Metų pabaiga

Paskutinė metų diena. Apibambėjau visas šventes, apibambėjau dar kartais orą ir tikiuosi, kad kitais metais ba,bėti jau nebereiks ir viskas bus tik į gerą. Man asmeniškai tai buvo labai sunkūs metai. gal pusantrų sunkių. Bet esu tikra, kad kiti bus daug geresnį. Pažadų ir planų sąrašas jau padarytas, sniego sulaukta ir su rogėm pasivažinėta, tad belieka su šypsena sutikti naujus. Abi padaužytės šiemet patapo fejerverkų entuziastėmis, tad teko pažadėti, kad pažadinsim prieš 12 jų pažiūrėti pro langą. Tik tradiciškai tooooks rūkas lauke.
Bet vis dėlto kaip smagu lauke matyti sniegą. Ir tas dvi mažas šypsenytes besiduodant rogutėmis nuo kalno. Žinoma, paskui pasišnibždėjo or pareikalavo, kad tėtis sukabintų traukinuku ir taip pavežiotų. Bėgte, kas be ko. Kur jau tėtis dings, sutiko, o padaužytės kikeno nesustodamos. Atsidirbam, kaip sakant, už tuos laikus, kai tėvai mus vežiojo. Bet dar ir senelį reiks įdarbinti jei sniegas neištirps, tegul pavežioja. ;)
Spėjom ir tamsoj Rotušės aikštę ir eglę su Silviuku apžiūrėti. Ir į pilies eglę iš toliau paspoksoti. pabūsiu nepopuliari, kad ir kokia graži ir išradinga Kauno pagrindinė eglė, man ši tradicinė ir vėl daug mielesnė.

Nesirašo kažko. Bet vienas iš pažadų buvo rašyti dažniau, kad vėl galėčiau atspausdinti, įtrišti ir palikti padaužytėms savotišką knygą apie jas. pažadu tikrai pasistengti.

Plepsiukas

Naujas Ignėjos "perliukas":
Iš darželio mano panelė grįžo purvinom rankovėm, o aš bandau išsiaiškinti kas atsitiko. Klausiu ar valgė, ar ką darė. O ji ramiai:
-Nosį valiau.
-Ignyte, -klausiu- bet kaip tu taip sugalvojai? iš ko išmokai?
Akimirksniu išgirdau atsakymą:
-Logopedė išmokė.
 

Ignėjos pasakojimas močiutei apie Kalėdų senelį darželyje (telefonu): buvo pats geriausias, labai didelis, visai nebijojau. Tik jis senas ir apie dovanas vaikams nieko nesupranta.

Šventės

Tos beprotiškos paskutinės savaitės prieš šventes. kas, kad dovanas jau seniai turiu, kiti reikalai jas daro beprotiškom. :) Bet viltis miršta paskutinė. Gal tikrai kada ateis tas laikas, kai dienos prieš šventes bus ramios? Ne, ne pensijoj, pageidaučiau kiek anksčiau. :)
O dabar vos spėju bėginėti po repeticijas ir prasidėjusius kalėdinius renginius. O dar Ignėja virusiuku iš darželio pasidalino... Bet užtat kur nepasigirsi, kad pagrindinė Ignėjos auklėtoja (kurią mes labai visi mylim nuo Silvijos laikų, kaip juokėmės, po lygiai tėvai ir vaikai) išsigydžiusi koją sugrįžo. Ignėja jai net leido kelnes ant pilvo užmauti. :D Ir tik išėjus vakare pro duris sušnibždėjo- pataisyk kelnes žmoniškai, po pilviuku. :D

Jau buvo Silvijos šventė darželyje. Įdomiai vertinasi, kai po lopšelio pakliuvo pas didelius, tada grįžo pas bendraamžius. Bet pakliuvo labai smagus Kalėdų senelis ir mano akim žiūrint vakaras labai smagiai praėjo. Klausiau po to savo snaigės ko tokia rimta buvo. Sakė labai stengiausi, kad nepasakyčiau, kad Kalėdų senelio nėra. Gi mama pagrasino, kad tada dovanų negaus. :) Nepasakė. :)

Užtat šiandien juokiausi pasiėmusi Silviją iš darželio. Ateinu- plaikstosi mano gražuolė su kažkokia balta ilga suknele ir tik tapkėm, be kojinių. Staiga pasirodo Liepa, pasak Silvijos, jos geriausia draugė, ir grąžina segtukus. Paskui grąžina kojines. :D O prie spintelės dar Silvija ramiu balsu paaiškina, kad reikia namo neštis treningus išskalbti, nes buvo apskolinusi Liepai eiti į lauką. Ech, ta vaikiška draugystė. :) Kad pirštinėm keičiasi ir batus viena kitos matuojasi jau žinojau, pasirodo patobulėjo panelės. Užtat pas Ignėją ramu, nes geriausios draugės yra neginčijamai Auklėtoja Virginija ir šeimininkutė Renata. O vaikai sakė šiaip ten laksto, kad nuobodu nebūtų.

Vėl sekmadienis

Kažkaip tos dienos lekia ir pralekia. ir vėl susivokiau, kad vėl sekmadienis, vėl nauja savaitė. Tiek pat lakstymo su būreliais ir kitais darbais, bet kartu ir kitokia- kalėdinis renginys Silvijos grupėje, du pasirodymai su būreliais. va ir dabar, sėdžiu ir baiginėju gumytes-snaiges Silvijos snaigės apdarui. Net nežinau, gal net kiek nusivyliau, kad jie grupėje jokio vaidinimo nerengia. Tik kažką padainuos. Matyt pripratau pernai prie gero. Iš dalies labai sutinku su auklėtoja- tie vaidinimai vaikams gali būti didelis stresas ir daug pykčio dėl ne tų vaidmenų. Bet iš kitos pusės vis dar naiviai manau, kad tinkamą pasirodymą galima surengti. Labiausiai dėl to, kad mano panelė tokius pasirodymus labai mėgsta. Aiškiu, pliusas tas, kad bus snaigė ir ramu. Nereikia nieko naujo galvoti. Ir mažoji bus snaigė po savaitės. Net pati stebiuosiu, kad taip lengvai su kostiumais išsisuksiu. Eilėraščių irgi moka. Mažoji jau protestuo nustojo, tad parodė darželyje, kad ir daineles moka, ir eilėraščius. :) Ir namie vieną išmokom. Daugiskaita todėl, kad bemokydama ir aš išmokau. Tokį, kur vaikystėj nežinojau, bet man labai gražų.
Šiandien jau papuošėm eglę. Puošė abi, aš tik su girliandom kiek pakilnojau ir pareguliavau, kad eglė nenugriūtų visas girliandas į vieną vietą sukrovus. Bet su kokiu entuziazmu jos tai darė... Žiūrėjau ir bandžiau atsiminti kada nustojau mėgti šventes ir namų bei eglės puošimą. Aišku, tada kai mano "meniška" sesė pradėjo nuspręsti, kad taip kaip aš ar mama puošia nemeniška, nedera spalvos, per daug blizgučių ir t.t. Tai ir patikiu eglės ir iš dalies namų puošimą joms. Tegu žiba tos mažos akytės iš pasitenkinimo. :)

Užtat mano didysis smalsiukas senelio "dėka" rado naują susidomėjimo sritį. kartais prismeigt tą senelį norisi. Gi sugalvojo papasakot apie Loch Neso pabaisą. ir kad užsikabino Silvija... Maniau, kad vaikams bent jau angliškai bus daugiau kokių filmukų ar ko. Nes lietuviškai tai ne kas... Net ir Nesės baladės, trumpučio 5 min prieš Mikę pukuotuką rodyto filmuko internete neradom. teko suktis su angliškais ir pan. ne visai vaikiškais. o jau paskui postringavo mano smalsiukas apie visus galimus variantus... :)

Gruodis

kažkaip ėmiau ir atitrūkau nuo rašymo. Gi būna dienų, kai galėčiau padaryti bent penkis įrašus, o būna, kad atsiverčiu šį blogą ir vėl užvcerčiu, ir tai visai nesusiję su turėjimu ką papasakoti, kartais net nuotaika. "Nerašadieniai". :)
Būtent tokie manematyt ir buvo ištikę. Tuo labiau, kai padaužiukų tėtis komandiruotėj buvo (Ech, o aš paskutinį kartą kažkur, tai yra Stokholme, buvau 2008 m. gruodį. tai buvo taip seniai....), ir dar visokių papildomų darbelių buvo. Bet kaip nors. :)
Turbūt jau šimtą kartų minėjau posakį, kad du vaikus verta turėti vien dėl to, kad pamatytum kokie skirtingi jie gali būti. Kaip ir tai, kad auginant Silviją jau atrodė, kad ji nelengvas vaikas, bet kai gavau Ignėją... O visi šie pamąstymai susiveda į trumputį pasakojimą apie du šią savaitę aplankytus renginius. Silvija turbūt jau nuo dviejų mielai žiūrėdavo ir išsėdėdavo ir spektakliuose, ir koncertukuose. O va Ignėja, jei tik pasitaiko proga, bando iš jų dingti po pirmų 10 minučių. Ir jokie saldainiai kartais nebepadeda. Tik šįkat tos progos nebuvo, nes ėjom ne su tėčiu. Ir kadangi prie mažosios ir taip nemažai tenka taikytis, šįkart jai teko taikytis pie mūsų su Silvija norų. :)
Pirmasis buvo Naisių vasaros teatro spektaklis "Troliai mumiai ir burtininko skrybėlė", į kurį gavome kvietimus. Kas tie troliai mumiai žinau tik teoriškai, pagal paveiksliuką. Aš tos knygos ko gero neskaičiau vaikystėj, maniškės irgi neskaitė dar. Atkeliavome, įsitaisėme, Silvijai aišku įspūdį darė pilna salė mokyklinukų. O aš su pirmaisiais žodžiais turbūt įgijau skeptiškumą. Suaugėliškas nusistatymas. :D Bet jei spektaklis būtų išties geras, ar būtina būtų sakyti jo pradžioje, kad vaikai jei tyliai bus po spektaklio gaus po dovanėlę (pasakų kompaktą)? Tad kaip vėliau juokiausi: aš šiam spektakliui per sena, Ignėja- per maža. Net Silvija kiek nuobodžiavo. O mes su Ignėja vos sulaukėm iki pabaigos. Tad jei būčiau pinigus mokėjus, būčiau labai nusivylus....
O šeštadieninis renginys buvo neplanuotas, bet labai labai džiaugiuosi į jį nuėjus. Nors Ignėjai aišku irgi nepatiko. :) Tai buvo koncertas, skirtas Lietuvos choreografo Juozo Lingio 95-ųjų gimimo metinių paminėjimui - “Jievarėlio tiltu atėjai į meną”. Kadangi ten šoko ir Malūnėlis, o vadovė užsiminė, tai jau pamačius maldaujančias Silvijos akytes nieko neliko kaip nusipirkti bilietus. Tuo labiau, kad vadovė juos pigiau pasiūlė. Nebūčiau aš, atvažiavom anksčiau, kad atsisėstume prieky. Iš trečios eilės tikrai puikiai matėsi. Ir man labai labai patiko koncertas. Daug kolektyvų, šokusių po vieną ar du šokius. Turbūt tik Malūnėlio buvo trys šokiai. Įdomu ir tai, kad bent pusė kolektyvų vadovų vadovauja keliems skirtingiems kolektyvams. Ech, ir vėl žmonių trūkumas... Bet reikia pasidžiaugti, kad spėja. Buvo smalsu stebėti Silviją. Žinoma, jai labiausiai patiko kur šoko maži vaikai ir Malūnėlis. Bei Žilvičio vestuvinis šokis, kur piršlienę mėtė ant rankų. Kaip ji kikeno ir vis teiravosi, kas būtų, jei dėdės nepagautų. :) Arba viename šokyje, kur buvo ir ansamblio senjorai, ir jaunimas, atsisuko ir išsišiepus pasakė: tai ir jūs su tėte galit eiti mokytis šokti, kada nors visi kartu šoksim. :) Ech, kad tas entuziazmas tik niekur neišgaruotų...
Turbūt pirmą kartą iš taip arti stebėjau tautinių šokių pasirodymą. Aišku, kiek kitaip nei Silvija viską vertinau. Patiko visi. Bet turbūt didžiausią įspūdį darė šokis "Džigūnas".
man daugiau kaip pusantros valandos pralėkė bematant. Ir labai teisingai išeinant iš salės nugirdau pagyvenusią ponią (čia dėl laikysenos, povyzos, aprangos ir...šiltų akių) sakant: kažin, ar mums buvo smagiau žiūrėti, ar jiems smagiau šokti. Būtent! Nes lygiai toks pats jausmas ir mane apima žiūrint daugelį pasirodymų. :)

Mažasis plepsius

Renaldas išvažiavo į komandiruotę. Ryte keliu Ignėją į darželį ir šįkart pirmas klausimas: O kur tėtutis? (taip gražiai irgi dažniausiai vadina tik tada, kai išvažiuoja). Sakau, kad komandiruotėj. Akytės sužybsi ir sako: Neklausysiu tavęs iki kol grįš tėtutis. O kas bus tada?, -klausiu. Nes šita panelė klausyt iš viso nelinkus. Pagalvosiu, -atsako patenkinta. Ir patylėjus priduria: O pagalvojus ir vėl neklausysiu.

