Sniegas

Kaip smagu rytą pradėti pasidūkimais sniege. :) Buvo taip gražu ir smagu lauke. Bet panašu, kad tuo džiaugėmės tik mes ir keletas šunis vedžiojančių žmonių.
Bet palauks tas tvarkymasis, buvo tikrai gera. :D

Penktadienis linksmai

Na va, ir apsveikau, ir aplinkybės kiek privertė ligas pamiršti. Bet nieko, smagiai visose srityse stumiamės į priekį. :) Ryt jau marginsim margučius. Bet ir šiemet nieko gudraus nebandysim. Panelės pačios margins, o mes tik žiūrėsim iš šono. :) Gi tikrai niema nebus įdomūs mūsų margučiai, visi žiūrės tik į jų.
Vaikigaliai ir toliau siaučia po namus. Mažoji nepavargdama žaidžia slėpynių. Aišku, labiausiai nori su sese. ta slepiasi, o mažoji suranda ir garsiai sako a-va! O kai nieks nežaidžia galima ir vienai: įlendi į spintą, išlindus pasižiūri į veidrodį ir sau su šypsena pasakai: a-va. :D Vakare lovoj prieš miega irgi tinka. ;) Užsidengia rankytėm akis ir laiminga laukia, kol kalusinėsim kur Ignytė dingo. Ir vėl garsus garsus linksmas balselis: a-va. :)
Nežinau kaip kitų vaikai, bet mano mažiukai baisiai mėgsta plauti indus. Prisipažįstu, neturiu tam kantrybės. Bet tam yra močiutė. Ir mažoji tik šiai pasirodžius jau lekia prie kriauklės ir raitojasi rankoves. Gražus vaizdelis. :) Bet aš su jom prie kriauklės dažniausiai tik pražaidžiu, o mama dar sugeba ir indus išplauti.

O Silviukas kitaip linksminasi. :) Viena draugė savo bloge rašė apie netoliese gyvenančius daugiavaikės šeimos vaikus, kurie auga ne kažinkiek prižiūrimi ir yra savarankiški ir drąsūs vardų paklaust ir pan. maniškė spėju buvo priskirta prie tų, kur mamos būtinai žiūri, kad pirštines užsidėtų (čia aš nepiktai, jei ką ;) ). Bet drąsos jai tikrai netrūksta. tad aišku, kad su minėtu įrašu nesutinku. Silvija dabar visų atėjusių vardų klausinėja. kaip šiandien skalbimo mašinų meistro. Ir dar spėjo paklausti ar gražūs jos drugelio sparneliai. :D Dar gražiau buvo su DHL darbuotoju. Ten jau aš juokiausi iš paraudusio vyruko. Atnešė siuntinuką, mano panelės aišku prie durų sėdi išsišiepę. man pasirašant Silvija paklausė koks dėdės vardas. Tas atsakė, paklausė koks jos. Išgirdęs kad Silvija, pagyrė, kad gražus vardas. O maniškė gi nepėsčia: "Ir dėdė gražus. Ir dėdės vardas." kad paraudo vyrukas. :D O aš jau kikenau balsu išlydėdama.

O šiandien išbandžiau blynus kitaip. Receptas  Buvo skanu :)

Prigriebė

Na va, prigriebė ir mane. Ligos, jei ką. Bet pliusas bent jau tas, kad ne kartu su vaikais, o po jų. kad prieš Velykas nedaug džiaugsmo, bet niekas neklausia...

Sekmadienis

Smagi ir kiek neplanuota buvo ši diena. Kol vaikai atsibuvo su močiute, spėjau pasivaikščiodama nueiti iki tėvų, susitikti draugę, irgi neplanuotai, ir dar krūvą dalykų. Vis džiaugiuosi, kad vaikystėje tėvai mane pripratino vaikščioti pėsčiomis. Ir man tai tikrai patinka. Ir sveika, kas be ko. Daug ką pamatai, ką nors sutinki, pasportuoji, pravėdini galvą, dar ką nors suplanuoji. Ir tas pusvalandis pėsčiomis atrodo labai trumpas. Pamenu, kaip vaikystėje (tik žinoma, didesnės nei dabar mano panelės) savaitgaliais tėtis mus vesdavosi į Kleboniškio mišką. Žinojome jį skersai ir išilgai, kurdavom laužą, kepdavom bulves, žiūrėdavom nuo kalno į ledonešį Neryje ir t.t. Tikiuosi, kad nors ir ne kiekvieną savaitgalį, bet su savo panelėm irgi taip darysim. Tuo labiau kad Silvija, išgirdusi apie ką nors ką aš darydavau maža, labai rimtu veidu pareiškia, kad ji irgi turi taip daryti, nes ji mano vaikas. :)

Smalsus tas mano vaikas. Savo nesibaigiančiais klausimais vis verčia mamą pasitempti ir viską prisiminti, pradedant augalų ir gyvūnų pavadinimais, kas ką "valgo" ir t.t. Smagios tos nesibaigiančios kalbos. Tik kartais norėtųsi, kad diena būtų ilgesnė ir joms daugiau laiko liktų. Nes dar tiek norisi padaryti.
Bet va, po ilgo laiko perskaičiau iš sesės (tiksliau ji pasiėmė iš savo draugės) knygą. Prarijau. :) Silvijai pabaigiau pirštines prie kepurės ir šaliko, ir pradėjau blauzdines. Linksmai aiškinomės kas tai yra. Galiausiai sutarėm, kad tai bus suknelės kojoms, nes kojinės be pėdų visai nepatiko. Tik sakė gražias numegzti, nes kitaip galėsiu sesei atiduoti. ;) Ir dar pažiūrėjau youtube filmuką, Pirk-vartok-Pirk. Lietuviškai, kad be ko. Vieni dalykai žinomi, kiti nauji. Buvo tikrai įdomu.

Beje, nesiginčiju, kai kuriose srityse ir aš užkietėjusi vartotoja, bet, laimei, ne visose. :)

Plepsius

Vakar naktį pabaigiau Silvijai pirštines prie beretės ir šaliko. Nes panelė jau net su virbalais sutiko matuotis ir net nešioti. ;) Užsidėjo viską, pasimaivė ir pareiškė:
-Aš dabar tokia pasipuošus, galėsiu į kapines eiti. :D

paaiškinimas - kapinės jai asocijuojasi su vėlinėm ir žvakučių degimu ir pakalbėjimais, kad ten kapai žmonių, kurie ant debesiukų. Ir po kiekvienų Vėlinių ji jau pradeda laukti kitų...

