Laukiam

Žiūriu į dvi savo nenustygstančias padaužas ir kas kartą taip gaila, kad būnam suaugę, pavargę, apsikrovę rūpesčiais ir taip toliau. Gi Didžioji dabar be galo laukia žiemos ir Kalėdų. ir nenustodama apie tai plepa. :) Vakar, bežygiuojant į muzikos mokyklą pasakojo, kad kai bus daug sniego, statys didelį sniego senį, didesnį nei Radvilė su tėčiu (čia nuotraukoj matė. Et, kaip anksti ta konkurencija prasideda...) ir mąstė, kad reiks pasikviesti ne tik tėtuką, bet ir senelį, kuris yra didelis ir labai stiprus, ir tikrai padės pastatyti didelį didelį besmegenį, iki pat dangaus. Dar susirūpino, ar sesytė mokės statyti besmegenį, bet greit nusprendė, kad ją pati išmokys, ir problema kaip ir išspręsta. :)
Kitas galvelėje besisukantis klausimas yra Kalėdos, ir, žinoma, dovanos. Jau iš krikšto mamos gavo advento kalendorių, ir vis klausia, kada galės saldainius atidarinėti. Apžiūrinėja, ar jau visos parduotuvės pasipuošė, nekantrauja puošti namus, ir dar išmąstė, kad tos parduotuvės, kurios pasipuošė, yra geros, ir gaus per Kalėdas dovanų. :) Ir vis primena, kad ir nykštukas kaip ir pernai jai kasdien neš dovanų į kojinę, nes ji, savaime suprantama, bus gera. :D Ir atmintis pas tuos vaikus.
O aš žiūrėdama šypsausi ir pamažu užsikrečiu švenčių laukimu :)

Įspūdžiai ir bambėjimas

Kas mane pažįstat, be abejo žinot, kad be visų kitų turimų savybių esu:
a) plepi;
b)savo nuomonę kišu kur reikia ir kur nereikia
c) pobjaurė :P
d) restoranuose tikiuosi gero aptarnavimo

Šiandien su draugėm susibėgom vėl tame pačiame itališkame restorane. http://www.piccolaitalia.lt/ Po ano karto liko kuo geriausi įspūdžiai. O šiandien? Tai negi aš veltui būsiu vardinusi tas savybes :D
Na, nežinau, su žmonėm plepėti mėgstu, jie su manim irgi kalba. Bet yra vietos, kur tokių familiarumų negaliu pakęsti. Pvz. valstybinės, finansinės ir pan. įstaigos (hm, pasakojau, kaip iman paskola butui reikėjo gauti pažymą iš vaikų teisių, kad neesu įskaitoje, vyrukas suokė, kaip pas tokias mielas mamytes reiktų į svečius eiti, gal arbata pavaišinčiau? jau nepamenu ką tiksliai pasakiau, bet iš už atidarytų durų pasigirdo garsus Renaldo juokas, o tas bambėjo, kad juokų nesuprantu. kažką apie kitokias įskaitas leptelėjau...). Nesupratau bajerio, kai maždaug mano amžiaus bernelis banke atėjus dėl to, kad sumaišiau internetinės bankininkystės slaptažodį, leido sau leptelėti "Gėda pelėda". Na, po to jau kitus kartus į mane kreipėsi "Ponia", kaip ir priklauso. :D Ir kaip tyčia vis pas jį pakliūdavau...
O ši ilga įžanga yra apie tai, kad nekenčiu tokio familiarumo kavinėse ir restoranuose. Aš ten ateinu pabendrauti su tais žmonėmis, su kuriais būnu. Gaila, kad neatsiranda užrašo ant kaktos: nelaidyti juokelių! Nesuprantu!
Pirmas "bajeris" buvo dar atleistinas. Užsisakėm sulčių, 3 vienodų. Atneša vieną ir klausia: Kuri labiausiai norit persikų sulčių? kažkodėl padėjo prie manęs. Bet kur atsiprašau ir norėtumėt? Hm...Man ne 18 lygtais, ir žinau, kad tiek neatrodo.
O pagrindinis bajeris buvo sulaukus deserto. Tai buvo taurėje paruoštas tiramisu. Ir tokiai apžiorai, nevaldančiai liežuvio kliuvo akivaizdžiai mažesnė porcija. Na, nejuokinga, kai viena taurė beveik pilna, o kitoj net nesiekia dviejų trečdalių. Kaip manot, ką į tai pasakė padavėjas:
-Betgi ne aš gaminau.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Taip ir norisi pasakyti, žmonės, čia jūsų darbas, dirbkit jį gerai...

