po truputį apie viską

Daug čia mes visko per tas dienas nuveikėm.  buvom Kaziuko mugėj. Tradiciškai buvo labai vėjuota ir net sniego gavom. bet užtat prisipirkom daug skanių barankų. :)

Vieną saulėtą dieną kai mama nedirbo labai smagiai prisibuvom Nemuno saloj. Buvo išbandyti visi treniruokliai, žaidimų aikštelė, kalniukai, patikrintos pakrantės.

 Pasivaikščiojus krantine ir pamačius reikalingą požeminę perėją negi grįši atgal, kai galima tiesiai. O kai neišeina dviem, galima ir keturiom. ir daug juoko buvo, bent jau mamai su fotoaparatu.

O kur dar pačios nuostabiausios, idealiausios spurgos? Kiekvienas turbūt turim savo mėgstamas, o Ignėjos visada ta pati ir neatsivalgoma - su cinamonu

Pavasaris, džiaugsmai ir pasiskundimai

Kažkaip jau senokai bebuvo, kad laikas vakarais imtų ir pranyktų. matyt nors ir pavasaris, bet vis dar žiemos miegu svajoju užmigti. Priešingai nei mano panelės, kurios keliasi vis anksčiau, o gulasi vis vėliau... Ir kartais atrodo, kad net sportiniai būreliai jau nebepadeda. Pas mus kažkokia eilinė būrelių betvarkė- pertvarkos. Kai tik atrodo, kad viskas nusistovėjo, staiga ima vėl viskas verstis. Turbūt jau laikas priprasti?
Jau rašiau, kad Silvija pradėjo lankyti futbolą. Paskui užsiprašė ir Ignėja. Bandėm pas bendraamžius. Pirmas kartas kai buvo mažų vaikų buvo visai geras, bet antradienį supratau, kad už tą košę aš tikrai nesiruošiu mokėti pinigų. Kaip tyčia susirinko labai daug vaikų. Tai yra 4-6 m vaikų grupė. pagrindas yra berniukai. O dar reikia pridėti, kad dauguma tėvų laikosi požiūrio, kad vaikai ateina išsidūkti, o ne ko nors kito. Gerai gerai, prašom su argumentais kam toks mano požiūris nepatinka. Bet aš būrelius vertinu pagal savo vaikų norus ir pageidavimus. jei maniškė nori mokytis žaisti futbolą - aš to ir atvedu, jei tėvai sėdi salėj, naiviai manau, kad mano pareiga neleisti vaikui išsidirbinėti. beje, tokių paskutinį kartą gal buvo trys. su manim. Kiti ėjo galvom, trenerė stengėsi iš paskutiniųjų. Padaužas sodino ant scenos skaičiuoti iki 100, o dauguma mamų ir tėčių sėdėjo įlindę į telefonus ir į nieką nereagavo. Čia kaip vieno 5,5 m berniuko mama po treniruotės kitais akė: gerai, kad čia ateina, nes išsilaksto, drausmės gauna, o dar ir skaičiuot gal išmoks. Taip ir supranti, kad turi be galo protingą keturmetę... Nes su didele nuostaba žiūrėjau, kaip išskaičiavus pirmais antrais, priminus kodėl ir kas, nors jau buvo padaryta, didžioji dalis nesuprato ir darė bet ką. Gal tikrai genijus auginu? o jei rimtai, čia juokas pro ašaras, nes praėjo du metai, o aš ir vėl susidūriau su motyvuotos keturmetės problema. Silvija norėjo rimtai mokytis dainuoti. Jai buvo liūdna ir pikta, kad bendraamžiai pamokose dūksta, o privačios ne mūsų kišenei... Ir ignūtis, kone su ašarytėm vijosi nuspirtą kamuolį, kad spėtų grįžti prieš pratimą. Ką gi, perėjom kur sesė, pas didesnius, bet čia jau kitos bėdos. Be to, ir fizinės galimybės kartais ne tos... Bet, kaip sakant, kol bus noras tol bandysim. :) o kaip bus rudenį niekas nežino. Kol kas entuziazmo pas abi daugiau nei reikia. Pas Silviją- daugiau nei realių galimybių. Bet kai atšils laukia daug darbo vakarais gerinant tas galimybes. Gal pavyks. :) O čia ir priežastis dėl ko pas Silviją truputį nosytė (be reikalo) užsirietė ir entuziazmo padaugėjo. O kokia dabar jos mėgstamiausia futbolo komanda turbūt net klaust nereikia.

Bet kai abi tą pačią dieną eina į futbolą, Igniūtis kartais ima ir nusprendžia eiti į dailę. Šiandien kai sesė dažų "tapšnojimais"- antspaudais margino didelį popierinį kiaušinį ji man nupiešė be galo gražią ir ryškią vaivorykštę. kas kad guašas beveik visas suėjo, gi bus to guašo. :D

Pavasaris

kažkaip šiemet mano plepsytės labai laukė kalendorinio pavasario. Aišku, niekas nepasikeitė, bet vis tiek išdidžiais ako: pavasaris. :) O aš dar gero sniego norėčiau....
Turbūt jau minėjau, kad Silvija jau senokai prašinėja leisti į mergaičių futbolą. Nors aš neįsivaizduoju labiau nefutboliško vaiko nei Silvija. :) Tiek sportiškumu, tiek manierom, tiek kitais dalykais. Bet kadangi baseino jau nebelanko, teko mamai ir futbolą surasti. Pirmą kartą vedė tėtis, šįkart jau aš, su sese žinoma.
Ir aš supratau, kad gal geriau baseinas. Kažkaip Haroldas man ten ramybę įkvėpdavo. ;)
 Žiurėjau į savo žioplytę ir stebėjausi kodėl ji nori ir mąsčiau kiek ji ten išlankys. Turbūt kažkada juokiausi, kad Silvija yra visiškai mano gabaliukas, aš kartais per atstumą matau ir jaučiu kada ji jaudinasi, o tada ir aš jaudinuosi... Tad Silvija jaudinosi, aš dvigubai. :) Ir mąsčiau kiek darbo namie reikės įdėti, kad bent kiek panašaus į futbolo žaidimą išeitų...

 Šiandien vėl nedirbu, tada panelytės žinoma namie, o ne daržely. Žvarbu lauke... Bet vis tiek išsiruošėm ančių lesinti į parką. Tvenkinukas vis dar užšalęs, o balandžiai mano panelėms labai didelio susižavėjimo nekelia, kaip ir man. Tad šiek tiek palesinę balandžius patraukėm ieškoti ančių. Ir radom balose tarp medžių. O kiek klegėjimo ir kreksėjimo buvo. :) Čia iš abiejų pusių, ir vaikų, ir ančių. :) Gražiausia maniškėms buvo kaip antys slysdamos per ledą artyn bėgo. ;) O paskui prasidėjo atrankinis lesinimas, kaip aš juokiausi: Sese, tu lesink antytes mergytes, jos labiau nusipelnė. Nors kuo nusipelnė taip ir neišsiaiškinau, bet kad vis dar skiria kur antis kur antinas irgi neblogai. :)

Grįžtant dar sustojom bibliotekoj, tad nenuostabu, kad abi biblioteką ir žaidžia. Man labiausiai patiko bibliotekos pavadinimas, Silvijos sugalvotas:
"Fainiausia Kauno biblioteka". Va taip. :)