtųsi, kad geriau kieme padraugautų su vienu vaiku ar su kitu, dažniausiai (taip taip, kartais neatsilaikau) į tokias kiemines draugystes nesikišu.
Kad ir paskutinis pažaidimas su Danium. Ši draugystė su šešiamečiu turi ir pliusų ir minusų. Pliusai- kad sužino kaip žaidžia didesni, kurie daug ką daro kitaip, bet ne visada prisimena, kad Silvija mažesnė. Iš dalies verčia pasitempti. Iš kitos pusės Silvija, o kartais ir Danius per daug jautriai į šiuos skirtumus reaguoja. Tenka abu eiti guosti, kad paskui vėl išsišiepę lėktų vienas prie kito.
Ir lekia. :) Paskutinį kartą kai buvom pas močiutę Silvija tuoj pat išsireikalavo eiti į lauką ir lėkė į stadioną, kur susitinkam tą berniuką. Apžiūrėjo visur, ir nepatenkinta konstatavo, kad jo nėra. Bet netrukus pasirodė ir jis. Net nežinau kuriam name gyvena, gal pro langą pamatė? Bet atėjo išsišiepęs iki ausų su kamuoliu, o Silvija iš toliausiai lėkė pasitikt ir atėjo abu susikabinę už rankų. Beje, į žentus nepirškit. :D Jiems aš būsiu labai išranki ir priekabi. :D
Silvija turėjo jam dovanų - į panauotą muilo burbulų indelį pripylėm skysčio, nes buvo minėjęs, kad pametė. Oi kiek jam buvo džiaugsmo. O Silvija lakstė aplink ir kartojo: mama, ar matai, jam patinka. :)
Aišku, vėliau ir pasibarė, ir pasistumdė. Ir susipyko, kai jis pradėjo žaisti su atėjusia savo bendraamže kaimyne. Maniškė išdidžiai nuėjo žaisti su kita mergaite ir jau namie pareiškė, kad su Danium daugiau nedraugaus ir jis turės laaaaabai pasistengti, kad būtų jos draugas. Et tie trimečiai. :D

Laiko, laiko, laiko! Arba tiesiog sekmadienis

Ir vėl nieko nespėjau per savaitgalį. Gal tiksliau- nespėjau kiek planavau. Bet užtat daug daug buvom lauke ir dar šiaip smagiai leidom laiką. Pliusų yra. Nors dieną niekaip neužmigęs mažiukas buvo piktokas... Bet kaip nors jau...
Vakar didžioji zuikė prie pilies užmatė statomus atrakcionus. Laimė, šiaip taip įkalbėjom geriau rinktis Vytauto parką. Nors mastėm tiesiog praktiškai: kaina, patogumas palikti mašiną, nebus garsios muzikos ir t.t. Ir pasirodė, kad labai tinkamai nusprendėm, nes oi kokių prastų atsiliepimų girdėjom...
O Vytauto parkas tokia sava vieta. Kur Silvija "savo dėdei" mėgsta nešti saldainių, pagrindinių karuselių darbuotojai mus puikiai prisimena ir pakalbina ir t.t. O dar ta nostalgija iš vaikystės... Nors ir zuikai įspūdį padarė, kad mama ant kai kurių vaikystėje suposi. Ir nors išleidom kiek daugiau - dar niekaip nepriprantu, kad reikia kainas dauginti iš dviejų - buvo verta. Vien šypsenos ir laimingi veidai ko verti. ;)
Karuseles rinkosi Silvija. O mažė baisiai protestavo jei jos kur neimdavo, ir tik vienintelis batutas nepadarė jai įspūdžio. Užtat Silvijai patiko. ;) Ir dar pagaliau išbandė naują karuselę. Išdrįso. Yra ten tokia mažiukams šalia Orbitos, kur sukasi ratu. Pernai dar nedrįso. O šiemet baisiai išdidi užsiropštė ir suposi.:) Tik man kilo įtrarimas, kad ilgai. Sakau tai moteriškei, kad ilgai. O ji ramiai aiškina, kad ten kartais peršoka mechanizmas, tai paprastai stabdo, bet negi gaila nuolatiniams lankytojams, tegu supasi. :) Ir suposi patenkinta, tik spėju galvelė kiek susisuko.
O mažei labiausiai patiko ta, kur sėdint ant žvėrelių sukasi ratu. Sėdėjo su šypsena iki ausų ir neleido man dėti rankos šalia jos. Didelė, matai. Ir žinoma, laiveliai. Silvija jau didelė, tėčiui padėjo įsupti. O mes su maže palaimingai mėgavomės supimu. Nors iš pradžių mažei baisiai juokinga atrodė, kai tėtis su sese supdami pritūptavo. Kikendavo ir kikendavo. :)

