Apie viską ir apie nieką

Panašu, kad šįkart rudeninių ligų ir peršalimų sezoną pirma atidariau aš. Bet nuoširdžiai, buvo netgi keista (nors ir kryžiavau pirštus, beldžiau į stalą ir vis tiek stebėjausi), kad mano padaužos pagaliau, po dviejų metų, beveik visą rugsėjį praėjo į darželį ir nesusirgo. Kad ir toliau taip.... O man turbūt susidėjo viskas: peršalimas, nuovargis ir šiandien jau supratau, kad planuoto aktyvaus savaitgalio nebus... Tebuvo trumpas apsilankymas derliaus šventėje, per kurį spėjom nusipirkti barankų, Silvija pasėdėjo ant policijos motociklo ir pasikalbėjo su tetom policininkėm ir pasiklausėm ir pasižiūrėjom šiek tiek folkloro festivalio. O į Suklegas gal kitamet nueisim, nes kaip juokiausi, mamai tiesiog prireikė pietų ir grožio miego... :)

Greit pralėkė dar viena savaitė. Bent tris kartus ketinau parašyti, bet nespėjau. Nieko naujo turbūt... Bet dabar padaužytės jau miega, tėtis ruošiasi trumpai paskaitėlei apie šiukšles ir rūšiavimą Ignėjos grupėje pirmadienį .Tikrai tikiu ir pritariu, kad sudėtinga. ir dar tai, kad mūsiškė supras, nereiškia, kad ir kiti supras ir susidomės. Bent jau Silvijos atveju patikrinta ir pasitvirtino. Beje, nepasakojau ir nesijuokiau, kaip mano mažasis paršelis mamos tingėjimą rūšiuoti išdavė.
Prisipažinsiu ir neslėpsiu- rūšiuoju pagal nuotaiką, arba reiktų sakyti pagal konteinerių pilnumą. nes niekas taip nenumuša noro rūšiuoti kaip kelias savaites neišvežami pilni konteineriai. Bent jau prie mūsų namo taip yra. Ir nepasakokit, kad paskambinus nurodytais numeriais išveža. Kartą keliese pasikeisdami gerą savaitę skambinėjom... Šią savaitę taip išėjo, kad tris rytus vaikus į darželį vedžiau aš ir dar tėčio prašymu paskaitėlės dieną suderinau. Auklėtojai pasiklausus ar Ignėja padeda rūšiuoti ji patvirtino (mintyse suabejojau, bet negi apskųsi savą vaiką), o paklausus apie mane ramiai išrėžė: mama meta į paprastą šiukliadėžę kai tėtė nemato.  Paršelis. :) Šiaip rūšiavimu pas mus iš tiesų labiau rūpinasi Silvija ir tėtis. Silvija dar ir kaimynus pamotyvuoti spėja, o mažė tuo metu šalia šypsosi ir linksi. :)

Šiandien mano vieno seno gero draugo gimtadienis. Seno ne amžiumi, nors jis 3 metais vyresnis. Seno pažinimo laikotarpiu. O gal ir įrodymu, kad paauglystėje prasidėje susirašinėjimai laiškais (pradžioje popieriniais, vėliau elektroniniais) gali nenutrūkti ir virsti draugyste ne tik popieriuje ar internete. na ir kas, kad iš viso matėmės du kartus, o paskutinė kartą 2007 m. Indija juk ne taip arti. Bet esu tikra, kad kitą kartą susitikus vėl plepėsime paromis ir puikiai leisime laiką. Juk kai kurie draugai tikrai yra visam gyvenimui. :)

Atšalo...