Žemės diena

Slapto savo noro - nusibelsti į renginį-koncertą prie Rotušės - taip ir nepavyko įgyvendinti. Ir panelės tebekosėja, ir orai šaltoki. Nieko, kitamet. :) Tuo labiau, kad ir vaikai jau bus didesni. :)
Bet besitvarkinėjant namie ir mamai giraunant virtuvę (čia irgi didžiosios išmislas, kai numečiau tarką :P ) papasakojom kas bus vakare. Silvija visą vakarą lakstė ir klausinėjo kada bus pusė devynių. Į savo sieninį laikrodį turbūt nebeturėjo kantrybės žiūrėti, nors ir pradeda valandas pažinti po truputį. Žvakių degimas tikrai suintrigavo. O ir mažoji vis rodė kaip bus žvakes. Tik dideliam visų nusivylimui pasirodė, kad tik tris žvakes teturim. Reiks pasirūpinti prie progos. :) Bet trys irgi neblogai. Ypač kai tiek daug šviesos ateina iš lauko. Girdėjau, kaip tėtis bandė Silvijai suprantama kalba paaiškinti kodėl reikia gesinti šviesas. gal po valandos, kai kartu kepėm sausainius paklausiau ar žino kodėl gesinsim šviesas. Ji paraukė nosytę ir atšovė: Tėtis kažkur paskaitė, kad taip reikia. :) Irgi variantas. :)
Tad kompiuterį išjungėm, prietaisus, išskyrus šaldytuvą, išjungėm iš elektros tinklo ir užsidegėm žvakes. Tiesą sakant buvo lėta ir rami valanda, kurios pabaigoj vaikai užmigo. Iš pradžių Silvija pasiautė su žibintu rankoje, po to žiūrinėjant žibinto metamas žvaigždutes ant lubų pasekėm pasaką, ir panelių glaustymasis jau išdavė kas netrukus laukia... :)
Gal dažniau reiktų tokių vakarų, ne tik dėl žemės dienos, bet ir dėl pabuvimo kitaip.
Beje, bent jau mūsų rajone šviesų skaičiaus (languose) sumažėjimo nepastebėjau. Žinoma, kalbu apie bendrą vaizdą. O kaip pas jus?

Mano sapniukas

Dieną miegamajame vyko šokiai. :) Žinoma, didžioji rengia pasirodymus, o mažajai liepia ploti, ką ta su malonumu daro. :D O aš siurbčiojau kavą ir su šypsena žiūrėjau. Net nežinau, jos labiau skirtingos ar panašios. Ir dar pagalvojau, kad du metai vis dėlto labai geras skirtumas. Daug kas dar nepamiršta ir galiu stebėti ir stebėtis kaip skirtingai viską daro. Kad ir pirmųjų žod-žių tarimas. Silvija jau pakankamai didelė ir nepamena kaip tokio amžiaus kalbėjo, tad nepasufleruos. Pavyzdžiui ji sakydavo "tiatia", o Ignėja sako "tėtia". :) Su mama paprasčiau, nėra kur iščidirbinėti. Čia mažąjai, jei ką. :D Nes didžioji kuria visokius žodžio "mama" mažybinius variantus. :)

O kodėl sapniukas? Praeitą naktį labai prastai miegojo. Ir apie vidurnaktį išgirdom labai liūdną balselį, sakantį, kad nori į kavinę. Ir pusiau pramerktom akytėm aiškino, kad nori dabar, jai labai reikia. O juokingiausia buvo tėčio reakcija, kad jau mano vaikas, kavinės užsimanė. O ką? mums abiems tikrai patinka eiti į kavines. :)

Idėja :D

nenoriu dėti foto su svetimais vaikais. Bet čia tai idėja didesniems vaikams. :D Tikiuosi, kad nepamiršiu kai ateis laikas. ;)

Ligoniukai

-Mama, aš šiandien toks geras mažas ligoniukas, -savaitgalį pasakė mano didžioji. Ji jau sveiksta, bet kažko mažiukui sloga prasidėjo. Atsibodo tos ligos...
Nors šiaip linksma ir juokinga namie su jom. Kai Silvija eina į darželį, aš vėliausiai apie 14 val imu spirgėti, kad noriu ją pasiimti. Mažoji irgi panašiai kambarius tikrint pradeda, rodydama, kad nėra sesės.
O kol kas siaubiam namus. Šiandien mažajai ieškojau batukų. O atiduotų iki kokio 23 dydžio mes tikrai turim kalną. Tik visi juos atidavinėjo, kai Silvija juos buvo išaugus. Bet džiaugsmo panelėms vis tiek buvo daug. Kai atnešiau maišą, Silvija su milžiniška šypsena pareiškė: dabar mes žaisim parduotuvę "Batų kalnas", sudėsim juos į lentynas, o po to aš visus matuosiuos. Ir dėjom :D Ta mano "Batų mėlynakė". :)
Turbūt minėjau apie šį mūsų šeimoje įsitvirtinųsi posakį. Kartą Silvijuką pavadinau batų maniake. O ji ramiai atšovė: Taip, aš batų mėlynakė. Nes šį žodį ji tai žino, o kas čia per nesamonė ta "maniakė"? ;)
O batų ar rūbų, pomidorų ar dar ko nors mėlynakė taip gražiai skamba...

Maistas ir aplinka

Kas mane geriau pažįsta žino, kad karts nuo karto vis užsiplepu apie aplinkos apsaugą, tausojimą ir t.t. Man tai paprasčiausiai rūpi. ir tikrai ne todėl, kad mano vyras dirba Lietuvos žaliųjų judėjime. Kartais tėtis pajuokauja, kad aš žalesnė už jį. Gal ir tiesa, kas žino. ;)
O šiuo aplinkeliu bandau prieiti prie vienos nuorodos pateikimo. Tik vėl su priešistore. Turgelyje prie Kalniečių, kur perku dalį maisto produktų, kiaušinius paprastai perku toje pačioje vietoje, vis persimesdama keliais žodžiais su pardavėja. Gi esu plepi, kas čia keisto. ;) Lenkiškų neperku iš principo. Kaip ir latviškų ar estiškų. Žinoma, kartais jų mūsų namuose būna, valgau, jei ką. :D Bet perku ne aš. Kartą vienas pagyvenęs vyriškis paklausė, kodėl neperku lenkiškų, skoniu gi nesiskiria, kokybe turbūt irgi. Pasakiau teisybę, tik jis jos visai nesuprato: Saugau aplinką. O paaiškinus pasikrapštė galvą ir nuėjo....
Pirmiausiai straipsnis apie tausojantį maistą ir maisto mylias. Tikrai manau, kad pirkti vietinį maistą verta ne tik dėl vietos ūkininkų/gamintojų rėmimo, bet ir mažesnės aplinkos taršos. Paskaitykit, gal bus įdomu. Beje, tame psl. yra ir daugiau straipsnių.
Ir iš karto galiu atsakyti į klausimą: taip, mano namuose maistas iš visur. Nes kartais dalį pirkinių lemia ir finansai. Neesu nei fanatikė, nei labai didelė aktyvistė ar pan. Tiesiog papasakojau kas man rūpi ir kas man įdomu.

