Dainelės

Niekada nebuvau ta, kuri daug dainuoja. Apie tėčio dainavimo talentą turbūt irgi geriau reiktų patylėti. pas mus dainingiausia Silvija, kuri pradėjo dainuoti tik pradėjusi kalbėti. O Ignėja... Ignėja su nuomone. Namuose ji dainuoja kada nori ir kaip nori. Ir nors akivaizdu, kad tai nebus jos stiprioji pusė, kol kas ji tuo mėgaujasi. O mes su šypsena atsimenam, kaip dar neturėdama dviejų ji mums pareiškė, kad sukūrė dainą. ir tekstas buvo labai gražus:
Lia lia lia, au au au,
Lia lia lia lia au.

O šiaip vaikiškų dainelių mėgsta klausytis abi. Mūsų naujas ir mėgstamas Youtube atradimas, jei dar kas nematė:

ir daugiau: dainelės

Lietingų šventų Kalėdų...

Čia taip ėmėm ir perdainavom keliaujant pas senelius. Bet kad jos tokios ir buvo- lietingos. Užvakar pavalgėm kūčių vakarienę namuose, o vakar jau prasidėjo šventinis lakstymas: tai pas vienus senelius, tai pas kitus, dar ir svečiai nusimato. Ir pirmas eglutės nuvertimas jau buvo šiemet. :D
Šiaip kaip ir kasmet- prisipažįstu ir pasikartoju -nemėgstu švenčių. Gal kitamet bus kitaip, šiemet deja taip. Nes gruodį prasidedantis lėkimas, net jei jis nesusijęs su dovanų ieškojimu (jas paprastai daugiau ar mažiau superku lapkritį) džiaugsmo nekelia... Bet aišku, abi panelės jų laukia. Silvija jau kelis metus nebetiki Kalėdų seneliu. Užteko pabūti mišrioj grupėj daržely, ir aš buvau priremta tokiais argumentais, kad teko tik linksėti ir sutikti. Pernai Ignėja irgi matyt sesę didesniu autoritetu laikė, nes sutiko, kad Kalėdų senelio nėra. Šiemet sesės autoritetas ko gero nebe tas, tad užsispyrus tvirtina, kad Kalėdų senelis yra. Tiesa, kiek iškilo abejonių ir susimąstė, kodėl sesės grupėj daržely ir jos grupėj kalėdų senelis kitoks, ir ūgis skiriasi, ir vienas su akiniais buvo. Bet kažkaip nesureikšmino. Tik pastebėjo, kad nykštukas nelabai geras buvo, nes nedaug dovanų gruodį nešė. Bet mūsų argumentas apie vaikų klausymą ir tvarkymąsi pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo... :)

O aš tiesiog noriu pasidžiaugti - savimi . :D O jei rimčiau- kad pavyko po truputį mažinti dovanų skaičių, bet jas rasti ir pataikyti įdomesnes, kartais aišku nusileidžiant dideliems norams. :)
Tad pradėkim nuo Silvijos. Jos visi norai, nuo kurių man automatiškai norisi rauklytis, būna parsinešti iš darželio. Taip esam ieškoję vaikiškų normalesnių kvepalų, vaikiško nagų lako (nes man tikrai gaila ant jos nagiukų ir odos tepti bet kokį š, tai kad kitos mamops savo dukroms sukrauna savo beveik išnaudotus lakus aišku jų reikalas, bet man ranka nekyla, tuo labiau, kad pasirinkimas yra). Šiemet jau nuo rugsėjo buvo zyziama apie plaukų dažus. Iš pradžių pasakojimais nepatikėjau, vėliau kai pamačiau savo akimis, teko jau patikėtil Tad ilgai ilgai ieškojau, ir radau kompromisą:

Spalvos jei ką nėra tokios ryškios. Tai tarsi kreidelės, kurios pamažu blanksta, o išplovus nieko nelieka. Bet mano laimei ne taip lengvai nudažomos, kad Ignėja spėtų lengvai išsidažyti visą galvą. ;) O Silvijos spalvų vakare tebuvo tik šešėlis. Bet laimės buvo daug- ir pareiškimas, kad ryte vėl dažys. :)

O kita dovana- papuošalų rinkinys. Net nežinau 3 ar daugiau metų dairiausi į jį užsienio psl, bet vis gąsdindavo svoris, dėl kurio išaugtų galutinė suma. Šiemet už tikrai puikią kainą radau čia Pop-arty.

nepakartojamas dalykas. Žaidėm visi keturi. Ignėjai gal kiek reikėjo pagalbos prijunmgiant, bet ji labai puikiai mokėjo padavinėti ir nurodinėti kaip daryti. :) O Silvija darė, pasibvaigus karoliukams ardė ir perdarė. Iš pradžių tiesa pavartė pridėtus pavyzdžius, bet greit jų nebereikėjo. :)

Beveik šventės

Kalėdos jau čia pat - galima sakyti ant nosies. Ryt Kūčios. Šiemet ir man teks per jas dirbti, bet ką jau darysi. Bent jau trumpiau. Tik spėju kaip ir šiandien bus pilna piktų, pavargusių ir nelaimingų žmonių...
Už lango ir vėl lyja ir lyja. Vis primenu sau amžiną posakį, kad nebūna blogo oro, būna tik netinkama apranga. Kartais pavyksta save įtikinti, kartais nelabai. O kai mano paneles užpuola  piktadieniai, kartais imam ir liekam namie...
Tad koks šitas gruodis buvo? Vėl ne toks koks planavau. :D Turbūt reikia būti manimi, kad būnant tokio amžiaus sugebėti nusibrozdinti visą nosį per vieną vaikams skirtą orientacinį žaidimą. Bet mažosios nosis ir kitos kūno dalys buvo išgelbėtos, o man besijuokiant iš vaizdo veidrodyje ir besigailint savo vargšės nosies teko pasiimti keletą laisvadienių. Per tas kelias dienas pasijaučiau baisiai užsisėdėjusi namie. Iš kitos pusės: iškepėm kalėdinių prieskoninių sausainių. Tikrai nemaniau, kad panelėms užteks kantrybės, nes nei viena nėra mėgėja sukiotis virtuvėje ir paprastai nelabai noriai man ten padeda. O čia dar reikėjo tiek gyvunėlių mažomis formelėmis išspausti. Bet iškepėm visą didžiulį dubenį, mano didelei nuostabai juos valgė ir jau prašosi vėl. :) Dar prikepiau visokių kitų pyragų, atsižvelgiant į šaldytuvo turinį, kurį reikėjo suvartoti ir... vėl atėjo laikas į darbą.

Ir, žinoma, vaikų kalėdinės šventės darželyje. Pasirodysiu bloga mama, bet baisiai jų nelaukiu, ypač mažosios grupėje. Tad džiaugiuosi, kad jos ėjo ir praėjo. Mano mažoji voverytė buvo sau labai graži, puikiai žinojo savo vaidmenį ir dar pirma dovanos prasigrūdo pasiimti. ;) Bet net ir jai kilo įtarimai dėl Kalėdų senelio. Aš suprantu, kad tai vieno iš vaikų tėvų draugas. Bet kai trečius metus girdi žodis žodin tą pačią programą, su tais pačiais "juokeliais", dviem gaideliais, ir netgi kone identiškai sukviestais tėvais vaidmenims... Telieka atsidusti ir vaidinti kad smagu. Bet net Ignėja susimąstė, kad šiemet Kalėdų senelis viską taip pat darė kaip ir pernai. Vadinasi atsimena. :)

pas Silviją viskas praėjo paprasčiau. Net ir Kalėdų senelis buvo puikus- atsipalaidavęs kaip ir vaikai- gerąja prasme. Jau seniai taip nuoširdžiai juokiausi ir žavėjausi Kalėdų seneliu. O jų per tiek metų mačiau ne vieną ir ne du. Spėjo kiekvieną vaiką pakalbinti ir pagirti, su tėveliais ekspromtu pajuokauti. Ir kartu suvaldyti vaikus, kad neliptų jam ant galvos. :) Spėjo kiekvieno vaiko vardo pasiklausti ir kostiumus pakomentuoti. Pvz. paklausė kur žmogaus voro siūlai, vilko kaukės ir vilko dantis patikrino. O paskui dar ir vilko tėčio dantis sumąstė pažiūrėti. O jau reikėjo Silvijos šypseną matyti, kai paprašė visų paploti tokiai gražiai princesei. :)

Auga tie mano vaikai. Silvija Kalėdų seneliu jau kelinti metai netiki. Ignėją irgi pernai "apšvietė", bet panašu, kad mano mažoji pasidavė "bandos jausmui" ir vėl juo tiki. Kas žino, gal jau paskutiniai metai...

Knygos ir kalėdų laukimas

Ir vėl gruodis ir kalėdų laukimas visai ne toks kaip planavau. Bet gal kitamet pavyks....
O kol kas mūsų dienos bėga pašėlusiu greičiu. Darželis. Būreliai. Baseinas. Beje. ir svarbus įvykis ten.
Silvija pagaliau pati išmoko plaukti! Kad su ląstais, oficialus pasakojimas šiek tiek nutyli, bet ne tame esmė. Emocijos vis dar liejasi per kraštus, tad bevažiuojant į kitus būrelius išgirdau labai linksmą monologą:
" Aš ir pati nebesitikėjau, kad treneris mane išmokys plaukti. Bet ėmė ir išmokė. Per vieną dieną! Gal kokius kursus palankė?"

Bet šiaip labai ji savimi didžiavosi ir švieste švietė iš laimės. Žinant, kad tai Silvija, dėl kurios šypsenų reikia pasistengti, tai jau labai neblogai.
Karpėm snaiges. piešėm besmegenius. puošėm koridorių nertom snaigėm. O šiandien pastatėm eglę! Ryt ją jau puošim.