Uch, jau rudeniniai lietūs prasidėjo. Mano nemėgstamiausias metų laikas. Laimė, bent zuikėms jis nuotaikos negadina. O aš kol jas nuvedu į darželį ir per tą laiką tris kartus orai pasikeičia- lynoja, sustiprėja, nustoja ar pan. - mintyse ir pasikeikti spėju. Bet niekur nedingsi. O jos patenkintos žygiuoja sau su guminiais po balas, išsiskleidusios lietsargius, ir nejučia vėl užsimanau grįžti į vaikystę.Nors kaip kartais pasijuokia padaužyčių tėtis, pas mane darbe kartais tikras vaikų darželis, tai gal užteks pasijausti jo dalimi...
Bet ne apie tai aš šiandien. Net nežinau apie ką. Apie Silvijos naujas idėjas, ką veiks užaugusi: Užaugusi būsiu vaikų darželio auklėtoja, kaip Andromeda. Ignėja aišku irgi užsimano tuo būti, tik prideda, kad laisvu laiku, kai neties gatvių. Nors šiaip ji šiemet tokia auklėtojų numylėtinė ir "draugė", kad net stebėjausi, kad pirma nesugalvojo būti darželio auklėtoja. tas mažas padlaižiukas į pagrindinę auklėtoją kartais jau kreipiasi: Teta Viginijyte... (O ką daryti, jei Virginijyte dar sunku ištarti? ;) ). ir auklėtoja nuo tos gudrios šypsenos ir žodžių tuoj susilydo.
Kas dar? Greit praėjo savaitė ir greit eina kita. mažė griežtai atsisakė eiti į Mėtaują, bet užtat abi rimtai daianuoja "Dominantėj". Aš lakstau dar darbų, būrelių, vaikų ir namų. Bet nuvedus vaikus į biblioteką dar ir sau knygų sugebėjau pasiimti. teks ir jas perskaityti. ;)
Paskutinį savaitgalį spėjom ne tik dviejuose gimtadieniuose sudalyvauti, bet dar ir papramogauti. Konkės, tiesa, dar nepamatėm ir neišbandėm. Silvija jau ir pasakyti moka, o Igniukui išeina labai gražiai- Skunkė. Ir ji dėl to, aišku, visai nesuka galvos. :) Spėjom pasisupti Vytauto parke (taip, kaip ir kone kiekvieną kartą darbuotojai paaikčiojo, kokia Ignėja didelė, gi ką tik buvo mano pilve. Va ką reiškia mano plepumas ir dažnasa vaaikščiojimas, čia mus jau pažįsta. Bet tai šiai vietai prideda dar daugiau žavesio....) ir pasivaikščioti Ąžuolyne. Ir nuoširdžiaai, aaš taip pripratau prie savo neužsičiaupiančių plepsių, kad tylesni vaikai man jau taip keistai atrodo....

Lorraine Loots Miniatiūros

Neesu ir nebuvau didelė meno gerbėja. Ir piešt nemoku. Arba manau, kad nemoku ir net nebandau. Ir po Dailės muziejus ar fotografijos parodas retokai vaikštau. O kad kažkieno piešinius ar miniatiūras žiūrėčiau....
Bet ačiū Daivai, kad pasidalino

Postcards for Ants: A 365-Day Miniature Painting Project by Lorraine Loots

  Dar daugybė čia: Miniatiūros

 Neatsitraukiau. :)

Puntukas, Puntuko brolis ir labirintai

Atrodytų, kad Aukštaitija daug labiau išvažinėta nei kitos Lietuvos dalys, kadangi abu mano tėvai iš Aukštaitijos, bet apie Puntuko brolį net girdėjus nebuvau. O ir šįkart važiavom pusiau giminių lankyti (ech, tas mano nepailstantis giminių mylėtojas Silviukas), pusiau aplink pasidairyti. Dar ir Puntuką norėjom Silvijai parodyti, kol nepraėjo tas didelis domėjimasis Darium ir Girėnu.
Smagiai riedėjom į priekį. Važiuojant pro Ukmergę dar spėjom su padauiukų tėčiu juokais pasiginčyti, kur geriau būtų gyventi, Niujorke ar Ukmergėj. Kas kuriam mieste norėtų turbūt net klausti nereikia. ;) Tik jau bevažiuojant link Ukmergės atkreipiau dėmesį, kad palyginti su Žemaitija ir mūsų paskutine išvyka labai nedaug ženklų apie lankytinus objektus. Neskaitant piliakalnių, pirmasis buvo jau už Kavarsko. Pamatę užrašą "Puntuko brolis" negalėjom neužsukti. Pasiekę stovėjimo aikštelę su džiaugsmu lipom iš mašinos ir patraukėm takeliu per mišką ieškoti to brolio.Perlipom kalnelį. Kas per tiltelį ėjo, kam prisiplepėjus teko upelyje braidyti. :D

Bet buvo labai smagu, ir visai nešalta. praėję didžiulį skruzdėlyną pasiekėm ir Puntuko brolį. Tik mažė nepatenkinta dairėsi ir bambėjo, kad nėra čia jokio brolio, tik akmuo. ;) Apžiūrėjom, apčiupinėjom, apie patį akmenį paskaitėm ir žinoma, dar užlipom ant jo pasidairyti.
Kitas mūsų sustojimas buvo Anykščiai. Laikas kiek ribojo mūsų pasirinkimus, tad pažiūrėję į bažnyčią, vaivorykštę fontane

