Plepsiai ir paskutinė vasaros savaitė

Ilgai rašiau apie tą mūsų išvyką. Bet buvo užpuolę darbai, dar atidirbinėjau rytais nebūtą pusdienį, tad vakarais griūte griūdavau miegoti.
Buvo senelio gimtadienis, kurio proga tėvai mums su padaužiukų tėčiu pripasakojo daug juokingų vaikų išmąstymų. Kikenom susiriesdami. Turbūt labiausiai įsiminė apie juokingą senelį. Maniškės abi labai mėgsta pomidorus, kuriuos aš valgau tik kokiose salotose arba kai būna prie pateikalo kavinėje. Namie nesugalvočiau. Griaužia abi, o senelis šnekina: nevaldykit, neskanu. Abi baisiai prieštarauja, po kiek laiko senelis vėl pabando įtikinti: o gal vis dėlto neskanu? Suvalgiusi Silvija konstatuoja: bet ir juokingas tasa senelis, nežino kad pomidoras skanus. O vėliau dar pas močiutę pasitikslina: O iš kur močiute tu tokį juokingą senelį radai? Tad ir teko močiutei pasakoti, kaip su tuo juokingu seneliu susitiko. :)
Buvo daug lietaus, daug smagių balų. Ir Vytauto parke su Garbielium buvom. Čia rečiau matomas Silvijos draugas. Silvija kaip ir su visais, po penkių minučių bandė už rankos paimti. Kai nedavė ramiai konstatavo: nedavei dabar, duosi po penkių minučių. gal ne po penkių, bet vėliau abu jau žaidė ir Megoj čiauškėjo. Spėjo mano darbe ir bendradarbės sūnų pakalbinti. Tądien lijo, tad visi atvažiavo manęs pasiimti. Ir kol viską susiruošiau, abi labai rimtai "dirbo"- su visais atsisveikindavo. Ir dar vieną iš gamybos, kuris paprastai neatsisveikina, spėjo paauklėti: dėde, aš su tavim atsisveikinau! Žmogus net šoktelėjo iš nuostabos, ir tada jau atsisveikino su visais su kuo tik įmanoma. :)
Plepios maniškės, bet negi gali būti kitaip. ;) Nors kuo turi būti į mamą... O tarp daugybės per pastarąsias savaites matytų vaikų buvo ir tokių, kurie tik įlindo į žaislus, net ne visai gal tikusius pagal amžių ir nieko daugiau nematė. Silvija jau buvo susimaniusi, kad jiems reikia žaislų padovanot, gal namie nieko neturi, kad net akių pusę laiko nepakėlė, tai vos su tėčiu atkalbėjom. :D Ne, ji nesitikėjo, kad visi turi su ja draugauti, kas be ko yra kurie mažiau draugauja, bet matyt toks elgesys buvo netikėtas....
Taip ir bėga dienos - plepant, diskutuojant, pasibarant ir išdykaujant.

Poilsio namai ir sekmadienis (III dalis)

Turbūt reiktų pradėti nuo sakinio: niekada niekada nevažiuokit į poilsio namus Šaltinėlis prie Platelių ežero. Bet apie viską iš eilės.Paskutinė diena prieš ilgąjį savaitgalį, nakvynės reikia iš šeštadienio į sekmadienį. Nei turėjom laiko ieškoti, nei žinojom kur. Tai kad suradau...
Nors iš pradžių atrodė viskas puikiai. Vakare pasiekėm Platelius. palei ežerą riedėjom pro jachtklubus ir kitas gerai atrodančias vietas kol pasiekėm tarybinių laikų pastatą. Tas tikrai nemaišo jei ką, tik išlipusi suabejojau, ar tikrai 300 m. iki ežero. Kitą dieną įsitikinom, kad tiesiai, per gyvenamuosius namus gal ir bus, bet nurodytu keliu mes kelis kartus ilgiau žygiavom... Kiek pasiraukiau pamačiusi sulūžusias supynes, bet nieko. O kol kėliau vaikus iš mašinos padaužyčių tėtis nuėjo į vidų. tai, kad grįžp kikendamas jau nieko gero nežadėjo... pasirodo, kad ten dirbanti bobulė baisiai nustebo ir puolė skambinti telefonu, nes vyrukas, su kuriuo kalbėjau telefonu pamiršo perduoti info apie rezervaciją. Bet tiek to, jie tikrai neperpildyti. pasirenkam kambarį iš dviejų, kuris yra su vonia, o ne su dušu, mums atneša patalynę ir bandom susinešti daiktus į vidų. Pirmas nemaloniai nustebinęs dalykas buvo vandens balos palei sieną vonioj. Keliauju pas darbuotoją. Ši ramiai paaiškina, kad savaitgalį neprisikvietė santechniko ir paduoda dar vieną rankšluostį. Tiek to, pamanau, kaip nors, mes čia tik vieną naktį. Nors šluostyt nešluostau. Grįžtu į kambarį, kur pamatau savo sesę įtartinai čiupinėjant atneštus užvalkalus. Keletas jų smarkiai drėgni! pasirodo ir džiovyklė sugedusi, o pakeist nelabai turi kuo. Jau šypsenos mano veide mažiau. bet kadangi susistūmėm lovas kartu su vaikais miegoti, o lovos neišgulėtos, dar per daug nesiraukau. Spėjam nulėkti iki parduotuvės, kur išėjus kalbai kur apsistojom mums palinki sėkmės. Tik tada dar nesupratom kodėl. Grįžę supratom užtat. :) net ne tarakonas rastas vonioj, ne durys, kurios užsidaro tik su trenksmu ar šaldytuvas, veikiantis tokiu garsu, kad miegot neįmanoma pribaigė mus. Bet muzika, kuri iki 12 sklido tokiu garsu, kad su uždarytom durim ir langais kambariuose be vargo galėjai suprasti žodžius... Ai, tiesa, dar baseinas. Aprašyme toks buvo paminėtas, tad mano zuikos iš karto ten užsimanė. Klausiam dirbančios bobulytės. Ta išaiškino, kad negalima, į jį leidžia tik kartu užsisakius sauną.. Tas atsakingas vyrukas kitą dieną niekaip nesuprato kodėl negalima. Bet turbūt viską pasakė tos bobulytės pastaba kitą rytą: bet gi jis seniai nefiltruotas, kas gali ten lįsti ar vaikams leisti? Va taip su tais baseinais....Iki ežero irgi nebuvo 300 m, bet jau tiek to...