Dar? Kol tėtis dirbo spėjom lauke su kamuoliu pažaist, su smėlio žaislais, Silvija susirado naują draugę. O galiausiai įkalbinom tetą susitikt su mumis Kalniečių parke. Pagrindinėj žaidimų aikštelėj neužsibuvom. Ten ir uodų daug. Ir erzelio. Bet ne vaikų, o mamų ir močiučių. kažkaip netraukia... Tad netrukus nukeliavom iki tos, kur Čečėnijos aikštėj, kur kitokia. Silvija išbandė visus, o mažė iškart palinko prie akmenukų. Rinko, dėliojo, mėtė. Ir sesę netrukus "užkrėtė". Tuoj surado kur geriausia krauti akmenukus- į kepures. :) Sėdėjau ir žiūrėjau į besikarstančius vaikus. Ir net juokinga, kad vos ne kaskart girdžiu tėvus pasvarstant, kam reikalingi tie "stulpeliai su rutuliais, jie net nesisuka". O vaikams tokie klausimai net nekilo. Didesnieji tuoj ant jų sutupė paplepėti. :)

O ryt ir vėl nauja savaitė. Darbų, skubėjimo, dainų, įspūdžių, gimtadienių ir gal kelionės...

Savaitgalis

Dar tik pusė jo, jei ką. ;)
O mes atradom būdą kaip savaitgalį ryte susiruošti laiku ten, kur reikia. Reikia iš vakaro pasakyti Silvijai, o ji tiek spirgės ir mus ragins, kad nieko kito ir neliks.
Bet prieš pasakodama dar kaip tikra lietuvė pabambėsiu: ir kas čia per nesąmonė tiek renginių per vieną dieną: lėlių teatro gimtadienis, muziejų naktis, gatvės muzikos diena ir dar kažkas su ekstremaliu sportu. Nu niekaip suspėt neįmanoma.
Tad iš karto galiu pasakyti, kad spėjom tik į du. Bet ir iš antro, prasidėjus lietui, padaužiukų tėčiui teko mus parsivežti. Bet panašu, kad ir tas laukimas mano padaužoms buvo nebloga atrakcija. ;)
Taigi, ryte pabambėdami, pasibardami, bet spėjom laiku į lėlių teatro gimtadienio paradą. ir turiu pasakyti, buvo daug įspūdingiau nei tikėjausi. O vaikams dar didesnį įspūdį turėjo padaryti. Visa eisena pajudėjo nuo Lėlių teatro, prie fontano apsisuko ir grįžo atgal. Ir ko tik ten nebuvo. ta pradžia, kaip apžiūrinėjom ir čiupinėjom ir kartais bijojom veikėjų buvo ne mažiau smagi. :)
Čia šiek tiek to, kas mums visiems labiausiai patiko:

Pavalgę jogurtinių ledų ir jau po mažosios miego ir vėl skubėjom į centrą. Tiksliau į senamiestį. Šįkart jau be tėčio, o su teta. Prisipažinsiu, šiek tiek daugiau tikėjausi iš renginio, įvardinto kaip:
"kauniečiai ir miesto svečiai bus kviečiami stebėti kryžiuočių mūšio inscenizaciją. Iš Nemunu atplaukusio laivo išsilaipinę kryžiuočiai susigrums su pilies gynėjais ir virs įnirtinga kova. Vėliau šventės dalyviai stebės kryžiuočio teismo procesą ir bus egzekucijos liudininkai."
Mes kiek pavėlavom, tai laivo jau nematėm, bet tikrai tikėjausi daugiau kryžiuočių...

Gynėjų buvo keletu daugiau. Jie aišku laimėjo. O per pertraukėlę dar spėjom ir riterį pasigauti. Vargšeliai, jiems turėjo būti labai karšta...
Korimo nepamatįm, tik kartuves pačiupinėjom. Nes artėjanti perkūnija jau skubino namo.
nežinau kaip kitur, bet prie namų gerai palijo. Vien jau iš Silvijos pasakymo "tooookios balos" buvo viskas aišku ką veiksim vakare. Ir veikėm. Visos trys patikrinom balas. :)