Tom dienom kai nedirbvu, vakarais daug daug skaitom. dabar baiginėjam šią:

Apie lapiuką, triušį, mergaitę ir nuotykius. Pasirodo, viskas ko reikia. :) Dar linksmos triušio dainelės ir gražūs paveikslėliai. Tikiuosi bibliotekoj rasim ir daugiau šio autoriaus knygų. O gal kada ir įsigysim: http://mazojiraide.lt/knygynelis

4 metai

Mano mažajai padaužai jau 4. Nors kol kas šalia sesės ji man vis dar mano mažas kukulis... Kaip kitaip, kai jų ūgis skiriasi vis dar kone 20 cm. Bet ir ši panelė jau vis labiau auga, gudrėja ir toliau visus sėkmingai vynioja aplink savo mažajį pirštelį. Ir nepamiršta pasigirti kokia ji jau didelė. :)

Gimtadienis gimtadieniais, bet kartais pajuokaujam, kad kuo vaikai didyn, tuo daugyn namie peštynių ir nepasidalijimo. Ir mokyk nemokęs, niekaip mes jų neišvengiam. Ir visai nesvarbu, ar kažką vienodo gauna ar skirtingo. Juk susiginčyti galima ir dėl toi, kad vienos spalvinimo knygelė prispalvinta daugiau nei kitos... O aš jau kartais imu ir pavargstu su jom kariauti. Šiandien Silvija pažiūrėjus senas nuotraukas atėjo ir paklausė, kodėl kai ji buvo maža aš nuotraukose visą laiką šypsojausi. Geras klausimas. turbūt atsakymas vienas- nebuvau tokia pavargusi. Aišku, norėčiau ir dabar nebūti, tik kad nežinau kaip su savo dviem nenustygstančiais ir ištisai su mama norinčiais būti vaikais taip padaryti. Beje, pasiūlymas nekreipti į jų peštynes dėmesio yra niekam tikęs. bandžiau. Liko mėlynių. ;)

Jau gruodis, o kalėdinė nuotaika dar nelabai lankosi. Gal sniego trūksta... vakar bandėm pavažiuoti iki eglutės, bet aplink pilį pamatę baisius kamščius atidėjom kitai dienai. bet šiandien su Ignėja mokėmės naują kalėdinį eilėraštį. Oi kaip sunkiai aš jį rinkau... Matyt pernykštis per gražus pakliuvo. :) Dar karpėm snaiges. Turbūt pats laikas pradėti puošti namus.

Šiemet pamąsčius visgi dariau ne advento kalendorių, o kabinau kojines, nes viską matantis nykštukas ne kasdien ateina. Ignėjai šiemet baisiai smalsu kaip tas nykštukas viską mato, kaip žino, kad vaikai neklauso. Dar mums paaiškino, kad nykštukas yra kalėdų senelio vaikas. :) O į mano apstebėjimus, kad Kalėdų senelis ateina tik pas gerus vaikus atsakė:
-Jis ir taip visus metus nieko neveikia, tai nori pasakyti ir per kalėdas neveiks?
:D

Plepsius

Dar vienas Ignėjos perliukas. Nors kartais šitai plepsei norisi liežuvį patrumpinti.
Tėtis liepė pačiai nueiti į virtuvę, kur aš kepiau blynus, ir paprašyti įpilti pieno jai atsigerti. Atėjusi po nosim bamba:
-Toks vyras ir pieno įpilti ir atnešti negali. kas čia dabar?

Biblioteka

Šiandien Ignėja greit išsirinko knygas bibliotekoj, o Silvija vis žiūrėjo,  žiūrėjo, žiūrėjo...
Ignėjai atsibodo ir ėmė plepėti:
-Mama, kai aš užaugsiu būsiu bibliotekininkė, ta kur knygoms pyp daro.
Ir dar pamąsčius pridėjo:
-Tik toj bibliotekoj kur dirbsiu dar ir baseinas bus. :)

Gimtadienio norai

Artėja Ignėjos gimtadienis, tad kalbų apie pageidaujamas dovanas netrūksta. :)
-Mama, aš noriu vienaragio su mygtuku, kurį paspaudus įvyksta stebuklas.
Aš smalsauju su mintim, kad gal pavyks išpildyti norą:
-Koks stebuklas?
-Ima ir visi mano norai išsipildo, kokius tik sugalvoju.
Mano antakiai tik kilst....
-Ignyte, -sakau, - bet iš kur man tokį gauti?
Ignėja kiek nusivylusiu balsu atsako:
-Nu geraiu, gerai, kalėdų senelio paprašysiu.

Plepsiai

Būsimų išradėjų planai :)
Šiandien jau po baseino Silvijos klausinėjau kaip sekėsi, ką naujo išmoko, kaip treneris gyvena. Be visų pasakojimų Silvija pridėjo, kad treneris atrodė liūdnas, tik nežino kodėl. Ir dar pridūrė:
-Gaila, kad internete nėra tokios programos, kad paspaudi ant to žmogaus vardo ir pavardės, ir parodo, kodėl liūdnas, piktas, laimingas ir nelaimingas.
Aš irgi padūsauju, kad gaila. O Ignėja ramiai atsako:
-Tai palaukit, užaugsiu ir sukursiu tokią. neilgai jums reiks čia laukt. :)

 Ignėją užrašiau į biblioteką, nes bibliotekininkė papasakojo, kad kuo daugiau vaikų, tuo daugiau naujų vaikiškų knygų gauna. Pasiėmusi iš darželio papasakoju Ignėjai naujienas, kad jau galės abi atskirai po daugiau knygų rinktis. Ignėjos reakcija:
-Tai pagaliau ir mane žmogum laikai!
-Ignyte, -klausiu- o kada aš tavęs žmogum nelaikiau?
-Bet jūs visi trys turėjot bibliotekos korteles, o aš ne.....

Taiklus plepsiuko pastebėjimas ir kiti džiaugsmai

Vakar su plepsėmis keliavom į kiną. Jau po ano karto Silvija nesustodama zyzė apie "Mažąjį princą".

Tad pradėjus jį rodyti kinuose ilgai nedelsėm. Nors vis dar manau, kad Silvija jam mažoka, bet išsėdėjo stebėtinai susidomėjusi, net ir Ignėjai atsibodo tik pačioj pabaigoj. Aišku, pasiimti saldainiai irgi prie to prisidėjo. Be abejonės, Silvija suprato vienus dalykus, aš atkreipiau į kitus. Šiaip man filmas apie Nojaus arką labiau patiko. Gal vis dar nepriaugau iki Mažojo princo? ;)

O bevažiuojant pataikėm į pilną autobusą. Ne, nemanau, kad kas nors turi pulti užleidinėti mums vietas, nors gal ir būtų buvę gražu. Tuo labiau, kad sėdėjo ne tik senutės ar tėvai su mažaius vaikais. Kaip tik prieš kelias dienas buvom apie tai kalbėję su panelėm. Tad Ignėja tuoj viską prisiminė ir vaikiškai pakomentravo: 

-mama, bet šita teta (iš pažiūros mano amžiaus moteris, gal 2-3 metais vyresnė) greit pasens, o aš jai užaugus vietos tikrai neužleisiu!

Aišku, pasigirdo kikenimas, moteris paraudonavo, bet jei ką toliau sėdėjo. Tik šiaip tikiu, kad joms praeis noras užleisti vietas, nors Silvija jau pati pradeda tai daryti.

o dar... Dar daug skaitėm. Jau ir Silvija viena skaitė knygą, kur žodžiai suskirstyti skiemenimis.

Dar skaitėm 

Pabūsiu nepopuliari, nemėgstu šio autoriaus knygų. Ir ši nesužavėjo. O namo nešėmės todėl, kad bibliotekininkė ją skaitė kai Silvija su darželio grupe buvo bibliotekoje.

O šiaip... Šiaip nieko nespėju. dar Ignėja pasirguliavo, padaužyčių tėtis komandiruotėj. Bet kaip nors. :)

Plepsius

Šiandien panelytės lepinasi namie ir ilsisi nuo darželio. Tai ir atplepėjo už tris. :)
Ignėja iš pradžių norėjo per sesės baseino laiką eiti pas močiutę, paskui nebenorėjo manęs paleisti, bet ir laukti baseino pastate ar prie jo ne itin nori. Bet sugalvojo išeitį:
-Mama, tu sesei dėk naują maudomą, man jos, uždėk kepurę ir treneris galvos kad dvi Silvijos atėjo ir leis abiems plaukti.
:D Bet kad ir koks geras buvo planas, vis tiek pas močiutę pabuvo...

Plepsius

Vakare po darbo Ignėja į mane atidžiai žiūri ir kamantinėja:
-Mama, o tu viena pardavinėjai?
Atsakau, kad viena. Ignėja dar arčiau prieina ir rodydama pirštuku suraukia antakius:
-Tai su kuo bandelėm mėteisi, kad plaukuose yra cukraus ir aguonų? Su tetom kepėjom?

Knygos ir sausainiai

Kaip tik dabar ta saulėto rudens dalis, kuri net man patinka. Pvz. belaukiant sesės prie baseino su Ignėja spardyti kamuolį ir klausytis jos krizenimo arba šiurenti, šiugždenti, spardyti ir mėtyti prikritusius lapus.

 O paskui, užkandus bulvyčių, susirasti parke šaką, kuri "net didesnė už mamą" (o tai buvo patikrinta bent 10 kartų matuojant) išdidžiai ją neštis iki pat supynių.