Daug smagiau prisiminti sekmadienį. Nors iki Apuolės ir neprivažiavom, nors labai planavom. :)
Kažkaip net man pačiai dabar keista, kad važiuojant nesuplanavau kur pakeliui stosim. Aš gi planuotoja... :) Bet matyt būna išimčių. ;) Iš pradžių pamatėm ženklą: Šauklių riedulynas. Mano abu tėvai iš Aukštaitijos, Žemaitijoj tebuvau su ekskursijom mokykloj, tad tikrai daug ko nežinau. Tokio net girdėti nebuvau girdėjus. Tad nuoširdžiai visi manėm, kad pamatysim kokį laukelį su labai daug akmenų. Bet kur tau. :) važiuojam važiuojam- nieko. Buvo gražus tvenkinys ar ežeriukas su visai šalia buvusiom gervėm ir gulbėm. Galiausiai apsisukom, sustojom prie pažintinės lentos šalia miškelio ir... viską supratom. :) Tad labai smagiai pasivaikščiojom mediniu pažintiniu taku, žiūrėdami į begalę drugelių, sutikdami drugelių, rodydami vaikams kadagius, akmenis ir apynius ir plepėdami. Abi zuikės jau tikrai daug žino- klausinėdamos, nuklausydamos ir kartais net nežinau iš kur. Na ir kas, kad miestietės. Ir tikrai nenoriu nieko iš pažįstamų įžeisti, bet vaikų žinios ir domėjimasis nepriklauso nuo to, kur jie gyvena, mieste ar kaime, o labiau kuo juos sudominsi ir kiek skirsi laiko atsakinėdamas į klausimus.
Po to sustojom prie dubenėtųjų akmenų ir  Šilalės kūlio.Tai penktas pagal dydį akmuo Lietuvoje. Gėdingai tenka prisipažinti, tokio nebuvau girdėjusi... Diiiiidelis.... Ir pasiekę Mosėdį užtrukome ten. Mano sesė norėjo pamatyti akmenų muziejų ir parkelį. Man tiesą sakant jis mažiausiai buvo įdomus... Tad su maže sėkmingai sau sėdinėjom ant suoliukų ir plepėjom kol kiti žiūrinėjo. Užkandom ir pasiginčiję kur važiuoti pasukom į Žvėrinčių. Taip, vėl gavom lietaus. bet neištirpom. Matėm lūšis, mešką iš arti, daug ožkų, kurias Silvija glostė. Spoksojom į šeškus ir mano didžiukas dar sugalvojo norą ir raištelį ant medžio užrišo. Nematėm mes nei vilkų, nei šernų, bet vieta su stebėjimo bokšteliais turi savo žavesio, ir jei būtų arčiau tikrai ne kartą dar ten užsuktume. Ir žinoma, buvo supynės. Supomės visi. Ir dar Silviuko komentaro sulaukėm (gal tik kiek per garsaus :D ): Kaip gerai, kad tu mama su tėte ne tokie baisiai susenę kaip tie tėvai kur ant suoliukų sėdi.... Tiesa sakant sėdėjusieji buvo už mus jaunesni, tad pasijutom labai pamaloninti. :)