Trys ilgi metai ir daug žilų plaukų :)

Šiandien mano mažajai, labiausiai užsispyrusiai ir nenustojančiai ginčytis ir derėtis bėdytei suėjo trys. Oi daug žilų plaukų per šitą mažą užsispyrėlę pas mamą atsirado... Kaip kitaip su vaiku, kuris manosi esąs visada teisus ir vis bando išsukti padėtį į arba arba savo naudai. ir turi naują mėgstamiausią posakį: negaliu patikėti, kad tu galėjai taip pasielgti. Susigraibė iš bent trijų aplinkinių ir sudėjo viską į vieną sakinį. :)

Gimtadienio šventimas jau prasidėjo ir dar šią savaitę nesibaigs. Buvo seneliai, buvo darželis, bus dar kita močiutė ir šiaip svečių.Ech, gera būti vaiku ir taip laukti gimtadienio. Aš savo nelaukiu... O mažoji jau nuo rugsėjo darželyje apie jį plepa ir turbūt neliko apie tai nežinojusių. :) Ir šiandien baisiai didžiavosi vienai "tetai" pasakydama, kad jai jau trys. O Silviukas tuo tarpu irgi didžiuodamasi pridėjo, kad jos sesė jau didelė. :)

Ignėjai dabar skaičiavimo manija. Skaičiuoja viską: kaštonus, mašinas, stulpus, medžius. O aš iš savęs juokiuosi, kad esu sugadintas žmogus. jei manęs ji netikėtai paklausia kiek bus 4 ir 3, pirmiausiai atsakau, kad septyni, ir tiko po jos prieštaraujančio "neeeee" prisimenu, kad reikia sakyti koks čia autobuso numeris. :)

Plepsius

Kaip gera būti beveik trejų metų ir tikėti, kad viskas vyksta dėl tavęs.... Antradienį Ignėjai Megoje pasakiau: Žiūrėk, kaip gražiai pasipuošė parduotuvės. O ji nusišypsojo ir atsakė: mano gimtadieniui? Žinoma, gi gimtadienis bus anksčiau nei Kalėdos. :)

Kažkaip sutapo, kad ir kitas perliukas iš parduotuvės. Kols su Silvija Prizmoje surinkom pirkinius, Ignėja prižiūrima tėčio suposi ant karuselės. Grįžus šypsosi iki ausų ir sako: mama, aš radau draugą, ir rodo į šešiametį berniuką.
pažaidė dar jie šiek tiek. Išeinant sakau jai: atsisveikink su draugu. Tik Ignėja papūtus lupytes atšauna: joks jis man draugas, čia tik šiaip dėmesį rodo...
Va taip :)

Trumpa ataskaita :)

Pažadus reikia vykdyti, tiesa? Čia apie naują patiekalą iš turimų žurnalų ir desertą. Desertas buvo svečiams, tie patys pyragėliai iš namie gamintos šaldytos mielinės tešlos. O patiekalo receptas jau labai ilgai buvo padėtas ant palangės. Burokine tarka tarkuotų bulvių ir varškės blynai. Taip įdomus skonis.... Bet padaužyčių tėtis bemat visus suvalgė ir dar paklausė kada vėl kepsiu :)

Scanorama

Šiandien su Daiva buvom Scanoramoj. Ačiū, kad priminei, paraginai ir ten nuėjom. :) Filmą, tiesą sakant, rinkomės pagal dieną, kada abi laisvos ir valandą, kad viską spėčiau ir būtų kas padaužytes pažiūri. Iš pradžių kiek mėčiausi tarp dviejų, bet galiausiai pasirinkom Laimingas, kad esu kitoks. Nebūčiau aš, ar ne? :) Oi praeitam darbe diskutuotų apie šį klausimą per rytinį kavos gėrimą.:D
Jau nebeatsimenu kada žiūrėjau "rimtą" filmą. O šis dar buvo ir labai mielas.... Daug gyvenimo mačiusių senų žmonių veidai, akys, nuotraukos, prisiminimai. Buvo juokingų momentų, buvo liūdnų. Iš vieno jų tikrai norėtųsi pasimokyti manierų. Iš daugelio jų- gyvenimo džiaugsmo. P pabaigai buvo parodytas jauno vyruko monologas. Labai aiškiai sudėliota norint pabrėžti skirtumą, kad seniau buvo daug aiškiau kas yra kas, o dabar kartais sunku pasakyti....
tad kas tik turit noro- labai rekomenduoju :)

Šventės ir nešventės

Vėl savaitė kažkur baigia praliuoksėti- su savais ožiais, džiaugsmais, mano pabambėjimais ir visu kuo kitu kas priklauso. :) darželyje buvo Žibintų šventė. paprastai išaidavo taip, kad ten eidavo tėtis, bet šįkart jau reikėjo abi lydėti. Prisipažįstu, nelabai žinojau šios šventės prasmės. bet paskaičiau darželio puslapyje :D

Lapkričio 11 dieną yra minima Šv. Martyno diena. Nuo šios dienos pradedama laukti Kalėdų.

Kasmet Žibintų laikotarpio metu mūsų darželyje vaikai klauso pasakų apie nykštukus, žaidžia nykštukų žaidimus, dainuoja daineles. Mažieji darželinukai patys nori būti nykštukais ir pajausti stebuklų galią. Vaikai šiai šventei nuostabiais ornamentais dekoruoja savo žibintus, kurie galbūt atneš šilumą ir šviesą ten, kur dabar viešpatauja tamsa, uždegs mažytę ugnelę kiekvienoje širdelėje, įžiebs skaisčią saulelę kiekvieno mūsų viduje. 

Ir aišku, viskas baigiasi ėjimu į lauką su žibintais ieškoti nykštukų paliktų dovanų. :)

Turėjome vieną žibintą, tad kažkiek mėčiausi- pirkti  antrą ar daryti piešiant ant stiklainių. Bet galiausiai apsisprendėm piešti. Už Ignėją piešiau aš, nes nenaudėliukas nelaiku užmigo, o Silvija jau labai daug prisidėjo. Ir tiesą sakant uždegus viduje žvakutes jie atrodė tikrai neblogai. Ir dar kiek reiškė pasitenkinimo kupinas mano didžiosios balselis: mes su mama pačios padarėm!

 O Ignėja vėl maištauja prieš darželį.... Pagrindinė auklėtoja turi problemų su koja, trūko raiščiai, ir pamažu mažasis paršelis vėl ima išsidirbinėti... :( Nešoka ir nedainuoja per muzikos užsiėmimus, dar aišku garsiai paaiškindama, kad nepatinka. Nors panašu, kad visas daineles puikiai moka. kažkurią dieną susigalvojo miegoti sėdėdama.... O gražiausias pokalbis buvo po susirinkimo, per kurį papasakojo, kad antroji auklėtoja bandė vaikus išmokyti eilėraščio (visi jie gimę 2009 m., Ignėja viena jauniausių grupėse), bet panašu, kad nelabai pavyks.... Kitą dieną klausiu kokį eilėraštį auklėtoja mokė. Mano mažė šaltu veidu padeklamavo ir pasakė: Bet aš jo visai neišmokau ir nesakysiu. Sunku su tais užsispyrėliais.... Bet gal užsispyrusiai mama pavyks įtikinti užsispyrusį vaiką? ;)

Daivos blogas

ir vėl noriu pasidalinti taikliu įrašu apie popkultūrą. Labai daug kam pritariu. Ypač dėl I. Jankauskaitės nusikalbėjimo....
O jau kiniškas klipas koks... :) Maniškės kvykčiojo iš laimės žiūrėdamos. :)
Daivos straipsnis

Plepučiai

Nuklausytas vakarykštis mano plepučių pokalbis su šiek tiek priešistorės.
Ignėja žino, kad jos gimtadienis pirmą žiemos dieną, ir kad žiemą sninga taip pat žino. Tad netruko padaryti išvadą, kad per gimtadienį galės eiti į lauką su rogutėm. Silvija jau supranta, kad nebūtinai, bet bando guosti sesę:
-Žiūrėk, mama snaiges neria, tai jei per tavo gimtadienį nebus tikro sniego, prašysim daug tokių prinerti ir gal išeis važinėti....

Suknelės

Pagaliau pabaigiau savo didįjį šių metų projektą Silvijai, megztą suknelę, kuri turi suktis, būti su bantuku/kaspinėliu tam tikroje nurodytoje vietoje ir labai aukštai pasikelti į šonus. Ilgai vakarais mezgiau... Gal 10 kartų suabejojau ar rezultatas bus vertas to vargo, bet... Panašu, kad verta. Ir svarbiausia, kad panelytė labai patenkinta. Šiandien ja net į Prismą važiuodama užsimanė rengtis. Ir vienu metu tikrai pasigailėjau, kad neturiu fotiko. Reikėjo pamatyti, kaip mano damutė sumąstė prismos leidinį pavartyti atsigulus ant suoliuko ant pilvo, sulenkė kojas ir sukryžiavo, ir dar pažiūrėjo, kad suknelė gražiai kristų. :) kas įgimta, turbūt neatimsi. :) Užtat mažoji kaip užmigo mašinoj, taip ir Prismos vežimėlyje prasivežiojom miegančią.

Ir dar skubu duoti šios savaitės ataskaitą: beveik teisinga lazanija iš pirktinių lakštų jau iškepta ir suvalgyta, čia buvo naujasis receptas, o pyragėlių tėšla "vėsinasi" šaldymo kameroje ir savo žvaigždės valandos sulauks ryt. :)

Kažkaip ir vėl greit pralėkė savaitė, penktadienį straksint po balas ir klausant panelių išminties. Kaip visada, mano dvi kukules grįžtant iš darželio pakalbino vienas senukas. Ir tipiškais juokeliais: kad jei neklausys mamos, jis jas pasiims. Bet Ignėja nepėsčia, ramiai atšovė, kad su tėte bus. tas pamąstė, ir sakė ir tėtę pasiimsiu. bet abi paaiškino, kad turi senelius ir tetą Jovilę. Va tada senukas matyt nusprendė, kad mūsų visų neišmaitins ir savo išminties daugiau nedemonstravo. Šiandien vėl daug visko teko nuveikti. Bet gražiausia buvo žiūrėti kaip vakare Ignėja su tėčiu "mankštą darė". pažiūrėjo į tėčio daromus atsispaudimus, atsigulė, pabandė, bet neišėjo. tada iškėlė užpakaliuką, pasukiojo ir užtikritu balsu pasakė: taip sunkiau, tu nebandyk, vis tiek neišeis.
Kad man tokio pasitikėjimo... :D

Pažadai

Šįkart apie mano pažadus, nes mano maži paršeliai nei pro kur jų nesilaiko....
Tvarkydama recptus (žurnalus, knygas, iškarpas ir kažkada atspausdintus bei persirašytus), supratau kiek be proto daug jų turiu. Tad neatsargiai pažadėjau, kad kas savaitę išbandysiu po naują receptą ir kepsiu po desertą, nebūtinai naują. Tik kažin, ko kažkas labai juokėsi... Na, gal ir nebe pirmą kartą žadu...
Fotografė iš manęs nekokia, ypač maisto srityje. Bet ataskaitą pabandysiu duoti.

Kvepalai

Deja ne man. Nors reikia pasakyti, kad jų kvapas toks, kad mielai pasiskolinčiau ir gal pasiskolinsiu. matyt dar neišaugau iš septynmečių grupės. ;)
O jei rimčiau, šiandien atšventėm Silvijos gimtadienį su seneliais. Ir mano padaužytė jau be galo laiminga turėdama savo išsvajotus kvepalus.

užtruko surasti, išrinkti. pauostyti kur Kaune taip ir neradau, tad spėliojau spėliojau, kuris iš dviejų Jacadi kvepalų mergitėms (ar 3-7 m amžiaus, kuriame pasak aprašymų dominuoja karamelė, ar nuo 7 m. mergaitėms skirti kvepalai) ir pasirinkau antrąjį variantą. Butų tikrai smalsu apuostyti pirmuosius, bet šie tikrai nenuvylė. neesu kvepalų žinovė ir tikrai ne taip lengva man apibūdinti kvapus. Bet jie gaivūs, ir kartu saldoki. Neįkyrūs ir išliekantys. Ir taip, tikrai praėjus kiek laiko pajutau vanilę. :) Dermatologų patikrinti. O Silvijai dar labai svarbu buvo ir gražus buteliukas ir dėžutė. Čia kaip Silvija išaiškino močiutei: Iš Prancūzijos, mergaitėms, o ne kažkokioms tetoms, skaniai kvepia, daržely niekas neturės, o jau buteliukas koks gražus... :) Ech, jau visa panelė... Dar besimėtanti ar leisti darželio draugėms pasipurkšti ar ne. Bet buvo smalsu matyti tą susidomėjusį ir pasimėgaujantį žvilgsnį uostant pačios pasipurkštus kvepalus ant rankytės.

Rudeninės ligos

Mano padaužytės sirguliuoja jau visa savaitė. Tiksliau pradėjo viena, po to kita, temperatūra pabuvo pirmas dvi dienas, o dabar naktim tebekosėja ir upeliais bėga nosys. tai reiškia, kad neina į darželį ir bando iš mamos išspausti paskutinius kantrybės trupinius. O jų jau ne tiek daug teliko. :D Nes ką jau ką, o susipešti ir susiginčyti maniškės moka, dėl kiekvienos smulkmenos. O po 5 minučių susivienyti prieš mamą, tėtę, močiutę ar pan., kad gautų ko nori. ir dar, žinoma, ginčijasi iki nukritimo.
paskutinis Silvijos nežinia iš kur pagautas padūsavimas yra apie sunkų gyvenimą. Eiga dažniausiai ta pati: kažko neleidžiu, paskui po visų gudrybių supyksta ir pareiškia, kad jos gyvenimas labai sunkus. dar kiek papykus prasideda savotiškas žaidimas, nes atsakymus į visus šituos klausimus ji žino atmintinai. Prasideda nuo to, kodėl reikia manęs ir tėtės klausyti, paskui kiek ilgai reikės klausyti, kada galės iš mūsų išsikraustyti ir kokius daiktus pasiimti. Čia dažniausiai prasideda linksmoji dalis, nes kai kurių iš tų daiktų ir sesei reikia. O dėl kai kurių niekaip neįtikinu, kad iki to laiko kol jai sueis 18 jei bus išaugti, nereikalingi, sugedę ir t.t.

O kartu jau prasideda mintys apie Kalėdas. Įdomiai bus, kai Silviukas jau visus iškvotė, susidėliojo taškus ant i ir su įrodymais mane prirėmė prie sienos. Nemelavau. Pamenu, ir aš panašaus amžiaus sužinojau, kai aukštai spintoj radau kalėdų dovanas. Ir iki šiol atsimenu kaip pykau, kai mama su močiute vis tiek bandė aiškint, kad ten Senelis Šaltis pasidėjo. Juk pati jaučiausi tokia protinga ir sumani, o toks aiškinimas skambėjo kone kaip įžeidimas.
bet ne apie tai aš. Abi piešė atvirukus siųsti kalėdų seneliui. Ignėjai nusispjaut ką sesė aiškina, ji tvirtai žino, kad Kalėdų senelis yra. O Silvija nori gauti atsakymą iš tų dėdžių ir tetų, kurie parašo atgal. Tik jau Silvijos padiktuoti tekstai....
Brangus Klėdų seneli,
Kaip gyveni? Kaip jautiesi? Kiek tau metų?
O paskui veide atsiranda gudri šypsenėlė ir diktuoja toliau: Noriu kalėdoms mėlyno megzto sijono, to, kurio mama vis nepabaigia megzti. :D
va taip...

Mama, o tu žinai, kad man jau penki?