Pažadas

kažin, kai viešai pažadi gal greičiau įgyvendini? Pamačiau ir įsimylėjau. Zuika net trypė sakydama, kad nori.

Tik langui, kaip ir pamastyta šiame bloge

Pirmadienis

Turbūt tik vaikai sugeba pirmadienio ryte su džiaugsmu atsikelti prieš pusę septynių, ir tada kai nereikia į darželį. O aš dar būčiau ilgai ilgai saldžiai miegojus... Bet didžiuko balselis, sakantis sesei: "einam tyliai, kol mama miegos darysim ką norim" greitai privertė atsibusti :D

Prabėgęs savaitgalis

Susirgo didžiukas, tai net nepastebėjau kaip tas savaitgalis dingo... retai jai ukyla temperatūra, tai neįprasta matyti protarpiais gulinėjančią... Ir taip graudžiai besiprašančią į lauką. O ir mažoji bandė sesę kartu pasiimti. Et, gražu. Tik greičiau tos ligos baigtųsi... Nors čia matyt koks virusas, tiek aplink sergančių.

Padrikas paplepėjimas apie drabužius

Neslėpsiu, man patinka puošti savo paneles. Greičiau- matyti kaip jos sau pačios atrodo gražios, nors akivaizdu, kad mano ir didžiuko skoniai ne visada sutampa. Ar turiu daug drabužių joms? Nepasakyčiau. Aišku, žiūrint su kuo palyginsi... ;) Gal kartais tiesiog užima laiko surasti kas tinka, patinka ir įperkama...
Vis ruošiausi mergaitiškai paplepėti apie drabužius, tik ne savo. Ir vis kažkaip atsidėdavo. Bet ši tema (oi, spėju išsiplėsiu :D) vis kažkaip atsidėdavo. Bet šiandien matyt tinkama nuotaika. :D
Žinoma, galit bambėti, kad tai išsidirbinėjimas, vaikams to nereikia, bevertis pinigų leidimas ir t.t. prašom. :) Aš į kiekvieną tokį teiginį turiu atsakymą, kodėl man ir mano vaikams tai gerai, tinka, o kiti gali daryti kaip nori. Aš tiesiog pasilieku neatimama teisę komentuoti ir turėti savo nuomonę. ;)
Šiąnakt prisėdau turbūt todėl, kad bevartydama draugės duotą žurnalą apie vaikus, perskaičiau vienos žinomos mamos mintį apie tai, kad skatina vaikus turėti kuo mažiau drabužių. Puiku, kad jai tai tinka. Gal ir aš taip norėčiau? Bet turbūt ne. :D
Visų pirma, drabužiai, o gal šiuo atveju jų kiekis, man reiškia patogumą. Tai, kad nereiks kasdien po darželio skubiai skalbti ir tikėtis, kad rytojui išdžius. Trimečiai kartais būna tokie terliai. ;) jau nekalbu apie mažąją, kuri šiuo metu bando atprasti nuo sauskelnių. O dėmėti drabužiai man tinka tik namams, ėjimui į mišką ir tam tikrais atvejais į lauką. Šiaip tikrai neesu pedantiška, bet kartais ima ir išlenda kas nors. ;) Apie ką aš čia? Taip, man reikia tam tikro kiekio rinkinukų darželiui, paskui sportavimui, dar pasipuošimui, į kurį įeina ir muzikos pamokėlės, nes maniškė tikrai žino, kad ten reikia puoštis. :) Hm, dar reikia ne puošimuisi, ir ne naminių, visiems kitiems mūsų užsiėmimams ne namuose. Gal ir nemažai. :D Apie tai pirmiausiai pagalvoju skalbdama ar lygindama. Su didžiąja zuika turim tradiciją, kad po buvimo darželyje atsiradusias dėmeles pirmiausiai abi skalbiam su muilu. Nesvarbu, kad jai nematant ir dedant į skalbyklę dažnai užpilu dėmių valiklio. Maniškė tvarkos kiek pasimokė. :) Aš deja taip nemoku išsisukti be kelių žieminių batų, striukų, nekalbant apie pirštines ir kepures. Ir vėl tas pats - yra skirtingos paskirtys. Be to, kartais grįžtant iš darželio mano panelė taip smagiai išsivolioja sniege. Bet turint vieną striukę tai reikštų, kad dainuot eiti reiktų arba su šlapia striuke, arba neiti. Pasiūlymas nesivolioti atkrenta. Jis net nesvarstomas. Tas pats su guminiais batais, lietaus drabužiais ir t.t. Maniškė spygaudama iš laimės po balas laksto kaip tankas. Ir aš vaikystėj buvau tokia pati. Ačiū mamai, kuri suprato kiek džiaugsmo tai teikia, ir sudarė tam sąlygas. Dabar ir aš stengiuosi tai daryti, ir ne tik vasarą. Va todėl ir pašiltintų botų arba nepralaidžių sniego batų reikia. Bet ta laiminga šypsena iki ausų ir spindinčios akytės įrodo- verta. :)
O derinimas yra kita labai subjektyvi tema. :) Skonio reikalas, kas be ko. Silvija dar kartais atsižvelgia į mano nuomonę ;), bet aišku, drabužius su tam tikrais išreikštais norais jai perku aš. Ir kad ir kaip ji norėtų, visi rūbai nėra šviesiai mėlyni. Kartais ir dėl to, kad neįmanoma tokių rasti. bet man smagu, kad mano trimetė pati žino kokiom progom, kokiais sezonais kaip reikia rengtis ir t.t. kad bando pati derinti. Ir svarbiausia, žiūri kad rūbai būtų tvarkingi, nedėmėti ir t.t.
Kai prieš mėnesį į  darželio grupę atėjo nauja mergytė, pirmą dieną Silvija su išplėstom akytėm man išaiškino: Mama, Rusnės mama pamiršo jai kelnes ar sijoną uždėti, nes mergytė buvo palikta su megztuku ir pėdkelnėm. Tą patį (tik laimei tyliai :P ) kelis kartus pasakė apie pora berniuku, kuriuos sportuot palikdavo su maike ir pėdkelnėm. O tai kas gražu dar taip greit pasikeičia nuomonė...

