Plepsius didysis

Silvija jau daugiau kaip pireš metus visiems išaiškino, kad ji turi tris namus, kur mes gyvenam ir kur močiutės gyvena. O močiutės neturi, Silvijos namuose gyvena. Tai kai penktadienį Silvija močiutei pasakė, kad čia jos namai ir daro ką nori, močiutė nusprendė "atsilyginti" ir po kažkiek laiko Silvijai kažko paprašius pasakė tą patį. Bet mano nemandagus plepsius nepasimetė: Močiute, tu sena ir pamiršai, čia mano namai!

Kalėdų seneliai

Jau po Kūčių vakarienės, vaikai miega. Ir nos iš tiesų nemėgstu švenčių, jos tiesiog ima ir ateina. O abiejų padaužų akytės tiesiog ima žibėti išgirdus žodį šventės. Kaip ir mūsų vaikystėje.
Kelis Kalėdų seneliai jau buvo (Megoj, Lėlių teatre, daržely abiejose grupėse, bet apie tai atskirai), o ryt ryte bus paliktos dovanos ir po Egle. Silvijai pats didžiausias klausimas kelintą ateina senelis ir kodėl būtent tokią valandą. O kai atsakiau, kad nežinau kelintą, pasiūlė palaukti ir pažiūrėti. :D
Ech, smagu kai vaikai dar tiki Kalėdų seneliu. Aš turbūt nustojau tikėti gal 5-6 m., kai aukštai aukštai spintoj radau dovaną, kurią vėliau gavau iš Kalėdų senelio. O maniškės kaip bebūtų keista nesmalsios. Už džiovyklės su skalbiniais, tarp maišų su rūšiuojamais rūbais (sesei palikti, atiduoti, dar bandyti parduoti) dėžė su darželio dovanom stovėjo gerą savaitę. Kitais metais to aišku nebedarysiu, nes mažė daug didesnė "tikrintoja" nei sesė.
Darželyje taip jau išėjo, kad abi "Eglutės" buvo tą pačią dieną. Tad neliko nieko kito kaip pasiimti mamadienį. Silvija iškeliavo į darželį, o mažoji bent 100 kartų pasitikslino ar tikrai eisiu kartu ir būsiu su ja. Kadangi auklėtoja (pernai ji buvo ir Silvijos auklėtoja) pasiūlė atsivesti Silviją, neturėjau kur dingti. Be to, jau per vakaronę buvo akivaizdu, kad kartu su sese mažąjai daug drąsiau. Ir tikrai, mano mažasis rožinis kiškis vis klausinėjo kur sesė. Ir į ratelius ėjo tik su sese. Tik baisiai pasipiktino, kad Kalėdų senelis jai neatnešė dovanų, nors buvom tiek apie tai kalbėję. Ir kokia akivaizdžiai didelė ir drąsi ji buvo tarp tų mažiukų. Kalėdų senelis pranoko visus lūkesčius. ir vaikus įtraukė, ir tėvus. Atėjęs tik pradėjo klausti kas padės nešti maišką, o Silvija su Ignėja jau tempė jį prie eglės. O pasklausus kieno tėtis ar mama drasųs, Silvija su Ignėja visus perrėkė, kad mano. :) laimei, tik lazdą reikėjo palaikyti. :) Vaikai "parodė" programėlę, o tėvai irgi buvo įtraukti į naujoviškos "Eglutė skarota" suvaidinimo versiją. Ir žinoma, dovanos. Bet žiūrint į mažąją, smagiausia dalis jai buvo pietūs grupėje. Sėdėjo ir išsišiepusi kirto kotletą. :D

Žinojau, kad Silvijos grupė ruošia Senelės pasaką. Bet tiesa sakant tikėjausi kiek kitaip. Juk ten mišri grupė, kur daugiau kaip pusė priešmokyklinukai. tai kažkaip naiviai maniau, kad jie sakys tą eilėraštį. Bet ne, eilėraštį SKAITĖ iš knygos auklėtoja. Visos trys mažosios buvo snaigės, o keturi mažiukai- nykštukai. Bet didieji kai kurie turėjo po kelis vaidmenis. Kaip mane knisa toks požiūris į mažesnius... Dar padainavo. Ir Kalėdų senelis atsivedė už save didesnį nykštuką ir šiaip, buvo blankokas...
Oi, daug laiko ir nervų man tas organizavimas kainavo. Nes tokių nesupratingų ir nesidominčių mamų dar nebuvau sutikusi... Tikrai nemaniau, kad kuri mama gali pareikšti, kad vaikas gali gauti dovanų tokią knygą kokią jau turi, ir tėvai turi paruošti, kad gerai sureaguotų. Arba pasiūlyti visiems dovanoti blizgančių tušinukų. :D