Priešdėliai

Bet ir atvėso šiandien. kartais atrodė, kad vėjas kiaurai pučia. Turguje žiūrėjau į pardavėjus ir mąsčiau, ar tikrai jiems nešalta ir priprantama prie darbo lauke. Kai kuriuos juk ten matau ne vienerius metus, Ir vistiek, vieni atrodo sušalę, o kiti ne.
Aš ir vėl po kelių dienų pertraukos varvinu akis prie kompiuterio, karts nuo kartoi užmesdama gailų žvilgsnį į mezginį. Jei tiksliau - nėrinį. O tiksliausiai - būsimą šaliką didžiąjai pamaivytei. Beretė pagaliau jau yra, bus šalikas, dar blauzdinės ir pirštinės. Galės pavasarį mano maiva pamaiva į trąsą varyt. :D

Mažasis plepukas jau sveiksta. ir toliau glaustosi, glosto (jau moka abiem rankom kartu :D) ir savo būdu bučiuoja. Meiliukas...
O didžiukas plepa. :D Kažkada kai neleidau mušti sesės leptelėjau, kad gali mušti berniukus. Aišku, ji nesimuša. Net darželyje. Kaip juokėsi auklėtoja, užtenka užkaukti "bam" ir visi mažiai išsilaksto. Bet šiandien panelė susidomėjo, tai yra atėjo ir paklausė:
Mama, kurį berniuką galių užmušt?
va kaip būną, kai netyčia priešdėliai susipainioja. :D

Seniai

Senokai berašiau. Darbai, ligos, miego trūkumas. Et, kaip visada. Panelės sirguliuodamos aišku piktokos. Ech, greičiau tos ligos baigtųsi. Arba vis dėlto reikia emigruoti ten, kur visus metus šilta. Šitas variantas padaužyčių tėčiui turbūt labiau patiks, nei mano nuolatiniais svaičiojimai apie bent pusę metų trunkančią žiemą su sniegu. :D

Bet namie užsisėdėjusi vyresnioji padaužytė išmąsto be galo linksmų dalykų.
Šiandien mačiau, kaip pusvalandį kažko ieškojo: patikrino komodą, spintą, dar tarp batų pažiūrėjo.
Tada atėjo pas mane ir pasipiktinusi sako:
-Mama, visur žiūrėjau, bet niekur nerandu liemenukų. Negi pamiršai man nupirkti????

Svajonės

Aš ir vėl apie tą patį, bet ar skaitėte vaikų svajones?
Skaitykite
Net kiek liūdna, kad tiek daug 11-15 metų vaikų svajoja apie žiemines striukes ir batus, o keletas mažiausiųjų apie lovytę ar miegamąjį fotelį, kad galėtų miegoti atskirai. Yra ir nebrangių svajonių, jei ką...
Mes savo pasirinktą įgyvendinsim kitą savaitę.

Padedi?

Mano didysis plepsiukas vėl smarkiai suslogavo, tad tenka suktis namie, lipti sienom ir visais kitais dalykais, kurie kartais mamą varo iš proto, užsiimti.
O būnant kartu vis pavyksta kokį kalbos perliuką nuklausyti. prieš pora dienų paprašiau padėti paruošti stalą pietums. Paprastai čia būna smagi veikla, bet tądien matyt pataikiau netinkamą laiką. Sunešiojo viską iš virtuvės pabambėdama po nosim, o po to atėjo pas mane ir klausia:
O tu, mama, man kada padedi? Kažko nepastebėjau...
:D
Padedu, padedu. :) O tą "nepastebėjau" savaime suprantama iš manęs nusiklausė, kai taip sureaguoju į pasakymą, kad ji susitvarkė savo kambarį. :)

Apie ką dar ;)

Apie ką dar, jei ne apie mano didžiuką plepsiuką. Šiandien betikrinant kontrolei troleibuse prisiminiau linksmą, gal poros savaičių senumo pokalbį. Kaip visada garsiu ir skardžiu balseliu. ir kupiną vaikiško tiesumo ir naivumo.