O šiandien viena draugė elektroniniame laiške apie savo 4,5 m. sūnaus aprangą parašė, kad "Šiaip tai patys retai kažką perkam - viskuo močiutės rūpinasi. :)". O tiesą sakant aš taip ir pamaniau, kai paskutinį kartą jį mačiau pro troleibuso langą. Nieko blogo nenoriu pasakyti. Tik savo mamą kiek paerzinau šiuo klausimu. O ši pajuokavusi, kad sunku nebus, nes joms abiems su Silvija patinka šviesiai mėlyna spalva, paskui atsakė maždaug taip:
Bet žinai, mūsų laikais buvo visai kitokie rūbai. dabar yra daug gerų naujovių, kurios palengvina gyvenimą. Iš kur man jas žinoti? 
Tas tiesa. kad ir storieji kokybiški flisiniai džemperiai, veliūrinės timpos, visi drabužiai su termolite technologija ar atsparus purvui ir t.t. mano taip pamėgtos vokiškos lietaus kelnės, kurias dažniausiai neradus čia tokių pat padėvėtų parsisiunčiu. 
Tai yra patogumas, tiek man, tiek vaikams, tai yra laisvė, tai yra gražumas. Žinoma, išlaidos, gal išsidirbinėjimas. ;) Bet... aš gyvenu taip ir man tai patinka. :)

O pabaigai, aš vis prisimenu kai tik gimus Silvijai, kai dar gyvenom kitur, su kaimyne guodėm šešiametį berniuką iš to paties namo, kurį vyresni išvadino berods skurlium ar kažkaip panašiai. tiesa, mano akimis jis irgi buvo rengiamas įdomiai. Ne esmė, kad iš padėvėtų, bet tokiais, tarsi iš laikotarpio prieš 20 metų. 
Galit užsipulti, kad per tokias puošeivas kaip mano taip atsitinka, kad vaiką auginu materialistą (jau girdėjau, tik ne apie drabužius kalbant :D ). Bet gyvenimas yra toks: deja su patyčiom, su taikymusi, kitų nuomonės klausimusi, kartais ir per dideliu. Kalbant apie tėvus- jų nuomonės nepaisymu. Bet kai žiūriu i drabužius besimatuojančią Silviją ir besistaipančią prieš veidrodį kiekvieną kartą pagalvoju, kad būtent dabar yra laikas puoštis kaip ji nori. Juk palyginti greitai ir jai reiks rengtis pagal "madas", klasiokus ir t.t. O dabar ji sau graži su kiekvienu pasirinktu rūbu. :)

Spalvos

Mano didžiukas nuo pat mažumės turi aiškią nuomonę apie  spalvas. Iš pradžių buvo žaliasis laikotarpis. Laimei jis pasibaigė, ir dabar trunka "šviesiai mėlynas", kada ji norėtų, kad visi rūbai ir šiaip viskas būtų šviesiai mėlynos spalvos. Dar žino, kad mamai patinka raudona. ;)
Kodėl tai rašau? Ketvirtadienį atėjusi pasiimti jos iš darželio radau sėdinčią prie stalelio, apsuptą vaikų ir ant didelio auklėtojos duoto lapo piešiančią mūsų šeimą. Kaip pati sakė, Palangoj, prie jūros (kaip tikiuosi, kad pavyks šiemet ją ten nuvežti...). Kaip tik užbaiginėjo piešti mamą. Žinoma, kad raudona spalva, kaip kitaip. Ir dar komentavo kodėl, pavyzdžiui, piešia surištus plaukus. Nes mama namie taip vaikšto. Kiti šeimos nariai buvo spalvoti, o mamą bandė piešti raudonai, tik auklėtoja vis bandė įkyriai siūlyti kitas spalvas, o aš nepasikentus subambėdavau, kad ji žino, kad tai mamos mėgstamiausia spalva. Ir liūdnokai prisiminiau iš draugės pasiimtame vaikiškame žurnale paskaitytą vieno "garsaus" žmogaus sakinį apie tai, kuo skiriasi privatus ir valstybinis vaikų darželis: privačiame saulė gali būti geltona, žalia, mėlyna ir pan., o valstybiniam- tik geltona. Panašu kad taip. Kad ir smulkmena tai...

Spalvas dar kartą prisiminiau ir tą patį ketvirtadienio vakarą. Sportuojant Strakaliuke viena iš dalių yra mankštos pratimai stovint ant kilimėlių, ir nežinau ar po mano panelės garsių rėkavimų, kad jai reikia šviesiai mėlyno, ar ne, ir mažiukai jau renkasi pagal spalvas. Yra tokia įdomi violetinė, gal kiek į rožinę spalva. Kažkada su R ginčijomės į kokią panaši. O mažasis Rustamas kur buvęs kur nebuvęs pasigriebė tą kilimėlį. Reikėjo matyti pasibaisėjusį jo tėčio (stamboko, gerai pasportavusio, o daugiau nelabai ką galiu pasakyti, nes nepažįstu) veidą, kai klausė ką čia per spalvą išsirinko. O mažius ramiu veidu atrėžė: violetinę, labai graži. :D

Juokinga, bet iš kitos pusės taip jau yra. Kai kurios spalvos labai akivaizdžiai priskirtos kuriai nors lyčiai. Tik mergaitėms paprasčiau, joms tinka visos. ;) Ir tikrai neapsimetinėsiu- man kiek juokinga kai didesni berniukai kur nors eidami yra rengiami rožine spalva. Nieko nenoriu įžeisti. Esu tikra, kad daug kam keista, kad mano panelė labai dažnai būna aprengta mėlynais rūbais. :)

Nuoroda

Man patiko, taiklu

Nenuotaikadieniai

O gal tiksliau nenuotaikos vakarai? Nes diena tiesiog nespėjau apie tai pagalvoti... Būna ir tokių, kur jau bedingsi.