Naktinė ekskursija VII forte

Kaip aš džiauagiuosi, kd netoli yra tokia vieta kaip VII fortas. kad toks yra žinojaua nuo vaikystės. Pravažiuodavom ir praeidavom tą griovį su vandeniu, belaukiant su tėvais autobuso ar troleibuso paspoksodavom į vandenį ar žvejojančius žmones o tos aprtupėję senos plytos atrodydavo labai paslaptingos ir gražios. paklausus kas už to griovio paaiškindavo, kad kariuomenė. ir labai ilgaai klausimų nekildavo. paskui užteko atsakymo, kad fortas. Gi karyba ir įtvirtinimais niekada labai nesidomėjau... Ire tikrai nebuvau atkreipus daugiau dėmesio į informaciją, kad vienas iš fortų atiduotas entuziastams.
Pirmą kartą jame apsilankiau pernai, per forto gimtadienį, kai vyko mūšio inscenizacija. Po to buvom jaunojo mokslininko savaitgalyje. Aankstesnėje naktinėje ekskursijoje sudalyvauti nepavyko- kaip tyčia važiavome prie jūros, bet šioje vos pamačius užsirašiau ir dar aišku padaužyčių tėtį užrašiau. pratęs jis jau prie visko: nei stebėjosi, nei ką sakė ir aišku, kad šianakt su manim čia išsiruošė.
tad apsirengėm, išsitraukėm guminius batus, kurie tikrai po vakarinės liūties pravertė ir patraukėm prie forto. Nuvažiavom likus gal 5 min iki 22 val. Jau laukė būrelis jaunimėlio. Gal tik pora dar buvo panašaus amžiaus kaip mes. Stovėjom ir trypčiojom už vartų, ant kurių buvo parašyta: 2014 m rugpjūčio 4 d. Netrukus pasirodė dvi mergaitės, forto darbuotojos. Pasiklausėme trumpo istorinio įvado kas vyko tais laikais, kad buvo daug norinčių pasidairyti fortuose, bet juos gaudydavo ir uždarydavo į Kauno gubernijos kalėjimus, iš kurių retai buvo išeinama. ir prasidėjo mūsų "iškyla". O naktis savo duoda... :) Pirmiausiai įėjome į vidų ir buvome pravesti siauručiu koridoriumi visai šone, apie kurį nieko nežinojau. Susirinkus vienoje iš patalpų pasirodė rusų kareivis, kuris šviesdamas žibintubandė pagąsdinti, o paskui pažadėjo saugiai mus išvesti lauk iš forto. Aišku, krizenom visi, kaip kitaip. Bet patraukėm paskui jį. Beeinant nuo bokštelio pasigirdo rusiškas klausimas ar viskas gerai, o mus pavedėjęs keliu kareiviukas paliko ir liepė su tom emrgaitėm eiti tolyn. keli tuneliai, vingiuotas keliukas, vėl tuneliai. Šone keletas "sprogimų", kažkur dūmai, su istorinėm detalėm ir pasakojimais apie ginklus. Galiausiai laikydamiesi virvės užkopėm prie bokštelio kur mus pasivijo du sužeisti kareiviai pranešdami, kad I, II ir III fortai neatsilaikė.
Tad valanda pralėkė labai greitai. Ar patiko? Taip. :) Ar rekomenduočiau? Tikrai taip. :)
O išeinant su padaužyčių tėčiu dar pamąstėm, kad vienintelis dalykas kurio pritrūko buvo vyrukai iš išgyvenimo kursų, kurių patirtis čia būtų davus labai daugt autentikos. Ir su jų žiniom, patirtim ir gebėjimais čia išeitų nerealūs nuotykiai/gimtadieniai/pramogos suaugusiems.

Apuolė (II dalis)

važiavom važiavom ir atkeliavom iki Apuolės. Ieškoti ilgai nereikėjo- iškart pamatėm kur pilna mašinų aikštelė. Išvažinėjo gerokai žmonėms lauką, bet iš kitos pusės, juk po tris litus susirinko.
Pasiėmėm vaikus ir patraukėm paskui žmones. Iš pradžiu ilgai lipom stačiais laiptukais žemyn, perėjom tiltelį per mažulytį upelį ir užlipę dar daugiau stačių laiptelių atsidūrėm and kiek šlapio, bet vis tiek įspūdingo Apuolės piliakalnio. Vėliau kai su vaikais užlindom už palapinių ir pažvelgėm žemyn šlaitu suvokėm kaip mes aukštai ir kaip nelengva turėjo būti priešams lipti. Bet užlipdavo... O ta proga ten dar pamatėm vaikinuką su didžiuliu karvės ragu (išsiaiškinom, Airiškos karvės). Reikėjo matyti laimingas Silvijos akytes, kai net pūsti ir garsą išgauti išėjo. Man jei ką nelabai išėjo. :)

Pats senosios karybos ir amatų festivalis labai patiko. Dar ir erdvė savo pridėjo. Žmonių buvo, bet proto ribose. Ir vis kas nors vykdavo. Pirmiausiai pasivaikščiojom, paspoksojom į šarvuotus vikingus ir kitokius karius. Ypač Silvijai jie darė įspūdį, labiausiai barzdoti. :)

Po to patraukėm prie pramogų. Kurgi praleisi šaudymą iš lanko. Ne, ne mes šaudėm, o mūsų didžiukas. nelabai kantriai, bet atstovėjo eilutėj. Tik lanką įtempti pasirodo buvo kiek sunkiau nei ji įsivaizdavo. Bet tam juk ir yra tėtis, ar ne? :)