Plepsiai

Kaip anksčiau stebino ir juokino didžioji, taip dabar linksmina mažiukas. Kol kas ne tiek "išmintimi", kiek gražiai sudėliotais naudojamais išsireiškimais ar dar savotišku tarimu.
Mano mėgstamiausias ir aprašytas jau, kad ji "mano mamulis" (mėnulis). Dar mėgsta bet kur nueidama, net į kitą kambarį, atsisukusi pasakyti: atia mama, grįšiu. :) Arba paliepta atsaiprašyti visada prideda ir savo: Atsiprašau atleidžiu. Gi reikia apsidrausti. :D Ką žinai ko vėl tie suaugę nori. ;)
O vienas iš paskutiniųjų topų buvo prieš keletą naktų, kai pabudusi vidurš nakties baisiai liūdnu veideliu (mažoji tikra grimasų meistrė, kas Silvijai visai nebuvo būdinga) pasiskųsti: Mama, man nuobodu. na taip, sutinku, miegoti yra labai nuobodu. :)
Ir šiaip pas mus tylu ir nuobodu turbūt nebūna. Kai mažoji pradėjo lankyti Mėtaują- dainos skamba dvigubai garsiau. Paskutinis topas- nuolat dainuojamas (gal pusiau išrėkiamas? ;) ) ir rodomas eilėraštukas (pirštais):
 Kar, Kar, Kar,
Varna – Veronė
Šarka – Petronė
Vilkas – Motiejus
Kiškis – Baltramiejus
Laputė Kotryna
Su visa šeimyna
Šmurkšt
Į karklyną!

Mažė labai aktyviai prisideda.
važiuoti paprastai irgi neliūdna. Naujasis "bajeris"- dainavimas apie tėtę arba mamą. Abi sėdėdamos savo kėdutėse gale kaip įmanoma garsiau rėkia, tai yra dainuoja savo kuriamas dainas savomis melodijomis, kad mano tėtis geras, tėtis skina man gelės, mama geriausia ir mylimiausia ir t.t. O paskui draugiškai pakikenusios pareikalauja, kad ir mes apie jas danuotume. ;)
O aš nesplėpsiu, su pasimėgavimu klausau kaip Silvija dainuoja, o Ignėja bando pritarti liaudies dainas ir Dominantės vaikiškas daineles. Nenoriu nieko įžeisti, bet ankstesnio kolektyvo tekstai buvo viena iš priežasčių, kodėl manėm, kad reiktų keisti kolektyvą. Aš matyt senamadiška, bet 5-7 metų mergaitės, traukiančios, kad jos kietos panelės ir reikia vaikinų, man kažkaip nelabai patiko...

Skirtumai

Kaskart vis pagalvoju, kaip smagu, kai amžius tarp viakų nedidelis, nes dar puikiai atsimenu ką didžioji darydavo tokio amžiaus kaip mažoji. Iš kitos pusės, būtų didesnis - sugalvočiau kitų pliusų. :)
o dabar tiesiog norėjau papasakoti vieną mažojo plepsiuko beveik kasdienį klausimą. Ignėja išėjusi į lauką visada pakelia galvytę ir paklausia: O kur mamulis? Čia jei ką reikia suprasti mėnulis. :D Silvijai jis niekada nerūpėjo. O mažiukui reikia. Ir koks laimingas balselis būna, jei mėnulį pamato. :) Ir kokia plačia šypsena apdovanoja, kai aš paklausiu: kas mamos mėnulis? Ir tuoj nuskamba laimingas balselis: aš mamos mamulis. O Silvija būtinai atsišaukia: aš saulė. Bent jau dėl šito niekada nesiginčija kuri yra kuri. :)
Užtat visada prajuokina, kai kuri nors geria. Tiksliau dažniausiai mažiukas susirūpina, ir aiškina: sese (tėtuti), ne visą, ne visą! nors tikrai neatsimenu, kad kada sesė būtų jai ko nors nepalikus, o tuo labiau tėtis. :)