Aną kartą nepapasakojau, kad su didžiuku ir teta Jaja ėjom į teatrą. Į muzikinį. Oi kaip didžiukas nekantravo, net pamiršto namie rankinuko nenorėjo grįžti, o juk įprastai panelytei čia jau svarbus daiktas. Vis lenkė pirščiukus skaičiuodama kiek stotelių liko važiuoti. O paskui mus tokiu greičiu iki teatro nuvedė. Tik net pati suabejojau, ar kada minėjau jai kuris teatras yra muzikinis. Matyt minėjau, kad žinojo. :)
Pastatas įspūdį padarė. Nes vis klausinėjo ir komentavo. Kaip ir žmonių, o svarbiausia- vaikų, kiekis teatre. Nepalyginsi su lėlių teatre. Su džiaugsmu kopė į balkoną ir ten taip pat pirmiausiai reikėjo apsižiūrėti. :)
Spektaklis? Kiek per ilgas, vienos dalies būtų pakakę. Bet pertrauka irgi naudinga, apėjom visus aukštus, pažiūrėjom į orkestro duobę, sutikom tetos Jajos draugę. Išbuvom. Net ir aš nustebau kad išsėdėjo. Ir net pasivaiksčiot per spektaklį nėjo. Suprato ne viską (jei ką ir aš vietom nesupratau dainavimo ;) ), bet įspūdį padarė. Dar ir šiandien apie tai tebekalba. Nors manė labiausiai prajuokino ir pribaigė klausimas jau užsidegus šviesoms po spektaklio:
"O tai klouno nebus? "

Štai taip :)

Ilgas savaitgalis

Nežinau ar jis tikrai buvo ilgas. Kaip tyčia gavau nelabai didelį, bet skubų darbelį, tai vienas ilgesnis panaktinėjimas, pamiegojimas ryte ir pirmadienio tarsi nebūta... Nors iš dalies net kiek nesmagu prieš didžiuką kad į minėjimą taip ir nenuėjom. Bet pasirodo ji jau buvo pakalbėjus su tėčiu ir jie tyčia manęs nežadino... Bus tų švenčių, bus ir šiltesnių dienų. Nors šeimyna vis tiek į lauką buvo išlindus kol gaminau pietus. Slapta planavo didžiukas su tėčiu, bet mažoji viską užmatė ir pati pradėjo rengtis. :D
Et, tie vaikigaliai. Aišku, suprantu kodėl mano ir kitų tėvai kartais sakydavo, kad geriausia dovana būtų šiek tiek ramybės. Aš irgi tokios dovanos noriu, ir ne taip jau retai. :D Bet tiesą sakant kaip be jų išdaigų būtų liūdna... Šiandien tėtis su panelėm vonioj surengė tikrą mūšį su vandens šautuvu. Aišku, lubas po to reikėjo valyti, bet kokie garsai ir krizenimai girdėjosi iš vonios! O vakare pasak Silvijos žaidėm "gyvūniukus". Čia elementariai, paeiliui vaizduodavom gyvūnus ir balsus kaip kas sugalvodavo. Ir iki šiol nežinau kodėl jai taip patinka šis žaidimas ir toks juokingas. Taigi, mano panelės labai retai žaidžia vienos. Gal ir norėtųsi... Bet iš kitos pusės, ypač dabar, kai Silvija eina į darželį, taip norisi kuo daugiau būti su ja ir matyti kaip ji augo, mąsto, keičiasi. Juk per žaidimus tiek daug visko "išlenda". Tad su daug kuo ir ginčijuosi, kad nieko čia gero, kad vaikas žaidžia vienas būdamas kokių 2-3 ar kiek daugiau metų. Juk per žaidimus, o ne specialiai mokant Silvija ir skaičiuot išmoko, ir raides, pažįsta daug augalų ir gyvūnų, apie juos žino. Žinoma, atsiranda bubtelėjančių, kad kam to reikia, išmoks darželyje ar mokykloje. O aš specialiai juk nemokau. Bet jei yra noras sužinoti, man labai gera ir smagu tai paskatinti. :)

Parpia jau mano "viršininkytės".  Visiškai vienoda poza. :D Bet kaip ir visi vaikai jos tokios skirtingos. Kaip smalsu kokia bus mažoji, juk šalia turi tokia mokytoją kaipn Silvija. ;) Jau dabar yra judresnė ir aktyvesnė. O kai turi iš ko mokytis tai ir stebina vis, kad ir netiketai parodydama visą "Du gaideliai" versiją, kurią daro sesė. ir šiandien kažkaip pamasčiau, kad nors Silvija meiliukas ir glausčiukas, ji tokio pomėgio lipti ant kelių neturėjo. Ir dabar tik tam tikrom aplinkybėm tai daro. O mažoji sukus apsukus jau čia ir atbula kelia savo užpakaliuką man ant kelių ir laiminga kreizena. :)

Kalendorius ir gyvūnai

Darbas darbelis darbytis. Čia turi būti be kablelių, kaip Silvija kartais išsireiškia, čia toks vardas ir pavardė. Bet ne apie tai aš.
Viename retkarčiais skaitomame bloge radau nuorodą į šį kalendorių. ir parašyta, kad tokio nekabintų ant sienos. Aš kabinčiau. Jei vaikai būtų didesni. Gerbiu už idėją ir už išpildymą. Taiklu...

Plepsius

Šiandien mano didžiukas bevartydama su močiute šios albumą paklausė:
Močiute, o kada tu subernėsi?
Močiutė atsakė, kad berniuku jau niekada nebus.
O Silvija nepasimetė: O aš subernėsiu, kai man bus 18. :D

Dar viena nuoroda

Gal neskaitėt dar šio trumpo palyginimo? Pavadinti netgi straipsneliu neišeina, bet to turbūt ir nebuvo siekta.
Nuoroda
Pacituosiu:
"Mergaitiškuose žurnaluose  dažniausiai galime aptikti maisto receptų, pamokymų, kaip pasidaryti makiažą (žurnalas skirtas 8-12 metų mergaitėms!), įvairiausių patarimų, kaip turi elgtis mergaitė, kaip bendrauti su berniukais, atskleidžia, ko vaikinai tikisi iš mergaičių ir kaip atpažinti tobulą vaikiną. Žurnaluose gausu straipsnių apie TV šou ir kitas pop žvaigždes, mergaitės gali atlikti įvairiausių testų, pavyzdžiui, “ar tu esi rožinė pupytė?”, “ar nuvilioti jį nuo kitos?” ir pan. Kaip turėtų jaustis tokį žurnalą skaitydama mergaitė, savo dienas leidžianti dėliojant Lego ar skaitanti fantastines knygas ir visai nesidominti slaptais vaikinų pokalbiais ar madingiausia šio sezono spalva. Galbūt ji pasipiktins, kaip minėtoji 4-metė Riley, galbūt nekreips dėmesio, o gal atvirkščiai – pradės jaustis “nenormali”, bandys dirbtinai tapti “mergaitiška” mergaite?"


