Plepsius

Vakar abi panelės vakare susimanė žaisti raganas. Silvija pralėkė koridorium su šluota. Ignėja lekia kitaip, su šepečio dalim į priekį. Kodėl?- klausiu. O ji ramiai atšauna: šitaip dar ką nors ir nudaužt galima. Pavojingos tos šiuolaikinės raganos :D

Pažadai

Praėjusį savaitgalį buvau priversta pažadėti, kad šiam savaitgaliui mūsų neužregistruosiu į jokias ekskursijas, jokius renginius ir ramiai niekur neisim. :( nebuvo kur dingti, nes abi nemokamos ekskursijos į kurias buvom užsiregistravę tęsėsi ne apie 1,5-2 val, kaip aš kažkodėl optimistiškai maniau, o kiekviena virš keturiu. :D Čia aišku man vienai ir gal šiek tiek Silvijai tai pasirodė džiugus dalykas, kiti du šeiminykščiai raukėsi, ypač antrąją dieną. Tad šiandien tik nuvežėm Silviją į būrelį, kol ji ten buvo apsipirkom, paskui aš dar su buvusia bendradarbe paplepėjau ir tvarkiau namus, nors dabar to jau beveik nesimato. Dar istorija nutyli, kad iškepiau pyragą ir didesnę jo dalį suvalgiau. patys kalti, kas namie nebuvo. :D
O iš tikrųjų net nežinau, ar labiau kojos niežti kažkur lėkti ir dalyvauti, ar kaip tik džiaugiuosi tuo apėmusiu tinguliu. Panelės išėję į svečius, vyras darbe, o aš turiu gerą valandą kažkam...

O mano subjektyvia nuomone abi ekskursijos praeitą savaitę buvo tikrai šaunios. Pirmoji buvo Europos  paveldo dienų programoje. Būčiau norėjus į visas, bet išsirinkau IV fortą ir Panemunės karinė miestelį. Labai patiko! net Ignėjai, nes buvo proga pavaikščioti tamsoje tuneliais. O aš tiesiog mėgstu tokias vietas, ypač kuriose nesu anksčiau lankiusis. Šis daug labiau "laukinis" nei VII, bet labai tikiuosi, kad greit bus dar labiau sutvarkytas ir pritaikytas kokiai nors sričiai.
D. Rūkienė IV forto fb puslapyje pasidalino keliomis nuotraukomis, kur ir mes matomės. :)

Ir linksmoji foto, kur vis bandau atsiminti ką ten dar Ignėja. laikosi už mano švarko?

Bet jei nuoširdžiai, pamačiau tik dabar kopijuodma foto. Anksčiau šiaip juokinga buvo, kad mane "pagavo" ne tik Renaldas. :)

Panemunės kariniam miestely irgi nebuvau buvus. Gražūs senieji plytiniai namai, buvusi oro balionų paruošimo bazė, kur juos, pasirodo, lakuodavo. Sužinojom, kad ten buvo pirmasis Kauno oro uostas, kurio aišku po karo nebeliko. Pamatėm Panemunės dvaro likučius, apie šį dvarą net nebuvau girdėjus, ir dar prisigaudėm faktų ir faktelių, kuriuos su Silvija labai mėgstam. :)

O sekmadienį sudalyvavom Kaunas In Tourism ekskursijoje Atrask Italiją Kaune. Gal kiek per didelis tempas, nes nemažai vyresnio amžiaus žmonių gan greit pasitraukė. pasiklausėm apie Italų projektuotus pastatus, jų paveikslus bažnyčiose, Vatikano pasiuntiniui statytą būstinę, kurioje jis taip ir negyveno, apsilankėm Monte Pasci svetingumo namuose. Ir... šalutinis ir turbūt nuspėjamas šios ekskursijos rezultatas tas, kad Silvija su tėčiu lanko Italų kalbos kursus, o aš iš pavydo baigiu nusigraužti nagus, nes man su mano slenkančiu grafiku tai niekaip neišeina. :(
 Daugiau nuotraukų kaip visada Instagrame, https://www.instagram.com/igalresi/

Tie gerieji trumpieji savaitgaliai...