Gruodžio dienos bėga ypač greit. Silvija su Dominante dainavo koncertėlyje tėvams ir Megoj. . Šįkart jaudinosi labiau nei Lašeliukuose. Gal ir dėl to, kad prieš tai kelias savaites sirgo ir žinojau, kad vienos dainos žodžių nelabai žinojo. Gražu žiūrėti į mažiukus, kuriems vis dar svarbu pamatyti mamą ir tėtį, kad veiduose atsirastų šypseną. Į mažę, kuri visiems aplink pasigyrė, kur jos sesė. Ir į Silviją, kuri lygiai taip pat giriasi sese ir pusė baimių dingsta, kai ši atbėga pas ją. :)

Plepsiai

Kažkokia pagreitinta savaitė pakliuvo. Nes jau ketvirtadienis, o tų darbų ir planų tiek daug... Tiek darbinių, tiek kitokių.
Sekmadienis pralėkė labai greit. Negi būna kitaip su savaitgaliais? be to, juk turėjom didįjį planą- nuvažiuoti iki Rotušės aikštės pažiūrėti apmegztos eglutės. Tik tie mezginiai kas be ko mums įspūdį su padaužiukų tėčiu darė. Panelės kas be ko gražiai nusifotografavo ir jau rankos buvo ištiestos į karuseles. Tik čia pomėgiai išsiskiria nuo mažų dienų. Silvijai vis dar labai patinka traukinukai, o mažiui labiau patinka mašinytės. :) Tad ir stovėjom, šypsojomės, mojavom. Kaip Silvija sakė: tikra šventė, su karuselėm. Vėliau apėjom aikštę, išbandėm supamus arkliukus, įlindom pasidairyti į eglę. Ignėja vis komentavo, kad čia eglė, didelė, jai patinka, ir liūdnu veidu skundėsi, kad namie eglės dar nėra. Na, ką darysi, nėra tai nėra. Bet šį savaitgalį jau bus. :)
Dar grįžtant sustojom pavalgyti. Auga kavinių mėgėja, kuri vis suka galvelę mastydama, kuo pagrįsti poreikį valgyti kavinėse. Jau ko tik negirdėjau: ir kad mama neskaniai gamina, ir kad namai toli. Šįkart sužinojau, kad namie mes tiek maisto neturim, kiek ji suvalgys. ;) Vieta keistoku pavadinimu, bet daug ir skanaus, ir dar įperkamo maisto: Senjorų užeiga. Rekomenduoju. :) Iki soties prisikirtom, panelės ir pašokt spėjo ir su padavėju susidraugaut. :)

O paskui vėl įprastai- būreliai, seneliai, namai. Jau prasideda kalėdiniai koncertai. Pirmasis šiandien, ir mano pamaiva nužiūrėjusi mano įprastą darbinę aprangą (vis tiek, dirbant biure tai nėra džinsai ir eilinis megztinis) pareiškė: -Mama, o tau tėtis neperdavė, kad ir mamoms reikia pasipuošti? Tai jau puošiausi, kas beliko. Pagal panelės pageidavimus. :) Ir turbūt neblogi pageidavimai buvo, jei visi darbe puolė girti, kad šiandien labai pasipuošus ir gražiai atrodau. ;) Dar lauks dainavimas Megoj, folkloro studijos vakaronė.
kadangi vakar buvo labai smalsu kas ten vyksta "Mėtaujoj", o tuo labiau, kad tėtis buvo su abiem vaikais, trumpiau pietavau ir nulėkiau pažiūrėti už ką ten pinigus mokam. :) ir reikia pasakyti, kad negaila nei vieno lito. Jie ten taip smagiai dainuoja, šoka. Mažoji labai aktyviai prisidėjo. Su tooookia šypsena viską darė. O gražiausia buvo po būrelio- pati priėjo prie vadovės, užvertė galvą ir pasakė: aš lankysiu. :)
Tai nieko kito neliko kaip sutikti. :)