O vienas šūvis net į taikinį pataikė. Paskui jau aš spirgėjau, kad noriu mesti ietį. Juk teoriškai viskas lengva. Na ir kas, kad daugumai ietis neįsminga į taikinį, daliai nepriskrenda iki taikinio. Bet bandyti naujus dalykus smagu! Paėmiau ietį į ranką. Pakėliau. Hm, tikrai keistas jausmas. neįprasta kažkaip buvo. Užsimojau, ir.... aišku, nepsiekė taikinio. Bet tiek to. :) Smagiausiai buvo žiūrėti į mūsų nenuoramas. Nes tuoj prisistatė Silvija. pažiūrėjo į taikinį ir sutarėm, kad bėgs iki jo ir smeigs. pabėgėjo kiek, bet matyt išdidumas visą kelią bėgti neleido, tad sustojo ir metė. Kai jau mes manėm kad viskas, dar vienas balselis savo pretenzijas pareiškė. tad įskaitant Ignėją pabandėm visi. Ir nepapatikėm visi. :D
Matėm ir kuršių kovą su vikingais. Gražu.... Silvija žiūrėjo, pasiklausinėjo kas yra kas, o galiausiai pašnibždom paklausė: mama, o kodėl jie tankų neatsivežė? Lengviau laimėtų... Taip jau būna, kai vaikas tankus pirma pamato nei vikingų kovas. :)
Beje, kadangi ten buvo ir šiuolainių karių kampelis, kviečiantis prisijungti ir tapti savanoriais, ginklais susidomėjo ne tik "senovės kariai", bet ir padaužyčių tėtis. Šis nepanoro būti įamžintas su ginklu, bet užtat kitokią nupaparacintą linksmą foto turiu. :)

Oras nelepino, tas tiesa. Bet ir nuotaikos labai negadino. dar klausėmės labai šaunios folkloro grupės Obelija. Beje, ar kada girdėjote liaudies dainą, kurioje vaikinas raginamas negrįžti iš karo? Aišku, priežastis buvo. Aš jau girdėjau. :) Ir galiausiai sulaukėme daugiausiai susidomėjimo kėlusios dalies.
Ką pamanytumėt išgirdę, kad bus vikingų futbolas? Aš naiviai ir laukiau futbolo, tik nežinojau kokio: gal su šarvais, gal kokį šiaudų kamuolį spardant. Bet buvo daug geriau. :) Žiūrėti. ;) Žaisti tikrai nenorėčiau ir padaužiukų tėčio neleisčiau. laikytume visos trys. :)
Bet apie viską iš eilės. Paskelbus apie futbolą susirinko dvi komandos: kiekvienoje buvo ir šventės dalyvių, ir žiūrovų. Žinantys jau iš karto pasirodė be marškinėlių, netrukus be jų liko ir kiti. Abiejuose aikštelės galuose buvo padėta po medinį skydą- tai buvo vartai. Bet į vidurį buvo išneštas nemažas medinis rastas. Jį teisėjas išmetė į viršų, o pirmoji paėmusi komanda turėjo juo paliesti priešininkų skydą. Čia tai sportas buvo... pasakojimo tolesnio turbūt nebereikia. ;)

Kaip visada :)