Šitą klausimą vis dar tebedirdžiu po Silvijos gimtadienio. Žinau, kad penki, kur jau nežinosiu, kai taip dažnai primena. ;) Ir nors ligos kiek sutrukdė gimtadienio šventimą, tai tik nusikėlė kokia savaite.
Ech, geras amžius, kai kiekvienas gimtadienis reiškia tiek daug ir kiekvienais suėjusiais metais taip didžiuojamasi. :)
O aš sukuosi ir bandau viską spėti. Gyvenimas tikrai nespėjo tapti nuobodus, naujų veiklų krūvos, kartais net iš savęs juokinga. Bet kaip visada, šypsena ir pirmyn. Yra du mano mėgstamiausi posakiai (aišku, nereikia jais aklai tikėti, o tik priminti sau kai reikia): Norėti- tai reiškia galėti. Ir Nieko nėra neįmanomo. :)

Gimtadienis atrodo ką tik praėjo, o Silvija jau plepa apie Kalėdas. Nors pernai per darželio šventę panašu, kad "išrišo", kad kalėdų senelio nėra, kad jis negali būti toks žioplas, kad dovanas bet kur paliktų, kartais nebesuprantu, ar ji gerai apsimetinėja, kad tiki Kalėdų seneliu, ar tik tiki kai apsimoka tikėti. Bet laiškų kalėdų seneliui rašymas šventas dalykas. Šiemet abi rašys po du, skirtingais adresais. Žiūrėsim, kiek gausim atgal atsakymų. Ignėja labai rimtu veidu pareiškė, kad ji Kalėdų seneliui nupieš balioną, nes jam labai patinka balionai. negi ginčysies. :)

Kas ką auklėjam :)

Mūsų tėtis dabar komandiruotėj. bet vaikai kažko netapo supratingesni ir ramesni, nor tėčio pasiilgti spėjo. Reiktų girdėti kokiais balseliais su juo čiulba telefonu. :)
Gal jau pasakojau apie mūsų rajone gyvenantį pagyvenusį vyriškį su kažkokia protine negalia. Jis kiekvieną kartą eina sveikintis, bando kalbėtis, tik kad aš nelabai žinau ką jam pasakyti. O vaikams kaip ir priklauso aiškinu, kad yra kitokių žmonių, jų nereikia bijoti, nereikia juoktis ar spoksoti, o reikia draugauti.  ir panašu, kad nors kas galvelėse liko. Vakar vesdama jas iš darželio ir sustojus prie supynių tolumoj pamačiau šį vyriškį. Jau sakiau tyliai pastovėsim ir praeiis, bet kur tau, manškės kad užrėkė: mama, ča tas dėdė kur pažįstam, einam sveikintis. Ir jokie mano išsisukinėjimai nepadėjo. Dar ir moralo sulaukiau, kad reikia draugauti. Taip ir teko pareiti kartu. :)

Muziejus, Cypliukas ir daug lietaus

Vos prieš kelias dienas pamąčiau, kad jei ruduo visada būtų toks gražus, tai galėtų tęstis ilgai ilgai. berods tai buvco antradienį, kai po darželio, bibliotekos, iki sutemų prabuvom lauke. Bet orai greit keičiasi. jau ir daug lietaus gavom. Ir daug balų panelės prataškė. :)
Tėtis dabar komandiruotėj. Išskrido vakar, o Silvija šiandien vakare jau pasigedo ir pradėjo skaičiuoti dienas iki jo grįžimo. Aš dar per krūvas darbų nelabai spėjau pajausti. Juk paskutinę savaitę jis grįždavo gan vėlai. Gal tik migdant vaikus pasijaučia. Arba, kad reikia mažesnį kiekį maisto gaminbti valgyti. ;) Bet Silvija vakare skaitant knygą pasakė, kad kai grįš tėtis vėl su juo skaitys tą pačią knygą. Gražu...
P ta knyga iš bibliotekos,

Bibliotekoj jos abi knygas renkasi pačios, po dvi. Aš tik padedu pasakydama skaityta ar ne. Net nepasakysiu kuri ją išsirinko. Bet patiko ir man. Apie mažą lėlytę vardu Cypliukas, kuri patiria daug nuotykių. Net susimąsčiau, ko gero vaikystėje jos nebuvau skaičiusi. o kai Silvija paklausė kokias dar estų knygas žinau, susimąsčiau, kad jokių. Reiks pasitaisyti.:) Tik nujaučiu, kad artimiausiu metu nusimato kartu su Silvija siūti lėlę....

Silvija prašė prašė, ir išsiprašė lankyti dar vieną būrelį- tautinius šokius, tai yra Malūnėlį moksleivių rūmuose. Buvo dar tik du kartus, ir atrodo visai neblogai sekasi, abu kartus prabūna su šypsena. Tik man ta besigiriančių močiučių kompanij kartais pernelyg juokinga. Gal todėl, kad aš dar ne močiutė. ;) Ir man maniškės tiesiog normalūs pasiiutę vaikai,l o ne tikrų tikriausi genijai, kaip atrodo jų pasiklausius. :) Trečiadienė į moksleivių rūmus keliavom visos ir tarp būrelių nusitempiau vaikus į muziejų. O ką daryti, jei norėjau pamatyti vieną fotografijų parodą Čiurlionio muziejuje? Juokingiausia buvo Silvijos reakcija sužinojus kur einam: O dar yra Kaune muziejų kur aš nebuvau??? Taip, Silveli, yra. Kai kuriems dar ne laikas, kaip ir šiam. Bet kadangi trečiadieniais nereikia mokėti, surizikavau. Prisipažinsiu, Čiurlionio muziejuje buvau ilgai nebuvusi. Jis taip pat rekonstruojamas, ir įėjimas visai kitur. Ir ne visos ekspozicijos rodomos. Minėta fotografijų paroda Silvijos visai nesudomino. Ir po muziejų pravaikščiojo susiraudkus. Ką darysi, būna ir taip, kad prie mamos reikia derintis. Užtat daug įdomiau buvo lauke šuolius besitreniruojantys vaikinukai. Ar užsukimas į spurginę. Tik čia jau mažoji mane prajuokino. Atsigėrė sulčių, suvalgė pusę "žiedelio" ir.... su puse spurgos rankoje užmigo. Nors darželyje temiega dvi-tris dienas per savaitę ir seniai toks bajeris bebuvo nutikęs. Tad tego užsigabenti ją į parodos kalną iki moksleivių rūmų, kur pabudo ir pirmas klausimas buvo apie jos spurgą. :)

Rūbai, tuštybė ir patogumas. Arba keistas įrašas apie neaišku ką.

Čia turbūt viskas gali būti man pritaikyta. O turint du greitai augančius vaikus, įsivaizdavimą kaip jos turėtų būti rengiamos, vieną dukrą, kuriai labai svarbu būti gražiai ir ribotą biudžetą apie drabužius ir batus tenka nemažai pasukti galvą. Net susimąsčiau nuo kada ją smarkiai suku. Gal nuo tada, kai Silvijai suįjo pusmetis ar metai? ir vis labiau ir labiau.... Juk puikiai dar prisimenu kaip vaikystėj norėjau puoštis...
Bet apie viską iš eilės. Šiandien belaukiant kol mano mazgės padainuos Lukrecijos močiutė bekalbant apie kitus dalykus papasakojo, kad dailės būrelyje yra labai puošiama mergaitė, kurios batai, pasak kitų mamų, puošiami svarovskiais. Ir pakomentavo: va čia tai tuštybė.
Tos mergaitės nemačiau. Ar tuštybė nepakomentuosiu. Nors žinau, kad nemažai mano pažįstamų apie vaikų rengimą turi kitokią nuomonę nei aš. O aš... aš tose mažose akytėse matau didelį norą ir džiaugsmą. Be to, nebūkim naivūs, gyvenam visuomenėje, kurioje tikrai sutinka pagal rūbą. Ne, ne pagal brangumą, gal labiau pagal mokėjimą suderinti, prisitaikyti prie savęs ir atrinkti progą. Ar aš tą moku? Tikiuosi, bet čia spręsti kitiems. Bet kiek pamenu Silviją jai visada tai rupėjo. Iki šiol juokinga prisiminus, kai ji dar nekalbėdavo, bet bodžiukus "išbrokuodavo" pagal spalvą.  :) Buvo žaliasis periodas, po to žydrasis ir dabar nesibaigiantis rožinis. Bet iš kitos pusės aš rami, kad 90 proc. atvejų Silvija pati apsirengs pagal progą, švariai ir į temą. Dar ir pasirūpins kad tėtis ir sesė tinkiamai apsirengtų. :) Džiaugiuosi, kad ji žino, kad teatras nėra ta vieta į kurią einama su treninginėm kelnėm.
Pinigų į aprangą daug investuoti negaliu, tad tenka investuoti laiką ieškant. Aišku, turi būti patogu, gražu ir "atlaikyti" ne tik Silvijos nešiojimą, bet ir sulaukti Ignėjos. Reikalavimų turbūt nemažai...
Neseniai su Jolita per skype diskutavom apie rūbų kiekš. Tokių rimtesnių rūbų, kaip striukių. Taip pat ir batų. Taip, maniškės turi po lietaus kelnes, pora guminių batų. Bet kaip smagu jas matyti besiduodant balose ir iš paskos kartais pralėkti. :) Ir taip prisiminti, kad ir kažkur manyje šalia pavargusios ir amžiais susirūpinusios mamos dar tūno vidinis linksmas vaikas. Turiu po kelias striukes ir batus, kad kažkam sušlapus ar išsitepus nereiktų sėdėti namie. O išsivoliojus lapų krūvoj visko būna. Arba keliais perėjus per purvą. :) Tuštybė? Gal. Bet aš tai įvardinu kaip patogumą ir pagalbą sau, kad nereiktų kasdien skalbti ir lyginti. Ar... sėdėti visą dieną namie sušlapus batams.

Vaikai...

Kiek aš save atsimenu ir kiek man pasakodavo mama ar mamos draugės, aš visada norėjau turėti vaikų. Dar tada, kai vyras prie vaikų atrodė tiesiog kažkieno sugalvotas priedas, kaip dabar Silvijai ir Ignėjai. Silvija žino, kad vaikus nuo debesiuko kviečia dviese. Bet jis toks bereikšmis priedas, kad geriau palnuoti gyventi su sese, nes panašu, kad taip atrodo būsiant daugiau pagalbos. :) :) :) O mažoji tiesiog patenkinta linksi ir galiu užtikrinti, apie jokius vaikus dar negalvoja.
Vaikų nenorėti kartais pradedu dėl šitų dviejų siautėjančių vaikigalių, kurios taip puikiai veda mane iš kantrybės, stebina, kai jau atrodo, kad niekas nenustebins, baigia apkurtinti ir t.t. Aš tikiu, kad man beaugant mano mama tikrai ne kartą pagalvojo, kad man reiktų turėti tokią kaip aš, kad suprasčiua, ką reiškė auginti mane. Bet panašu, kad gavau ne dvigubai, o keturgubai. O man belieka eilinį kartą griebtis už galvos ir užjausti kaimynus dėl vaikų triukšmo... Ir vėl galvoti, galvoti, galvoti, kaip tą perteklinį užsispyrimą nukreipti taip, kad man būtų lengviau gyventi ir jos pasiektų tai, ką apie ką svajos.
Ech, šiandien Silvija daug ožių ir išmonės parodė. Ir viskas tik dėl palapinės-namelio. Bet ne apie tai aš. man daug labiau patiko pokalbis su Ignėja virtuvėj. Skau: Ignyte, ar patinka, ar gražu kai sesė rėkia? Ne, sako, negražu. Ta proga bandau ir ją paprotinti: Ignyte, ir kai tu rėki negražu... Nes charakterį demonstruoja irgi nemažai. Ir tada atsisuka ji pasižiūri į mane nuoširdžiai išpūstom akytėm ir sako: mamyte, bet aš rėkiu gražiau....
Va taip.

Paršeliai ir krokodiliukai

Į savo vaikus kreipiuosi begale žodžių: tiek vaikų vardų dariniais, kurių yra be galo daug, tiek saulyte (čia Silvijai), mėnuliuku (Ignėja nori būti tik juo, o aš su savotiška nostalgija prisimenu, kaip mano pleputė iš pradžių ištardavo tik "mamulis", o ne mėnulis), zukiais, kačiukais ir žinoma paršeliais. Turbūt prie progos įdedu dar biesiukų, nenaudėlių ir t.t. Kaip ir visi. paršeliai man nuo vaikystės yra miela ir gražu. Ir čia visai nėra vien tik neigiamas žodis. Tuo labiau, kad turime jūsų kiaulyte, kurią vadinam ne tik vardu, bet ir paršyte. O kad mūsų jūrų kiaulytė pati mieliausia, gražiausia ir protingiausia Silvija neleistų niekam suabejoti. :)
Bet va Ignėja nusprendė, kad ji mano mielas krokodiliukas, o aš jos mielas krokodiliukas. Užtat tėtis- visas krokodilas. Visai miela, negi ne. :)

Šiandien buvo tas retas atvejis kai vaikus iš darželio pasiėmiau aš pati. Suradau žinoma lauke. Ignėja rimtu veidu vaikščiojo su "teta Danguolyte" ir dar vienu berniuku, įsikibę auklėtojai į rankas. O Silvija atlėkė iš savo kampo su pilnom kišenėm ir pilnom pirštinėm kaštonų. Ir sugalvok tu man taip. :) Bet šaunuolė, išsisuko iš padėties suplyšus maišeliui. Pas mus tikra kaštonų manija. :) Tik auklėtoja juokėsi, kad vaikai renkasi kaštonus saujom ir maišais, bet paprašius palikti kažkiek darželyje vos po vieną kitą palieka. Nes visiems tų kaštonų namuose reikia.
Aš jau juokiausi, kad galėsim į kandis mėtyti kaštonais, užteks. :) Nors jei tokiais tempais žais ir darys savo sugalvotus darbelius, gal ir pritrūks?...

Šiaip ruduo tikrai nėra iš mano mėgstamiausių metų laikų. Kol kas sugalvoju tik du dalykus kurie man patinka rudenį: spalvoti labai ir nuo vandens kylantis rūkas. Rytais pro langą tarp namų kartais matosi tokią įspūdinga rūko siena virš Neries. O lapai? Smagiausias dalykas yra sukastos lapų krūvos. Ir šiandien žiūrėdama į po jas šokinėjančią ir besivartančią Silviją net pasigailėjau, kad buvau dar su darbiniais rūbais. Juk rūbai taip lengvai išskalbiami, o tos spindinčios akytės įsimena ilgam. :)

Kvepalai

Spalis toks jau mėnuo, kai mano didžopsios zuikytės galvelėje virte verda šimtai bidėjų ir norų. taip taip, artėja gimtadienis. ir kiekvienais metais tie norai mane nustebina. Žinoma, per tą mėnesį kai kurie jų pasikeičia šimtus kartų. Bet vienas jau kelias dienas ore plevenantis noras mane vis dar stebina. Taigi mano be kelių savaičių penkiametė žūtbūt užsimanė kvepalų. Jau žinau, kas jei skaitytų (nežinau, skaito ar ne ir tiesą sakant nelabai man tai rūpi) pultų aiškinti kaip vaikai mėgdžioja tėvus, o kitas asmuo, net neturintis vaikų tuoj bandytų pasitelkti "rimtus" straipsnius iš interneto, kaip tada apie vaikų migdymą septintą vakare. Bet laimei ar nelaimei jų nuomonė manęs nei kiek nejaudina. O smalsumo dėlei galiu pasakyti ir kartu apgailestauti, kd turbūt nesikvėpinau nuo Silvijos gimimo. Ei, padaužyčių tėti, apsileidai, žmonai reikia naujų kvepalų! ;)
O jei rimčiau nežinau ir nepavyko išsiaiškinti iš kur tas noras ir mintys apie kvepalus atsirado. Silvija turi labai gudrų paaiškinimą tokiems mano nustebimams:
-Gi, mama, negi nežinai, mano galvoj labai daug minčių ir klausimų, tik jie laukia savo laiko išlysti.
Bet iš tikrųjų kartais būna panašu. Atrodo ji jau migdosi, akytės užsimerkę, staiga vėl atsimerkia ir nei iš šio nei iš to kad užduoda klausimą....
Bet aš apie kvepalus. Kad pigaus niekučio kurio kokybe labai abejoju nepirksim tai turbūt visiems aišku. Bet jūs pabandykit rast pas mus ką nors rimtesnio. Bet radau, skirtą vaikams.:) Artimiausią savaitę gal pauostysim visi ir įspūdžius papasakosim :)

Knygos

Gal jau rašiau, kad smalsių padaužų dėka ir aš jau lankausi bibliotekoje. Viena pasiimta knyga buvo lengvas romanėlis "Mamų mafija", kurią beskaitydama supratau, kad buvau ją skaičiusi, o kita:

nepasakyčiau, kad tai knyga, kurią tiesiog prarijau. Bet man patiko. Gal todėl, kad kvepalų istorija buvo persipynus su Coco Chanel gyvenimu, istoriniais įvykiais, rinkodaros, reklamos istorija. Daugiau apie knygą galite paskaityti kad ir čia.
Ar rekomenduočiau? Tikrai ne bet kam. Mama ir sesė pavartė ir taip ir nepradėjo. Bet man buvo įdomu. sakyčiau 8 balai iš 10.