Ech, galėtų visą rudenį tokie orai būti... nes taip bevaikštant, belakstant dar tiek daug priplepėti spėji. Sužinai kas su kuo daržely saldainiais dalinasi, kas kam patinka, kas klauso ar neklauso auklėtojos. Padiskutuoji su Ignėja, kodėl yra auklėtoja ir kam jos reikia, net jei vaikai protingi ir be auklėtojos gali apseiti. ;)
O vakare kepiau sausainius. Su avižiniais dribsniais. Su šios rūšies sausainiais irgi juokinga istorija. Prieš gerus 10-15 metų ragavau labai skanius. Tada nebuvo kaip gauti recepto, o nuo to laiko vis bandau, ir vis man jiems kažko trūksta.
Šįkart kepiau iš šio blogo: labai lengvi, greitai pagaminami. Pakankamai skanūs. Jei bebandydama nuspręsti ar skanūs, suvalgiau kokius 6, tai gal nieko? :D Bet ne visai tokie kokių norėjau.... Bet spėju kartojami bus. :)
O mes iš bibliotekos pasiėmėm ir skaitėm baisiai keistą knygą:

nesupratom nei aš nei vaikai. Bet paveiksliukai gražūs. tai pamiršom tekstą ir skaičiavom vabaliukus, galvojom kokiu balsu kuris dainuoja ir pan. :)

Auksinių lapų ruduo

Pas mus aplink namus taip gražiai nugelto beržai ir keletas klevų. Net per lietus jie šviesdavo geltonai. O Vakar netgi buvo prasišvietę! Ech, nerudeniškas aš žmogus. Pvydžiu tiems, kurie mėgsta rudenį. Man tie rūkai, dulksna ir lietus jokio žavesio nekelia. Gal keltų, jei galėčiau nuor yto susisukti į pledą ir skaityti iki pavakjakrės. Bet negaliu.
O vakar po darbo su panelėm nusporendėm pasinaudoti proga ir pralėkti įprasta paspirtukų trąsa: nuo šilainių kalno iki pilies. Ir riedėjosi tikrai smagiai. Su pasijuokimais, paplepėjimais, pasidairymais. Gal ir pazirzimais šiek tiek. Tik gal neįvertinom kelintą temsta... Ech, taką tai nutiesė, bet apšvietimu pasirūpinti pamiršo. Gaila. Bet pabaigėm visą kelią, o jei būtų nesutemę gal ir iki lampėdžių būtume nukeliavę. Bet čia jau užduotis kitam paspirtukų ar dviračių sezonui. ;)
net nežinau ką mes čia nuveikėm per savaitę. Daug lijo. Dirbau. Buvo Silvijos gimtadienis. Net pačiai nesitiki, kad mano zuikei jau šeši. Didelė... Kas juokingiausia, pati nusprendė, kad jau labai didelė. Vakar vakare prieš miegą kalbėjomės apie Kalėdas. Priminsiu, darželio mišrios grupės dėka, kurią lankė prieš du metus, ji žino, kad Kalėdų senelio nėra. O aš kaip pavyzdinga mama jau pradėjau rūpintis kalėdų dovanomis pagal dar taip neseniai išsakytus pageidavimus (o jie skambėtų panašiai į klyktelėjimą paplonintu balsu: Elza!...). Tai užsakiau po lėlę, vienai Elzą, kitai auksaplaukę, po didžiulę spalvinimo knygą su lipdukais. Gaila nemačiau savo veido, kai mano panelė išaiškino, kad ji didelė, o Elza patinka tik mažiems vaikams. Bet padaužyčių tėtis ilgai kikeno. Nieko, sesei sueis spalvinimo knygos. Lėlę gal parduosiu. Bet va ir rūpinkis dovanom iš anksto.:)
Dar buvom kine Silvijos gimtadienio proga. Žiūrėjom "Oi, laivas dingo". Daug išsamesnis aprašymas čia, verta užmesti akį.

Ir reikia apsakyti, kad man labai labai patiko. Ignėja antrą pusę pravaikščiojo tarp eilių, gerai, kad daug laisvos vietos buvo, o Silvijai vidutiniškai. Kiek teko nuklausyti ir kitų žiūrovų atveju panašiai: labiau patiko suaugusiems. Bet tai visigi buvo smagi pramoga. :) Ir jau laukiam kito filmo - apie mąžąjį princą.

Lietingas sekmadienis

Kažkaip keistai tos dienos eina. Dar koją pasitempiau, tai irgi ne pats maloniausias jausmas ir šiek tiek pristabdantis planus. Bet kaip nors, tikiuosi kitą savaitę viskas bus gerai.:) nes prisiplanavom nemažai, tuo labiau, kad mano zuikei sueis 6 metai. Didelė jau. :) Smagu žiūrėti kaip nekantrauja laukdama gimtadienio ir dar sklaičiuodama pasako ne tik už kelių dienų bus gimtadienis, bet ir pusdienius paskaičiuoja. ;) Be visų kitų linksmybių kitą savaitę dar eisim į kiną. Aišku, į vaikišką filmą, kaip kitaip. Bet vis tiek smagu. Seniai bebuvom. :)
O šiandien tokia mano nemėgstama pilka rudeniška dulksna su rūku. Net nosies nesinori kišti iš namų. Bet teko. Nors tas oras kliudė tik dviems suaugusiems...
Per tą laiką "prarijau" Malūko knygą, nors niekada juo nesižavėjau, dar kelias iš bibliotekos. Žinoma, miego sąskaita. Bet kartais taip gera skaityti...

Darželis. Džiaugsmai ir vargai

Ne paslaptis, maniškės lanko Kauno "Spindulį". Visaip čia buvo, vienu metu net apie keitimą galvojau. Pastaruoju metu tiesa džiaugiausi, labiausiai dėl Silvijos grupės. O šiandien vėl pradedu stebėtis. Matyt todėl, kad po tėvų susirinkimo, į kurį pasitempus koją nenuėjau, bet siunčiau padaužyčių tėtį. Sutinku smulkmenos. Bet kartais erzina. Jau nekalbu apie skirtingas rinkliavas abiejų panelių grupėse. Bet ta iš pradžių prajuokinusi, po to supykdžiusi naujiena- Ignėjos grupėje išsakytas reikalavimas sportinių kelnių spalva. Pasirodo turi būti juoda arba mėlyna (hm, kaip čia jie tą atspalvį pamiršo nurodyti, o kas bus jei nepataikysiu?). Tai dabar nusimato dar vienas bevertis pirkimas, nes maniškė sportinių kelnių turi užtenkamai, tik va spalva netinka. O juokingiausia tai, kad kiek žinau jie nelabai ir rengdavosi sporto užsiėmimams. Jau juokiausi, kad reiks kaip nbors ypatingai sulankstyti vien tam, kad pažiūrėčiau ar tikrai rengiasi. Bet aš dar pasiklausiu pas auklėtojas ir direktorę tokios nesąmonės priežastis.

Bėkim, bėkim ir dar pabarkim visus, arba priminkit, kodėl tai buvo pavadinta žygiu vaikams

Iki dabar vis mąstau, ką parašyti ir kaip. Ir visai nebijau nei piktų atsiliepimų nei kokio puolimo. Gal dar naiviai manau, kad kritika padeda tobulėti? :) Dar daugiau minčių kilo po vakarinio pokalbio su Silvija prieš jai užmiegant. Ir... turbūt kaip visada, amžinas pabrėžimas, kad tai nemokama...
Dar turbūt reiktų trumpai parašyti apie tai, kaip aš vertinu vaikų renginius. Bandau surasti bendrą nuomonę su savo vaikais. :) Juk nebūtinai tai, kas patinka jiems, patinka man. Bet jei vaikui labai labai patinka, vertinčiau renginį kaip labai gerą, nors man įspūdžio ir nebūtų palikęs. Šįkart, jei ką, nuomonės sutapo. 
Bet apie viską iš pradžių. :)
Dar rugpjūtį Silviją užregistravau į Kauno marių regioninio parko direkcijos organizuojamus žygius vaikams.

Nors planavom, kad dalyvausim trijuose žygiuose, taip jau išėjo, kad sudalyvavom dviejuose. Po pirmojo Silvija su tėčiu grįžo sužavėta ir daugiau kaip savaitę vis pasakojo apie žygį, ką ten darė, matė ir t.t. Tad šįkart kai pasiprašė mažoji kartu dalyvauti, nusprendėm sudalyvauti visi. Bet kaip gerai, kad ji ryte ėmė ir persigalvojo ir teko vežti pas močiutę...
Visi atvykome į Girionis. Apranga pritaikyta, valgyt įsidėta, žygiui pasiruošę. Tuo labiau, kad Silvija žino kiek reiks nueiti (5-6 km), mes žinom, kad ji tai gali. Ir net keli ne ten laukę žmonės ir šioks toks vėlavimas nesugadino nuotaikos. Buvom mes trys, Silvijos draugė su tėčiu, Moteris su beveik 7 m vaiku, kuriuos matėme plaukiant laivu, Žygio vadovas, jo žmona, užsienietis parko savanoris ir poros mamų su dviem iš pažiūros 10 m berniukais ir trimis paauglėmis panelėmis.
Silvija smalsiai dairėsi pro žiūronus ir teleskopą, taip pat dar spėjo pasisupti.