Važiuojant troleibusu pasitaikė kontrolė. O bent jau maniškei tai įdomus įvykis, keliantis begalę klausimų. Tad pokalbis vyko maždaug taip:
-Mama, ką jie daro?
-Tikrina ar visi turi bilietus.
-Kodėl?
- Nes visi turi nusipirkti bilietukus, kas neturi mokės baudą.
(dar garsesnis, nes labiau susidomėjęs balselis)
-Mama, o ta teta kuri tikrina bilietą turi ir baudos nemokės?
(Garsus tikrinančio darbuotojo juokas iš priekio)
- Bet tas dėdė kur prieky taip garsiai juokiasi tai turbut neturi. Reikia kad teta jį patikrintų ir nubaustų.
Čia jau juokėsi visas troleibusas. :)


-

Dalinuosi

http://auginustebukla.blogspot.com/2012/11/kaledinis-pastas-prisijunkite-ir-jus.html?spref=fb

Dalinuosi. visai puiki idėja. Tuo labiau, kad didžiukas taip mėgsta gauti laiškus.

Vardai

Beplepant su draugem susimąsčiau, kad bent jau saviškes šaukiu labai įvairiom vardų variacijom. Nei tai gerai nei blogai, tiesiog taip yra ir tiek. Pavyzdžiui vaikystėje mane vadindavo Almante, Almantyte ir labai retkarčiais Almantėle. Už Almą keli kieme gavo į dantis ir nebebandė :D.
O Jau maniškės variantų turi... Silvija, Silvytė, Silvijytė, Silviukas, Silvijukas, Silvužiukas, Silvijūzikas, Silvijorum rėksniorum (taip taip, nusipelnė rėkdama :P), na, dar močiutės siaubui Silvioškė kartais būna...
Iš Ignėjos dar nespėjom tiek prigalvoti, jaunesnė gi. ;) Bet dar turim Ignytę, Igniuką, Igniužyte, Igniužiuką, Igniūziką. Ir žinoma, Silvijos perdirbinius: Anėja, Anėjytė, Anėjiukas.

Ech

Ech, pavargau. Jau antra diena jaučiuosi pavargusi kaip šuo (tiesiog myliu šį lietuvišką posakį :D). O dar padaužyčių tėtukas šiandien į komandiruotę išskrido. Ten, kur šilta, gražu, ir kur noriu sugrįžti, į Maltą...O čia šalta, lyja...

Lylia oi lylia kas vakarą...

Šiandien vakare migdydama zuikas net susimąsčiau kaip mane mažą migdė tėvai. Aišku, tada niekas necicackino su vaikais tiek, kiek mes dabar. Arba tiksliau - mano ir mano tuometinių draugų tėvai taip nedarė. Aš iš vis ilgai miegojau vaikiškoj lovelėj, nes tuo metu gyvenome visi kartu su močiute vieno kambario bute. Kai suėjo keturi persikėlėm, gavau savo sofą-lovą. Pamenu, kad sugulę arba klausydavom močiutės pasakų, arba pačios ilgiausiai plepėdavom.
O pas mus? Aišku, kai didžiukui 3, o mažiukui beveik 1 metai, daug ką lemia ir amžius. Bet kartais tikrai matosi, kaip didžiukas mėgaujasi visu tuo migdymo ritualu, kai sukrentam, visos į lovą, prisikviečiam tėtį, kartais išvejam, paskui vėl reikia prisikviesti. :) Reikia išsiglaustyti, išsikalbėti, išsimyluoti, daug kikenti, padūkti su sese. pabandyti išvesti mamą iš kantrybės, kad ši pasakytų: Jūs kaip norit, o aš miegu. tada visais įmanomais būdais bandyti priversti mamą atsimerkti. Šimtus kartų išbučiuoti. O paskui, dažniausiai veiksmo vidury, imti ir nusmigti. Kartais dar atmerkti vieną akį ir paprašyti lopšinės ir paglostyti nugarytę...
Ir, tiesą sakant, man patinka taip jas migdyti, negaila nei vienos taip praleistos minutės. O įmigus pernešti didžiuką į jos lovytę.
kas dar patinka? Savaitgaliais suokalbiškai anksčiausiai pabudusią ir atkeliavusią pas mane pasiųsti pas tėtį ir žiūrėti, kaip jį verčia iš lovos, o pačiai dar kiek pasnausti. :D

Savaitgalis!