Dar: pdf
Šį straipsnelį radau skaitydama apie šiltanmio sąlygas .
Maniškei kol kas rūpi Kutis, Nykštukas ir Penki. bet tik kol kas...

Tęsinys

Būną dienų kai laaaabai rašosi, būna kai nesirašo.
tad tik įkeltas tęsinys prie šio įrašo http://padauzusapnai.blogspot.com/2013/03/gera-pasijausti-viena-is-protingesniu.html

Būna dienų, kai man reikia kažko primenančio ankstesnes veiklas. Kaip kai kas pasakytų "kabinėtis", nors aš manau, kad klausinėti, aiškintis, diskutuoti. Hm, nepalikti ramybėj?
Tai nebūčiau aš jei nebūčiau parašiusi elektroninio laiško:

From: Almante Sent: Sunday, March 03, 2013 12:24 AM
To: DAGYS Rimantas Jonas
Subject: Klausimas

 

Gerbiamas seimo nary,

Žiūrėjau LNK laidą kurioje jūs dalyvavote, "Valanda su Rūta". Nenoriu diskutuoti konkrečiai apie laidos temą, tiesiog sudomino jūsų viena pasakyta mintis (internete paskelbtame įraše ją pasitikslinau, apie 34 min 30 sek.), jus paminėjote, kad skiriasi tėvo ir motinos pareigos šeimoje, apie tai vaikus reikia mokyti mokykloje. Gal galėtumėte konkrečiau? Turiu šeimą, auginu du vaikus, bet su vyru nesugalvojome kuo skiriasi mūsų pareigos kaip tėvo ir mamos. Nekalbu apie seksualinius dalykus, čia būtų kalba apie vyrą ir moterį.
Jei rastumėte laiko būtų labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę ir labai prašau nesusieti šio klausimo su laidos tema, nes tuo metu kalbėjote apie tradicinę šeimą.
Iš anksto ačiū.
Pagarbiai,
Almantė R.........


Atsakymą gavau šiandien. Kelios vietos iš karto prajuokino. Naują savo vardo versiją sugalvojau... Ir buvo atsakyta visai ne apie tai ko klausiau. Jei bus nuotaika, ryt rašysiu atsakymą.

Gerbiama p. Algimante,

 

Siūlau susipažinti su vienu straipsniu, kuris trumpai atsako į dalį klausymų. Norėčiau dar kai ką prie jo pridurt. Dabar daug kalbame apie lyčių lygybę. Mano galva, didžiausia diskriminacija tai feminizmo propagandos pasekmė, kai istoriškai vyriškos profesijos paskelbtos kaip geros ir siektinos, o moteriškos kaip blogos ir vengtinos. Panašiai  pagrindinė žmogiška karjera tvirtos gausios šeimos kūrimas ir išlaikymas tapo kone gėda. Kita vertus visada dėl biologinių ir psichologijos ypatybių vyras ir moterys liks skirtingi. Bet tai yra ir šeimos stiprybės pagrindas – vienas kito papildymas, tam suprasti mokyklose turėtume propaguoti homoseksualumą bet  lytiškumą. Šeimoje mes galime ir turime kuo daugiau padėti vienas kitam, bet niekada vyrui iki galo  nepavyks tapti mama ir priešingai.    

 

 

VYRO IR ŽMONOS, TĖVO IR MOTINOS VAIDMENYS

A. PETRONIS

Vilniaus Arkivyskupijos šeimos centras

Vaidmens šeimoje sąvoka apibrėžia socialines jos nario funkcijas, jo įprastą elgesį atsižvel­giant į jo statusą tarpasmeninių santykių sistemoje. Sukūrę šeimą sutuoktiniai prisiima vyro ir žmonos vaidmenis. Kiekvienas žmogus turi savitą įsivaizdavimą, kaip būti žmona, kaip vyru. Šį įsi­vaizdavimą formuoja asmeninė patirtis tėvų šeimoje, vertybinės nuostatos, kultūrinės normos ir t. t. Šis vyro ir žmonos vaidmens įvaizdis yra tik iš dalies sąmoningas, kartais deklaruojamos nuostatos gali labai stipriai skirtis nuo realių veiksmų.

Sukūrus šeimą, sutuoktiniai pamažu derina savo skirtingus įsivaizdavimus apie vaidmenis šeimoje. Dėl skirtumų paprastai kyla lūkesčių konfliktai,kaivienassutuoktiniskažkotikisiiškitoirjamtaiat­rodo savaime suprantama, o kitas net nežino, kad iš jo kažko tikimasi. Vaidmenų derinimas ir susipa­žinimas su kito lūkesčiais – labai svarbus procesas, ypač šeimos gyvenimo pradžioje. Vaidmenys lemia ir sprendimų priėmimą (kaip priimami sprendimai, ar bendrai, ar kuris nors vienas sutuoktinis turi didesnę ar lemiamą įtaką ir t. t.), pasiskirstymą darbais ir atsakomybės sritimis. Jei atsakomybės sritys, įvairūs darbai vertinami skirtingai, vienas sutuoktinių gali jaustis ne toks vertingas šeimoje. Nėra viena tinkamiausio modelio. Svarbu, kad abu sutuoktiniai ieškotų abiem pakankamai gero balanso.

Aptariant sutuoktinių vaidmenis šeimoje paprastai iškeliamas dominavimo ir paklusimo klausi­mas. Paprastai dominuojantis sutuoktinis prisiima daugiau atsakomybės už visos šeimos gyvenimą. Kartais vieno iš sutuoktinių dominavimas yra priimtinas kitam, nenorinčiam pačiam prisiimti atsa­komybės, nors tai abipusis procesas. Į neatsakingą vaidmenį jis gali pakliūti vengdamas konfrontuoti su dominuojančiu sutuoktiniu. Jei antras sutuoktinis jaučia, kad atsakomybė iš jo atimama, kyla do­minavimo ir paklusimo konfliktas.