užkandom ir draugiškai sutarėm važiuoti į Labirintų parką. Nuoširdžiai, man tik nedidelė abejonė kirbėjo, o padaužyčių tėčiui daug didesnė, ar bus įdomu, bet panelių reakcija viršijo visus lūkesčius. Abi skuodė ir mus tempte tempė labirinte, kuriame reikia lenktyniauti kas greičiau suras išėjimą. Kiek pasisupus ne taip lengvai kaip pirmajam, bet suradom namelį medyje ir reikiamą išėjimą. O apvaliajame labirinte užtrukom dar ilgiau, bet kas keisčiausia abi tokios patenkintos vedė mus į priekį ir atgal, kad neliko nieko kito kaip sekti iš paskos ir mėgautis. :) O kukurūzų labirinte pravaikščiojom ilgiausiai, bet suoliuko neradom. Ir bežvilgčiojant į laikrodį teko išvilioti plepsytes lauk. Tik prieš tai atsakius į krūvas Silvijos klausimų apie kukurūzus ir apžiūrėjus jau kiek prasiskleidusias burbuoles. Gi smalsiukas nepamiršo kaip knygoje apie Darbėnus apie juos skaitė.
Užtat Puntukas įspūdžio nebepadarė. Silvija konstatavo, kad už barstyčių akmenį mažesnis, kopečių užlipti nėra ir gan greit išdardėjom į Andrioniškį į svečius.

Savaitgalis, raganos ir naujos knygos

Viskas susiję, tik turbūt pradėsiu pasakoti nuo pabaigos. O ta nauja knyga, tai žinoma iš Kakės Makės serijos, apie savjonių gimtadienį. Visą savaitę apie ją buvo kalbėta, maximose su akcija jos neradom, tad didysis plepsiukas vis tiek ją išsimaldavo knygyne.Žinoma, skaitėm vakare. Prieš tai dar daug kartų buvo peržiūrėta pačios ir suskaityti atskiri žodžiai, tie- kuriuos jau perskaito, tai yra trumpesni. ir tiesa sakant Silvija beveik tiksliai nupasaakojo tekstą. Tik dar nesugalvojau ar tai gerai ar blogai. Žiūrėsim dar, ar bus prie Pabėgusių ausų, kuri labai labai abiems patiko, Netvarkos nykštuko, kurią pavarto, ar Didelės tamsos, kurią rečiausiai prisimena. Man su padaužiukų tėčiu? Hm, dar nežinau. Virškinu. :D

Raganos dabar pas maniškes irgi mėgstamas žaidimas. Greta ligoninės, atostogų ir darželio. kažkas smagaus, linksmo. :) Dažniausiai reikia kažką užsimaukšlinti ant galvos ir kikenant lakstyti po namus. :) Abiems baisiai patinka būti raganom. Ir šiandien vakare nusilaksčiusi mažoji susirangė man į glėbį ir žiūrėdamos Lietuvos balsą plepėjom ir dainavom. Ignėja jau naują dainą turi. ;) Nebe Lia-lia-lia, au au au. Rimtesnę. :) Iš pradžių reikia pabai energingai rodant pirštu sudainuoti: man reikia mamos! tada liūdnai liūdnai pratęsti: bet jos čia nėra.... Ir tada su gudria šypsena ir velniukais akyse dainuoti: bet aš ją pagausiu ir bus ji va čia. :D
Bet grįžkim prie raganų- guli ji įsitaisius ant kelių ir plepsi: aš maža raganytė, tu didelė ragana... Aš aišku nusprendžiu išpūsti akis ir pasiteirauti: kodėl? kas taip sakė? Ir kaip visada, Ignėja sukasi iš padėties: Tėtė! :) Ilgai kikenau ir padaužiukų tėtį erzinau, kad jam labai nepasisekė su tiek raganų gyventi. :)

O savaitgalis? Buvo geras ir ryt poryt pripasakposiu. Apie Puntuką, kuris pasirodo ne toks didelis, Puntuko brolį, išbraidytą upelį, paprastus ir kukurūsų labirintą, dar giminių, daug obuolių ir... Dar daugiau šypsenų