Turbūt kitaip neišeis ir teks šį pasakojimą dalimis rašyti. Bet norisi papasakoti, nes buvo tikrai kitoks savaitgalis.
Tik turbūt reiktų pradėti ne nuo to, o pasijuokti iš manęs, kad pirmą ketvirtadienio pusę aš visiems pasakojau, kad neturiu jokių konkrečių planų savaitgaliui, o išėjo kaip... visada. :) Kaip jau minėjau ankstesniam įrašė- susiruošėm į Apuolę, į festivalį.
Silvija nekantravo jau nuo pat ketvirtadienio. Ir šeštadienį pati džiaugsmingai pabudo, kol seni tėvai pabambėdami šiaip taip ritosi iš lovų. Na gerai, šiek tiek perdėjau. Bet tik šiek tiek. :)
Susikrovėm krūvą rūbų, juk žadėjo lietingą savaitgalį. Nebuvo taip jau blogai, bet dauguma rūbų pravertė. Išgabenom jūrų kiaulytę pas senelius ir pasiėmę tetą Jovilę išsiruošėm į kelionę. Netrumpas kelias laukė, ypač žinant, kad teks nemažai stoti. Beplepant laikas iki pirmojo sustojimo neprailgo. Kaip ir visada stojom Vėjukuose, kur daug supynių. Kiekviena turi ten savo mėgstamiausią: Ignėja mėgsta suktis ratu, o Silvija visada nori su manim auakštai išsisupti. O kur dar amžina tradicija prie meškos skulptūros nusifotografuoti. Jau antri metai- kiek buvom, tiek kartu teko Silviją mešką apsikabinusią fotografuoti.:)
Pirmas kiek planuotas kiek neplanuotas sustojimas buvo Rietave. Jau iš ankstesnio pravažiavimo ir matytų ženklų žinojau, kad ten sekmadieniais vyksta didžiausias turgus vakarų Lietuvoje, ir dar padaužyčių tėtį apšviečiau, kodėl tokie keisti ženklai apie greičio ribojimą sekmadieniais tam tikromis valandomis sustatyti.  Bet mes buvom šeštadienį ir ne to. Kai aš pamačiau, kad padaužyčių tėtis pasiėmė tik ploną megztuką ir net striukę pamiršo, nieko kito neliko kaip jį tempti į pirmą pasitaikiusią padėvėtų drabužių parduotuvę Rietave. Panelėms buvo smagiau- su teta aplink bažnyčią pasivaikščiojo, kuri tikrai buvo graži. Net man. :)
Užtat mes kitaip pramogavoma. :D Aš labai retai vaikštau į tokias parduotuves. per paskutinius 6 metus buvau du kartus, abu praeitą savaitę. :) Tiesiog nemoku ten ieškoti... Ir dabar, sustojom prie striukių. renaldas aišku palaimingai stovi ir laukia, kol ištrauksiu ką nors jam pasižiūrėti. Teko žiūrėti, kur čia dingsiu. Nors net nežinau kodėl tuoj visi pradėjo šnabždėtis, kad mes ne iš šito rajono (!). Nuoširdžiai, nežinau kodėl. veido išraiškos ne tokios? :) Bet radom. Net padorią. Ir jau ramia širdim judėjom tolyn. pravažiavom daug kaimukų, net pro žvirkelius šita gudri telefoninė navigacija mus pravedė. O vaikams labiausiai patiko tos tetulės balsas su rusišku akcentu. Kikeno ir kikeno kartodamos: "sūkite už tryjų šymtų mietrų" ir pan. Ir reikia pasakyti, kad joms daug tiksliau sekėsi kartoti nei mums. :)
Iš anksto buvom visai nesuplanavę kur užsukti ar sustoti. Bet važiuojant pro Bartsyčius jau ir taip buvo aišku. Šiaip taip sužiūrėjom, kur ant medinės lentos gan neryškiai išdrožta nuoroda, kur "Puokės-Barstyčių akmuo" ir neabejodami pasukom ten. jei ką, turbūt visi pirmą kartą apsilankėm prie didžiausio akmens Lietuvoje. Ir iki šiol nuoširdžiai maniau, kad jis Barstyčiuose, o ne Puokės km. ir įdomiausia, kad Skuodo rajono turizmo informacijos leidinyje, kurį pasiėmiau sekmadienį Mosėdyje, jis vadinamas Puokės akmeniu. Bet ne esmė. :) Kol mažė sėkmingai praparpė mašinoj, mes paeiliui akmenį apžiūrėjom. Silvijos reakcija pirma buvo: mama, matai, ant jo žmonės, ir aš lipsiu. laimei, kopetėlės padarytos. Tai jau visos ir lipom. :)

Planai, planeliai, planiukai

Hm, net nežinau nuo ko pradėti. Kol šeimyna grįš taip norisi suspėti parašyti ir viską papasakoti. Bet tikriausiai reikia pradėti nuo pagyrų padaužiukų tėčiui, už tai, kad pasirašo begalei mano idėjų ir planų, ir dar pasidžiaugia, kad su manim gyventi tikrai nenuobodu. Kaip gera šalia savęs turėti nuostabiausią žmogų pasaulyje. :)
Kažkaip šiam savaitgaliui nieko nebuvom konkretaus suplanavę. Sakėm, kad spręsim pagal orus. Gal būtume važiavę pas Daivą į sodą, gal iki Kulautuvos. Ir aišku, turėjau gražų planą susitvarkyti namus. Iki pietų jokių rimtų planų neturėjau.Bet gi visada galima greitai suplanuoti. :D Viena perskaityta žinutė facebooke, ir aš ne tik turėjau idėją savaitgaliui, bet net ta proga sužinojau kur ta Apuolė. Ta ra ram! Važiuojam visi čia. Juk blogų orų, blogų vaikų ir blogų nuotaikų nebūna! Net ir nakvynę visai įkandamą radom. Tai kaip čia nesišypsosi iki ausų.
Ir iš tikrųjų, nors ši savaitė darbe buvo sunki ir keista, šiandien buvo stebėtinai gera diena. Su smagiais paplepėjimais su žmogum, su kuriuo anksčiau tik sveikindavomės. Juk visada smagu kalbėtis su tais, kurie turi savo nuomonę. Ir netgi mūsų požiūris į vaikų auklėjimą beveik sutampa. :D Vėliau smagus pasisėdėjimas su daiva Portofino. Taip taip, aš bent pusė snobės, man ten labai patinka- aplinka, foteliai, aptarnavimas ir fantastiškas štrudelis su vyšniom. Nes jau tikrai seniai paragavus deserto pasigirsdavo natūrali ir nesuvaidinta reakcija: Mmmmm. Iš skanumo. :)