Žygis prasidėjo. Pasakė, kad šįkart bus daugiau laipiojimo po kalniukus, paragausim šaltinio vandens. Ir pradžia tikrai buvo puiki. Ir šaltinis, iš kurio galima gerti įspūdį padarė, manęs išsiklausinėjo kaip nustato kokį vandenį galioma gerti ir nusprendė, kad užaugusi bus mokslininkė, kuri dirbs laboratorijoje. :)  Ir rūgštynę suvalgė, paukščius paskaičiavo ir aplink pasidairė. Taip pat užkandom. O tada...
Tada prasidėjo sunkesnioji žygio dalis takeliais vis kylant ir leidžiantis nuo kalniuko. Vadovai vis nulėkdavo į priekį, o mes bandėme vytis kiek galėjom. Pasakydavau, bet toks jausmas, kad suveikdavo penkioms minutėms... Stabteldavo, trumpam kažką papasakodavo ir vėl bėgte. Jau vienu metu žiūrėdama į Silvelį mąsčiau, ar ko nors vertas tas bėgimas, gal paprasčiau apsisukti ir grįžti?
Matėm daug gražių vaizdų, šiek tiek išgirdom apie marias ir dumblius

Bet jei atvirai, net aš, kuri savo fizinę būklę vertinu tikrai neblogai, nes šiame gyvenimo etape dirbu darbą, kai 13 val reikia praleisti ant kojų ir daug judėti, niekada nesiskundžiau ištvermės stoka, tą tempą vertinau kaip nemažą, nes dar reikėjo padėti Silvijai. Ir jei reiktų šį žygį įvertinti, tai pirmiausiai paminėčiau tą lėkimą. Tad mielieji, arba mažinkit atstumą, arba atsižvelkit į maršruto sudėtingumą. Vaikai yra vaikai, jie pavargo, pradėjo nuobodžiauti. Net padedant Silvijai ir stengiantis skubėti buvo sunku pasivyti. Dar kas nustebino, kad Žiegždrių pažintiname take pamačius sukamą "dėlionę" vaikams buvo paminėta: čia dėlionė, galit pažiūrėti,m o tik priėjus raginami skubėti toliau.
Tad nei kiek nesistebiu, kad vyresnieji berniukai nuobodžiavo ir eidami pasistumdydavo, pasimėtydavo lapais. Ir mes jukl vaikystėj taip darėm. :) Antroj kelionės dalį eilinį kartą vadovams nulėkus į priekį atsidūrėm prie kelio ir nebežinojom kur eiti. Po kiek laiko pasirodė baisiai pikta vadovoi žmona, apšaukė mus, kad žioplinėjam, neklausom (?) ir mes esam patrys kalti kad nuėjom ne ten. Čia jau ir aš nepatylėjau.... Bet bent poniutė apsiramino ir vėliau nulėkę į priekį lukteldavo kai takelis išsišakodavo.
Galiausiai pasiekėm jų numatytą galutinę stotelę. Poilsiavietė gražiu oru aišku buvo užimta, tad teko žingsniuoti toliau. Pasiekus kitą žygioi vadovas nuėjo daiktų iš mašinos, o mūsų buvo paprašyta parinkti šakų. Na, realistiškai mąstant, kas gali tikėtis kad visi vaikai, paauglės panelės puls tai daryti? Ir prie ko čia buvo išsakytas palyginimas, kad ji dirba su studentais, jie yra motyvuoti, o čia dabar susirinko tokie dalyviai, iš kurių kitą kartą reiks imti pinigus? Vaikus reikia sudominti! Tada jie bus motyvuoti. Be to, manau visi susirinko todėl, kad tėvai taip norėjo. O kai gauni paramą iš savivaldybės, gal jau nebebūtina taip akcentuoti, kad žygis nemokamas? Taip ir pasakiau: imkit pinigus, jei tik atsiras norinčių eiti. Mes pasvarstysim ar dar kartą eisim... Nuėjau su saviškiais rinkti šakų. Grįžus su Silvija matėm, kaip konfliktas toliau rutuliojasi. Betgi visi buvom vaikais... Kuris iš jų matydamas kirvį nebandys pats perkirsti šaką laužui? Viskas labai paprasta- nedėk ant akių.... Ir nesitikėk, kad tokio amžiaus vaikas tylės, kai girdi aiškinimą pakeltu tonu ir "varymą" ant jo. Tad visas aiškinimas, kad jam buvo pasakyta neimti kirvio o jis neklauso, baigėsi garsiu poniutės išaiškinimu, kad tokius vaikus reikia siųsti į koloniją, nes jiems ten vieta! ir dar sugebėjo nustebti, kad tos moterys susirinko vaikus ir išvažiavo.
Vakare Silvija prieš pat miegą paklausė, kodėl ta teta norėjo tuos berniukus išsiųsti į koloniją, juk jie tik išdykavo. ir aš nežinau. Bet šiaip jos laimė, kad taip pasakė ne ant mano vaiko...
Visa bėda, kad maršrutas buvo sudarytas taip, kad vadovas turėjo nuvežti vairuotojus į pradinį tašką pasiimti mašinų ir negalėjom išeiti anksčiau. Nes po tokio lėkimo pavargusiems vaikams kilimėlio pynimas buvo įdomus gal 5 min, ir kai tik gavo popierių ir flamasterius visi nulėkė toliau piešti.

Kokios mano išvados? Atidžiau rinktis kur einu, labiau išsiklausinėti apie maršrutą (pvz. pradinis-galinis taškas). Į tas vietas mes dar grįšim patys, smagu, kad turėsim idėjų kur apsilankyti. Bet... Aš pirmiausiai atsiminsiu tą lėkimą, rėkimą, kad patys kalti, kad nespėjam, ir norą eilinius išdykaujančius vaikus išsiųsti į koloniją....

Vėsūs rudeniški vakarai

Dabar kaip tik tas laikas, kai amžiais nežinau kaip rengti ir auti vaikus ir rengtis patio. Gerai Ignėjai, kai jai amžiais šilta, o tokioms sušalėlėms kaip aš su Silvija jau sudėtingiau... Ir aišku, atvėsus orams ir namams jau vėl laukiu šildymo sezono pradžios...
Vėl prasidėjo darbai. Ir tiesą sakant vėl neatsistebiu žmonėmis. Bet apie tai gal kitą kartą. tarp visų būrelių, reikalų ir reikaliukų, darželio (aš rimtai, noriu lankyti savo vaikų darželį. :D Kad vežtų į ekskursiją ir dar su vaikais kartu raugtų kopūstus!) dar ir paskaityt spėjom.
Pastaroji maloniai nustebinusi buvo

Aišku, čia aš buvau iš anksto labai kritiška. Mačiau ją seniai, bet kaina nemaža, reklamuota labai daug, ir net gėda pasakyti, kad net nevarčiau knygyne. Turbūt iš principo. :D Bet Bibliotekoje Silvija ją išsirinko, tad nebuvo kur dingti. Ir šiandien vakare susiruošėm ją paskaityti. Kaip visada, mūsų lovoj. Ir net jei po kokių 3 skyrių abi užmigo, paėmiau ir pabaigiau pati. Turbūt neblogas ženklas, ką? :) Ryt pratęsim. O šiaip labai patiko ir rekomenduoju. Paveikslėliai fantastiški. Nors kaip tikra provinciali lietuvė prieš atversdama pabambėjau, kad knyga lietuvės, bet iliustravo užsienietis. Tačiau tikrai atsiimu savo žodžius- iliustracijos nuostabios. :)

Kaštoniaujam

Čia mano didžiosios naujadaras. Grįžtant iš darželio pasukom kitu keliu, palei gatvę, prie kurios auga daug kaštonų. Vargšelių tokių, apėstų kaštoninių kandžių. Jau ir anksčiau, prieš gerą savaitę ten buvom, tik kaštonai dar nekrito. O dabar jau pradėjo byrėti. Tad maniškės su guminiais batais su tokiu džiaugsmu tapnojo po šlapią žolę aplink medžius, ir Silvija sutiktai pažįstamai tetai paaiškino ką veikiam.  dabar kaštonai dar kiek džiūsta, bet net neabejoju, kad šiemet vėl taps puikiais žaislais ir barimosi priežastimi, kai du paršeliai tingės tvarkytis. :)
O aš šiandien belaukdama kol Silvija plaukė nugirdau kelis mane nustebinusius dalykus. O nustebinusius turbūt tik todėl, kad mano panelės jaunesnės. Dvi iš pažiūros trečiokės- ketvirtokės diskutavo kuri kiek svorio numetė ir kiek sveria... Kai apačioj skaičiau knygą, šalia sėdinėjo keli penktokai šeštokai. Šalia buvo ir saldumynų-kokteilių-sumuštinių kioskelis. Net nežinau, leidžia juos mokyklose, ar čia todėl, kad prie baseino. Bet kai matai kiek ten saldainių perka vaikai... ir maniškės piurks, deja kitaip nebus... Bet ne apie tai aš. Mokyklą lankiau tikrai senokai, bet kiek nustebau, kad dabar berniukai "kibina" mergaites rėkaudami apie pakeistą plaukų spalvą, pėdkelnes ir pan. Ech, senstu matyt :)

Savaitė

Iš pradžių ta laisva savaitė atrodė tiek daug... Bet kaip visada, ėmė ir beveik pralėkė. Net nepastebėjau. Bet buvo daug smagių dalykų. Silvija su darželiu pabuvo ekskursijoj Kėdainiuose. Šaunuolės auklėtojos, kad ryžtasi tokioms ekskursijoms. Tik juokingi tie mažiai. Išvažiavo iškart po pusryčių, bet tik susėdus į autobusą visiems pirmas užsiėmimas buvo kraustyti iš namų įdėtą maistą. :) O grįžo visi kupini įspūdžių. Antradienį pas priešmokyklinukus apsilankė KTU atstovai ir parodė krūvą bandymų. :) ir aš norėčiau kartais Silvijos grupę palankyti. ;)
O kai dar krūva būrelių, tai laikas dar greičiau skrieja. Mėgstu tas dienas, kai galiu vesti Silviją į baseiną. Nes jei mažoji būna darželyje arba pas močiutę, tai tampa tokiu išskirtiniu mūsų laiku, kai nereikia skubėti, galima daug plepėti ir kikenti. Silvija tebesimėgauja baseinu. Treneris labai tiksliai įvardino: tobulėja savo greičiu. bet gi toks ir buvo mūsų tikslas... Piešime abi labai rimtai piešia. Pabaigė praeitą kartą poradėtas jūrų kiaulytes, o šįkart su dažais piešė rudenį. Kad ruduo gal ir ne iškart suprastum, bet jau spalvų spalvų. Ir laimingi veidukai. Ignėjos net dažuotas iš tų pastangų buvo. :)
Ir nors aš niekada nesuprasiu lietuviškjų rudeniškų orų, kai per savaitę kelis kartus dienom būna tai +14, tai kokie +25, nieko kito nelieka kaip mėgautis. Kartais rytiniais rūkais. O kartais saule ir beveik vasariška šiluma. Šiandien po darželio abi iki soties prisilakstė su paspirtukais, bet panašu, kad pailsėjus eisim vėl.