Ligos, Aralas, konkė ir savaitgalis

Tikrai nelabai įtikėtina, kad susirgau pirmoji aš. Ir toks bjaurus virusas, kai norėjosi tik gulėti ir kitkam nelabai yra jėgų. Tai ir gulėjau... Taip taip, antrą kartą gyvenime turėjau nedarbingumą. ir tik penktadienį jau norėjosi kažką daryti, o ne tik miegoti.
Bet negi įdomu čia kalbėti apie ligas. Tuo labiau mano. Savaitė vis tiek lėkte pralėkė, ypač ši diena, šeštadienis. Ir dabar, užmigus vaikams, labai smagu paveikti tai, kas man įdomu. O šįkart.... paskaityti apie Aralą. Čia turbūt net dviejų priešistorių reiktų. Iš vaikystės, tos, kai jau mokėjau skaityti ir graužiau visas knygas iš eilės, atsimenu seną apiplyšusį kažkurio iš pusbrolių ar pusseserių geografijos vadovėlį ir kad ten buvo rašoma apie Aralo ir Kaspijos jūras. Mokykloje per geografijos pamokas jas turbūt pora kartų paminėjo, o daugiau apie džiūstančią Aralo jūrą užtaikydavau paskaityti Delfi ar dar kur.
Antra šiandienos skaitymo "priešistorė". Neseniai padaužiukų tėtis neišsisuko ir teko Ignėjos grupėse pasakoti apie šiukšles ir rūšiavimą. Kadangi plepys Silviukas kas be ko grupėje papasakojo koks jos tėtis protingas, viską žino ir kitus moko, kitą savaitę jam teks eiti ir į Silvijos grupę, kur jau 4-5 metų vaikams pasakos apie vandenį. Džiaugsmu netrykšta, bet ko gi nepadarysi dėl savo vaiko laimės. Juk taip gera didžiuotis savo tėvais.... Čia mes irgi bandom džiaugtis tuo laiku, kai savo paršiukams atrodom protingi ir įdomūs. Net nepamenu, kur nuklausiau pasakojimą tokį brolių pokalbį: penkiametis svajingu balsu sako: "Mano tėtis pats stipriausias, gudriausias ir protingiausias", o dvylikametis brolis atrėžia: "praeis trys metai ir suprasi, kokie durni tie mūsų tėvai".  Taiklu? ;) Bet grįškim prie antrosios priešistorės. pas Silviją kalbės apie vandenį. Ir kartu mąstydami apie ką reiktų kalbėti, kartu pavarčius mano labai mėgstamą http://www.generationawake.eu/lt/# puslapį ir kalbėdami apie taršą, saugojimą ir tausojimą, prisiminiau apie Aralo jūrą. Tad nenuostabu, kad dabar sėdžiu ir skaitau vieną internete rastą magistro darbą šia tema. Bent jau man labai labai įdomu ir sužinojau labai daug naujo. tenka gėdingai prisipažinti, kad apie Saltono ežerą net girdėjus nebuvau, o kad mažėja Čado ežeras irgi nežinojau. Aišku, galima paklausti kam to reikia. Bet kaip ir Silvijai, man taip gera žinoti....

Kas dar? Kaip juokiausi padaužyčių tėčiui, mūsų vaikai lanko nuostabiausią darželį, nes šiemet rudenėlio šventės darbelį būdami darželyje darė patys vaikai, o ne tėvai namuose. Kaip man tai patinka. :)
Šiandien pagaliau pavažiavome konke. Net mažoji jau spėjo išmokti teisingą pavadinimą. O jau nekantravo abi... Kas yra konkė ir kaip ji atrodo galit paskaityti čia. Toks savotiškas vežimaitis. Ilgokai jo teko luktelti prie soboro, kol neskubiu žingsniu arkliai nužingsniuos per Laisvės alėją ir grįš atgal. Bet matėsi, kad maniškės nesitrauks nei žingsnio. ir kiek laimės buvo kai sulaukėm. :) nedaug į ją telpa žmonių, tad akimirksniu visos vietos buvo pilnos, o Silvija malėsi man ant kelių klausinėdama apie arklius, jų vardus ir važiavimo ypatybes. Lėtai judėjome Laisvės alėja. Matėsi, kad vieniems konkė buvo jau matyta, kiti praeiviai sustodavo ir nustebę žiūrėdavo. O mano panelės išdidžiai mojavo pro langą. Ir išties, centras pro konkės langą atrodė kiek kitaip. Tik Silvija beplepėdama spėjo padaryti išvadas, kad konkėj nepatogu, nėra langų, kieta, lėtai važiuoja, barška ir dar arkliai kakoja, tai daug geriau važinėti mašinom. :)

Tad tokia buvo šiandieninė pramoga. Ryt šeimyna keliauja į kačių parodą. Be manęs, žinoma, kur ten aš su savo alergija....

Apie viską ir apie nieką

Panašu, kad šįkart rudeninių ligų ir peršalimų sezoną pirma atidariau aš. Bet nuoširdžiai, buvo netgi keista (nors ir kryžiavau pirštus, beldžiau į stalą ir vis tiek stebėjausi), kad mano padaužos pagaliau, po dviejų metų, beveik visą rugsėjį praėjo į darželį ir nesusirgo. Kad ir toliau taip.... O man turbūt susidėjo viskas: peršalimas, nuovargis ir šiandien jau supratau, kad planuoto aktyvaus savaitgalio nebus... Tebuvo trumpas apsilankymas derliaus šventėje, per kurį spėjom nusipirkti barankų, Silvija pasėdėjo ant policijos motociklo ir pasikalbėjo su tetom policininkėm ir pasiklausėm ir pasižiūrėjom šiek tiek folkloro festivalio. O į Suklegas gal kitamet nueisim, nes kaip juokiausi, mamai tiesiog prireikė pietų ir grožio miego... :)

Greit pralėkė dar viena savaitė. Bent tris kartus ketinau parašyti, bet nespėjau. Nieko naujo turbūt... Bet dabar padaužytės jau miega, tėtis ruošiasi trumpai paskaitėlei apie šiukšles ir rūšiavimą Ignėjos grupėje pirmadienį .Tikrai tikiu ir pritariu, kad sudėtinga. ir dar tai, kad mūsiškė supras, nereiškia, kad ir kiti supras ir susidomės. Bent jau Silvijos atveju patikrinta ir pasitvirtino. Beje, nepasakojau ir nesijuokiau, kaip mano mažasis paršelis mamos tingėjimą rūšiuoti išdavė.
Prisipažinsiu ir neslėpsiu- rūšiuoju pagal nuotaiką, arba reiktų sakyti pagal konteinerių pilnumą. nes niekas taip nenumuša noro rūšiuoti kaip kelias savaites neišvežami pilni konteineriai. Bent jau prie mūsų namo taip yra. Ir nepasakokit, kad paskambinus nurodytais numeriais išveža. Kartą keliese pasikeisdami gerą savaitę skambinėjom... Šią savaitę taip išėjo, kad tris rytus vaikus į darželį vedžiau aš ir dar tėčio prašymu paskaitėlės dieną suderinau. Auklėtojai pasiklausus ar Ignėja padeda rūšiuoti ji patvirtino (mintyse suabejojau, bet negi apskųsi savą vaiką), o paklausus apie mane ramiai išrėžė: mama meta į paprastą šiukliadėžę kai tėtė nemato.  Paršelis. :) Šiaip rūšiavimu pas mus iš tiesų labiau rūpinasi Silvija ir tėtis. Silvija dar ir kaimynus pamotyvuoti spėja, o mažė tuo metu šalia šypsosi ir linksi. :)

Šiandien mano vieno seno gero draugo gimtadienis. Seno ne amžiumi, nors jis 3 metais vyresnis. Seno pažinimo laikotarpiu. O gal ir įrodymu, kad paauglystėje prasidėje susirašinėjimai laiškais (pradžioje popieriniais, vėliau elektroniniais) gali nenutrūkti ir virsti draugyste ne tik popieriuje ar internete. na ir kas, kad iš viso matėmės du kartus, o paskutinė kartą 2007 m. Indija juk ne taip arti. Bet esu tikra, kad kitą kartą susitikus vėl plepėsime paromis ir puikiai leisime laiką. Juk kai kurie draugai tikrai yra visam gyvenimui. :)

Atšalo...

Uch, jau rudeniniai lietūs prasidėjo. Mano nemėgstamiausias metų laikas. Laimė, bent zuikėms jis nuotaikos negadina. O aš kol jas nuvedu į darželį ir per tą laiką tris kartus orai pasikeičia- lynoja, sustiprėja, nustoja ar pan. - mintyse ir pasikeikti spėju. Bet niekur nedingsi. O jos patenkintos žygiuoja sau su guminiais po balas, išsiskleidusios lietsargius, ir nejučia vėl užsimanau grįžti į vaikystę.Nors kaip kartais pasijuokia padaužyčių tėtis, pas mane darbe kartais tikras vaikų darželis, tai gal užteks pasijausti jo dalimi...
Bet ne apie tai aš šiandien. Net nežinau apie ką. Apie Silvijos naujas idėjas, ką veiks užaugusi: Užaugusi būsiu vaikų darželio auklėtoja, kaip Andromeda. Ignėja aišku irgi užsimano tuo būti, tik prideda, kad laisvu laiku, kai neties gatvių. Nors šiaip ji šiemet tokia auklėtojų numylėtinė ir "draugė", kad net stebėjausi, kad pirma nesugalvojo būti darželio auklėtoja. tas mažas padlaižiukas į pagrindinę auklėtoją kartais jau kreipiasi: Teta Viginijyte... (O ką daryti, jei Virginijyte dar sunku ištarti? ;) ). ir auklėtoja nuo tos gudrios šypsenos ir žodžių tuoj susilydo.
Kas dar? Greit praėjo savaitė ir greit eina kita. mažė griežtai atsisakė eiti į Mėtaują, bet užtat abi rimtai daianuoja "Dominantėj". Aš lakstau dar darbų, būrelių, vaikų ir namų. Bet nuvedus vaikus į biblioteką dar ir sau knygų sugebėjau pasiimti. teks ir jas perskaityti. ;)
Paskutinį savaitgalį spėjom ne tik dviejuose gimtadieniuose sudalyvauti, bet dar ir papramogauti. Konkės, tiesa, dar nepamatėm ir neišbandėm. Silvija jau ir pasakyti moka, o Igniukui išeina labai gražiai- Skunkė. Ir ji dėl to, aišku, visai nesuka galvos. :) Spėjom pasisupti Vytauto parke (taip, kaip ir kone kiekvieną kartą darbuotojai paaikčiojo, kokia Ignėja didelė, gi ką tik buvo mano pilve. Va ką reiškia mano plepumas ir dažnasa vaaikščiojimas, čia mus jau pažįsta. Bet tai šiai vietai prideda dar daugiau žavesio....) ir pasivaikščioti Ąžuolyne. Ir nuoširdžiaai, aaš taip pripratau prie savo neužsičiaupiančių plepsių, kad tylesni vaikai man jau taip keistai atrodo....

Lorraine Loots Miniatiūros

Neesu ir nebuvau didelė meno gerbėja. Ir piešt nemoku. Arba manau, kad nemoku ir net nebandau. Ir po Dailės muziejus ar fotografijos parodas retokai vaikštau. O kad kažkieno piešinius ar miniatiūras žiūrėčiau....
Bet ačiū Daivai, kad pasidalino

Postcards for Ants: A 365-Day Miniature Painting Project by Lorraine Loots

  Dar daugybė čia: Miniatiūros

 Neatsitraukiau. :)

Puntukas, Puntuko brolis ir labirintai

Atrodytų, kad Aukštaitija daug labiau išvažinėta nei kitos Lietuvos dalys, kadangi abu mano tėvai iš Aukštaitijos, bet apie Puntuko brolį net girdėjus nebuvau. O ir šįkart važiavom pusiau giminių lankyti (ech, tas mano nepailstantis giminių mylėtojas Silviukas), pusiau aplink pasidairyti. Dar ir Puntuką norėjom Silvijai parodyti, kol nepraėjo tas didelis domėjimasis Darium ir Girėnu.
Smagiai riedėjom į priekį. Važiuojant pro Ukmergę dar spėjom su padauiukų tėčiu juokais pasiginčyti, kur geriau būtų gyventi, Niujorke ar Ukmergėj. Kas kuriam mieste norėtų turbūt net klausti nereikia. ;) Tik jau bevažiuojant link Ukmergės atkreipiau dėmesį, kad palyginti su Žemaitija ir mūsų paskutine išvyka labai nedaug ženklų apie lankytinus objektus. Neskaitant piliakalnių, pirmasis buvo jau už Kavarsko. Pamatę užrašą "Puntuko brolis" negalėjom neužsukti. Pasiekę stovėjimo aikštelę su džiaugsmu lipom iš mašinos ir patraukėm takeliu per mišką ieškoti to brolio.Perlipom kalnelį. Kas per tiltelį ėjo, kam prisiplepėjus teko upelyje braidyti. :D

Bet buvo labai smagu, ir visai nešalta. praėję didžiulį skruzdėlyną pasiekėm ir Puntuko brolį. Tik mažė nepatenkinta dairėsi ir bambėjo, kad nėra čia jokio brolio, tik akmuo. ;) Apžiūrėjom, apčiupinėjom, apie patį akmenį paskaitėm ir žinoma, dar užlipom ant jo pasidairyti.
Kitas mūsų sustojimas buvo Anykščiai. Laikas kiek ribojo mūsų pasirinkimus, tad pažiūrėję į bažnyčią, vaivorykštę fontane

užkandom ir draugiškai sutarėm važiuoti į Labirintų parką. Nuoširdžiai, man tik nedidelė abejonė kirbėjo, o padaužyčių tėčiui daug didesnė, ar bus įdomu, bet panelių reakcija viršijo visus lūkesčius. Abi skuodė ir mus tempte tempė labirinte, kuriame reikia lenktyniauti kas greičiau suras išėjimą. Kiek pasisupus ne taip lengvai kaip pirmajam, bet suradom namelį medyje ir reikiamą išėjimą. O apvaliajame labirinte užtrukom dar ilgiau, bet kas keisčiausia abi tokios patenkintos vedė mus į priekį ir atgal, kad neliko nieko kito kaip sekti iš paskos ir mėgautis. :) O kukurūzų labirinte pravaikščiojom ilgiausiai, bet suoliuko neradom. Ir bežvilgčiojant į laikrodį teko išvilioti plepsytes lauk. Tik prieš tai atsakius į krūvas Silvijos klausimų apie kukurūzus ir apžiūrėjus jau kiek prasiskleidusias burbuoles. Gi smalsiukas nepamiršo kaip knygoje apie Darbėnus apie juos skaitė.
Užtat Puntukas įspūdžio nebepadarė. Silvija konstatavo, kad už barstyčių akmenį mažesnis, kopečių užlipti nėra ir gan greit išdardėjom į Andrioniškį į svečius.