Dominavimas sutuoktinio ar vaikų atžvilgiu gali pasireikšti įvairiomis formomis:

▶ dominavimas apdovanojimu, kai dominuojantis kontroliuoja aplinkinius, juos apdovanodamas už paklusimą. Dovanos gali būti materialinės, emocinės, pagyrimai, skiriamas laikas, pritarimas ir t. t.;

▶ dominavimas prievarta pasireiškia, kai dominuojantis asmuo griežtai kontroliuoja paklūstantįjį, nepriimtinas elgesys baudžiamas kritikavimu, emociniu spaudimu, materialiniu apribojimu ir t. t.;

▶ dominavimas kompetencija – dominuojantis asmuo traktuojamas kaip labiau kompetentingas, ir tai tampa jo galios kitiems šaltiniu;

▶ dominavimas autoritetu – kai dominuojantis asmuo yra sektino elgesio ir sugebėjimų pavyzdys.

Realybėje šie dominavimo šaltiniai susipina, vienose situacijose pasireiškia vieni, kitose – kiti. Psi­chologinis dominavimas yra normalus santykių komponentas, jei jis naudojamas lanksčiai ir abiem sutuoktiniams priimtina forma. Dominavimas tampa problema, kai vienas sutuoktinių yra nuvertina­mas ar nušalinamas nuo abiem svarbių sprendimų, jei jo poreikiai, norai, lūkesčiai laikomi antraeiliais dominuojančio sutuoktinio atžvilgiu. Svarbu, kad nebūtų pažeidžiamas lygiavertiškumo principas, svarbiausi strateginiai sprendimai būtų priimami bendrai, o atskirose gyvenimo ir atsakomybės srity­se dominuotų tas, kuris yra kompetentingesnis arba labiau motyvuotas.

Kaip jau minėta, tas sutuoktinis, kuris kokioje nors srityje prisiima atsakomybę, natūraliai ten dominuoja. Todėl kraštutinis bandymas visiškai išvengti dominavimo ir paklusimo santykio šeimoje gali pasireikšti bendro gyvenimo dezorganizacija, chaosu ir nuolatiniais konfliktais, kai tik kuris nors pabando prisiimti atsakomybę. Kita vertus dominavimo – paklusimo santykis yra priešingas psicho­loginio artumo, bendrumo santykiui. Todėl jei poros santykiuose dominavimas yra perdaug ryškus, sutuoktiniai gali stokoti emocinio artumo, bendrumo, vienybės jausmo.

Gimus vaikui, tėvai prisiima tėvo ir motinos vaidmenis, panašiai kaip kuriant šeimą prisiėmė vyro ir žmonos vaidmenis. Vaidmenų prisiėmimas yra procesas, kurio metu tėvai mokosi, kaip būti tėvu ir motina. Niekas šito nemoka iš karto. Prisiimant vaidmenis tampa labai svarbi tėvų vaikystės patirtis, būtent kaip su jais elgėsi jų tėvai. Gana dažnai pradiniu tėvų vaidmenų prisiėmimo etapu jauni tėvai nesąmoningai ar sąmoningai kartoja tai, kaip jų tėvai auklėjo juos vaikystėje. Kitas dažnai pasitaikantis elgesys yra pastangos elgtis priešingai, nei augino savi tėvai. Svarbu, kad tėvai neįstrigtų šiame pradiniame etape ir nuo savotiško tėvų scenarijaus pakartojimo ar protesto prieš jį pereitų prie autentiško savo tėvystės ir motinystės patyrimo.

Gana dažnai atsitinka, kad jauniems tėvams tenka konfrontuoti su aplinkiniais, norint išsaugoti tą vaiko auginimo būdą, kuris jiems atrodo priimtiniausias. Jų pačių tėvai ar giminaičiai, medicinos įstaigų darbuotojai ir t. t. kartais imasi kritikuoti jaunų tėvų pasirinktą vaiko auginimo modelį, o jauni tėvai jaučiasi labai pažeidžiami, nes netvirtai jaučiasi tėvo ir motinos vaidmenyse.

Kitas svarbus klausimas – tai kylantys tėvų tarpusavio vaidmenų ir lūkesčių skirtumai. Auginant vaikus kiekviename jų vystymosi etape kyla naujų uždavinių ir kiekvieną kartą sutuoktiniams svarbu tarpusavyje suderinti savo nuomones ir lūkesčius. Tai nuolatinis procesas, kurio sėkmei didžiausią įtaką turi sutuoktinių gebėjimas aptarti problemiškus klausimus ir temas, rasti pakankamai gerus kompromisus.

Ugdant vaiką sąlygiškai išskiriami tėviški ir motiniški komponentai. Motiniškumas siejamas su globa, natūralių poreikių patenkinimu, besąlygišku priėmimu, psichologinio saugumo jausmo su­teikimu, švelnumu, gebėjimu atpažinti vaiko poreikius. Tėviškais laikomi šie komponentai – taisyklių ir ribų nustatymas, skatinimas tapti savarankiškam, išsikelti tikslus ir siekius, skatinimas susitikti su sunkumais ir juos įveikti.

Šis išskyrimas yra gana sąlygiškas, nes abu komponentus gali perteikti ir tėvas, ir motina.

 

 

 

Pagarbiai,

Rimantas Dagys

Paštas

Teisingas straipsnis: http://m.lrytas.lt/bendraukime/isklausykite/siuntiniu-negaves-kaunietis-aptiko-juodaja-lietuvos-pasto-skyle.htm?p=1

Ir aš šiam paštui deja priklausau. Kad į namus atneša gal 1 iš 10 tai tikrai. Paskutinį kartą atnešė pagyvenęs vyriškis su akivaizdžiu kvapeliu, ir primigtynai kišo loterijos bilietus, vos išprašiau. O užsiminus darbuotojoms pašte visada pamatai kietai sučiauptas lūpas ir aiškinimą, kad tikrai neša. Po to sakai, kad neneša, nes su vaiku būnu namie. Tada išgirsti, kad daug nešti. Jei bloga nuotaika, paargumentuoju, kad numatyta pašto įstatyme (hm, man šiandien sako, kad iš užsienio atėjusių siuntų neprivalo. Reiks atidžiai pasinagrinėti, dar neradau apie tai). Jau ir aiškinausi ne kartą. paskutinis kartas buvo tada, kai ant lapuko buvo uždėtas 13 d. antspaudas, o man ji atnešė į pašto dėžutę 27 d. Beje, to siuntinio jau buvau prašius ieškoti. :D
Kažkada atsiklausiau, kad atėjau ne savo siuntinio, kai ant lapuko vietoj mano vardo buvo parašyta Antanina, nors ant siuntinio mano vardas. Šiandien- kad ant smulkaus paketo- tik mano vardas. Pradėjo bambėti apie gyvenamosios vietos deklaracijos reikalavimą. Bet iš kitos pusės, kur nurodyta, kad turiu laišką ar siuntinį gauti būtinai ten, kur gyvenu? Pasisiūliau atnešti, turiu. :D Tuoj nutilo. Bet šiaip- nemaloni vieta...