O aš vėl radau laiko paskaityti šiek tiek.

lengva, labai tinkama laukiant už būrelio durų. Ir šįkart pirma buvo pažiūrėtas filmas ir praėjus geriems metams pradėjau skaityti knygą. Ir abu labai skiriasi, abu savotiškai įdomūs. Nors filmas ko gero patiko labiau.

Knygos

Pastarosiom dienom pas mus namie "valdo" keletas knygų. Disnėjaus "Dama ir valkata", kuri labai patinka Silvijai.

dar naujoji "Muminukas ir gimtadienio sagutė". Troliai Mumiai tebevaldo, nors iki šiool nesuprantu kodėl. Bet kantriai skaitau, niekur nedingsi. :)

O dar viena iš bibliotekos buvo baisiai keista. Abi su Silvija sutarėm šiuo klausimu. Tai buvo Dž. Rodario "Gyvūnai be zoologijos sodo". Nesilvijiška. Ir ne Almantiška. ;)

Atostogytės ir išeiginės

Čia Ignėjos žodžiai. tik iš jos labai gražiai skamba. :) Nes tada kai nediorbu ir nevedu į darželį iš vakaro labai išdidžiai praneša auklėtojai, kad jai ryt išeiginė. Nors šis žodis tikrai ne iš mūsų atsineštas. Ir atostogytės jos išmislas. Turbūt todėl, kad trumpos. Ir tiek daug reikia suspėti: ir būrelių krūva, ir gimtadieniai bent keli, ir šiaip kad prisiplanavau visko... Na, nebūčiau aš. :)
O pirmadienį Silvija su darželiu važiuoja į pirmą rimtesnę ir ilgesnę ekskursiją: Važiuoja į Kėdainius į "ledų fabriką", ir jau nekantrauja... :)
O šią savaitę pirmą kartą Silviją lydėjau į baseiną. Turbūt man neramiau buvo negu jai einant pirmą kartą. ;) Mamiškai čia...  Ir kiek keista į tą pačia vietą sugrįžti kone po 25 metų. Juk tą patį baseiną ir aš lankiau pradinėse klasėse. Bet turbūt tik pastatas iš to ir teliko, vidus visai kitoks. Dar ir mano trenerė, tiesa, tebėra. Silvijai baisiai sunkiai sekėsi suprasti, kad tas žmogus tebedirba. Man jei ką irgi, nes tada man ji atrodė pakankamai sena, bet pasirodo nebuvo. Ir dabar tokia baisiai sena neatrodo....
Silvija turi trenerį. Kuris tikrai puikiai moka cackintis su tokiom princesėm kaip mano. Gal todėl kad kiti didesni ir tokie strakaliukai judrūs, viena mano ir mažiausia, ir nedrąsiausia. Bet nuoširdžiai, maniau bus blogiau. Kepurnėjasi ji sau vandeny savo greičiu, ir net savimi patenkinta. Tik tąkart, kai prilipus prie stiklinių durų žiūrėjau, taip ir neišdrįso į vandenį nuo krašto šokt. Vos susilaikiau, kad neįvaryčiau į vidų stumtelt. ;) Juokais čia, žinoma. Tik penktadienį kai vedėm kartu su Ignėja stebėjausi kitom mamom, kurios nepaisant visų užrašų personalui, neiti su batais, veržėsi į vidų, nes matai vaikas neaišku ar matė, kad mama mojuoja, nors panašu, kad tam vaikui visai buvo nusispjaut mojuoja ar ne. :) Ir iš Ignėjos kikenau. Kol Silviją lydėjau į rūbinę ir padėjau susiruošt (bet tuoj tuoj dušo reguliavimą įveiksim ir mamos nebereiks), Ignėją palikau prie budinčios. Kai paklausiau ar gali ji pasėdėt ant kėdės tai piktai linktelėjo, o išėjus Ignėja sėdėjo kriaušėm ir saldainiais apdalinta ir kažką jau pasakojo, o ta bobulytė kad šypsojosi iki ausų... Ech, gera būti mažai, su plačia šypsena ir drąsiai :)

Keistas sekmadienis

net nežinau kuo jis keistas. Gal per mėnesį dar nepripratau prie slenkančio grafiko? O gal du siautėjantys slogiukai irgi daro jį keistesniu? Atpratau jau nuo tų ligų... Tad šiandien ryte kiek papramogavę vėliau sukomės namie: tvarkėmės, dėliojom rūbus pagal sezonus, matavosi ką reikia ir nereikia, statė lego pilis, piešėm ir t.t.
Silvija turbūt pirmą kartą rimtai sužiūrėjo Karlsono abi serijas. Ir kikeno ir kur reikia ir kur mano akim nejuokinga. Ignėjos kol kas jis nesudomino. Gal jau reiks iš tėvų ir Karlsono knygą parsinešti? Nes dabar jau bibliotekoj vėl ta pati bėda: kur pakankamai paveiksliukų- nebeįdomus pasakojimas, o kur būtų įdomu- trūksta paveiksliukų.  Tiesa, ar rašiau, kad skaitėm naują Kakės Makės knygą? Net jei išleis dar vieną- kažin ar bepirksiu. Ieškposim kažko naujo.
O ši?

Pertskaitėm kol kas kartą. Po to mačiau dar vartant paveiksliukus. Silvijos reakcija išklausius buvo: tik tiek? O Ignėja sakė, kad jai patiko. Tik niekaip abi nesutiko, kad jei abi pačios žais, kaip knygoj, tėvai greičiau nubaigs darbus ir galės būti su jomis.

O aš šiom dienom daug daug gaminau. Kadangi vėl gavom obuolių, tai kepiau pyragą su obuoliais ir slyvom. Poi visų biskvitų, trapių, trupiniuočių ir su chalva vėl grįžau prie jau aprašyto paprastojo, kur nereikia kiaušinių. Buvo skanu.
Dar sužinojau, kad kaliaropė yra visai skanu. :) Tik ne salotose. Silvija iš mamos draugės parsivežė tris kaliaropes. Kaip juokiausi, gal ir gerai turėti vaiką, kuriam visko reikia ką tik pasiūlysi. Tad pradžiai tiesiog kepiau orkaitėje su mėsa ir kitomis daržovėmis. Su malonumu suvalgėm. :) O kitą savaitę bandysiu ką nors gudriau

Rugsėjis

Ruduo prasidėjo taip, kaip ir priklauso tikram rudeniui: darželiu, darbais, atvėsusiu oru ir žinoima, sloga po dviejų dienų. Ko abi panelės neturėjo visą vasarą nepaisant orų, nenuspėtos aprangos ir t.t. Bet kaip nors. Buvo naivi viltis, kad to išvengsim, bet neišvengėm...
Ignėja su džiaugsmu laukė darželio. Kur jau ne, jei pirmą dieną pamačiusios pačios auklėtojos ėjho apsikabinti, o atėjusi prieš miegą pasiimti močiutė rado Ignėją sėdinčią auklėtojai ant kelių. :P Silvija tokiu džiaugsmu netryško... Bet ir nesitikėjau. Bet daug smalsauja apie būsimus ikimokyklinukų mokslus, naują būrelį ir t.t. O šiaip chaosas kaip visada ir tiek.

dingau

Dingau šiek tiek. Pradėjau dirbti, bandauvėl viską susidėlioti namie, kad spėčiau ir būtų tvarka. Nes mažieji paršeliai labai gudriai naudojasi tėtuko priežiūros ypatumais. Be tikiuosi ir vėl netrukus pliurpsiu čia apie savo pamaivų nuotykius ir atradimus. :)

Bet vis dar su šypsena atsimenu vieną pokalbį su Ignėja parduotuvėj. šalia stovintis apsauginis vos sulaikė šypseną. Apie ką kalbėjom? Apie berniukų užpakalius :D
Laukėm kol tėtis su sese nupirks pieno ir saugojom paspirtukus. Ir Ignytė liūdnu balseliu sako:
-Mama, o kada aš galėsiu berniuko užpakalį apžiūrėt?
Aš tik mirkt, mirkt, ir klausiu kodėl. Sako šiaip, įdomu. Aš aišku su savom potekstėm minty bandau aiškinti, kad kokių 18 m... O mano plepsė papūtus lupytes atsako:
-Bet mama, dabar jau viskas anksčiau, dabar jau 12-13 m....
Tuo metu apsauginis movė į šoną, o mus išgelbėjo atėjęs tėtis. Ir kaip gi prieštarausi, kad vaiko lūpomis kalba tiesa...


Ir dar pradėjau obuolių pyragų sezoną. Nuo paprastučio iš 5 ingridientų. Tiesa, pas mane buvo vienu daugiau, nes reikėjo sunaudoti niekieno nemėgstamus dribsnius. Foto deja nebus, nespėjau... Kai susigalvojau, jau buvo nebelikę. Čia sausojo, prieš kelis metus labai populiariu buvusio pyrago interpretacija. originaliame buvo cukrus, miltai, manai, obuoliai ir sviestas patepti. Bet man tie manai vis kliuvo... Ir ačiū Alginai už mesteltą idėją+pavaišinimą - manus pakeisti maltais džiuvėsiais. Tad viskas paprasta kaip du kart du. Įkaitintoj formoj išlydyti šiek tiek sviesto, ir birų mišinį (cukrus+miltai+džiuvėsiai vienodom proporcijom, mano atveju sumaišyta su grūstais dribsniais) sluoksniuoti su burokine tarka sutarkuotais obuoliais. Viršutinis sluoksnis turi būti obuoliai. Lengva. gal ir nelabai greitai, jei obuoliai pakirmiję ir mažučiai, o juos reikia išpjaustyti ir starkuoti, bet paprastai skanu :)

diena

Oho, kiek kritika besiteisinančių ir pykstančių pritraukė. Net juokinga. Bet jei būčiau išgyrus per visus galus, rekomendavus visiems pažįstamiems ir nepažįstamiems, pvz įtikinus visus muziejuj masiškai apsilankyti, tikrai tiek dėmesio nebūčiau gavus. Bet va drįsau kritikuoti... O man turbūt daug pikčiau kai kiti burba po nosim ir nieko nepasako kas vyksta blogai. Bet matyt tik man. :)
Bet ne apie tai aš, pasišypsojau skaitydama komentarus ir tiek. Visiems neįtiksi ir niekada to nenorėjau.
Norėjau parodyti smagų projektą, kurį užmačiau facebooke:
Pasikeitimas
Tokių foto, kuri pozuojama taip pat kaip prieš daug metų jau mačius daug, bet tokio, kur kartos keičiasi drabužiais dar ne. Pažiūrėjau su malonumu :)