Giminių savaitgalis ir vėl nauja savaitė

Jei ką giminių poreikis nesustiprėjo, tik mano zuikos norai ir svajonės kartais vėl pakoreguoja planus. Silvija išdidžiai ant pirštų skaičiuoja pusbrolius ir pusseseres kuriuos pažįsta, o tai, kad jie antros eilės vis dar atrodo visai nereikšmingas faktas. :)
Štai taip šeštadienį ir apsilankėm pas mano pusseserę Iną, dar kartu siekdami ir su naująja giminės nare susipažinti. Bet bevažiuojant entuziazmas jau didėjo ir pas mus. Turbūt ypač pas mane. Juk kažkada, vaikystėj, nemažai laiko praleista vasaromis. O ir vyriausiąją su mama ir sese padėdavom prižiūrėti. Iš tikrųjų, įdomus jausmas pamatyti tą, kuri atsiminimuose įstrigusi kaip 2 ar 4 metų mergaitė. Geriausiu atveju pirmokė. O jai jau septyniolika. Žiūri- ir nesitiki. :) Bruožai išlikę, bet prieš akis vis dar ta maža išdykusi mergaitė.... Bet Silvijai labiausiai rūpėjo ne tai, o mažesnieji pusbroliai. Žinoma, dešimtmetis ja jau per daug nesidomėjo, bet septynmetis Gerardas tapo Pusbroliu iš didžiosios raidės, apie kurį ir sekmadienį ir pirmadienį vėl ir vėl klausėmės. Gražu buvo žiūrėti kaip abu žaidė, sukišę nosis žiūrėjo Lego filmą, o paskui dūko lauke. :) O mažei užtat daug įdomesnis buvo katinas. :) O man... Laikiau mažąją Teodorą ant rankų ir stebėjausi, kad būna tokių ramių vaikų. bet kadangi maniškės toli gražu ne tokios, apie charakterius geriau patylėsiu, tai gal ir apsiribosim su dviem. :)
Beje, kaip šiandien juokėsi padaužiukų tėtis, jam negana visos trys namų moterys su charakteriu, dar ir jūsų kiaulytė tokia pati pakliuvo. Ir pasisek gi man taip. :) :) :)
O priešistorė tokia. Silvijos darželio grupėje labai aktyvūs tėvai. O mes nei daug laiko turim, nei kažką ypatingo mokam... Tai aš neatsargiai ir pasiūliau nunešti mūsų jūrų kiaulytę vaikams parodyti ir padaryti Silviukui siurprizą. padaužiukų tėtis pakalbėjo su auklėtoja ir mielai sutiko šį mano planą įgyvendinti. Bet... matyt pamiršom Murkytės atsiklausti. :D Ten ją žinoma paniurkė, kiek patampė ir mūsų labai ramiai gyvenančiam paršeliui matyt to pasirodė per daug. Iš pradžių kikenau kai papasakojo, kad parvežta namo ir paleista Murkė akivaizdžiai atsuko tėčiui užpakalį. Bet juokas juokais, o mūsų paršelis įsižeidė: nebekvyksi tėtį pamačius, nebėga artyn žaisti, nes iš rankų ėda tik tada, kai būna labai alkana. Tai šiandien tėčiui  teko eiti taikyti, kaip aš juokiausi. :) Bet panašu, kad pokalbis už uždarų durų pavyko ir Murkė vėl patenkiūnta kriuksėjo rankose. O jei rimčiau, aš naiviai maniau, kad šitie gyviai paprastesni, bet kur tau. Arba mums atitinkamas charakteris teko. ;)
Sekmadienį maniškės buvo pas močiutę Marijampolėj. Užsuko ir į kiną, pažiūrėti Amazonės džiunglių. Bet ir sugalvok tu man, tokį kiną padaryti be žodžių.... panašu, kad patiko, tik Silvija vis klausinėjo kadaa kalbės ir ar nieks nepamiršo garso įjungti.
O juokingiausia papasakota istorija buvo, kad maniškės sugebėjo pademonstruoti negražių žodžių žinias ir pasakyti "šūdas". Aišku, tėtis paklausė ką reiškia. tai mano kietos plepsės ir Doros žinovės tuoj išaiškino, kaad čia nieko blogo, čia tanzaniečiu kalba reiškia "nu nu nu klausyk močiutės". :D Ech, nebuvau aš tokia gudri jų amžiaus....