Rugsėjis įsuko visu smarkumu. Tos pradinės savaitės su būrelių, pamokų, tvarkaraščių, režimų derinimu gyvenimą padaro labai chaotišku. Silvija pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Aš jei ką tuo vis dar nesidžiaugiu ir slapta laukiu kol jai atsibos. Gal atsibos?.. Dar kol kas einam į Dominantę. Dailės nebepavyko lankyti. Mūsų nuostabioji ir puikioji mokytoja, visada užkrėsdavusi puikia nuotaika ir optimizmu Moksleivių rūmuose nebedirba. Nebėra ir dailės užsiėmimų mums tinkamomis dienomis. :( Dar ir Silvijos muzikos mokytoja, kurią ji labai mylėjo, nebedirba. O labiausiai man patiko Silvijos pasakojimas apie naują mokytoją po pirmos pamokos: įsivaizduoji, ji jauna! Aš dabar jau įsivaizduoju ir suprantu, kad tai didžiausias minusas dirbant muzikos mokytoja. :D Dar panelei teks lankyti vokiečių. Šeštadieniais eis į matematikos užsiėmimus VII forte ir vienintelis sportas į kurį tilpom bus... beisbolas penktadieniais. Kol kas labai patinka. Žinau žinau, atrodo daug. Bet turint omeny kad mokslai jai vis dar per lengvi, o panelė turi didelį polinkį sėdėti įlindus į kompiuterį ir telefoną, manau pats tas. Gal net daugiau norėtųsi. :)
O mes stengiamės išnaudoti gražius rudens orus ir tebelakstom po renginius. Pernai sudalyvauti nepavyko, bet šiemet Zoonakties nepraleidom. :) Nors pradžioje įspūdžiai buvo labai dviprasmiai. Ant bilietų buvo parašyta, kad registracija prasideda 19,30. Mes su Silvija autobusu atvažiuojam 19,25 ir jau randam nemažai žmonių. Vartai užrakinti. Laukiam. dar palaukiam, ir dar palaukiam. 19,45 už tvoros pasirodo pora mergaičių, pasivaikšto ir vėl pranyksta. Visi nuoširdžiai pradeda bambėti. Pagaliau 19,50 prasideda registracija. Neprofesionalu! Jei ant nupirktų bilietų rašote, kad prasideda 19,30 taip ir turėtų prasidėti. O pats renginys buvo įdomus. Išskyrus tą aktyviąją dalį su Čiulba Ulba, kuri kiek matėsi iš kitų dalyvių, ir kuriems aš labai pritariu, buvo ne į temą, daugeliui nepatiko ir dauguma tikrai ne to atėjo. Bet geriau pakalbėkim apie smagiąją dalį. Buvo kiek neįprasta eiti tamsoje, tuo labiau, kad žibintuvėlių nebuvo galima naudoti. Pirmiausia praėjome šiaurės elnią. Niekada dieną, net kai atrodė gana tylu nebuvau atkreipusi dėmesio į tą caksėjimą, girdimą jiems einant. Pamatėm, kaip šokinėja ir siaučia lamos. Sužinojau, kad zoologijos sode gyvena trys tigrai, o visada maniau, kad jų yra tik vienas. Stabtelėjom prie kupranugarių. Prie lapių voljero laukė pirmoji atrakcija, pereiti šakų prikabinėtą siaurą koridorių. Šviesoje apžiūrėjome perujines tamarindas. Pažiūrėjom vilkų šešėlius, pataikėm aplankyti ruonį Kajų tuo metu, kai jam po valymo vėl prileidinėjo baseiną vandens. Ir sužinojom jo liūdną istoriją, kad jis buvo rastas rygos pajūryje apkandžiotas šunų. Kai išgijo, jaubuvo per vėlu jį išleisti į jūrą, nebebūtų mokėjęs išgyventi... Klausėm liūto riaumojimo. Tiesa, įrašyto, ir klausėm pasakojimų apie juos. Stebėjom koks aktyvus leopardas, kurio žingsnių visai nesigirdi, o dieną atrodo toks tingus gyvūnas. :) Terariume pažiupinėjom ne tik kukurūzinį, bet ir amūro žaltį. Koks mielas! Būčiau mielai pasiimus namo. Toks mielas riešo storio padarėlis. O Silvija kaip tikra mergaitė paliepta paliesti palietė vienu pirštuku ir beveik paaugliškai sušnypštė: Fe, šlykštu. :D Pre paukščių pačiupinėjom gyvalazdes ir... teko "uždirbti" silvijai skirtuką, ištraukti dėlionės dalis iš jonvabalio lervų bliūdelio. Nepasakyčiau, kad buvo labai šlykštu. Tad ko kiti bijojo?
Ir buvo proga nusileisti čiuožykla. O leistis ja tamsoj kai nieko nematai visgi nemažai adrenalino. :D Gerai, kad Silvija labai gudriai susakė: leisiuos, jei mama  leisis iš paskos. O aš kažkodėl visą gyvenimą maniau, kad pirmai leistis yra baisiau. :) Žirafoms jau buvo per šalta, bet sužinojom, kad jos temiega po kelias valandas per parą, per kartą po kokias penkiolika minučių. Matėm smalsuolius zebrus ir bailiuosius gnu. Ir daugiau kaip dvi valandos skriste praskriejo... Ir tikrai norėjosi dar. :)
Šeštadienį sveikinom buvusią kolegę susituokus ir spėjom pereiti Rudens mugę. Obuolių šimtalapis- mano naujas tobulas atradimas. Kaip ir nauja kavinė rotušės aikštėje, kur juoda kava buvo nepakartojamo skonio. Grįšiu dar. :)