Ekskursija Gaižiūnų poligone

Na va, šį mėnesį prisidirbau. Po Klaipėdos čeburekų Renaldas sakė daugiau nerinkti valgymo vietų, o po šios "ekskursijos" sakė gerai pasvarstys ar važiuoti į mano siūlomas ekskursijas :D
Bet apie viską iš pradžių. Facebooke, Jonavos krašto muziejaus psl. pamačiau skelbimą apie Gamtinę pažintinę ekskursiją
"Liepos 25-26 d. kviečiame susipažinti su unikaliu gamtos kampeliu, dažnai vadinamu "lietuviškąja Sachara". Toks pavadinimas Gaižiūnų poligonui prigijo neatsitiktinai - vėjo supustytų žemyninių kopų peizažas primena didžiąsias dykumas. Pasivaikščiojimo metu susipažinsime ir su šio unikalaus gamtos kampelio gyventojais - smulkiąja fauna. Išskirtinėje gamtinėje aplinkoje galima aptikti ir išskirtinių, kitur Lietuvoje nesutinkamų rūšių atstovų, tad pasiruoškite susitikimui su iki šiol nematytomis būtybėmis.
Su makro gamta supažindins ir apie vabalų kasdienio gyvenimo ypatumus bei pomėgius papasakos entomologas, vabalų žinovas Giedrius Markevičius."
Skamba neblogai, ką? Ir vieta įdomi, apie vabalus nieko nežinau, beje, naiviai tikiuosi, kad bus kažko daugiau nei tik vabalai, tad tuoj užsiregistruoju, informuoju Renaldą ir su nekantrumu laukiu. Kadangi nelabai žinom kur tiksliai ten poligone susitikti, o ir pavežėti kažką galim, pasirenkam organizatorių pasiūlytą variantą, 10,30 susitikti muziejaus kiemely.
Ir štai ekskursijos diena. Vaikus paliekam pas senelius. Dabar jau pritariu, kad laimė, kad Silvija persigalvojo ir nevažiavo. Būtime neišsisukę be labai didelės kompensacijos.... Ir kiek per anksti nuvažiuojam į Jonavą, tad dar apsukam ratą po ją. 10,15 pasistatom mašiną netoli muziejaus. Lentelė ant durų rašo, kad muziejus dirba ir šeštadieniais nuo 10 val, dar pymė, kad čia turistų informacijos centras. Bet durys užrakintos. Dar matėm moterį, kuri taip pat bandė patenkti į vidų ir nusprendėm, kad turbūt važiuos ten pat. 10,30- vis dar nieko. Duotas tik muziejaus tel., kuriuo niekas neatsiliepia. 10,37 (taip, taip, aš bjauri, skrupulinga ir kokia tik nori ) atvažiuoja mašina ir iš jos išlipa 5 žmonės (hm, jei ne mes, kaip jie tą moterį būtų nusivežę, nes kaip ir elektroniniam laiške žadėjo...). Pora dar nueina į parduotuvę, darbuotoja atrakina muziejų. Aš jau tada suabejojau ar verta važiuoti. Jei būtų Kaunas gal ir būtume grįžę, bet iki Jonavos šioks toks galiukas nuvažiuota... Apie muziejų patylėsiu. net mažiukuose miesteliuose esu mačius geresnių. Labiausiai nustebina, kad pagrindinėj salytėj pagrinde tik žemėlapiai ir varpas. Iš cerkvės, bet darbuotoja nežino kokios. Hm... Po mano nustebusio "Tik tiek?" pasiūlo nueiti į patalpėlę rusy.
10,50, pajudame link Gaižiūnų. O ten ir supratom, kad susirinko savų kompanija ir mes. Matyt reikėjo pinigus panaudoti ir renginį surengti... Nuvažiuojam į poligoną. Palikę mašinas, vis dar skeptiškas veidais einam į priekį. 

Darbuotoja apie patį poligoną ne kažin ką gali papasakoti. Laimei, mūsų bendrakeleivė, kuri dirba Ralio mokykloje, labiau informuota. Keli etimologų būrelio nariai išsilaksto į šonus  gaudyti vabzdžių. O Renaldą vis ima juokas iš mano veido išraiškos. Aišku, smagu pamatyti žiogus, skėriukus, kurie yra ėdriųjų skėrių "pusbroliai", bet nesupykit, pasakojimo lygis ne kažin kas... Paklausus apie augaliją sužinom, kad botanikų tarp jų nėra... ir tik vėliau, prisiklijavus prie vieno vyresnio amžiau vyriškio jau darosi šiek tiek įdomiau. Nes jis tikrai gali papasakoti šį ta daugiau nei vabzdžio pavadinimas. Ir dar nebijo širšės į rankas paimti, o mano akim žiūrint tai jau didvyriška :D

Vabzdžių ir vabalų daug nebuvo. Tiesa, rado vieną įrašytą į Lietuvos raudonąją knygą, foto galite pamatyti čia
O šiaip įdomi vieta. Smėlis. Sausos samanos ir šiugždantis garsas jas užmynus. Kopa. ;)

daug nematytų augalų. Aišku, kai pamatai šviežiai numestą banano žievę gal ne taip smagu. Ir nesakykit, kad čia natūralu, chemikalų daug ant jos privaryta. Ir keisčiausia, kad tai darė žmogus kuris fotografavo tiek daug augalų....

Kažin, kvietimo į teismą už šmeižtą laukti? Bet jei ką turiu du liudininkus, kurie matė metimo procesą, gal išsisuksiu. :P
Tad po max. 2 valandų supratom, kad nebėra čia ką veikti, ir visi trys pašaliečiai ilgu apžėlusiu buvusio aerodromo taku žygiavom atgal.

Reziume? Būna tikrai geresnių renginių. Net kaip nemokamam, silpnoka....






 

Futbolas :)

Aš jau net neprisimenu kada Silvija pradėjo zirzėti kad ji nori eiti į stadioną žiūrėti futbolo. O mūsų tėtis futbolo aistruolis, bet tik ne lietuviško... Tad kai tas zirzėjimas jau kiek įgriso pradėjau šiek tiek googlinti. Jau ne vienam žmogui spėjau pasiskųsti kad niekaip nesuoprantu, ar tos nužiūrėtos rungtynės mokamos ar ne. Net į sporto halę, kurių svetainėje skelbiami ir stadiono renginiai spėjau pasiskambinti. Nežinojo. Tad vienam psl. užtikus info, kad nemokamai, nusprendžiau patikėti ir eiti.
Čia prasidėjo kita linksmybių dalis. Ko niekada nesitikėjau. Atsiverčiu sporto halės psl- rungtynės 27 d. Atsiverčiu sms lygos- 22 d. Dar interrnete randu 23 d. O geriausias bajeris laukė FK stumbras svetainėje:

Išdidinus šį printscreeną turėtų matytis, kad viename psl. galima rasti info, kad rungtynės ir 22 d., ir 23 d. :)
Bet šiandien paskubu nusidirbti darbus, šiaip taip įkalbam Ignėją ir visi patraukiam į stadioną. Mašinų aikštelėje mus pasitinka Marijampolės Sūduvos fanų būrelis, tai beveik paskui juos ir patraukiame į stadioną. Šįkart aš netgi žinau kuris įėjimas atidarytas. :P Prie vartelių stovi du apsauginiai. Patraukiame į tribūnas. Aš jau matyt po vakar pripratus prie murzinai dulkinų plastmasinių kėdžių, nors ir vakar nekreipiau dėmesio. Visi klestelėjome ir dairėmės. Juokiausi kai pamačiau, kad prie tos mažos Sūduvos fanų grupelės tuoj prisistatė du apsauginiai.

Kažkur vidury atsisėdo dalis žmonių su Stumbro atributika, ir šiaip šiek tiek buvo. Bet mažai... O juokingiausia buvo stebėti besirenkančius vyrukus. Netoliese du ant kėdžių pasitiesė lovatiesę. Kiti dėliojo laikraščius. O prieš mus atkeliavusi ketveriukė su tokiu ryškoku marijampolietišku akcentu taip stropiai bandė valyti kėdes popierinėmis nosinėmis, kad net Ignėja susidomėjo: mama, tie dėdės ką ten daro? Bijo išsitepti, todėl bando nuvalyti kėdes. Mano primadona suraukė nosį ir taip pat garsiai komentavo toliau: Bet jei nei pasipuošę nei ką. Ir ką, išsiplaut nemoka? Ar mamų neturi? Vienas iš vyrukų krizeno, kitas raudonavo, bet tuoj klestelėjo atsisėsti. :)
Rungtynės? Ne man spręsti... Atleiskit visi futbolo fanai, bet man tai toooks nuobodus žaidimas. tad tėtis žiūrėjo aš netrukus užiminėjau vaikus. Bet prisipažįstu buvo labai labai keista sėdėti stadione Kaune ir jaustis kaip Marijampolėje, nes girdėjosi tik jų fanai. jau vakare Facebooke vienas protingas žmogus paaiškino, kad Stumbras neturi fanklubo. Net maniškėms tai atrodė keista, tai nsuprendė marijampolės sirgalius perrėkti. Nu kur jau pavyks tiems dviems kad ir garsiems bet vaikiškiems balseliams. Bet užtat labai entuziastingai bandė. :) O ir įgūdžių po golbolo yra. ;)
Šiaip taip sulaukę pertraukos dar nuėjom į ąžuolyną. Silvija labai norėjo į dainų slėnį, bet... radom užimtą. :)

kažkokia grupinė bokso treniruotė. Dabar jau Silvija ir boksą nori lankyti. ;) O ką, daržely šiek tiek su muatai ar kaip ten jis rašosi susipažino, pirmyn iki pirmos mėlynės :P