Savaitgalis, raganos ir naujos knygos

Viskas susiję, tik turbūt pradėsiu pasakoti nuo pabaigos. O ta nauja knyga, tai žinoma iš Kakės Makės serijos, apie savjonių gimtadienį. Visą savaitę apie ją buvo kalbėta, maximose su akcija jos neradom, tad didysis plepsiukas vis tiek ją išsimaldavo knygyne.Žinoma, skaitėm vakare. Prieš tai dar daug kartų buvo peržiūrėta pačios ir suskaityti atskiri žodžiai, tie- kuriuos jau perskaito, tai yra trumpesni. ir tiesa sakant Silvija beveik tiksliai nupasaakojo tekstą. Tik dar nesugalvojau ar tai gerai ar blogai. Žiūrėsim dar, ar bus prie Pabėgusių ausų, kuri labai labai abiems patiko, Netvarkos nykštuko, kurią pavarto, ar Didelės tamsos, kurią rečiausiai prisimena. Man su padaužiukų tėčiu? Hm, dar nežinau. Virškinu. :D

Raganos dabar pas maniškes irgi mėgstamas žaidimas. Greta ligoninės, atostogų ir darželio. kažkas smagaus, linksmo. :) Dažniausiai reikia kažką užsimaukšlinti ant galvos ir kikenant lakstyti po namus. :) Abiems baisiai patinka būti raganom. Ir šiandien vakare nusilaksčiusi mažoji susirangė man į glėbį ir žiūrėdamos Lietuvos balsą plepėjom ir dainavom. Ignėja jau naują dainą turi. ;) Nebe Lia-lia-lia, au au au. Rimtesnę. :) Iš pradžių reikia pabai energingai rodant pirštu sudainuoti: man reikia mamos! tada liūdnai liūdnai pratęsti: bet jos čia nėra.... Ir tada su gudria šypsena ir velniukais akyse dainuoti: bet aš ją pagausiu ir bus ji va čia. :D
Bet grįžkim prie raganų- guli ji įsitaisius ant kelių ir plepsi: aš maža raganytė, tu didelė ragana... Aš aišku nusprendžiu išpūsti akis ir pasiteirauti: kodėl? kas taip sakė? Ir kaip visada, Ignėja sukasi iš padėties: Tėtė! :) Ilgai kikenau ir padaužiukų tėtį erzinau, kad jam labai nepasisekė su tiek raganų gyventi. :)

O savaitgalis? Buvo geras ir ryt poryt pripasakposiu. Apie Puntuką, kuris pasirodo ne toks didelis, Puntuko brolį, išbraidytą upelį, paprastus ir kukurūsų labirintą, dar giminių, daug obuolių ir... Dar daugiau šypsenų

Giminių savaitgalis ir vėl nauja savaitė

Jei ką giminių poreikis nesustiprėjo, tik mano zuikos norai ir svajonės kartais vėl pakoreguoja planus. Silvija išdidžiai ant pirštų skaičiuoja pusbrolius ir pusseseres kuriuos pažįsta, o tai, kad jie antros eilės vis dar atrodo visai nereikšmingas faktas. :)
Štai taip šeštadienį ir apsilankėm pas mano pusseserę Iną, dar kartu siekdami ir su naująja giminės nare susipažinti. Bet bevažiuojant entuziazmas jau didėjo ir pas mus. Turbūt ypač pas mane. Juk kažkada, vaikystėj, nemažai laiko praleista vasaromis. O ir vyriausiąją su mama ir sese padėdavom prižiūrėti. Iš tikrųjų, įdomus jausmas pamatyti tą, kuri atsiminimuose įstrigusi kaip 2 ar 4 metų mergaitė. Geriausiu atveju pirmokė. O jai jau septyniolika. Žiūri- ir nesitiki. :) Bruožai išlikę, bet prieš akis vis dar ta maža išdykusi mergaitė.... Bet Silvijai labiausiai rūpėjo ne tai, o mažesnieji pusbroliai. Žinoma, dešimtmetis ja jau per daug nesidomėjo, bet septynmetis Gerardas tapo Pusbroliu iš didžiosios raidės, apie kurį ir sekmadienį ir pirmadienį vėl ir vėl klausėmės. Gražu buvo žiūrėti kaip abu žaidė, sukišę nosis žiūrėjo Lego filmą, o paskui dūko lauke. :) O mažei užtat daug įdomesnis buvo katinas. :) O man... Laikiau mažąją Teodorą ant rankų ir stebėjausi, kad būna tokių ramių vaikų. bet kadangi maniškės toli gražu ne tokios, apie charakterius geriau patylėsiu, tai gal ir apsiribosim su dviem. :)
Beje, kaip šiandien juokėsi padaužiukų tėtis, jam negana visos trys namų moterys su charakteriu, dar ir jūsų kiaulytė tokia pati pakliuvo. Ir pasisek gi man taip. :) :) :)
O priešistorė tokia. Silvijos darželio grupėje labai aktyvūs tėvai. O mes nei daug laiko turim, nei kažką ypatingo mokam... Tai aš neatsargiai ir pasiūliau nunešti mūsų jūrų kiaulytę vaikams parodyti ir padaryti Silviukui siurprizą. padaužiukų tėtis pakalbėjo su auklėtoja ir mielai sutiko šį mano planą įgyvendinti. Bet... matyt pamiršom Murkytės atsiklausti. :D Ten ją žinoma paniurkė, kiek patampė ir mūsų labai ramiai gyvenančiam paršeliui matyt to pasirodė per daug. Iš pradžių kikenau kai papasakojo, kad parvežta namo ir paleista Murkė akivaizdžiai atsuko tėčiui užpakalį. Bet juokas juokais, o mūsų paršelis įsižeidė: nebekvyksi tėtį pamačius, nebėga artyn žaisti, nes iš rankų ėda tik tada, kai būna labai alkana. Tai šiandien tėčiui  teko eiti taikyti, kaip aš juokiausi. :) Bet panašu, kad pokalbis už uždarų durų pavyko ir Murkė vėl patenkiūnta kriuksėjo rankose. O jei rimčiau, aš naiviai maniau, kad šitie gyviai paprastesni, bet kur tau. Arba mums atitinkamas charakteris teko. ;)
Sekmadienį maniškės buvo pas močiutę Marijampolėj. Užsuko ir į kiną, pažiūrėti Amazonės džiunglių. Bet ir sugalvok tu man, tokį kiną padaryti be žodžių.... panašu, kad patiko, tik Silvija vis klausinėjo kadaa kalbės ir ar nieks nepamiršo garso įjungti.
O juokingiausia papasakota istorija buvo, kad maniškės sugebėjo pademonstruoti negražių žodžių žinias ir pasakyti "šūdas". Aišku, tėtis paklausė ką reiškia. tai mano kietos plepsės ir Doros žinovės tuoj išaiškino, kaad čia nieko blogo, čia tanzaniečiu kalba reiškia "nu nu nu klausyk močiutės". :D Ech, nebuvau aš tokia gudri jų amžiaus....

Saulė ir kava

Šiandien buvo visko: ir saulės, ir kavos, ir daug daug šypsenų. Turbūt seniai taip buvo, kad prasišypsočiau beveik visą dieną. Bet turėjau tam priežasčių. Ir jei ką tikrai nesilaukiu. :D Čia viena bendradarbė taip paspėliojo.
Kartais taip susideda: nauja suknelė, saulė, vidinis laimės jausmas, smagių paplepėjimų su kai kuriais bendradarbiais ir daug aplinkinių šypsenų. Dar skani kava per pietus. ;)
Šįkart ir vėl nepastebėjau kaip atėjo penktadienis. Naujas ritmas sukte įsuko: tenka keltis kiek anksčiau ir suruošti, aprengti vaikus darželiui. Kartais lengviau atsimerkia akytės, kartais sunkiau. Vis dar gaudom tą naują ritmą. Lekiu į darbą. Ten ir vėl pralekia diena. Beje, kur nepasigirsi, šiandien iš paties galantiškiausio mūsų įmonėje dirbančio vyriškio gavau ramunę. Paskutinę šiemet žydėjusią pas mus. O dar koks įteikimas buvo! Pabūsiu senute ir padejuosiu: jaunoji karta taip nebemoka. O mūsų septyniasdešimtmetis kiemsargis vis dar tai daro ypatingai. Štai su kokiais nuostabiais žmonėm aš dirbu. :) Ir išties, tai žmogus kurį mes mėgstam ir kuriuo visada džiaugiamės.
O kitą savaitę prasidės ir būreliai. lakstysiu dar daugiau. Bet padaužytės jau nekantrauja. :) Bijau, kad šį rudenį lindy-hopo planas bus neįgyvendintas, bet labai tikiuosi, kad pavasarį pavyks. :)

Kitas dalykas kuris mane šiom dienom užplūdo- tai malonųs prisiminimai apie Indiją... tam tereikėjo nusipirkti mūsiškai saldų ananasą. :) Net nežinau kodėl, iš vaisių man Indija vis dar labai asaocijuojasi su ananasais ir vynuogėm. gal todėl, kad per pirmąją kelionę aš paragau patį saldžiausią savo gyvenime valgytą ananasą, kurį Ricksonas įvertino kaip ne visaia prinokusį, nes... dar buvo ne sezonas. :) O per antrąją kelionę kilogramais valgiau daugybę vynuogių rūšių. O dar tebesvajoju apie 6 kg sveriančias citrinas, kurias mačiau. Telieka tikėtis, kad jos nekainuotų po 11 Lt už kilogramą, kaip šiuo metu pas mus.
Ech, žinau, kad Ricksonas ir Tejas lietuviškai neskaito ir nežino, bet kaip norėčiau su visa chebra juos vėl aplankyti arba pasaikviesti čia...

Rugsėjo šypsenėlės

Jau rugsėjis. mano šypsenėlės patenkintos žingsniuoja į darželį ir patenkintos grįžta atgal. O aš po pernykštės Silvijos grupės kol kas negaliu atsidžiaugti. Abiejų grupėm ir abiejų auklėtojom. :) Kur nesidžiaugsi, kai Ignėjai šalia mūsų taip verinamos ir mylimos Virginijos gavom kitą, kurią Silvija labai mylėjo, mes labai vertinom jai bebūnant Ežiukuose. Taip ir norisi garsiai pasidžiaugti ir tikėtis, kad taip bus ir toliau. :) kad kiekvieną rytą jos ruošis ir puošis su džiaugsmu, o vakare čiauškės ir plepės kaip viskas buvo.
O mes bandom grįžti į ritmą ir režimą. :) Šią savaitę dar nėra būrelių, bet jie tuoj prasidės. Kaip juokėsi padaužiukų tėtis, aš jau pavyzdingai gaminu, kepu pyragus ir pan. :) Bet pyragai atsirado ir dėl kitos priežasties: tai cukiniją reikia subaigti (o pridėjus šokolado gainasi toks skanus pyragas... ), tai obuolius, tai dar ką nors. :)
O paskutinis savaitgalis lėkte pralėkė. Buvom VII forte Jaunojo mokslininko renginyje ir klausėm bei darėm bandymus su šviesa. Abi rimtais veidais išklausė, rimtai kaišiojo nosis kur reikia ir kur nereikia, ir dar baisiai buvo patenkintos, kad mus visus ten jau atpažino. :) Ir man buvo smalsu paklausyti apie šviesą. Žinoma, grįžus teko gautus diplomus ant sienos sukabinti, bet negi sunku. Dar buvom pas Daivą sode. Smagiai ir greit prabėgo laikas. Buvo suskaičiuotos visos sraigės, apžiūrėtos kirmėlės ant krienų ir patikrintos išgraužtos skylės, apžiūrėta varlė ir su didžiausiu džiaugsmu "padėta" dirbti. Silvija ir dabar apie tai tebečiauška, o mums su padaužiuku tėčiu buvo rami ir skani popietė. net juokinga kiek: ten nuvažiuoti ruošėmės visą vasarą, o suderinom ir prisiruošėm tik paskutinį savaitgalį...

O aš rudenį pajaučiau vėsesniais rytais, pilnesniais autobusais ir obuolių kvapu. Turbūt niekam ne paslaptis, kad man patinka kepti pyragus. ir kai iš ko nors jų gaunu, taip ir knieti išbandyti naują pyrago receptą. Šiam sezonui sąrašiukas jau sudarytas :)

Plepsiai ir paskutinė vasaros savaitė

Ilgai rašiau apie tą mūsų išvyką. Bet buvo užpuolę darbai, dar atidirbinėjau rytais nebūtą pusdienį, tad vakarais griūte griūdavau miegoti.
Buvo senelio gimtadienis, kurio proga tėvai mums su padaužiukų tėčiu pripasakojo daug juokingų vaikų išmąstymų. Kikenom susiriesdami. Turbūt labiausiai įsiminė apie juokingą senelį. Maniškės abi labai mėgsta pomidorus, kuriuos aš valgau tik kokiose salotose arba kai būna prie pateikalo kavinėje. Namie nesugalvočiau. Griaužia abi, o senelis šnekina: nevaldykit, neskanu. Abi baisiai prieštarauja, po kiek laiko senelis vėl pabando įtikinti: o gal vis dėlto neskanu? Suvalgiusi Silvija konstatuoja: bet ir juokingas tasa senelis, nežino kad pomidoras skanus. O vėliau dar pas močiutę pasitikslina: O iš kur močiute tu tokį juokingą senelį radai? Tad ir teko močiutei pasakoti, kaip su tuo juokingu seneliu susitiko. :)
Buvo daug lietaus, daug smagių balų. Ir Vytauto parke su Garbielium buvom. Čia rečiau matomas Silvijos draugas. Silvija kaip ir su visais, po penkių minučių bandė už rankos paimti. Kai nedavė ramiai konstatavo: nedavei dabar, duosi po penkių minučių. gal ne po penkių, bet vėliau abu jau žaidė ir Megoj čiauškėjo. Spėjo mano darbe ir bendradarbės sūnų pakalbinti. Tądien lijo, tad visi atvažiavo manęs pasiimti. Ir kol viską susiruošiau, abi labai rimtai "dirbo"- su visais atsisveikindavo. Ir dar vieną iš gamybos, kuris paprastai neatsisveikina, spėjo paauklėti: dėde, aš su tavim atsisveikinau! Žmogus net šoktelėjo iš nuostabos, ir tada jau atsisveikino su visais su kuo tik įmanoma. :)
Plepios maniškės, bet negi gali būti kitaip. ;) Nors kuo turi būti į mamą... O tarp daugybės per pastarąsias savaites matytų vaikų buvo ir tokių, kurie tik įlindo į žaislus, net ne visai gal tikusius pagal amžių ir nieko daugiau nematė. Silvija jau buvo susimaniusi, kad jiems reikia žaislų padovanot, gal namie nieko neturi, kad net akių pusę laiko nepakėlė, tai vos su tėčiu atkalbėjom. :D Ne, ji nesitikėjo, kad visi turi su ja draugauti, kas be ko yra kurie mažiau draugauja, bet matyt toks elgesys buvo netikėtas....
Taip ir bėga dienos - plepant, diskutuojant, pasibarant ir išdykaujant.