Taip taip, tos gerosios dienos, kai tėvams nereikia į darbą, vaikams į darželį, o tie maži mano paršiukai kad juos kur vis tiek keliasi labai anksti...
Visi turim savų tradicijų turbūt. Ko gero aš savo savaitgalinius šeimos įpročius atsinešiau iš vaikystės. Nes kiek tik atsimenu, visada kur nors eidavom: su tėčiu į mišką, arba su mama pas jos drauges, važiuodavom kuriuo nors funikulierium, į zoologijos sodą, Vytauto parką, Ąžuolyną, Zoologijos muziejų, karo muziejų ir pan. Dar, žinoma, spurginę. :) Ir kaip smagu, kad ant tų pačių kėdžių, kurios vaikystėje atrodė tokios didelės ir nepaprastos galiu ir savo paneles pasodinti. :)
Ir mes pralakstom savaitgalius. Net nebekyla minčių, kad gali būti kitaip. Tik čiandien dar netgi pavyko kompanijos prisigriebti. Nelengva paprastai suderinti kai atsiranda krūva vaikų, o mano mažei dar metų nėra. Bet ji šauni keliautoja-pramogautoja, pripratinta. :D Todėl nors planai daug daug kartų pasikeitė, pavažinėjom funikulierium (nors pro langą ir neįžiūrėjom, ar "mūsų dėdė" dirbo, ar ne), pabuvom Santakoj, lėkėm į Akropolį "skubių reikalų" tvarkyti, smaližiavom kokteiliais, o kai kurios panelės dar ir sriubom buvo primaitintos, didelė padaužytė nusprendė, kad ji jau didelė mergaitė, ir ledus gali valgyti iš vaflio, dar apsipirkom, o galiausiai, šiaip taip mašinoje įgrūsta į lietaus kelnes ir dainuodama perdirbtą dainelę (Lietaus batai ir guminiai padai), padaužytė dar ilgai ilgai davėsi po balas prie namų. Ir nors dar vienas lietus sutrukdė vakaro planus, bet užtat namai kvepia pyragu (pusė kilimo irgi pritrupinta :P). Šįkart- su kiviais. Jau antrą kartą. Įdomus sakyčiau pyragas, nes įspūdžiai tokie patys: pirmi keli kąsniai - ir kam aš jį kepiau. O kuo toliau - tuo skaniau, ir taip valgai vieną gabaliuką po kito.
Receptas, jei kam įdomu, iš čia: http://www.virtuveskerteles.lt/pyragas-su-kiviais/

Vėlinės

Nemėgstu kapinių, ir kai tik galiu stengiuosi išvengti šios man nemalonios pareigos. Taip pat visisškai nesuprantu lietuvioškos "tradicijos" kapą paversti gėlių darželiu ir taip užsikrauti sau laistymo ir prižiūrėjimo darbą. Bet ne apie tai aš dabar.
Pernai teta Jaja nusivedė didžiuką jau sutemus į kapines uždegti žvakučių ant tuščių kapų. Žinoma, vaikas tai vertina visai kitaip. Ir vos ne visus metus važiuojant pro kapines komentuodavo, kad čia jos kapinės ir klausdavo, kada vėl ten eisim. Teko išsiruošti ir šiemet. Jau visiems, nes nei maęs nei mažės nesutiko palikti namie. Vaikščiojo, degiojo ir su trimetei būdingu smalsumu daug daug klausinėjo.
Jau seniau buvom išsiaiškinę, kad žmonės kai numiršta keliauja ant debesiukų, ten- kur būna negimę vaikučiai. Tad beeinant į priekį, jau išgirdau klausimą, ar sėdi ant tų pačių debesiukų, kur negimę vaikai. Ar mato iš aukštai kaip gražiai žvakutės dega? Kodėl ant vienų kapų daug gėlių, o ant kitų mažai? O kodėl gėlės skiriasi? Kodėl pažiūrėjus į vieną pusę žvakučių daug, o į kitą mažiau? O ko kapinėse daugiau, mergaičių ar berniukų (čia ne pagal amžių, o lytis)? Kai nežinojau ką atsakyti, labai nustebo, kad niekas dar nesuskaičiavo...
O ryt vėl po visų sirgimų keliaus panelė į darželį. Be didelio džiaugsmo. Bet užtat besiturkšdama vonioj padarė išvadą, kad jos darbelis (taip įvardinam jai ėjimą į darželį) vis dėlto geras, nes valgyt duoda, o mamai namie reikia pačiai padaryti, ir dar joms su sese, tėtei ir močiutei padaryti. Va taip. :D Ir ko tie vaikai nenori į darželį, ką? :D Valgyt duoda, miegot ilgai leidžia... ;)