Ir smagių nutikimų buvo. Pvz vakar suplyšo darbe basutės dirželis. Ir kad nepriminčiau kelnių teko padaužiukų tėčiui vežti man įdarbą ne bet ką, o aukštakulnius. tad buvau neplanuotai išsipuošusi, ir dėmesio tikrai nestokojau. Tik kažko buvo labai juokinga. :) Ech, buvo seni geri laikai, kai kasdien lakstydavau su aukštakulniais. Bet įgūdžiai per tuos metus kiek dingo. Ir iš tikrųjų, įdomu: kodėl važiavimo dviračiu įgūdžiai išlieka, o lakstymo su aukštakulniais- ne. :) Nors labiausiai man patiko Silvijos reakcija: mama, tu dabar panaši į tetą Jovilę, nes su kelnėm. Dėkis ryt suknelę- būsi tikra mano mama. :) Tik jei ką nusidėjau ir dėjausi džinsus, nes lijo. Tik padaužiukasa miegojo ir nematė. :)
Ir iš tikrųjų, oras šiandien rudeniškas. Net nežinau kiek kartų buvo dulksna. Ir vėjas toks, kad kartais atrodė, kad nuneš. ir turbūt 80 proc. bendradarbių ryte pasisveikinę pastebėjo, kad ruduo atėjo. Pritariau visiems: ir kad ruduo atėjo, ir kad lietaus reikėjo, ir kad šilumos dar norisi. Bet taip ir yra. :)

Liūtis ir gaiva

Geroka liūtis čia šiandien vakare buvo. Abi mažės taip laukė balų ir kol galės eiti į lauką per balas palakstyti. Žinoma, tuoj atsiras sakančių, kad ir per lietų galima. O maniškės neina. :) Bent per tokį stiprų. Tad teko šitą džiaugsmą atidėti kitai dienai. Tik kad ir kaip gaila, tikriausiai tai bus su tėčiu, o ne su manim... Bet buvo labai smagu visoms trims įsitaisyti ant palangės, skaičiuoti lašus, balas ir lietsargius. Ir klausytis nesibaigiančių plepsiukų kalbų.
Savaitgalį buvom prie jūros. Ir bevažiuojant užpuolė lietus. Toks- kad daugelis mašinų stojo kelkraštyje. Ir naktį lijo. Bet dieną ne. šeštadienį netgi aš jūroj išsimaudžiau. O tai reiškia, kad tikrai pakenčiamas vanduo buvo. :) Mažėms tai tiko ir Juodkrantėj, kur aš tik kojų pirštus pašlapinau, ir netgi būtų tikęs ledinėj Palangoj, jei tik kas būtų leidęs. Ech, vaikystė...
Greit tos pora dienų pralėkė. Ir kiek kitokios nei aną kartą. Buvo kava su Diana, ko tąkart nespėjom. Buvo daug trumpesnė viešnagė, nes nors buvo pažadėtas mamadienis visas iš karto, aš jo taip ir negavau. :( Gal kiek mažiau karščio, ir viena akim pamatytas 10 km bėgimas Palangoj. Aišku, maniškės nepėsčios, prabėgus bėgikams ir pačios nusprendė bėgti. Ignėja ramiai nuturseno gal 20 m ir ramiai pareiškė: užteks, laimėjau. Ir daugiau nieko nenorėjo klausyti. :)
Ir kiekvieną kartą pasidžiaugiu, kokios jos kantrios keliauninkės. Taip, stojom, bet 9 išvažiavę iš Nidos tik 9 atsidūrėm Kaune. Vėl mojavom didžiuliui praplaukiančiam keltui, dart paspoksojom į karinį laivą. Aš išgėriau kavos. :) Buvo jau minėtas sustojimas Palangoj. Ir šį sykį dar pasukom prie Platelių. Skaičiavom daug daug gandrų ir karvių ir Silvija labai stebėjosi kaimiukų pavadinimais. Ir jų mažumu. :) Vėliau apžiūrėjusi ežero paplūdimį nusprendė, kad ten per mažai vietos. O sustojus Rietave palaimingai man atsiduso į ausį: pagaliau daugiaaukščiai. :) mano vaikas. :) nenoriu nieko įžeisti, bet žiūrėjau aš į tuos kaimukus ir galvojau, kad kaip gerai, kad padaužiukų tėtis neturi slaptų svajonių keltis į vienkiemį. Numirčiau....

Širšės ir kiti džiaugsmai.