Savaitgalis

Greit praėjo diena, bet smagiai. :) Negi kitaip gali vykti gimtadienio šventimas? ;) Juk būna tortas, kai galima dešimt kartų dainuoti Su gimimo diena ir abiems pūsti žvakutes. :) taip taip, tėvai ir seneliai visada tam pasiduoda. ;) Žaisti su dovanomis, ruošti šokius. ir dabar juokinga prisiminus, kaip mažė pavyzdingai šoko sesės "Mano batai buvo du" iš lašeliukų ir kur reikia ir nereikia pavyzdingai smarkiai trepsėjo koja. :) Dar buvp proga padeklamuoti mokamą eilėraštį. AIšku, vietom žodžius galima suprasti tik žinant, bet ir tai šaunu. O gražiausia pradžia: Vietoj Buvo buvo kaip nebuvo Ignėja ramiai sako: buvo buvo ir nebuvo. :) Tai žinom, kad taip. :P

Ir  Kalėdų senelis Mėgoje. Mes seni bambekliai tėvai kas be ko pastebėjom, kad papuošimai viduje tie patys. Bet vaikams, žinoma, patiko. Ir eglutė patiko. Gal tik to naujo Papildytosios realybės žaidimo nesuprato. Bet buvo Kalėdų senelis, kuriam Silvija tuoj pat nulėkė duoti rankos ir kartu nusifotografuoti. Tik paskui dar po nosim pabambėjo, kad per daug Kalėdų senelis išsipuošė ir neteisingai apsirengė. Pasirodo, drabužiai turi būti tik raudoni be papuošimų. ;)
O mažoji nėjo. Su savais argumentais, kurių, laimė, Kalėdų senelis negirdėjo. Pasirodo, Kalėdų senelis yra senas ir negražus. O iš pasigyrimų močiutei žinant, kad Ignėja su savo pūstu sijonu šiandien buvo labai graži, galima daryti aiškią išvadą, kad gražūs su negražiais nesifotografuoja. :P

Gruodis

Mano mažajam plepsiukui jau du. Kaip pati išdidžiai pūsdama žvakutes išaiškino, ji jubabatė. Jubiljatė, jei kas nesuprato. :D  Ir jei ką jai suėjo visai ne du, o keturi, tiek kiek sesei. O jei Silvija pamąsčius pasako, kad tokiu atveju jai šeši, suraukia smakriuką ir graudžiu balsu aiškina: ir man tada šeši, aš diiidelė.
Didelis plepsiukas tai tikrai. Silvija dviejų dar tik atskirais žodžiais kalbėjo, o Ignėja sakiniais varo. Net ir paprasčiausius dalykus klausia. Pvz. klijuijant lipduką visad klausia sakiniu: mama, kur klijuoti?
Arba kitas pokalbis: Mama, noriu šokolado. Kiek? - klausiu. Norėčiau du, išsišiepus atsako.
Ir labai smagu, kai gali kalbėtis ir sužinoti aks toj mažoj galvelėj dedasi. Pvz už;opo tėčiui ant kojos ir stovi patenkinta. O paklausus ką daro atsakė: Aš taip žaidžiu.
Kadangi po sirgimų dar neina į darželį, tai siaučia pas močiutę ar su tėčiu per dienas. Prajuokino abi savaitgalį. Ignėja pakibino silviją patempdama už megztuko, o ši atsakė: ignėja, neliesk mano inkstukų. Aš net galvą pakėliau, iš kur vaikas tokius žodžius žino. O paklausta ramiai paaiškino. Žinau, nes močiutė mane muša per inkstukus. Aš jau vos juoką laikau, nes esu tikra, kad buvo ne taip ir perklausiu ar tikrai. Silvija pasidairo ir puola ieškoti patvirtinimo pas sesę: Ignėja, pasakyk kad tikrai. ir ko mažė nepadarys dėl sesės. :D Ima už rankos, linksi baisiausiai ir pritaria: tikrai mušė per insktukus.
O jei rimtai, tai gerai, kad žiūri močiutė, nes jei taip pasakotų apie auklę, tikrai kažkas sukirbėtų viduj... O dabar užtat turim kaip močiutę erzinti. ;)
Bet nors ir kaip draugautų, dėl žaislų sugeba pasistumdyti, nes nei viena nenori nusileisti. Ryte jau subariau. Paskui iš garsų supratau, kad vėl vyksta santykių aiškinimasis. Ir eidama koridorium matau, kaip tempia lėlę abi į savo pusę. bet tik pamatę mane tarpdury abi staigiai apsikabino ir stovi su tooooookiom dirbtinėm šypsenom. Žino kaip susktis iš padėties. :D