Rugsėjis

Paskutiniai metai, kai dar turiu darželinukę. Gerai jau gerai, priešmokyklinukę. :) Kitais metais jau į mokyklą žygiuos abi. Laukiu, jei ką. Nors su tom pačiom auklėtojom skaičiuojant per abi jau pradraugauta 6 metai, bet jau pats laikas šitas duris uždaryti, o kitas atidaryti. Ir dėl Ignėjos aš kur kas ramesnė prieš mokyklą. Ateis mokėdama kaip dauguma pirmokų ir nebus tokio nuobodžiavimo kaip pas Silviją. :)
Rugpjūtis plasnote praplasnojo. Toks savotiškas jausmas- nelabai ką spėjau ir nuveikėm, bet kartais nuotraukos rodo kitaip. Orai ir vėl nelepino, bet daug laiko prabūta kieme, kai galima tuoj imti ir parbėgti namo. Arba vis tiek džiaugtis lietum, kol mama atėjusi parsitempia namo. :)
Bet spėta išbraidyti fontanus. Toj pačioj vietoj kur aš braidžiau mama, tik fontanas, žinoma jau kitas. :)

Pavažinėti Laisvės alėja kursuojančiu traukinuku :)

Išlaipioti ne vieną ir ne dvi Kauno žaidimų aikšteles

Nors ir šaltoka ir banguota- pasidžiaugti jūra. O kad mama sustirus su striuke sėdėjo ant kranto niekas nežino ir niekas nematė ;) Žinoma, norėjosi tos jūros daugiau, bet... Belieka pasidžiaugti kad ir tuos pora kartų išėjo. Ir pasvajoti, gal kitais metais išeis pabūti daugiau.

Ir žinoma, kad be ekskursijų, kurias Silvija ir aš labai mėgstam. Kai tenka daug kur taupyti, imi ir atrandi, kad yra daug nemokamų pramogų ir ekskursijų. Tik reikia žinoti, prisitaikyti ir... spėti užsiregistruoti. Kartais pavyksta, kartais ne. :) Bet pamatėm ne tiek ir mažai. labai džiaugiuosi šia geležinkelio savaite, kai pamatėm ne tiek ir mažai. Pvz. bunkerį po geležinkelio stotimi ir geležinkelio depą, aplankėm geležinkelio tunelį. Tos ekskursijos, kur šiaip nepateksi turi daug žavesio. O ir mes abi su Silvija turim tą žinių ir faktų alkį. Renaldui kartais būna juokinga, bet mums tokį džiaugsmą sukelia faktas, kad pvz. virš geležinkelio tunelio yra 30-35 m žemės. Net nežinau kodėl, bet taip yra. Pamatyti senąsias išsaugotas tunelio dalis ir t.t.

O Silviją labai sužavėjo galimybė pasivažinėti drezina. Renaldą irgi. Abu suprato, kad tai daug sunkiau nei atrodo. Bet koks šviečiantis iš laimės buvo Silvijos veidelis pabandžius. :)

O rugsėjis jau pasitiko dargana. Tad pirmą kartą lėlių teatro sezono atidarymo šventėje dalyvavom viduje. Neilgai toje grūstyje ištvėrėm, bet vis tiek buvo smagu. ir panašu, kad nors ir vėliau nei Silvijai, bet ir Ignėjai atsirado meilė teatrui. :)

Ir žinoma, kur nepaminėsi Ąžuolyno bėgimo. Ignėjai jis buvo pirmasis. Labai rimtai stovėjo starte su darželinukių būriu. Silvija startavo su nediduku antrokių būreliu. Ne, bėgikių pas mane nėra. Bet kol galėsiu ir įkalbėsiu, tol ir skatinsiu dalyvauti. Dėl buvimo dalimi, dėl starto jauduliuko, dėl apstangų nubėgti taip greit kaip gali, ir džiaugtis būtent dėl to. :)

 Tad tokia buvo vasaros pabaiga. Žiūrėsim, ką atneš ruduo. Gal ir dažniau pavyks parašyti.