Ne, širšės ne džiaugsmas. Ypač kai įgelia ir kai esi joms alergiškas. Bet iš kitos pusės prasifiltruoji kas žinodamas nepamiršta paklausti ar pasižiūrėti kaip laikaisi ir dar iš tikrųjų sėdi, o ne vaikidini, kad sėdi. Pliusų visur yra. :)
Širšė įgėlė antradienį. Tad mano planai duoti kraujo per donorystės akciją ėmė ir nuplaukė. Nieko, gal kitais metais. O apie donorystės akciją galima ir kiek plačiau papasakoti. Vasaros pradžioje mums paskambino iš Santariškių kraujo centro ir pasiūlė surengti tokią akciją mūsų įmonėj. Ilgai ši idėja dūlėjo valdžios stalčiuje, bet džiaugiuosi, kad ją įgyvendinom. Žinoma, norinčių duoti nebuvo labai daug. Nors pagal įmonės darbuotojų skaičių skaičiavo, kad bus daugiau- bet buvo kaip buvo. Surinkom reikalingą minimumą ir reiktų pasigirti- tikusiųjų ir galėjusių duoti kraują procentas buvo gana didelis. Dar smagu ir tai, kad ir mūsų praktikantas prancūzas ir vienas iš filipiniečių prie to prisijungė. Ir kaip visur- bet koks įvykis sukelia daug kalbų. Buvo kas daug juokavo, buvo kas pašiepinėjo kitus. O buvo kas atėjo ir tyliai davė. Pagarba jiems. Buvo, kas nedavė iš principo ar bijojo adatų ar kraujo. Nes kaip visada, teko ne tik skelbimus kabinti, bet ir asmeniškai paklausinėti ar matė ir girdėjo. Buvo kas juokavo, kikeno, išradinėjo linksmas priemones, bet galiausiai nusprendė, kad nori padaryti gerą darbą. Ir kaip juokavo padaužiukų tėtis- tokių įvaizdis mano akyse labai labai aukštai pakilo. Kaip ir to bendradarbio, kuris per atostogas atvažiavo duoti kraujo.
Bet tubūt dar didesnis iššūkis buvo viską suprantamai išaiškinti Silvijai ir atsakyti į šimtus klausimų. Gal ir ne idealiai, bet visagalis google padėjo :)
Kokie dar džiaugsmai? Grįžęs Silvijos domėjimasis viskuo. Dabar mėgstamiausios knygos yra apie lėktuvus iš bibliotekos ir nupirkta Geografija vaikams. Kaip smagu žiūrėti į tas blizgančias akytes ir girdėti nesiliaujančius klausimus. Kaip ir mamiškai didžiuotis, kai kas nors, o dažniausiai padaužiukų tėtis pasako, kad Silvija mano kopija: išlendančiom miegojimo pozom, mimikom, grimasom. :)

O šiandien aš supratau ko dar neišmokiau savo vaikų. Viskas prasidėjo nuo elementarios situacijos ryte. kai važiavau į polikliniką lifte, kuris reaguoja į svorį ir važiuoja stodamas žemyn sutikau kiek už Silviją vyresnę mergaitę. na, važiuoja tai važiuoja viena, daug čia tokių, kurie mano nuomone gauna per daug laisvės. pasisveikino, ramiai nuvažiavo iki apačios. Nubėgo iki laiptų ir kai pamačiusi atbėgantį brolį pradėjo raudoti supratau, kad užsidarė viena, aš išsikviečiau liftą, o ji nieko nepasakė. Ir nors neįleidinėjam pirmų vaikų į liftą, suvokiau, kad niekada Silvijai neaiškinom ką tokiu atveju daryti Tad dabar jau paaiškinom ir išbandėm. kaip ir ta proga pridėjom, ką daryti jei parduotuvėj pameti tėtį ar mamą. O Ignėja visko klausė ir gudriu veidu linksėjo. Gal ir jos mažoj galvytėj kas liko...

Plepsiukų planiukai

Silvija yra nepataisoma planuotoja. O kadangi dar ir plepsiukas, tai mes visus tuos planus ir žinom. :) ir kaip smagu klausyti ir stebėti tuos nenuspėjamus planų ateičiai pokyčius.
Buvo laikas, kai norėjo 10 vaikų. Dabar vaikų noras apmažėjo, bet pasiklausius planas yra maždaug toks: gyvens name su sese, abi turės po vaiką, dirbs kartu ir vaikus prižiūrės kartu. Turint omeny, kiek kartų jos per dieną susipeša ir susipyksta, visai neblogas planas. :) Dar vaikams turės baseiną kieme. O linksmiausia klausyti kaip auklės vaikus. :) Jų pasiklausius tikrai galima pagalvoti, kad jas namie engiam ir čia tikras pragaras. :D Nes jau sužinojom, kad darys viską ką norės, eis kur norės, o vaikai turės prisitaikyti (ir čia mano plepsytės, kuri nori daaaug dėmesio ir dalyvauti būtent vaikiškuose renginiuose nuomonė). Vasarą daug kartų važiuos prie jūros. O jei pritrūks pinigų pirks vaikams pigiausią maistą, jokių skanumynų ir neklaus ar vaikai tai mėgsta ar ne. Bet kai pasiūliau, kad ir mes taip darysim nei už ką nesutiko. :D
Kažkada Silvija planavo, kad dirbs parduotuvėj. Planai baigėsi sužinojus, kad tie visi pinigai bus ne jai, kad reikės atiduoti. dabar gan ilgą laiką abi planuoja dirbti autobuso vairuotojom. Vieno autobuso, jei ką. ;) Viena spaudys mygtukus ir vairuos, kita ims pinigus. O pažįstamus veš nemokamai. Tiesa, jau kelios dienos atsirado naujas planas ateičiai- vedžioti arklį (ponį) zoologijos sode. Bet kas juokingiausia, autobusas niekur nedingo. Dar vairuos autobusą ir juo vešis arklį į zoologijos sodą, į darbą. :)
Smagu klausytis tokių planiukų ir minčių viražų. kad ir šeštadienį, ėjome prie rotušės pasveikinti buvusios bendradarbės su vestuvėm. Ką nors sveikinti abiejų mano plepsyčių mėgstamiausias užsiėmimas. O jei ką ir iš kitų vestuvininkų spėjo dar saldainių gauti. :) Kiek paankstinom, tai nusifotogtrafavus prie boružių iš gėlių, apžiūrėjus limuzinus ir suskaičiavus papuošimus Silvijai liko laiko ir paprotauti. Žiūrėjo žiūrėjo, mąstė mąstė ir sumąstė:
-mama, bet į vestuves aš kviesiu ką norėsiu.
-gerai, -atsakiau. -Kai tik tekėsi jau pati ir rinksies.
Ir dar nusprendžiau pasiteirauti:
-O kas bus tavo vyras?
-Jonas,- ramiausiai atšovė plepsytė.
 Ir net neklausta paaiškino:
-Nes jį paskutinį iš pažįstamų berniukų mačiau.
Tad vieną žentą kaip ir turim. :)