Saulė ir kava

Šiandien buvo visko: ir saulės, ir kavos, ir daug daug šypsenų. Turbūt seniai taip buvo, kad prasišypsočiau beveik visą dieną. Bet turėjau tam priežasčių. Ir jei ką tikrai nesilaukiu. :D Čia viena bendradarbė taip paspėliojo.
Kartais taip susideda: nauja suknelė, saulė, vidinis laimės jausmas, smagių paplepėjimų su kai kuriais bendradarbiais ir daug aplinkinių šypsenų. Dar skani kava per pietus. ;)
Šįkart ir vėl nepastebėjau kaip atėjo penktadienis. Naujas ritmas sukte įsuko: tenka keltis kiek anksčiau ir suruošti, aprengti vaikus darželiui. Kartais lengviau atsimerkia akytės, kartais sunkiau. Vis dar gaudom tą naują ritmą. Lekiu į darbą. Ten ir vėl pralekia diena. Beje, kur nepasigirsi, šiandien iš paties galantiškiausio mūsų įmonėje dirbančio vyriškio gavau ramunę. Paskutinę šiemet žydėjusią pas mus. O dar koks įteikimas buvo! Pabūsiu senute ir padejuosiu: jaunoji karta taip nebemoka. O mūsų septyniasdešimtmetis kiemsargis vis dar tai daro ypatingai. Štai su kokiais nuostabiais žmonėm aš dirbu. :) Ir išties, tai žmogus kurį mes mėgstam ir kuriuo visada džiaugiamės.
O kitą savaitę prasidės ir būreliai. lakstysiu dar daugiau. Bet padaužytės jau nekantrauja. :) Bijau, kad šį rudenį lindy-hopo planas bus neįgyvendintas, bet labai tikiuosi, kad pavasarį pavyks. :)

Kitas dalykas kuris mane šiom dienom užplūdo- tai malonųs prisiminimai apie Indiją... tam tereikėjo nusipirkti mūsiškai saldų ananasą. :) Net nežinau kodėl, iš vaisių man Indija vis dar labai asaocijuojasi su ananasais ir vynuogėm. gal todėl, kad per pirmąją kelionę aš paragau patį saldžiausią savo gyvenime valgytą ananasą, kurį Ricksonas įvertino kaip ne visaia prinokusį, nes... dar buvo ne sezonas. :) O per antrąją kelionę kilogramais valgiau daugybę vynuogių rūšių. O dar tebesvajoju apie 6 kg sveriančias citrinas, kurias mačiau. Telieka tikėtis, kad jos nekainuotų po 11 Lt už kilogramą, kaip šiuo metu pas mus.
Ech, žinau, kad Ricksonas ir Tejas lietuviškai neskaito ir nežino, bet kaip norėčiau su visa chebra juos vėl aplankyti arba pasaikviesti čia...

Rugsėjo šypsenėlės

Jau rugsėjis. mano šypsenėlės patenkintos žingsniuoja į darželį ir patenkintos grįžta atgal. O aš po pernykštės Silvijos grupės kol kas negaliu atsidžiaugti. Abiejų grupėm ir abiejų auklėtojom. :) Kur nesidžiaugsi, kai Ignėjai šalia mūsų taip verinamos ir mylimos Virginijos gavom kitą, kurią Silvija labai mylėjo, mes labai vertinom jai bebūnant Ežiukuose. Taip ir norisi garsiai pasidžiaugti ir tikėtis, kad taip bus ir toliau. :) kad kiekvieną rytą jos ruošis ir puošis su džiaugsmu, o vakare čiauškės ir plepės kaip viskas buvo.
O mes bandom grįžti į ritmą ir režimą. :) Šią savaitę dar nėra būrelių, bet jie tuoj prasidės. Kaip juokėsi padaužiukų tėtis, aš jau pavyzdingai gaminu, kepu pyragus ir pan. :) Bet pyragai atsirado ir dėl kitos priežasties: tai cukiniją reikia subaigti (o pridėjus šokolado gainasi toks skanus pyragas... ), tai obuolius, tai dar ką nors. :)
O paskutinis savaitgalis lėkte pralėkė. Buvom VII forte Jaunojo mokslininko renginyje ir klausėm bei darėm bandymus su šviesa. Abi rimtais veidais išklausė, rimtai kaišiojo nosis kur reikia ir kur nereikia, ir dar baisiai buvo patenkintos, kad mus visus ten jau atpažino. :) Ir man buvo smalsu paklausyti apie šviesą. Žinoma, grįžus teko gautus diplomus ant sienos sukabinti, bet negi sunku. Dar buvom pas Daivą sode. Smagiai ir greit prabėgo laikas. Buvo suskaičiuotos visos sraigės, apžiūrėtos kirmėlės ant krienų ir patikrintos išgraužtos skylės, apžiūrėta varlė ir su didžiausiu džiaugsmu "padėta" dirbti. Silvija ir dabar apie tai tebečiauška, o mums su padaužiuku tėčiu buvo rami ir skani popietė. net juokinga kiek: ten nuvažiuoti ruošėmės visą vasarą, o suderinom ir prisiruošėm tik paskutinį savaitgalį...

O aš rudenį pajaučiau vėsesniais rytais, pilnesniais autobusais ir obuolių kvapu. Turbūt niekam ne paslaptis, kad man patinka kepti pyragus. ir kai iš ko nors jų gaunu, taip ir knieti išbandyti naują pyrago receptą. Šiam sezonui sąrašiukas jau sudarytas :)