Idėja

Dalinuosi:
Idėja

Nuotrauka iš aukščiau paminėto psl. Bet aš ją panaudosiu kitaip, su jau didesnėm panelėm. Su zuikiais piešim drugelius ir su kojom, ne tik su rankom. :)

Gera pasijausti viena iš protingesnių ir mąstančių :P P.S. Turintiems tam tikrų fobijų neskaityti.

ramus vakaras su vašeliu rankoje taisant zuikės kepurę. O tada per kompą įsijungiu kokią laidą, kurios niekaip nespėčiau pamatyti per TV. Šiandien tai- paskutinė Valandos su Rūta laida. Kompas tuo ir gerai - nepatiko tema, praleidi dalį ar įsijungi ankstesnę... :)
Ir amžinoji Lietuvos tema - Homoseksualai. Savo nuomonę turiu, daugumai ji ir taip aišku. Ir apmėtykit kiaušiniais, jeigu norit. ;) Specialiai nemokiau, tiesiog kartą paklausė ir pasikalbėjom. Ir kartą jau Strakaliuke vieno vaiko mamą spėjo "paauklėti". pamenat, buvo triukšmas dėl kažkokio leidinio vaikams, kur princas sutiko princą ir pan. Toji mama tą pavyzdį panaudojo sakydama, kad neleis savo sūnaus į darželį, kad tokių dalykų neišmoktų. O Silvija atrėžė: Teta, negi nesuprantat, kad čia nieko blogo, tiesiog tokių žmonių yra ir bus. Čia aš savo panele dar didžiavausi. Bet kadangi tuo metu mėgstamiausias jos žodis buvo išsidirbinėti, kurį vartojo kur reikia ir kur nereikia, pabaiga jau nesididžiavau, nes nuskambėjo maždaug taip: jie neišsidirbinėja, čia jūs išsidirbinėjat. :D gerai gerai, buvo gėda. Bet moteris užsičiaupė, spėju, kad kuriam laikui.

O grįžtant prie laidos, nes su pašaipia šypsena klausausi "Šerifo" S. Buškevičiaus, kuris teigė, kad "homoseksualizmas yra iškrypimas, anomalija, liga. Nes Dievas, gamta, sukūrė Vyrą ir Moterį, o ne vyrą ir vyrą" ir t.t. Beje, ar žinojot, kad "toks gyvenimo būdas prieštarauja protui, moralei, jausmams?" Ir pasirodo, dėl visko kalti liberalai. :D O jau homoseksualizmą prilyginti pedofilijai tai jau virš visko...Net nejuokinga, labiau graudu. Nemėgstu bukų kietakakčių. Nors gal geriau žmogų, įsivaizduojantį save šerifu ir siūlančiu gerti burokėlių sulčių (http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/tik-rdquo-bobeline-agurkai-ir-sveikos-sultys-2642 ir pan.), anonsą šokių projektui, kuriame tuomet dalyvavo filmuojantis savivaldybėje, ant darbo stalo, pavadinti reiktu juokdariu? Nenoriu nieko įžeisti, tiesiog išreškiu savo nuomonę kaip ir šis žmogus. Ar kaip seimo narys R. Dagys. Įdomu, homoseksualas negali užkrauti asmeninių problemų kūdikiui, o smurtaujantys, alkoholį vartojantys įprastos šeimos nariai gali? Et...
O topas buvo, to paties S. Buškevičiaus, kuris kalbėjo apie tai, kad homoseksualizmas yra įgyjamas, bet tai išgydoma, pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje, kur išgydoma 60 proc.: Jeigu reikės, Seimo nariai priims specialų įstatymą...
ir tokie žmonės užima aukštas pareigas... Vargeli... Gal reiktų, kad seimo nariai priimtų įstatymą dėl tokių žmonių gydymo kaip jūs? Lygiai taip pat laisvai išsakau savo nuomonę, kaip jūs laidoje. :)

nepiktai aš čia. Nesinervuoju. Su šypsena... Kaip kartą vienas iš draugų pajuokavo: pasiklausai tokių ir supranti, kad esi vienas iš protingesnių ir mąstančių žmonių. O tai jau neblogai. :)

P.S. Būkit geri, padėkit sugalvoti atsakymą į klausimą. Seimo narys R. J. Dagys nurodė, kad vaikai yra mokomi, kad vyras ir moteris turi skirtingas pareigas šeimoje. Nenukrypstant į seksualinę pusę, kas taip pat nėra pareiga, abu su R. nesugalvojom nei vienos. Kas pasiūlys?

Mažos galvelės

Kitą sekmadienį su Silvija ir teta žygiuosim į muzikinį teatrą. Jau seniai buvau žadėjus, o kai nugirdau močiutę su Silvija kalbantis apie balkonus, kad teatre yra aukštai aukštai, nusprendžiau nupirkti bilietus. Nepatiks tai išeisim, ne bėda.
tai jau patenkinta baisiausiai, Silvija irgi dienas skaičiuoja. Bet užtat kitą dieną staiga susirūpino:
Mama, aš nenoriu teatre balkone sėdėti, aš noriu ant kėdžių.....

va taip :D

O ta proga prisiminiau du geriausius mažos Silvijos  vartotus žodžius, kurie buvo visai nepanašūs į tikruosius. Taip ir dabar nežinau, kodėl katinas buvo liam, o vaiduoklis- leduči. :D prasmė tikrai slypi kažkur anapus :P

Pasigirsiu :)

Baigiau! :) Šiltas likučių sunaudojimas. Pagaliau sau :)