Poilsio namai ir sekmadienis (III dalis)

Turbūt reiktų pradėti nuo sakinio: niekada niekada nevažiuokit į poilsio namus Šaltinėlis prie Platelių ežero. Bet apie viską iš eilės.Paskutinė diena prieš ilgąjį savaitgalį, nakvynės reikia iš šeštadienio į sekmadienį. Nei turėjom laiko ieškoti, nei žinojom kur. Tai kad suradau...
Nors iš pradžių atrodė viskas puikiai. Vakare pasiekėm Platelius. palei ežerą riedėjom pro jachtklubus ir kitas gerai atrodančias vietas kol pasiekėm tarybinių laikų pastatą. Tas tikrai nemaišo jei ką, tik išlipusi suabejojau, ar tikrai 300 m. iki ežero. Kitą dieną įsitikinom, kad tiesiai, per gyvenamuosius namus gal ir bus, bet nurodytu keliu mes kelis kartus ilgiau žygiavom... Kiek pasiraukiau pamačiusi sulūžusias supynes, bet nieko. O kol kėliau vaikus iš mašinos padaužyčių tėtis nuėjo į vidų. tai, kad grįžp kikendamas jau nieko gero nežadėjo... pasirodo, kad ten dirbanti bobulė baisiai nustebo ir puolė skambinti telefonu, nes vyrukas, su kuriuo kalbėjau telefonu pamiršo perduoti info apie rezervaciją. Bet tiek to, jie tikrai neperpildyti. pasirenkam kambarį iš dviejų, kuris yra su vonia, o ne su dušu, mums atneša patalynę ir bandom susinešti daiktus į vidų. Pirmas nemaloniai nustebinęs dalykas buvo vandens balos palei sieną vonioj. Keliauju pas darbuotoją. Ši ramiai paaiškina, kad savaitgalį neprisikvietė santechniko ir paduoda dar vieną rankšluostį. Tiek to, pamanau, kaip nors, mes čia tik vieną naktį. Nors šluostyt nešluostau. Grįžtu į kambarį, kur pamatau savo sesę įtartinai čiupinėjant atneštus užvalkalus. Keletas jų smarkiai drėgni! pasirodo ir džiovyklė sugedusi, o pakeist nelabai turi kuo. Jau šypsenos mano veide mažiau. bet kadangi susistūmėm lovas kartu su vaikais miegoti, o lovos neišgulėtos, dar per daug nesiraukau. Spėjam nulėkti iki parduotuvės, kur išėjus kalbai kur apsistojom mums palinki sėkmės. Tik tada dar nesupratom kodėl. Grįžę supratom užtat. :) net ne tarakonas rastas vonioj, ne durys, kurios užsidaro tik su trenksmu ar šaldytuvas, veikiantis tokiu garsu, kad miegot neįmanoma pribaigė mus. Bet muzika, kuri iki 12 sklido tokiu garsu, kad su uždarytom durim ir langais kambariuose be vargo galėjai suprasti žodžius... Ai, tiesa, dar baseinas. Aprašyme toks buvo paminėtas, tad mano zuikos iš karto ten užsimanė. Klausiam dirbančios bobulytės. Ta išaiškino, kad negalima, į jį leidžia tik kartu užsisakius sauną.. Tas atsakingas vyrukas kitą dieną niekaip nesuprato kodėl negalima. Bet turbūt viską pasakė tos bobulytės pastaba kitą rytą: bet gi jis seniai nefiltruotas, kas gali ten lįsti ar vaikams leisti? Va taip su tais baseinais....Iki ežero irgi nebuvo 300 m, bet jau tiek to...

Daug smagiau prisiminti sekmadienį. Nors iki Apuolės ir neprivažiavom, nors labai planavom. :)
Kažkaip net man pačiai dabar keista, kad važiuojant nesuplanavau kur pakeliui stosim. Aš gi planuotoja... :) Bet matyt būna išimčių. ;) Iš pradžių pamatėm ženklą: Šauklių riedulynas. Mano abu tėvai iš Aukštaitijos, Žemaitijoj tebuvau su ekskursijom mokykloj, tad tikrai daug ko nežinau. Tokio net girdėti nebuvau girdėjus. Tad nuoširdžiai visi manėm, kad pamatysim kokį laukelį su labai daug akmenų. Bet kur tau. :) važiuojam važiuojam- nieko. Buvo gražus tvenkinys ar ežeriukas su visai šalia buvusiom gervėm ir gulbėm. Galiausiai apsisukom, sustojom prie pažintinės lentos šalia miškelio ir... viską supratom. :) Tad labai smagiai pasivaikščiojom mediniu pažintiniu taku, žiūrėdami į begalę drugelių, sutikdami drugelių, rodydami vaikams kadagius, akmenis ir apynius ir plepėdami. Abi zuikės jau tikrai daug žino- klausinėdamos, nuklausydamos ir kartais net nežinau iš kur. Na ir kas, kad miestietės. Ir tikrai nenoriu nieko iš pažįstamų įžeisti, bet vaikų žinios ir domėjimasis nepriklauso nuo to, kur jie gyvena, mieste ar kaime, o labiau kuo juos sudominsi ir kiek skirsi laiko atsakinėdamas į klausimus.
Po to sustojom prie dubenėtųjų akmenų ir  Šilalės kūlio.Tai penktas pagal dydį akmuo Lietuvoje. Gėdingai tenka prisipažinti, tokio nebuvau girdėjusi... Diiiiidelis.... Ir pasiekę Mosėdį užtrukome ten. Mano sesė norėjo pamatyti akmenų muziejų ir parkelį. Man tiesą sakant jis mažiausiai buvo įdomus... Tad su maže sėkmingai sau sėdinėjom ant suoliukų ir plepėjom kol kiti žiūrinėjo. Užkandom ir pasiginčiję kur važiuoti pasukom į Žvėrinčių. Taip, vėl gavom lietaus. bet neištirpom. Matėm lūšis, mešką iš arti, daug ožkų, kurias Silvija glostė. Spoksojom į šeškus ir mano didžiukas dar sugalvojo norą ir raištelį ant medžio užrišo. Nematėm mes nei vilkų, nei šernų, bet vieta su stebėjimo bokšteliais turi savo žavesio, ir jei būtų arčiau tikrai ne kartą dar ten užsuktume. Ir žinoma, buvo supynės. Supomės visi. Ir dar Silviuko komentaro sulaukėm (gal tik kiek per garsaus :D ): Kaip gerai, kad tu mama su tėte ne tokie baisiai susenę kaip tie tėvai kur ant suoliukų sėdi.... Tiesa sakant sėdėjusieji buvo už mus jaunesni, tad pasijutom labai pamaloninti. :)

Naktinė ekskursija VII forte

Kaip aš džiauagiuosi, kd netoli yra tokia vieta kaip VII fortas. kad toks yra žinojaua nuo vaikystės. Pravažiuodavom ir praeidavom tą griovį su vandeniu, belaukiant su tėvais autobuso ar troleibuso paspoksodavom į vandenį ar žvejojančius žmones o tos aprtupėję senos plytos atrodydavo labai paslaptingos ir gražios. paklausus kas už to griovio paaiškindavo, kad kariuomenė. ir labai ilgaai klausimų nekildavo. paskui užteko atsakymo, kad fortas. Gi karyba ir įtvirtinimais niekada labai nesidomėjau... Ire tikrai nebuvau atkreipus daugiau dėmesio į informaciją, kad vienas iš fortų atiduotas entuziastams.
Pirmą kartą jame apsilankiau pernai, per forto gimtadienį, kai vyko mūšio inscenizacija. Po to buvom jaunojo mokslininko savaitgalyje. Aankstesnėje naktinėje ekskursijoje sudalyvauti nepavyko- kaip tyčia važiavome prie jūros, bet šioje vos pamačius užsirašiau ir dar aišku padaužyčių tėtį užrašiau. pratęs jis jau prie visko: nei stebėjosi, nei ką sakė ir aišku, kad šianakt su manim čia išsiruošė.
tad apsirengėm, išsitraukėm guminius batus, kurie tikrai po vakarinės liūties pravertė ir patraukėm prie forto. Nuvažiavom likus gal 5 min iki 22 val. Jau laukė būrelis jaunimėlio. Gal tik pora dar buvo panašaus amžiaus kaip mes. Stovėjom ir trypčiojom už vartų, ant kurių buvo parašyta: 2014 m rugpjūčio 4 d. Netrukus pasirodė dvi mergaitės, forto darbuotojos. Pasiklausėme trumpo istorinio įvado kas vyko tais laikais, kad buvo daug norinčių pasidairyti fortuose, bet juos gaudydavo ir uždarydavo į Kauno gubernijos kalėjimus, iš kurių retai buvo išeinama. ir prasidėjo mūsų "iškyla". O naktis savo duoda... :) Pirmiausiai įėjome į vidų ir buvome pravesti siauručiu koridoriumi visai šone, apie kurį nieko nežinojau. Susirinkus vienoje iš patalpų pasirodė rusų kareivis, kuris šviesdamas žibintubandė pagąsdinti, o paskui pažadėjo saugiai mus išvesti lauk iš forto. Aišku, krizenom visi, kaip kitaip. Bet patraukėm paskui jį. Beeinant nuo bokštelio pasigirdo rusiškas klausimas ar viskas gerai, o mus pavedėjęs keliu kareiviukas paliko ir liepė su tom emrgaitėm eiti tolyn. keli tuneliai, vingiuotas keliukas, vėl tuneliai. Šone keletas "sprogimų", kažkur dūmai, su istorinėm detalėm ir pasakojimais apie ginklus. Galiausiai laikydamiesi virvės užkopėm prie bokštelio kur mus pasivijo du sužeisti kareiviai pranešdami, kad I, II ir III fortai neatsilaikė.
Tad valanda pralėkė labai greitai. Ar patiko? Taip. :) Ar rekomenduočiau? Tikrai taip. :)
O išeinant su padaužyčių tėčiu dar pamąstėm, kad vienintelis dalykas kurio pritrūko buvo vyrukai iš išgyvenimo kursų, kurių patirtis čia būtų davus labai daugt autentikos. Ir su jų žiniom, patirtim ir gebėjimais čia išeitų nerealūs nuotykiai/gimtadieniai/pramogos suaugusiems.

Apuolė (II dalis)

važiavom važiavom ir atkeliavom iki Apuolės. Ieškoti ilgai nereikėjo- iškart pamatėm kur pilna mašinų aikštelė. Išvažinėjo gerokai žmonėms lauką, bet iš kitos pusės, juk po tris litus susirinko.
Pasiėmėm vaikus ir patraukėm paskui žmones. Iš pradžiu ilgai lipom stačiais laiptukais žemyn, perėjom tiltelį per mažulytį upelį ir užlipę dar daugiau stačių laiptelių atsidūrėm and kiek šlapio, bet vis tiek įspūdingo Apuolės piliakalnio. Vėliau kai su vaikais užlindom už palapinių ir pažvelgėm žemyn šlaitu suvokėm kaip mes aukštai ir kaip nelengva turėjo būti priešams lipti. Bet užlipdavo... O ta proga ten dar pamatėm vaikinuką su didžiuliu karvės ragu (išsiaiškinom, Airiškos karvės). Reikėjo matyti laimingas Silvijos akytes, kai net pūsti ir garsą išgauti išėjo. Man jei ką nelabai išėjo. :)

Pats senosios karybos ir amatų festivalis labai patiko. Dar ir erdvė savo pridėjo. Žmonių buvo, bet proto ribose. Ir vis kas nors vykdavo. Pirmiausiai pasivaikščiojom, paspoksojom į šarvuotus vikingus ir kitokius karius. Ypač Silvijai jie darė įspūdį, labiausiai barzdoti. :)

Po to patraukėm prie pramogų. Kurgi praleisi šaudymą iš lanko. Ne, ne mes šaudėm, o mūsų didžiukas. nelabai kantriai, bet atstovėjo eilutėj. Tik lanką įtempti pasirodo buvo kiek sunkiau nei ji įsivaizdavo. Bet tam juk ir yra tėtis, ar ne? :)

O vienas šūvis net į taikinį pataikė. Paskui jau aš spirgėjau, kad noriu mesti ietį. Juk teoriškai viskas lengva. Na ir kas, kad daugumai ietis neįsminga į taikinį, daliai nepriskrenda iki taikinio. Bet bandyti naujus dalykus smagu! Paėmiau ietį į ranką. Pakėliau. Hm, tikrai keistas jausmas. neįprasta kažkaip buvo. Užsimojau, ir.... aišku, nepsiekė taikinio. Bet tiek to. :) Smagiausiai buvo žiūrėti į mūsų nenuoramas. Nes tuoj prisistatė Silvija. pažiūrėjo į taikinį ir sutarėm, kad bėgs iki jo ir smeigs. pabėgėjo kiek, bet matyt išdidumas visą kelią bėgti neleido, tad sustojo ir metė. Kai jau mes manėm kad viskas, dar vienas balselis savo pretenzijas pareiškė. tad įskaitant Ignėją pabandėm visi. Ir nepapatikėm visi. :D
Matėm ir kuršių kovą su vikingais. Gražu.... Silvija žiūrėjo, pasiklausinėjo kas yra kas, o galiausiai pašnibždom paklausė: mama, o kodėl jie tankų neatsivežė? Lengviau laimėtų... Taip jau būna, kai vaikas tankus pirma pamato nei vikingų kovas. :)
Beje, kadangi ten buvo ir šiuolainių karių kampelis, kviečiantis prisijungti ir tapti savanoriais, ginklais susidomėjo ne tik "senovės kariai", bet ir padaužyčių tėtis. Šis nepanoro būti įamžintas su ginklu, bet užtat kitokią nupaparacintą linksmą foto turiu. :)