Mighty Mo Rogers arba kaip kartais lengva pakliūti ne ten kur galvojai

Šįkart gerąja prasme. Ir iš viso, tegaliu pasijuokti, kad norai pildosi. Kažlada visai kitokiame kontekste dar pavasarį Sigitai pajuokavau, kad noriu darbo, kuriame gaučiau padėkas ir šiaip ką nors gero. Ir negaliu skųstis- gaunu: šokoladų, bananų, ledų, kokių pakvietimų ir t.t. Kartais su proga, kartais be, kartais tikrai nesijaučiu nusipelniusi. Kartais, kaip šįkart, iš kanceliarinių prekių įmonės. Kai mūsų vadybininkė praėjusią savaitę pasiūlė du kvietimus į Mighty Mo Rogers koncertą įmonės jubiliejaus proga, aš pagooglinus ir suradus ką jis atlieka su didžiausiu džiaugsmu sutikau. mano stiliaus muzika. :)

Primečiau, kad jei koncertas prasideda 19 val, grįšim padoriu laiku ir susitariau, kad vaikus pažiūrės seneliai. Ir nieko daugiau neklausinėjau. :D
Tą vakarą išsipuošėm (buvo aprangos kodas: balta-mėlyna), išsitraukiau aukštalkulnius, šiaip, dėl nuotaikos, ir neplanuotai pakliuvę į milžinišką kamštį ties kleboniškiu nukeliavom į Combo. Pirmą kartą aš ten buvau. Ir pamačius publiką, fotografui iškart pasiūlius nusifotografuoti prie Biuro pasaulio sienelės, o vėliau pasiėmus vakaro programą supratau, kad pakliuvom ne tik į koncertą, bet ir į rimtą Biuro pasaulio gimtadienio šventimą. Oi neapsidžiaugė seneliai sužinoję, kad vietoj planuotų pusės dešimt grįšim pusė pirmos. Bet buvo labai smagus vakaras. Ir skanus. :) Karšti vakarienei, užkandžiai, vaisiai, gėrimai, kava ir pabaigai tortas. Iliuzionisto (Nicholo Kino) pasirodymas. Kadangi jokio kito iliuzionisto pasirodymo gyvai nebuvau mačius, įspūdį padarė ir šis. :) Ir, žinoma, koncertas. Labai labai patiko, tiek lėtos, tiek greitos dainos. Pats bendravimas su publika, improvizacijos. Ir nors visai nesiruošiau ir neketinau, po koncerto iš principo nepraleidau galimybės ir dar su juo nusifotografavau. :)

Ech, smagu nuveikti kažką nesusijusio su vaikais, nors Silvija gerokai patempė lūpą sužinojus, kad tėvai į koncertą eis be jos. :)

O juokingiausia buvo kai sužinojau, kas su mumis sėdės prie vieno staliuko. Jei priešistorę susieti su moralu, skambėtų maždaug taip: jei tavęs nepriėmė į kažkurį darbą, tik džiaukis. :) Kažkada, dar prieš BDO laikus, ieškodama darbo buvau ir toje mokymo įstaigoje. Iš pradžių norėjau, po to pakalbėjus su direktore kiek ir suabejojau, bet nepriėmė ir tiek. Pasiraukiau kiek, bet kur dingsi. O penktadienį Agnė pasakė, kad prie to paties stalo sėdės būtent ta ponia su vaikais. Suėmė juokas iš pradžių, o paskui abu su padaužyčių tėčiu žiūrėjom į tos moters pasipūtimą, susireikšminimą ir neatsidžiaugiau, kad ten nepakliuvau. Beje, tie vaikai jau suaugę, ir kaop išdidžiai buvo pristatyti: dukra ir kolegė, bei sūnus ir kolega. Gal aš ir bjauri, bet mintyse pagalvojau, kad ir kokie tolerantiški ir puikūs mano tėvai, su jais dirbti nenorėčiau. Ir tikrai nemanau, kad ateityje norėsiu dirbti su padaužytėm. Poniutė visą vakarą rodė savo blogąsias puses, pasipūtimą ir pan. Tad, kaip ir visada: kaip gerai, kad viskas susiklostė būtent taip. :)