Nuotraukos ir... sportas :)

Šiandien pusiau neplanuotai atsidūrėm senamiestyje. Nes mano mažoji bandelių su cinamonu gerbėja vis paklausdavo, ar būna spurgų su cinamonu. O man staiga dingtelėjo, kad žinau kur jų būna. :) Gi mano numylėtam Holy donut. skaniai ignytė ją krasnojo, tik paskui praustis šiek tiek prireikė. O ten būnant niekada neišeina praeiti pro prezidentūros sodelį. Šįkart buvo nauja nuotraukų paroda apie tarpukario Kauną. Patinka man tokios, kur būna parašyta kas dabar toj vietoj. gal du kartus ėjom ir skaitėm. Nustebau, kad prie kareivinių buvusi Vyčio žirgo (ar pan. besivadinanti) skulptūra turėtų būti perkelta prie Veterinarijos akademija. panašu, kad tėčiui jau teks vežti mus ten žiūrėti. :)
O paskui dideliam Silvijos džiaugsmui vežiausi abi į dar vieną nemokamą renginį. (Čia šioks toks prikaišiojimas tiems, kurie sakė, kad bet kur išeiti labai daug kainuoja. Tereikia noro ir šiek tiek paieškoti informacijos. Ir transporto, mano atveju turimo nuolatinio). Kaune šiandien ir ryt vyksta Kauno atvirasis lengvosios atletikos čempionatas Dariaus ir Girėno stadione. Bevesdama vaikus suvokiau, kad aš jame turbūt ir nebuvau buvusi. Tai nebuvo svarbios varžybos, o ir žiūrovų buvo vos kelis. Bet maniškėms buvo tiek įspūdžių... Pats senutėlis kiek apleistas stadionas, į kurį tik aš atkreipiau dėmesį, aukštai iškilę žiūrovų tribūnos, kurių viršuje buvo labai smagu palakstyti. Ir žinoma rungtys, vykstančios po kelias vienu metu, į kurias vos spėjo sukioti galvas. O atėjus tėčiui dar reikėjo daug daug pasimaivyti ir išdykauti.

Šiandien matėm šuolius į aukštį, šuolius į tolį, įvairius bėgimus ir disko metimą. Aš visgi dar kartą supratau, kad man labiausiai patinka žiūrėti šuolius į aukštį. O Ignėja uždavinėjo tieeeeek ignėjiška logika paremtų klausimų... :D Pvz., o kodėl tiek daug nori būti pirmi? O susitarti negali, kad kiekvieną kartą kitas pirmas? O ko teta dar šoka, jei jau vis tiek laaimėjo? Kam jai to geriausio sezono rezultato, jei už jį antro medalio neduoda? O kodėl tetos be gražių suknelių bėga? O ta tema su labai trumpais aptemptais šortukais kitokiems pinigų neturėjo?
Užtat Silvijai labiau rupėjo kaip ta veja užauginta, ant ko ten nusileidžia šuolininkai į aukštį ir t.t.

O ryt, jei pavyks atspėti datą (čia kita istorija kurią papasakosiu) ir tikrai bus nemokamos bei spėsiu su darbais eisim žiūrėti futbolo!

Paspirtukai

Net susimąsčiau, ką maniškės labiau mėgsta- dviračius ar paspirtukus. Turbūt pagal nuotaiką. Arba pagal tai, ką tėvai sutinka imti. ;) O šiandien pagaliau įgyvendinom seną seną planą- išbandėm pro šilainius einantį dviračių taką. Kas pėsčiom, tai yra aš, o kas su paspirtukais. Žinoma, viso neįveikėm, gal pusę, bet buvo labai smagi pramoga su sustojimu žaidimų aikštelėj. Bet smagiausias turbūt buvo Ignėjos atradimas, kad riedant lygiu keliu nuo kalno nereikia spirtis, o tik kartais pastabdyti. Kaip gera būti trimete. :D

Daug čia visko buvo per praėjusią savaitę. ir darbų, ir šiek tiek pramogų. Lydėjom tėtį į pajūrį, tik vėl pataikėm, kai buvo iškelta raudona vėliava ir teko apsiriboti pabraidymu ant kranto, tai yra laukti kol bangos ateis iki mūsų.

Dar Palangos botanikos sode išuostėm daug rožių ir kitų gėlių. Nors ir jau žydėjimas į pabaigą, buvo labai gražu. Tik "pagauti" mano paneles nesimaivančias prieš fotoaparatą irgi sudėtinga užduotis.

 Dar straipsnio delfi sugundyta įkalbėjau šeimyną sustoti Klaipėdoj, Senojoj čeburekinėj. Tik panašu, kad Renaldas daugiau jokių mano pasiūlymų apie maistą neklausys. :D Dydis tiesa atitiko, bet už ką tos visos pagyros nežinau. Nes pralaužus vieną čebureką visa lėkštė jau plaukė aliejum. Ir pas kaimyną prie gretimo stalo matėm taip pat. Kiti du buvo valgomi. Lyginant su pirmuoju tai jau skamba neblogai....

Ir dar daug skaitom vakarais. Be mumių, maniškėms labai patiko ši, labai labai paprasta, bet neatsižiūri meškiukų:

Siužetas labai paprastas, meškiukai kasdien girdi, kad jie patys mieliausia, bet vieną kartą ima ir susidomi ar tikrai.

Daug golbolo ir daug lietaus

Taip jau atsitiko, kad smalsytės Silvijos dėka mes šiuo sportu tiesiog gyvenom. Net tėtis tris rungtynes pamatė. O Ignėja ramiai valgė sausainius, piešė, tik kai reikalas būdavo paplodavo viena laisva ranka sau per petį ir žinoma, garsiai skanduodavo "Lietuva!". Dar tiesa su krūva dėdžių ir tetų spėjo susimojuoti ir oro bučkių pasiuntinėti. Gera būti mažai ir žaviai, ar ne? :)
O Silvija tiesioga juo gyveno: pyko kai nesisekdavo, žadėjo daugiau niekada nedraugauti su suomiais ir ten nevažiuoti (ir ką man tai primena, ką? :D ). Suskaičiavom, kad iš viso su Silvija matėm kokias devynias rungtynes, ir dar kelias po truputį. Jau šypsojausi, kai paskutinę dieną su mumis sveikinosi čekų treneris, krūva su šiuo sportu kažkuo susijusių žmonių ir pagaliau supratau klausimą "Kieno jūs?". Visi manė, kad esam kažkieno iš žaidėjų giminės ar draugai. Lietuviai užėmė trečią vietą ir aš tikrai jais labai didžiuojuosi. Ir džiaugiuosi, kad visi radom naują įdomią ir nenuobodžią sporto šaką.

O šiaip daug lijo... Nors šiandien tai visai nesutrukdė lietaus tarpe išeiti su lietaus kelnėm ir naujais vandens šautuvais išsidūkti. Jau seniai nebuvau jų mačius tokių laimingų.

Golbolas

Ech, turbūt negerai, kai jau maišau ne tik kelinta mėnesio diena, bet ir kelintadienis? Bet jei ką tikrai ne iš nuobodulio ar neturėjimo ką veikti. Vakar daugdaug dirbau, tad tik pakeliui užsukome pažiūrėti tų apmegztų medžių Laisvės alėjoje. Man gražu. Ir panelėms patiko. Tuoj nulėkė pačiupinėti.
O šiandien ištesėjau Silvijai pažadą ir iškeliavome į sporto halę žiūrėti Golbolo Europos čempionato (ir kartu atrankos į parolimpines žaidynes). Dar ir pasigooglinti teko, kad papildyčiau kažkada seniai, kai dar turėjau laiko pažiūrėti žinias, užfiksuotus faktus. Turbūt kaip ir daugelis, žinojau, kad tai aklųjų ir silpnaregių riedulys, norint sudaryti vienodas salygas būna su raiščiais, ar kaip pavadinti, ant akių ir turim stiprią vyrų nacionalinę komandą. Tad abi su Silvija entuziastingai, Ignėja kiek susiraukus žygiavom į varžybas. ir reikia pasakyti, kad buvau labai maloniai nustebinta. Tikrai įdomu! ir tie du kėlinukai po 12 min. tiesiog praskrieja. Kiekvienos komandos po tris žaidėjus išeina į aikštelę. Teisėjas visų paprašo tylos, kad žaidėjai girdėtų kur  rieda kamuolys ir jį pagautų/atmuštų. Nors man vis tiek mistika kaip tai galima padaryti.
Pirmosios buvo Lietuvos varžybos su Čekija. Pralaimėjom... Bet kiek buvo intrigos.:) Ir iš savęs mintyse juokiausi, kad būčiau kiek per agresyvi sirgalė. Kai paskutinę sekundę lietuviams pralaimėjus į pabaigą atėjusi Suomijos rinktinė puolė ploti ir džiaugtis, net pati nepajutau, kaip sušnabždėjau f*** Finnish. Nerėksi gi kai vaikas šalia, nes teks aiškinti ką sakau. bet matyt labai išraiškingai, nes kad gavau mirksnį ir šypseną iš vieno suomių trenerių ar pagalbininkų... Ne, nenuraudau. Tik buvo kiek juokinga, kai jis ir per kitas rungtynes praeidamas pamojavo...