Oras nelepino, tas tiesa. Bet ir nuotaikos labai negadino. dar klausėmės labai šaunios folkloro grupės Obelija. Beje, ar kada girdėjote liaudies dainą, kurioje vaikinas raginamas negrįžti iš karo? Aišku, priežastis buvo. Aš jau girdėjau. :) Ir galiausiai sulaukėme daugiausiai susidomėjimo kėlusios dalies.
Ką pamanytumėt išgirdę, kad bus vikingų futbolas? Aš naiviai ir laukiau futbolo, tik nežinojau kokio: gal su šarvais, gal kokį šiaudų kamuolį spardant. Bet buvo daug geriau. :) Žiūrėti. ;) Žaisti tikrai nenorėčiau ir padaužiukų tėčio neleisčiau. laikytume visos trys. :)
Bet apie viską iš eilės. Paskelbus apie futbolą susirinko dvi komandos: kiekvienoje buvo ir šventės dalyvių, ir žiūrovų. Žinantys jau iš karto pasirodė be marškinėlių, netrukus be jų liko ir kiti. Abiejuose aikštelės galuose buvo padėta po medinį skydą- tai buvo vartai. Bet į vidurį buvo išneštas nemažas medinis rastas. Jį teisėjas išmetė į viršų, o pirmoji paėmusi komanda turėjo juo paliesti priešininkų skydą. Čia tai sportas buvo... pasakojimo tolesnio turbūt nebereikia. ;)

Kaip visada :)

Turbūt kitaip neišeis ir teks šį pasakojimą dalimis rašyti. Bet norisi papasakoti, nes buvo tikrai kitoks savaitgalis.
Tik turbūt reiktų pradėti ne nuo to, o pasijuokti iš manęs, kad pirmą ketvirtadienio pusę aš visiems pasakojau, kad neturiu jokių konkrečių planų savaitgaliui, o išėjo kaip... visada. :) Kaip jau minėjau ankstesniam įrašė- susiruošėm į Apuolę, į festivalį.
Silvija nekantravo jau nuo pat ketvirtadienio. Ir šeštadienį pati džiaugsmingai pabudo, kol seni tėvai pabambėdami šiaip taip ritosi iš lovų. Na gerai, šiek tiek perdėjau. Bet tik šiek tiek. :)
Susikrovėm krūvą rūbų, juk žadėjo lietingą savaitgalį. Nebuvo taip jau blogai, bet dauguma rūbų pravertė. Išgabenom jūrų kiaulytę pas senelius ir pasiėmę tetą Jovilę išsiruošėm į kelionę. Netrumpas kelias laukė, ypač žinant, kad teks nemažai stoti. Beplepant laikas iki pirmojo sustojimo neprailgo. Kaip ir visada stojom Vėjukuose, kur daug supynių. Kiekviena turi ten savo mėgstamiausią: Ignėja mėgsta suktis ratu, o Silvija visada nori su manim auakštai išsisupti. O kur dar amžina tradicija prie meškos skulptūros nusifotografuoti. Jau antri metai- kiek buvom, tiek kartu teko Silviją mešką apsikabinusią fotografuoti.:)
Pirmas kiek planuotas kiek neplanuotas sustojimas buvo Rietave. Jau iš ankstesnio pravažiavimo ir matytų ženklų žinojau, kad ten sekmadieniais vyksta didžiausias turgus vakarų Lietuvoje, ir dar padaužyčių tėtį apšviečiau, kodėl tokie keisti ženklai apie greičio ribojimą sekmadieniais tam tikromis valandomis sustatyti.  Bet mes buvom šeštadienį ir ne to. Kai aš pamačiau, kad padaužyčių tėtis pasiėmė tik ploną megztuką ir net striukę pamiršo, nieko kito neliko kaip jį tempti į pirmą pasitaikiusią padėvėtų drabužių parduotuvę Rietave. Panelėms buvo smagiau- su teta aplink bažnyčią pasivaikščiojo, kuri tikrai buvo graži. Net man. :)
Užtat mes kitaip pramogavoma. :D Aš labai retai vaikštau į tokias parduotuves. per paskutinius 6 metus buvau du kartus, abu praeitą savaitę. :) Tiesiog nemoku ten ieškoti... Ir dabar, sustojom prie striukių. renaldas aišku palaimingai stovi ir laukia, kol ištrauksiu ką nors jam pasižiūrėti. Teko žiūrėti, kur čia dingsiu. Nors net nežinau kodėl tuoj visi pradėjo šnabždėtis, kad mes ne iš šito rajono (!). Nuoširdžiai, nežinau kodėl. veido išraiškos ne tokios? :) Bet radom. Net padorią. Ir jau ramia širdim judėjom tolyn. pravažiavom daug kaimukų, net pro žvirkelius šita gudri telefoninė navigacija mus pravedė. O vaikams labiausiai patiko tos tetulės balsas su rusišku akcentu. Kikeno ir kikeno kartodamos: "sūkite už tryjų šymtų mietrų" ir pan. Ir reikia pasakyti, kad joms daug tiksliau sekėsi kartoti nei mums. :)
Iš anksto buvom visai nesuplanavę kur užsukti ar sustoti. Bet važiuojant pro Bartsyčius jau ir taip buvo aišku. Šiaip taip sužiūrėjom, kur ant medinės lentos gan neryškiai išdrožta nuoroda, kur "Puokės-Barstyčių akmuo" ir neabejodami pasukom ten. jei ką, turbūt visi pirmą kartą apsilankėm prie didžiausio akmens Lietuvoje. Ir iki šiol nuoširdžiai maniau, kad jis Barstyčiuose, o ne Puokės km. ir įdomiausia, kad Skuodo rajono turizmo informacijos leidinyje, kurį pasiėmiau sekmadienį Mosėdyje, jis vadinamas Puokės akmeniu. Bet ne esmė. :) Kol mažė sėkmingai praparpė mašinoj, mes paeiliui akmenį apžiūrėjom. Silvijos reakcija pirma buvo: mama, matai, ant jo žmonės, ir aš lipsiu. laimei, kopetėlės padarytos. Tai jau visos ir lipom. :)

Planai, planeliai, planiukai

Hm, net nežinau nuo ko pradėti. Kol šeimyna grįš taip norisi suspėti parašyti ir viską papasakoti. Bet tikriausiai reikia pradėti nuo pagyrų padaužiukų tėčiui, už tai, kad pasirašo begalei mano idėjų ir planų, ir dar pasidžiaugia, kad su manim gyventi tikrai nenuobodu. Kaip gera šalia savęs turėti nuostabiausią žmogų pasaulyje. :)
Kažkaip šiam savaitgaliui nieko nebuvom konkretaus suplanavę. Sakėm, kad spręsim pagal orus. Gal būtume važiavę pas Daivą į sodą, gal iki Kulautuvos. Ir aišku, turėjau gražų planą susitvarkyti namus. Iki pietų jokių rimtų planų neturėjau.Bet gi visada galima greitai suplanuoti. :D Viena perskaityta žinutė facebooke, ir aš ne tik turėjau idėją savaitgaliui, bet net ta proga sužinojau kur ta Apuolė. Ta ra ram! Važiuojam visi čia. Juk blogų orų, blogų vaikų ir blogų nuotaikų nebūna! Net ir nakvynę visai įkandamą radom. Tai kaip čia nesišypsosi iki ausų.
Ir iš tikrųjų, nors ši savaitė darbe buvo sunki ir keista, šiandien buvo stebėtinai gera diena. Su smagiais paplepėjimais su žmogum, su kuriuo anksčiau tik sveikindavomės. Juk visada smagu kalbėtis su tais, kurie turi savo nuomonę. Ir netgi mūsų požiūris į vaikų auklėjimą beveik sutampa. :D Vėliau smagus pasisėdėjimas su daiva Portofino. Taip taip, aš bent pusė snobės, man ten labai patinka- aplinka, foteliai, aptarnavimas ir fantastiškas štrudelis su vyšniom. Nes jau tikrai seniai paragavus deserto pasigirsdavo natūrali ir nesuvaidinta reakcija: Mmmmm. Iš skanumo. :)

Ir smagių nutikimų buvo. Pvz vakar suplyšo darbe basutės dirželis. Ir kad nepriminčiau kelnių teko padaužiukų tėčiui vežti man įdarbą ne bet ką, o aukštakulnius. tad buvau neplanuotai išsipuošusi, ir dėmesio tikrai nestokojau. Tik kažko buvo labai juokinga. :) Ech, buvo seni geri laikai, kai kasdien lakstydavau su aukštakulniais. Bet įgūdžiai per tuos metus kiek dingo. Ir iš tikrųjų, įdomu: kodėl važiavimo dviračiu įgūdžiai išlieka, o lakstymo su aukštakulniais- ne. :) Nors labiausiai man patiko Silvijos reakcija: mama, tu dabar panaši į tetą Jovilę, nes su kelnėm. Dėkis ryt suknelę- būsi tikra mano mama. :) Tik jei ką nusidėjau ir dėjausi džinsus, nes lijo. Tik padaužiukasa miegojo ir nematė. :)
Ir iš tikrųjų, oras šiandien rudeniškas. Net nežinau kiek kartų buvo dulksna. Ir vėjas toks, kad kartais atrodė, kad nuneš. ir turbūt 80 proc. bendradarbių ryte pasisveikinę pastebėjo, kad ruduo atėjo. Pritariau visiems: ir kad ruduo atėjo, ir kad lietaus reikėjo, ir kad šilumos dar norisi. Bet taip ir yra. :)

Liūtis ir gaiva

Geroka liūtis čia šiandien vakare buvo. Abi mažės taip laukė balų ir kol galės eiti į lauką per balas palakstyti. Žinoma, tuoj atsiras sakančių, kad ir per lietų galima. O maniškės neina. :) Bent per tokį stiprų. Tad teko šitą džiaugsmą atidėti kitai dienai. Tik kad ir kaip gaila, tikriausiai tai bus su tėčiu, o ne su manim... Bet buvo labai smagu visoms trims įsitaisyti ant palangės, skaičiuoti lašus, balas ir lietsargius. Ir klausytis nesibaigiančių plepsiukų kalbų.
Savaitgalį buvom prie jūros. Ir bevažiuojant užpuolė lietus. Toks- kad daugelis mašinų stojo kelkraštyje. Ir naktį lijo. Bet dieną ne. šeštadienį netgi aš jūroj išsimaudžiau. O tai reiškia, kad tikrai pakenčiamas vanduo buvo. :) Mažėms tai tiko ir Juodkrantėj, kur aš tik kojų pirštus pašlapinau, ir netgi būtų tikęs ledinėj Palangoj, jei tik kas būtų leidęs. Ech, vaikystė...
Greit tos pora dienų pralėkė. Ir kiek kitokios nei aną kartą. Buvo kava su Diana, ko tąkart nespėjom. Buvo daug trumpesnė viešnagė, nes nors buvo pažadėtas mamadienis visas iš karto, aš jo taip ir negavau. :( Gal kiek mažiau karščio, ir viena akim pamatytas 10 km bėgimas Palangoj. Aišku, maniškės nepėsčios, prabėgus bėgikams ir pačios nusprendė bėgti. Ignėja ramiai nuturseno gal 20 m ir ramiai pareiškė: užteks, laimėjau. Ir daugiau nieko nenorėjo klausyti. :)
Ir kiekvieną kartą pasidžiaugiu, kokios jos kantrios keliauninkės. Taip, stojom, bet 9 išvažiavę iš Nidos tik 9 atsidūrėm Kaune. Vėl mojavom didžiuliui praplaukiančiam keltui, dart paspoksojom į karinį laivą. Aš išgėriau kavos. :) Buvo jau minėtas sustojimas Palangoj. Ir šį sykį dar pasukom prie Platelių. Skaičiavom daug daug gandrų ir karvių ir Silvija labai stebėjosi kaimiukų pavadinimais. Ir jų mažumu. :) Vėliau apžiūrėjusi ežero paplūdimį nusprendė, kad ten per mažai vietos. O sustojus Rietave palaimingai man atsiduso į ausį: pagaliau daugiaaukščiai. :) mano vaikas. :) nenoriu nieko įžeisti, bet žiūrėjau aš į tuos kaimukus ir galvojau, kad kaip gerai, kad padaužiukų tėtis neturi slaptų svajonių keltis į vienkiemį. Numirčiau....

Širšės ir kiti džiaugsmai.

Ne, širšės ne džiaugsmas. Ypač kai įgelia ir kai esi joms alergiškas. Bet iš kitos pusės prasifiltruoji kas žinodamas nepamiršta paklausti ar pasižiūrėti kaip laikaisi ir dar iš tikrųjų sėdi, o ne vaikidini, kad sėdi. Pliusų visur yra. :)
Širšė įgėlė antradienį. Tad mano planai duoti kraujo per donorystės akciją ėmė ir nuplaukė. Nieko, gal kitais metais. O apie donorystės akciją galima ir kiek plačiau papasakoti. Vasaros pradžioje mums paskambino iš Santariškių kraujo centro ir pasiūlė surengti tokią akciją mūsų įmonėj. Ilgai ši idėja dūlėjo valdžios stalčiuje, bet džiaugiuosi, kad ją įgyvendinom. Žinoma, norinčių duoti nebuvo labai daug. Nors pagal įmonės darbuotojų skaičių skaičiavo, kad bus daugiau- bet buvo kaip buvo. Surinkom reikalingą minimumą ir reiktų pasigirti- tikusiųjų ir galėjusių duoti kraują procentas buvo gana didelis. Dar smagu ir tai, kad ir mūsų praktikantas prancūzas ir vienas iš filipiniečių prie to prisijungė. Ir kaip visur- bet koks įvykis sukelia daug kalbų. Buvo kas daug juokavo, buvo kas pašiepinėjo kitus. O buvo kas atėjo ir tyliai davė. Pagarba jiems. Buvo, kas nedavė iš principo ar bijojo adatų ar kraujo. Nes kaip visada, teko ne tik skelbimus kabinti, bet ir asmeniškai paklausinėti ar matė ir girdėjo. Buvo kas juokavo, kikeno, išradinėjo linksmas priemones, bet galiausiai nusprendė, kad nori padaryti gerą darbą. Ir kaip juokavo padaužiukų tėtis- tokių įvaizdis mano akyse labai labai aukštai pakilo. Kaip ir to bendradarbio, kuris per atostogas atvažiavo duoti kraujo.
Bet tubūt dar didesnis iššūkis buvo viską suprantamai išaiškinti Silvijai ir atsakyti į šimtus klausimų. Gal ir ne idealiai, bet visagalis google padėjo :)
Kokie dar džiaugsmai? Grįžęs Silvijos domėjimasis viskuo. Dabar mėgstamiausios knygos yra apie lėktuvus iš bibliotekos ir nupirkta Geografija vaikams. Kaip smagu žiūrėti į tas blizgančias akytes ir girdėti nesiliaujančius klausimus. Kaip ir mamiškai didžiuotis, kai kas nors, o dažniausiai padaužiukų tėtis pasako, kad Silvija mano kopija: išlendančiom miegojimo pozom, mimikom, grimasom. :)

O šiandien aš supratau ko dar neišmokiau savo vaikų. Viskas prasidėjo nuo elementarios situacijos ryte. kai važiavau į polikliniką lifte, kuris reaguoja į svorį ir važiuoja stodamas žemyn sutikau kiek už Silviją vyresnę mergaitę. na, važiuoja tai važiuoja viena, daug čia tokių, kurie mano nuomone gauna per daug laisvės. pasisveikino, ramiai nuvažiavo iki apačios. Nubėgo iki laiptų ir kai pamačiusi atbėgantį brolį pradėjo raudoti supratau, kad užsidarė viena, aš išsikviečiau liftą, o ji nieko nepasakė. Ir nors neįleidinėjam pirmų vaikų į liftą, suvokiau, kad niekada Silvijai neaiškinom ką tokiu atveju daryti Tad dabar jau paaiškinom ir išbandėm. kaip ir ta proga pridėjom, ką daryti jei parduotuvėj pameti tėtį ar mamą. O Ignėja visko klausė ir gudriu veidu linksėjo. Gal ir jos mažoj galvytėj kas liko...

Plepsiukų planiukai

Silvija yra nepataisoma planuotoja. O kadangi dar ir plepsiukas, tai mes visus tuos planus ir žinom. :) ir kaip smagu klausyti ir stebėti tuos nenuspėjamus planų ateičiai pokyčius.
Buvo laikas, kai norėjo 10 vaikų. Dabar vaikų noras apmažėjo, bet pasiklausius planas yra maždaug toks: gyvens name su sese, abi turės po vaiką, dirbs kartu ir vaikus prižiūrės kartu. Turint omeny, kiek kartų jos per dieną susipeša ir susipyksta, visai neblogas planas. :) Dar vaikams turės baseiną kieme. O linksmiausia klausyti kaip auklės vaikus. :) Jų pasiklausius tikrai galima pagalvoti, kad jas namie engiam ir čia tikras pragaras. :D Nes jau sužinojom, kad darys viską ką norės, eis kur norės, o vaikai turės prisitaikyti (ir čia mano plepsytės, kuri nori daaaug dėmesio ir dalyvauti būtent vaikiškuose renginiuose nuomonė). Vasarą daug kartų važiuos prie jūros. O jei pritrūks pinigų pirks vaikams pigiausią maistą, jokių skanumynų ir neklaus ar vaikai tai mėgsta ar ne. Bet kai pasiūliau, kad ir mes taip darysim nei už ką nesutiko. :D
Kažkada Silvija planavo, kad dirbs parduotuvėj. Planai baigėsi sužinojus, kad tie visi pinigai bus ne jai, kad reikės atiduoti. dabar gan ilgą laiką abi planuoja dirbti autobuso vairuotojom. Vieno autobuso, jei ką. ;) Viena spaudys mygtukus ir vairuos, kita ims pinigus. O pažįstamus veš nemokamai. Tiesa, jau kelios dienos atsirado naujas planas ateičiai- vedžioti arklį (ponį) zoologijos sode. Bet kas juokingiausia, autobusas niekur nedingo. Dar vairuos autobusą ir juo vešis arklį į zoologijos sodą, į darbą. :)
Smagu klausytis tokių planiukų ir minčių viražų. kad ir šeštadienį, ėjome prie rotušės pasveikinti buvusios bendradarbės su vestuvėm. Ką nors sveikinti abiejų mano plepsyčių mėgstamiausias užsiėmimas. O jei ką ir iš kitų vestuvininkų spėjo dar saldainių gauti. :) Kiek paankstinom, tai nusifotogtrafavus prie boružių iš gėlių, apžiūrėjus limuzinus ir suskaičiavus papuošimus Silvijai liko laiko ir paprotauti. Žiūrėjo žiūrėjo, mąstė mąstė ir sumąstė:
-mama, bet į vestuves aš kviesiu ką norėsiu.
-gerai, -atsakiau. -Kai tik tekėsi jau pati ir rinksies.
Ir dar nusprendžiau pasiteirauti:
-O kas bus tavo vyras?
-Jonas,- ramiausiai atšovė plepsytė.
 Ir net neklausta paaiškino:
-Nes jį paskutinį iš pažįstamų berniukų mačiau.
Tad vieną žentą kaip ir turim. :)

Mighty Mo Rogers arba kaip kartais lengva pakliūti ne ten kur galvojai

Šįkart gerąja prasme. Ir iš viso, tegaliu pasijuokti, kad norai pildosi. Kažlada visai kitokiame kontekste dar pavasarį Sigitai pajuokavau, kad noriu darbo, kuriame gaučiau padėkas ir šiaip ką nors gero. Ir negaliu skųstis- gaunu: šokoladų, bananų, ledų, kokių pakvietimų ir t.t. Kartais su proga, kartais be, kartais tikrai nesijaučiu nusipelniusi. Kartais, kaip šįkart, iš kanceliarinių prekių įmonės. Kai mūsų vadybininkė praėjusią savaitę pasiūlė du kvietimus į Mighty Mo Rogers koncertą įmonės jubiliejaus proga, aš pagooglinus ir suradus ką jis atlieka su didžiausiu džiaugsmu sutikau. mano stiliaus muzika. :)

Primečiau, kad jei koncertas prasideda 19 val, grįšim padoriu laiku ir susitariau, kad vaikus pažiūrės seneliai. Ir nieko daugiau neklausinėjau. :D
Tą vakarą išsipuošėm (buvo aprangos kodas: balta-mėlyna), išsitraukiau aukštalkulnius, šiaip, dėl nuotaikos, ir neplanuotai pakliuvę į milžinišką kamštį ties kleboniškiu nukeliavom į Combo. Pirmą kartą aš ten buvau. Ir pamačius publiką, fotografui iškart pasiūlius nusifotografuoti prie Biuro pasaulio sienelės, o vėliau pasiėmus vakaro programą supratau, kad pakliuvom ne tik į koncertą, bet ir į rimtą Biuro pasaulio gimtadienio šventimą. Oi neapsidžiaugė seneliai sužinoję, kad vietoj planuotų pusės dešimt grįšim pusė pirmos. Bet buvo labai smagus vakaras. Ir skanus. :) Karšti vakarienei, užkandžiai, vaisiai, gėrimai, kava ir pabaigai tortas. Iliuzionisto (Nicholo Kino) pasirodymas. Kadangi jokio kito iliuzionisto pasirodymo gyvai nebuvau mačius, įspūdį padarė ir šis. :) Ir, žinoma, koncertas. Labai labai patiko, tiek lėtos, tiek greitos dainos. Pats bendravimas su publika, improvizacijos. Ir nors visai nesiruošiau ir neketinau, po koncerto iš principo nepraleidau galimybės ir dar su juo nusifotografavau. :)

Ech, smagu nuveikti kažką nesusijusio su vaikais, nors Silvija gerokai patempė lūpą sužinojus, kad tėvai į koncertą eis be jos. :)

O juokingiausia buvo kai sužinojau, kas su mumis sėdės prie vieno staliuko. Jei priešistorę susieti su moralu, skambėtų maždaug taip: jei tavęs nepriėmė į kažkurį darbą, tik džiaukis. :) Kažkada, dar prieš BDO laikus, ieškodama darbo buvau ir toje mokymo įstaigoje. Iš pradžių norėjau, po to pakalbėjus su direktore kiek ir suabejojau, bet nepriėmė ir tiek. Pasiraukiau kiek, bet kur dingsi. O penktadienį Agnė pasakė, kad prie to paties stalo sėdės būtent ta ponia su vaikais. Suėmė juokas iš pradžių, o paskui abu su padaužyčių tėčiu žiūrėjom į tos moters pasipūtimą, susireikšminimą ir neatsidžiaugiau, kad ten nepakliuvau. Beje, tie vaikai jau suaugę, ir kaop išdidžiai buvo pristatyti: dukra ir kolegė, bei sūnus ir kolega. Gal aš ir bjauri, bet mintyse pagalvojau, kad ir kokie tolerantiški ir puikūs mano tėvai, su jais dirbti nenorėčiau. Ir tikrai nemanau, kad ateityje norėsiu dirbti su padaužytėm. Poniutė visą vakarą rodė savo blogąsias puses, pasipūtimą ir pan. Tad, kaip ir visada: kaip gerai, kad viskas susiklostė būtent taip. :)

Karščiai

Vėl tikra karšta vasara, kokią aš mėgstu. Tuo labiau, kai darbe nekaršta. Bet kur nors važiuoti mašina jau kančia... Ech, gerai būtų dabar kur nors atostogauti... Bet darbe tenka suktis taip, kad net nepastebėjau kaip penktadienis atėjo ir praėjo.
Apie jūrą jau neparašysiu. Bet buvo gera bent toms trims dienoms ištrūkti ir šiek tiek atitrūkti. Buvo kas stebino, ir nebūtinai gerąja prasme, buvo kas džiugino, pvz. kaip abi džiaugėsi jūra ir Silvija visai nebebijojo vandens, kaip kad pernai buvo. Ir nors kartą pataikėm labai gerą ir šiltą orą prie jūros.:)

O dabar gyvenimas vėl grįžo į įprastą ritmą. paršeliai abu kasdien bando išvesti tėtę iš kantrybės ir kasdien tai beveik pavyksta. Dviese jau neblogas tandemas išeina- ir  gudriau sugalvoja, ir geriau nuveikia. žodžiu, pas mus turbūt niekada nebūna liūdna.... O šią savaitę mes sudalyvavom dviejuose renginiuose: Botanikos sode surengtoj Kvapų naktyje ir Jaunojo mokslininko savaitgalyje VII forte.
Žinoma, su botanikos sodu labai daug vilčių nesiejom: vakaras, daug žmonių, mes su pietų nemiegančiais ir anksti besikeliančiais vaikais. Veiklų vaikams buvo numatyta minimaliai ir dar tokioje miniatiūrinėje palapinėje, kad ir sustojom labai trumpam. Nes klausyti apie sėklytes nieko nematant Silvijai buvo neįdomu, tik pro mikroskopą į sėklytę bandė pažiūrėti. Ledų degustacija irgi kiek nuvylė. Ledai buvo skanūs, ir ne kiekyje esmė, bet jei buvo pristatyta kaip botaninių ledų degustacija, bent galėjo papasakoti daugiau, o susidarius grūsčiai taip ir težinojom tokius pavadinimus kaip "Saldžių sapnų", "Pasimatymas" ar "Šokas" ir pan. Jei kalbėti apie kitus renginius- pažiūrėjom gėlių, pasivaikščiojom, šiek tiek pasiklausėm koncerto ir sutikom kelis pažįstamus. Buvo smagu. :)
O šiandien gerokai paebejojom, bet nusivedėm Silviją į VII forte surengtą jaunojo mokslininko savaitgalį. Apie chemiją. nesvarbu, kad Silvija turbūt dar tokio žodžio nežinojo. Aišku, skirta didesniems, ir priešmokyklinukai buvo tik du- Silvija ir dar šešiametis berniukas. Ir Ignėja, viską pavyzdingai išsėdėjus, reikalavus eiti žiūrti iš arčiau, tik chalato nesidėjus. tad pirmiausiai visi jaunieji mokslininkai apsirengė chalatus, užsidėjo akinius ir prisisegė korteles su žodžiu profesorius ir savo vardu. Ta proga bdar ir žodį profesorius geriau pasiaiškinom.
Pirmiausiai papasakojo apie eterinius aliejus ir parodė, kaip gaminamas apelsinų eterinis aliejus. Foto ne mano, iš VII forto facebook puslapio

Iš pradžių davė pauostyti eterinio aliejaus, vėliau- etilo alkoholio. kai paklausiau koks kvapasa mano visažinė Silvija bematant pakomentavo: kaip Sprite. :D Ir stebėjom pirmąją proceso dalį. Net mažė nenuleido akyčių.
Vėliau laukė keletas eksperimentų lauke. Žinoma, kur nebus įdomu, kai iš cukraus pudros ir sieros rūgšties padarė anglies stulpą. Reikėjo matyti mažųjų akis. :) Tikrino, kaip medžiagas veikia acetonas ar kaip jodas padeda patikrinti ar bulvėje, banane ar pan yra krakmolo. Bet didžiausią įspūdį turbūt paliko vadinamoji Dramblių dantų pasta. Turbūt dabar  niekas neabejoja, kad Silvija dabar nori būti chemijos profesore? :D Ignėja sakė bus teta baltu chalatu, tai turbūt irgi aišku, apie ką.  O iš pradžių kol mes švietėmės, tėtukas dar spėjo ir ekskursijoj sudalyvauti. Žodžiu, renginys užskaitytas, labai rekomenduojamas, kaip ir pats VII fortas ir jo entuziastai.

Giminės

Prisipažinsiu, giminėms niekada labai daug sentimentų nejaučiau vien todėl, kad jie giminės. Vieni patiko, kiti mažiau, bet užaugusi tikrai nejaučiu įsipareigojimo su jais dėl šios priežasties bendrauti. Kai buvau maža turėjau daug labai didelių pusbrolių ir pusseserių iš mamos pusės. Iš tėčio pusės su sese esam viduriukas. Bet vyresniųjų pusbrolio ir pusseserės nemačiau kokių 25 metus. Vienas iš jų žinau kaip atrodo, visagalis facebookas. ;) Iš jaunesniųjų bendrauju su viena. ir tikrai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad nejaučiu jokio piktumo ar gailesčio, kad kai kurie nebendrauja. Ir net neįdomu kaip dauguma gyvena. Ir kiek save pamenu, vaikystėje tos giminių reikšmės irgi nejaučiau. Dauguma smagių atsiminimų susiję su mamos draugių vaikais, o ne giminėmis.
Mano mamai giminės svarbūs. Ir panašu, kad tai šiame gyvenimo etape labai svarbu Silviukui. jau žiemą vis paklausinėdavo, kodėl kiti vaikai daržely turi pusbrolių ir pusseserių, o ji ne. Ką darysi, yra kaip yra.
O savaitgalį ta proga, kad pamatyti daugiau giminių Silviuką įsiūliau vežtis į kamajus, į mišias už prieš 20 metų mirusį mamos vyriausiąjį brolį (vienas iš nedaugelio giminių, kurį visada atsimenu su šypsena ir meile). Ir ji grįžo švytinti. Gi tiek giminių ir pusbrolių/pusseserių atsirado. Kas, kad antros eilės, kam čia tokios smulkmenos rūpi. :D Bet su tokiu pasididžiavimu vardino visus vardus, klausė, kada su kuriais susitiksim ir turbūt pasigyrė jei ne visiems sutiktiems žmonėms, tai bent kas antram. :)