Į  pirmąsias rungtynes atėjom per žaidėjų pristatymą, kuris vyko likus 15 min iki pradžios. Bet kai pabuvom dar dvejas, taip ir nesupratau kodėl prieš nacionalinių komandų rungtynes nebuvo giedamas himnas.
Vėliau pikčiuką Ignėją įsiūliau tėčiui ir su Silvija vėl atlėkėm žiūrėti rungtynių. Pirmiausiai Ukrainos su belgais. Turbūt nereikia klausti už ką man liepė Silvija "sirgti". Už ukrainiečius, nes jų labai gražūs tautiniai šokiai. :D o man koks skirtumas. Buvom turbūt vienintelės tiesiogiai su šia sporto šaka nesusiję žiūrovės... bet ukrainiečiai laimėjo. :) Ir turbūt šiek tiek nuopelnų galima priskirti ir šiai aktyviai sirgalei. ;)

Į lietuvių rungtynes jau daug daugiau žmonių prisirinko. Švedai buvo sutriuškinti, nors tai buvo rungtynės dėl antros vietos grupėje. Bet įvarčių buvo daug ir tikrai nebuvo kada nuobodžiauti. Tuo pačiu Silvija anglų kalbos pramoko, nes jai baisiai rūpėjo ką ten teisėjas vis sako. :)
O ryt, jei tik nelis teks kaip nors pėsčiom nukeliauti nuo stotelės iki sabonio centro, bet jau žinau, kad niekur nedingsiu, nes Lietuva žais su Ukraina.

Laisvadieniai

Jų buvo daug, net trys. Bet kadangi su mano laisvadieniais jie visai nesusiję, tai net nelabai pastebėjau... Šeštadienį per karščius išleidau paneles su tėčiu į vienos iš jų krikšto tėčio sodą pasiturkšti baseiniuke ir bandyti dvynukus iš doros kelio išvesti. Gal per maži dar truputį, nespėjo, bet esu tikra, kad sugebės. Betgrįžo prisidūkę, laimingos, pilnos įspūdžių ir pasakojimų. :) Gal turintiems sodus-kaimus su baseinais tai ir kasdienybė (užuomina- kvieskit į svečius :P), bet maniškėms tai buvo tikrai puiki atrakcija. O dar buvo proga tiesiai nuo krūmų prisiragauti uogų, kepti dešreles ir daug siausti.

Sekmadienį nuo karščio bėgom į pavėsį prie mokyklos su visa kambarine palapine. O kiek džiaugsmo ir kjuoko būdavo, kai ją nupūsdavo.
O pirmadienį anksti ryte visgi nuvažiavom prie karjero. Tiesa kiek suvėlinom ir buvom apie 7,30. Nors planavom būti dar anksčiau. Dar nekaršta, bet jau šilta. O žmonių buvo daug. Dauguma vaikštančių ir sportuojančių, bet keli ir besimaudantys. Silvija pagaliau išdrąsėjo ir pradūko su ratu. O mes su Ignėja tyrinėjom žuvytes, su tėčiu žiūrėjo ir skaičiavo jau ūgtelėjusius ančiukus, iš širdies taškėsi ir net nepastebėjom kaip praėjo pusantros valandos. O apie devynias jau prisirinko daugiau žmonių. Vakarop mūsų laukė pustuštis burbuliatorius. Ir aš buvau suabejojus ar kas ateis, ir dėl Operetės Kauno pilyje, irdėl to, kad ilgasis savaitgalis. Bet mes buvom. ir vėjas burbulams buvo labai tinkamas. ;)

 Tik tokį matyt svarbaus žmogaus elgesį pamatėm... Pagrindinė stovėjimo aikštelė buvo užtverta ir įleido tik su leidimais ir išrinktuosius. Mums beeinant atvažavo kažkokia persona su EFL 844. Aš suprantu, kad kartais reikia su mašina nusileisti iki pat renginio vietos. Bet nors suprask nesugalvoju, kokia prasmė įvažiavus į aikštelę staiga pasukti ir dideliu greičiu nuvažiuoti pro garsujį kauno tualetą ir vėl pasukti į aikštelę, pasidairius nuvažiuoti žole kur reikia. Matyt ne visi, pvz. aš, esam tokie protingi...
O vakare neturėjom kito pasirinkimo kaip važiuoti į Čečėnijos aikštę himno giedoti. Prieš tai dar buvo liaudies dainavų koncertėlis su pasakojimais apie tautinį kostiumą.

Žmonių buvo nedaug, pagrinde pensijinio amžiaus arba arti jo, keletas su anūkais, viena šeima su jau paaugliais vaikais ir mes. Artėjant himno giedojimui prisijungė 4 pareigūnai paradinėmis uniformomis. Kiek nustebau, kai atėjo žmonės iš greta esančio alaus baro Pivorius  ir prisijungė. Ir aišku, labai didžiavausi savo dviem uikėm, kurios iš visos širdies giedojo himną, mokėjo beveik visus žodžius(čia ne tik mano, bet ir didelis darželio grupių auklėtojų nuopelnas, labai joms ačiū už tai). Neakcentuoju to patriotiškumo kiekvienam žingsnyje, bet tikiuosi, kad užaugusios jos netaps tuo jaunimu, kuris kramsnodamas kebabus praėjo ir net nestabtelėjo. Pamatysim kaip bus. :)

Atradimai ir džiaugsmai

Šiom dienom daug daug dirbu... Ką darysi, kartais reikia ir taip. Todėl vakar vaikai į ekskursiją gaisrinėje keliavo be manęs, o su teta. O ir grįžo baisiai patenkintos ir pilnos įspūdžių ir pasakojo viską viena per kitą. Silvijai labiausiai patiko vienas gaisrininkas, nes jo vardas kaip tėčio ir plaukai kaip tėčio. O dar ją pagyrė, kad labai rūpinasi sese(nelabai dažnai, bet taip būna... ;) ), tai iš viso tapo susižavėjimo objektu. :) Kiek kartais nedaug vaikams reikia. ;)

O aš šią savaitę padariau du atradimus.
Išbandiau šį receptą, tik be šokolado, tikėdamasi kad jis labai patiks Ignėjai. Juk ji pas mus varškyčių mėgėja. Bet panelė tik paragavus išbrokavo, o mano didelei nuostabai Silvija valgė nesustodama. Nors šiaip visas varškes ji valgo tik tada, kai nieko kito nėra. Žinoma, maniškiai nebuvo tokie gražūs, neatrodė tokie purūs (kitą kartą bandysiu kitokią varškę) ir buvo su cukrum, o ne su medum. O labiausiai nustebino intensyvus banano skonis. Jei nebūčiau pati darius būčiau davus galvą nukirsti, kad pridėta dirbtinių skonio stipriklių. Bus kartojamas, ir ne kartą.:)

Kitas labiau susijęs su manim :) Turbūt būna, kad iš anksčiau atsimeni kieno nors skonį, o dabar niekaip neberandi. Man taip buvo su zefyrais, kol radau parduodamus latviškus, kurie primena tą vaikystės skonį. Ir su riešutų sviestu. Dar  iš Japonijos laikų. Bandžiau pora kartų jį pirkti iš čia, bet abu kartus liko nesuvalgytas. O dabar paskutinį kartą nusprendžiau užsisakyti natūralaus, iš čia. maniškis su Milka. ir negaliu nustoti valgyti tiesiogine ta žodžio prasme. :) Jau juokavo Renaldas, kad gal pigiau būtų pirkti galingą blenderį, kad galėčiau darytis pati. ;)

O tame traukiny...

...Sėdi kurmiai septyni.
Čia maniškių labai mėgstama daina iš choro. Ir dar youtube paklausyti.:) bet sakyčiau susijusi su šiandiena. Nes po rytinio apsipirkimo ir kitų reikalų tvarkymo pagaliau prisiruošėm iriškeliavom į trumpą pasivažinėjimą traukiniu iki Palemono. Kadangi Ignėja nuo praeitų metų jau spėjo pamiršti, jai ir vėl buvo kaip nauja. :)
Troleibusu nuvažiavom iki stoties ir dideliam maniškių džiaugsmui reikėjo eiti požemine perėja. mėgsta jos jas. O ir vakar neatsidžiaugėm gražiai išdažyta perėja prie žemaičių sustojimo. :) Nusipirkę bilietą patraukėm į lauką ir dideliam vaikų džiaugsmui buvo dviaukštis traukinys. Įsitaisėm, apžiūrėjom greta stovinčio traukinio ratus ir netrukus pajudėjom. Kiek ten iki to Palemono, tik 10 minučių. Bet galima pasidžiaugti įvažiavus į tunelį ir tuo, kad langas tapo veidrodžiu, kad pravažiavom po pėsčiųjų tiltu per Nemuną, nuo kurio mojuojam traukiniams. Ir trumpam stabtelėjus Amaliuose jau buvom Palemone. Iki autobuso turėjom daugiau nei pusvalandį, kuris besisukiojant ant geležinkelio tilto labai greit išgaravo. :) Juk ten tiek krovininių traukinių! O ir garvežiukas vis važinėjo stumdydamas vagonus į sąstatus. taip pat ir keleivinis traukinys į Kauną pravažiavo.

O besėdint traukiny sulaukėm kvietimo važiuoti į Uno parką Lampėdžiuose. Silvija dar nuo gimtadienio turėjo kvietimą. O kadangi pas mus dabar taupymas, o kainos ten kol kas ne mūsų kišenei, labai apsidžiaugėm, kad dėdė Šaras pasisiūlė Silviją laipiojant palydėti. Jau laiminga buvo! :) Nors pusę laiko Ignėja braidė, o vėliau maudėsi karjere ( ką dar daryti, kai jau vis tiek visi rūbai šlapi?;) ), mes žiūrėjom kaip Marius ir Leonas kaišioja kojytes į vandenį, dar spėjom grįžę ir Silvijos skrydžiais pasidžiaugti. Mano drąsuolė. :)

Bet kiaulystės dėsnis veikia, ne kitaip. Visai nepagalvojau, kad braidysim, nors turėjau, tad atsarginių rūbų aišku neturėjau. Tad atgal iki tėčio mazgė ėjo su šlapiais triusikais ir megztuku, kurį turėjau vakarui, triusikai išdžiuvo greit, o prie namų einant nuo mašinos teko suimprovizuoti sijoną iš sesės megztinio.... :)